Moteriškumo samprata lietuvių literatūroje

Moteriškumo samprata lietuvių literatūroje Moteris – ne tik namų židinio sergėtoja, mylinti žmona bei mama, tačiau ir labai stipri asmenybė, besistengianti dėl kitų gerovės. Pagrindinės moters savybės, tokios kaip švelnumas, tyrumas, rūpestingumas, meilė šeimai yra matomi visada, tačiau ne visada yra pastebima vidinė moters kova, stipri dvasinė energija ar netgi herojiškumas. Didvyriškos moters paveikslą aprašė vienas žymiausių romantizmo epochos rašytojų Adomas Mickevičius poemoje apie klastą ir didvyriškumą - ,,Gražina“. O XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių rašytojos Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos apysakoje ,,Sename dvare“ vaizduojama motina, kuri yra vaikų auklėtoja ir santarvės namuose puoselėtoja. Tačiau kartais žmonės pasirenka neteisingą gyvenimo kelią, vadovaujasi hedonistiška gyvenimo etika ir siekia patenkinti žemiausius poreikius. Būtent tokios moters paveikslas atskleidžiamas modernisto Jurgio Savickio novelėje „Kova“. Norėčiau pradėti nuo to, kad protinga bei drąsi moteris visados stengsis priimti teisingiausią sprendimą. Stiprios vidinės ir išorinės energijos moters paveikslas buvo vaizduojamas XIX a. romantizmo poeto, dramaturgo, eseisto, publicisto, vertėjo, politinio aktyvisto A. Mickevičiaus epinėje poemoje “Gražina”. Pagrindinės kūrinio veikėja Gražina - Lydos kunigaikščio dukra, ištekėjusi už Naugarduko kunigaikščio Liutauro. Nors kūno sudėjimu Gražina išsiskyrė iš visų moterų: išvaizda buvo panaši į savo vyrą, lygi su juo ūgiu bei didelio pečių platumo, tačiau nepaisant vyriško ir stambaus sudėjimo, moters veidas buvo stebuklingai dailus. Ji buvo už visas gražiausia mergina. Visi Lietuvoje žinojo, jog kitos tokios, kaip už Liutauro ištekėjusios, niekur nebuvo. Taip pat ir Gražinos pomėgiai nesutapo su tuometinių  moterų užsiėmimais: Jau nuo mažens Gražina nemėgo nei verpsčių, nei mergautinių žaislų. Ją traukė tik arkliai ir karo menas. Ne veltui ištekėjusi už kunigaikščio ji tapo tikra karžygė, o ne turtuose besimaudanti išlepinta ponia. Tačiau noras tapti motina, motiniška moters detalė: rašoma, jog ji vis laukė, kol “vaisius <...> jos įsčiose prabus…” buvo tikras Gražinos moteriškumo įrodymas. Knygoje yra aiškiai parodytos svarbiausios bei naudingiausios veikėjos savybės, kurios leido kunigaikščiui Liutaurui besąlygiškai pasitikėti Gražina, kartu spręsti ne tik asmeninius, bet ir visos šalies reikalus. Juk „nebe pirmos jaunystės“ moteris buvo subrendusi bei sumani, vadovavosi racionaliais, apmąstymais paremtais sprendimais, buvo išmintinga ir daug patyrusi. Būtent dėl šių savybių Gražina turėjo daug įtakos vyro sprendimams: “Niekas nežinojo, kokią turi ji / savajam vyrui įtaką ir jėgą”.  Ir nors jai dažnai tekdavo susidurti su sunkiomis ir painiomis užduotimis, jos balsas išlikdavo šaltas ir ramus. Tai parodo vidinį moters susitvardymą, vidinę ramybę. Gražina niekada nedarydavo neapgalvotų, skubotų sprendimų, gerai neapmąsčiusi galimų pasekmių. Kaip jau minėjau, lietuvių literatūroje vaizduojamoms moterims yra būdingas pasiaukojimas. Šis Gražinos herojiškumo bruožas atsiskleidžia epizode, kai Lietuvai iškyla grėsmė dėl vyrų valdovų išdidumo ir pavydo. Bandydama išgelbėti susiklosčiusią situaciją Gražina imasi iniciatyvos ir valdovo vardu įsakinėja, vėliau vietoje kunigaikščio stoja į kovą ir žūva kovodama. Manau, jog šis pasiaukojimas yra moters begalinės meilės vyrui ir tėvynei išraiška.  Moters veiksmai perteikia jos atkaklumą, stiprybę bei išmintingumą. Šiuo kūriniu A. Mickevičius mums pateikia neįprastą moters paveikslą, kuris įrodo, jog moterys nebijo pakovoti dėl savo vertybių. Tačiau, nors atrodo, jog Adomo Mickevičiaus sukurtas Gražinos paveikslas yra unikalus dėl racionalių pagrindinės veikėjos sprendimų, aukojimosi dėl iškeltų vertybių, pasiaukojančios bei stiprios motinos paveikslą galime rasti ir lietuvių rašytojos, neoromantikės Šatrijos Raganos 1922 m. išleistoje apysakoje “Sename dvare”. Pagrindinė kūrinio veikėja mamatė, Irutės ir Niko motina, Liudviko žmona, buvo sukurta pasitelkiant autorės ir jos motinos prototipus.  Šiame autobiografinio pobūdžio pasakojime apie XIX a. antrosios pusės Užvenčio dvarą, mamatė vaizduojama kaip dvaro šeimininkė, vaikų auklėtoja bei meninės sielos žmogus. Albertas Zalatorius kalbėdamas apie Š. R. kūrinius yra pasakęs, jog :”Moterų kūryboje vyravo ryškesnis emocionalumas, svarbesnis šeimos ir vaiko motyvas”. Būtent šią vientisos šeimos vertybę aiškiai matome atsispindinčią mamatės žodžiuose bei darbuose. Ji savo šeimą ir dvarą apibūdina kaip paukščius, tupinčius lizdelyje: “Esat mano brangiausieji paukšteliai ir kaip mums gera drauge! Tai mūsų laimingiausieji laikai - ir mano, ir jūsų. Bet ateis laikas - laikas taip greit lekia!- ir išskrisite iš lizdelio… ir tuščias paliks lizdelis…” Taigi, matome, jog mamatė apibūdina save kaip laimingą paukštį tol, kol pašonėje turi savo vaikus. Reiškiasi, jog jai yra svarbi motinos pareiga ir vykdant šią pareigą moteris jaučiasi laiminga. Šatrijos Ragana laisvina moters vidinį pasaulį, plečia jį mąstymu, meno, kūrybos refleksijomis, bet kartu veržia pareigomis šeimai, visuomenei, vaikams. Šias pareigas mamatė vykdo auklėdama savo vaikus bei diegdama jiems būtinąsias vertybes. Ji nuolatos stengiasi skirti jiems kuo daugiau dėmesio, nes nori , jog jos vaikai užaugtų geri, bei nebūtų tokie kaip daugelis - nerūpestingi, negerbiantys suaugusiųjų, niekuo nesidomintys. Sprendimo dėl Irutės ateities scenoje mamatė užtaria savo dukrą bei jos pasirinkimus: “Geriau teneturie ji aukšto išsilavinimo nei tos aprūpintos ateities, bet teturie tai, kas brangiausia. Juk visada yra taip, kaip tu nori, Liudvikai, bet šį kartą aš iš visų jėgų ginsiu savo teises”. Šiais žodžiais mamatė parodo ne tik, kad jai yra svarbu tinkamai išauklėti Irutę, bet ir gina jos pačios pasirinkimo laisvę, nes mergaitė aiškiai išsako nenorą važiuoti pas Ciocią į Vilnių mokytis. Užtardama savo vaikus mamatė stoja prieš vyrą ir pirmąkart aiškiai parodo, jog nevykdys to, ką jis liepia. Šis pasiaukojančios bei drąsios motinos paveikslas įrodo, jog mamatei buvo be galo svarbi vaikų gerovė ir norėdama ją išlaikyti mamatė buvo pasirengusi kovoti. Matome, jog jos pastangos nebuvo bevertės, juk  mamatė Irutės akyse buvo tobulybė, jos autoritetas: “aš laiminga sugrįžau į savo kertelę, vieno dalyko tetrokšdama: taip sėdėti, taip vaikščioti, taip kalbėti, kaip ji.” O juk mamatei tai ir buvo svarbiausia - tinkamai išauklėti savo vaikus. Taigi, paskirdama savo gyvenimą šiam tikslui pasiekti, mamatė išliko stipri ir aukojosi dėl savo idealų. Ir tai dar kartą įrodo, jog kūrinyje vaizduojamai moteriai buvo būdinga drąsa ir savita herojiškumo išraiška vardan vaikų laimės. Negalima pamiršti, jog kartais tėvų elgesys būna labai nerūpestingas bei neatsakingas, o tai skaudina jų atžalas. Lengvabūdiškos motinos, kuri rūpinasi savo malonumais, o ne šeimyninių pareigų atlikimu, paveikslas puikiai atskleidžiamas XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių diplomato, rašytojo, modernisto J.Savickio novelėje „Kova“. Sūnus kovoja už motiną, geresnį savo gyvenimą, svajoja apie normalią šeimą. Jam trūksta tėvų ir šilumos ir meilės. Savickis, kaip ir būdinga ekspresionistams, vaizduoja neigiamą pasaulio modelį, motiną, kuri vadovaujasi hedonistiška gyvenimo etika ir siekia patenkinti žemiausius poreikius. Sodietis berniukas norėtų, kad mamanka „nebūtų tokia graži“ ir labiau juo rūpintųsi. Tačiau jos aplaidumą ir tikrąjį būdą įrodo vaiko išvaizda. Berniukas – „džiūsna“ sunkia miline ir per dideliais batais. Tokia vaiko išvaizda kontrastinga kuriamam motinos paveikslui. Ji dailiai apsirengusi, gelsvų plaukų, o veidas pudros nubertas. Baisiausia jos yda – alkoholizmas, o už girtuokliaujančią moterį nėra nieko baisiau. Vaikas tokį motinos elgesį vertina sakydamas, kad ji „durna“, tačiau neišsižada jos. Deja, net ir suradęs motiną smuklėje vaikas nepajėgus pažadinti jos motiniškų instinktų. Berniukas parbloškiamas vežimo rato, o motiną išsiveda vyrai. Jurgis Savickis įamžina gaivališkos prigimties motiną, kuri žlugdo savo ir vaiko gyvenimus. Taigi, moterys lietuvių literatūroje buvo vaizduojamos įvairiai. Romantikas A. Mickevičius išaukština moterį, pasiaukojusią dėl tėvynės ir vyro Liutauro garbės. Krikščioniškosios pasaulėžiūros rašytoja Šatrijos Ragana, įamžindama laimingos jaunystės prisiminimus, aprašo pasiaukojančią, rūpestingą motiną, kuri siekia šeimyninės laimės ir vaikų dorybės. Moderniosios literatūros kūrėjas Jurgis Savickis, norėdamas atskleisti ekspresionizmui būdingą pasaulėjautą, apibūdina neatsakingą motiną, kuriai rūpi ne šeima, o malonaus ir lengvo gyvenimo siekis.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!