Mokslo metodologijos paskaitų medžiaga

 1. Mokslinio pažinimo samprata. Mokslinio tyrimo elementų apibūdinimas; Mokslas, kaip viena protinės veiklos sudėtinė dalis - tai žmonių veikla, kurios funkcijos yra gauti ir teoriškai sisteminti objektyvias žinias apie tikrovę. Jo, kaip ypatingo turinio sudėtingos sistemos vertinimas, perėjimas nuo mokslinio darbo atskirų elementų ir jų ryšio tyrimo prie vientiso tiriamojo objekto supratimo, objektų tikslų ir funkcijų gvildenimas, jų pozicijų subordinavimas su visuomenės tikslais atskleidžia išsamesnę mokslo sampratą. Metodologija – tai teorija, nagrinėjanti mokslinio pažinimo procesą (bendroji metodologija) ir jos principus (bendramokslinė metodologija) bei mokslinio tyrimo metodus ir techniką (mokslo krypties metodologija). Moksliniai tyrimai – eksperimentiniai arba teoriniai darbai, skirti visų pirma plėtoti reiškinių ir realybės pagrindų pažinimą, iš anksto nenumatant jo konkrečiai taikyti ar panaudoti (fundamentiniai tyrimai) arba numatant panaudoti (taikomieji tyrimai). Visuomenės veiklos nagrinėjimas pagal tuos ypatumus, kuriais ją papildė mokslas, leidžia mums geriau suprasti ir valdymo procesą, kaip labai svarbią visuomenės veiklos dalį. Viena svarbiausių mokslo, kaip proceso dalis, yra rezultatai. Mokslinės veiklos rezultatai įgauna apibrėžtumą per sąveiką su kitomis visuomenės veiklos posistemėmis, nes dabar neįmanoma suprasti ir paaiškinti mokslo prigimties atsietai nuo veiklos ir veiklos atsietai nuo mokslo. Koncepcija „mokslas – veikla“ yra ne mechaninis, bet organinis derinys. Mums dabar jau gerai žinomos sąvokos – moksliniai tyrimai, bandymo konstravimo darbai ir kt. Šiandieną mokslinio darbo valdymo procesas mus orientuoja kitaip suvokti mokslo rezultatų panaudojimą. Paprastai mokslinis darbas skirstomas į atskiras dalis – fundamentinius (pamatinius) ir taikomuosius tyrimus, parengiamuosius darbus. Fundamentalieji tyrimai – tai mokslinės veiklos rūšis, nukreipta pažinti objektyvius reiškinius, ištirti visuomenės bei gamtos dėsningumus ir taisykles. Pagrindiniai šios veiklos rezultatai – teorijų, išradimų, mokslinių hipotezių bei principų suformulavimas. Šie tyrimai nėra orientuoti praktiniam pritaikymui, tačiau jų reikšmė praktikai nepaprastai didelė, jie yra mokslo ir technikos potencialo pradinis etapas, lemia ilgalaikes, strateginės veiklos jėgų plėtros kryptis. Taikomieji tyrimai – tai mokslo fundamentalių rezultatų taikymo praktikoje trumpiausių kelių ir optimalių metodų paieška, juose įkūnijamos mokslinės žinios, reikalingos konkretiems veiklos uždaviniams spręsti įvairiose visuomenės veiklos sferose ta tikru laiku. Parengiamieji darbai – tai tiltas tarp mokslo ir veiklos, tai daugiabriaunė veiklos rūšis, aprėpianti konstravimo, bandymo, technologinius, projektavimo ir kitus darbus. Jų rezultatai įkūnijami brėžiniuose, projektuose, maketuose, bandomuosiuose pavyzdžiuose ir kt. Norint įgyvendinti gautus mokslo rezultatus, būtina pirmiausia diegti į visuomenės veiklą tarpinius mokslo rezultatus. Gyvenimas reikalauja sudaryti sąlygas mokslo ir veiklos sferoms bendradarbiauti. Istoriškai pastebėta, kad nuo idėjos iki pirmojo gaminio pasirodymo praeina kažkiek laiko: fotoaparato pagaminimas truko – 112 m., telefono – 56 m., medvilnės rinkimo- 53 m, radijo aparato – 35 m, variklio – 14 m, tranzistoriaus – 5 m, integruotos schemos – 3 m (vadybos teorijų kūrimo pavyzdys). Taigi akivaizdu, kad tobulėjant technologijoms, tarpas tarp mokslinės idėjos ir pirmojo gaminio vis labiau mažėja. Kiekvienam tyrinėtojui, atliekant mokslinį darbą svarbu nusakyti tyrimo metodologiją ir pasirinkti tyrimo metodą. Kiekviename konkrečiame tyrime reikėtų apsiriboti tuo, kad pirmiausia svarbu išskirti ir apibrėžti tyrimo koncepciją, tą pagrindinę idėją ir tuos pagrindinius teiginius, kuriais remiantis buvo sumanytas tyrimas ir korektiškai numatyti tyrimo metodą. Atliekant mokslinį darbą dažnai naudojamas taikomasis empirinis tyrimas. 2. Tiesos problema pažinime; Išvadų gautų pagal loginius dėsnius ir taisyklės, teisingumas vadinamas formaliąja tiesa. Jos sąkygos ir sandara yra logikos objektas. Formalioji tiesa yra sąlygiška. Ji nesiriamia tuo ar sprendiniai patikrinti ar ne, ar jie pamatuoti. Toks atvejis, kai sprendiniai atitinka žinojimo tikrovę, vadinamas meterialiąja tiesa. Mes turime mokėti skirti tikrą ir klaidingą žinojimą, kitaip tariant, mes turime turėti materialios tiesos matą arba kriterijų. Toks kriterijus reikalauja, kad mūsų suvokimai atitiktų realybę. Be to moksliniai faktai turi būti tiksliai nustatyti. 3. Fundamentinių ir taikomieji tyrimų bei parengiamųjų darbų apibrėžtis; Tyrimo metodas – tai tam tikrų praktinių ar pažintinių rezultatų gavimo būdas, taikant įvairias priemones. Be to, tai sisteminė procedūra, susidedanti iš nuosekliai pasikartojančių operacijų, kuriais taikant kiekvienu konkrečiu atveju pasiekiama norimų rezultatų. Tačiau sudėtingos specifinės mokslo problemos reikalauja ir specialių tyrimo metodų, kuriuos tenka sukurti. Kiekvienam tyrimo metodui būtinas teorinis pagrindas, t.y. remtis objektyviais dėsningumais, būti moksliškai pagrįstas. Kadangi metodas remiasi tam tikra teorija, todėl iš principo neteisingų metodų neturėtų būti, jie tik gali būti neteisingai naudojami (pvz., darvinizmą naudoti tiriant visuomenės reiškinius ir pan.0 atliekant mokslinį darbą geriausia taikyti aprobuotus, teoriškai ir praktiškai patikrintus metodus, nei rinktis nežinomą, nenaudotą metodiką. Paprastai mokslinis darbas skirstomas į atskiras dalis – fundamentinius (pamatinius) ir taikomuosius tyrimus, parengiamuosius darbus. Fundamentalieji tyrimai – tai mokslinės veiklos rūšis, nukreipta pažinti objektyvius reiškinius, ištirti visuomenės bei gamtos dėsningumus ir taisykles. Pagrindiniai šios veiklos rezultatai – teorijų, išradimų, mokslinių hipotezių bei principų suformulavimas. Šie tyrimai nėra orientuoti praktiniam pritaikymui, tačiau jų reikšmė praktikai nepaprastai didelė, jie yra mokslo ir technikos potencialo pradinis etapas, lemia ilgalaikes, strateginės veiklos jėgų plėtros kryptis. Taikomieji tyrimai – tai mokslo fundamentalių rezultatų taikymo praktikoje trumpiausių kelių ir optimalių metodų paieška, juose įkūnijamos mokslinės žinios, reikalingos konkretiems veiklos uždaviniams spręsti įvairiose visuomenės veiklos sferose ta tikru laiku. Parengiamieji darbai – tai tiltas tarp mokslo ir veiklos, tai daugiabriaunė veiklos rūšis, aprėpianti konstravimo, bandymo, technologinius, projektavimo ir kitus darbus. Jų rezultatai įkūnijami brėžiniuose, projektuose, maketuose, bandomuosiuose pavyzdžiuose ir kt. Norint įgyvendinti gautus mokslo rezultatus, būtina pirmiausia diegti į visuomenės veiklą tarpinius mokslo rezultatus. Gyvenimas reikalauja sudaryti sąlygas mokslo ir veiklos sferoms bendradarbiauti. Istoriškai pastebėta, kad nuo idėjos iki pirmojo gaminio pasirodymo praeina kažkiek laiko: fotoaparato pagaminimas truko – 112 m., telefono – 56 m., medvilnės rinkimo- 53 m, radijo aparato – 35 m, variklio – 14 m, tranzistoriaus – 5 m, integruotos schemos – 3 m (vadybos teorijų kūrimo pavyzdys). Taigi akivaizdu, kad tobulėjant technologijoms, tarpas tarp mokslinės idėjos ir pirmojo gaminio vis labiau mažėja. Kiekvienam tyrinėtojui, atliekant mokslinį darbą svarbu nusakyti tyrimo metodologiją ir pasirinkti tyrimo metodą. Kiekviename konkrečiame tyrime reikėtų apsiriboti tuo, kad pirmiausia svarbu išskirti ir apibrėžti tyrimo koncepciją, tą pagrindinę idėją ir tuos pagrindinius teiginius, kuriais remiantis buvo sumanytas tyrimas ir korektiškai numatyti tyrimo metodą. Atliekant mokslinį darbą dažnai naudojamas taikomasis empirinis tyrimas. 4. Mokslo metodologijos, metodo samprata; Metodas – kelias į ką nors – tai tikslo pasiekimo būdas, tam tikru būdu sutvarkyta veikla. Metodologija tai tyrinėjimo metu naudojamų metodų visuma. Metodika visuma būdų, kuriam nors darbui tikslingai atlikti. Mokslinio tyrimo metodai: 1) Bendramoksliniai; 2) Specialieji. Bendramokslinių metodų rūšys ir apibrėžimai: 1. Stebėjimas – tai objektyvaus pasaulio pažinimo būdas, pagrįstas dalykų ir raiškų betarpišku suvokimu jutimo organų pagalba be tyrinėtojo įsikišimo į natūralų vyksmą. 2. Palyginimas (sugretinimas)- skirtumų nustatymas tarp materialaus pasaulio objektų arba juos vienijančių dalykų savybių nustatymas tiek jutimo organais, tiek specialių priemonių pogalba. 3. Skaičiavimas – tai skaičiaus nustatančio vienatipių objektų kiekybinį santykį arba tų objektų išvestinių parametrų, apibūsinančių tas ar kitas savybes, radimas. 4. Matavimas – tai tam tikro dydžio matmens fizinis nustatymas lyginant su etalonu. 5. Bandymas (Eksperimentas) – tai viena iš žmogiškosios praktikos sferų, kurioje tikrinamas iškeliamų hipotezių teisingumas, arba išryškinamai objektyvaus pasaulio dėsniai. Bandymo eigoje tyrėjas įsikiša į tiriamą vyksmą dirbtinai krėsdamas sąlygas. Tokiu būdu vienos sąlygos izoliuojamos, kitos atmetamos, trečios sustiprinamos arba susilpninamos. 6. Apibendrinimas – apibrėžimas bendra savoka Išvada, kurioje atsispindi svarbiausios esminiai tam tikros rūšies objektų apibūdinimai. Tai naujų mokslo sąvokų sudarymo, dėsnių ir teorijų formulavimo priemonė. 7. Abstrakcija – tai mintimis atsiejimas kurių nors dalykų neesminių ypatybių nuo paties dalyko. Kaip taisyklė susideda iš dviejų dalių: pirmoje dalyje apibrėžiamos neesminės savybės, ryšiai ir t.t., antroje dalyje tiriamas objektas pakeičiamas kitu – supaprastintu modeliu išsaugant esmę. 8. Formalizavimas – objekto ar raiškos užrašymas, kurios nors dirbtinės kalbos (matematikos, chemijos) ženklais ir formalus jų tyrimas, pakeičiantis realaus objekto ir jo savybių tyrimą. 9. Aksiomų metodas – mokslinės teorijos sudarymo būdas, kuriame tam tikri teiginiai (aksiomos) priimami be įrodymo, o po to panaudojamos kitų žinių gavimui, nustatytų loginių taisyklių pagalba. 10. Analizė (tyrimas) – pažinimo būdas, reiškiantis pažinimo objekto suskaidymą, dalijimą į sudedamasias dalis. Ja pagrįstas abalitinio tyrimo metodas. 11. Sintezė – tai atskirų dalykų jungimas į vieną visumą. Analizė ir Sintezė susijusios kaip priešybių vienybė. 12. Indukcija 13. Dedukcija 14. Analogija 15. Modeliavimas 16. Hipotesės metodas 17. Sisteminiai metodai 18. Rangavimas Metodų klasifikavimas: I. Loginiai metodai ir moksliniai mąstymo prinsipai (indukcija, dedukcija, analizė, sintezė). II. Aprašomieji metodai (analogija, modeliavimas, formalizavimas, sisteminimas) III. Empiriniai metodai (stebėjimas, bandymas, matavimas, skaičiavimas) 5. Loginiai metodai ir mokslinio mąstymo principai ; Indukcija, dedukcija, analizė, sintezė. • Dedukcija Logikos požiūriu dedukcija - tai samprotavimas, kurio metu iš keleto teisingų teiginių (prielaidų) pagal logikos taisykles formuluojamas naujas teisingas teiginys. Deduktyvus samprotavimas turi įrodymo statusą. Pačia plačiąja prasme dedukcija yra pažintinė operacija, kurios metu iš jau patikrintų žinių sistemos logiškai gaunamos naujos žinios. Dedukcijai būdinga minties raida nuo bendrybės prie atskirybės. Metodologijos požiūriu dedukcija yra bendramokslinis metodas. Mokslo istorija ir loginiai tyrimai parodė, kad visiškai sterilios dedukcijos nebūna. Gryna dedukcija tesutinkama matematikoje ir logikoje. Deduktyvios sistemos kituose moksluose būna glaudžiai susiję su indukcija - empirijos apibendrinimo metodu (8). Deduktyvaus metodo struktūroje skiriami šie metodai: • aksiomatinis, konstruktyvinis, • hipotetinis deduktyvinis. Jei deduktyvus metodas taikomas žinių sistemoje, grįstoje patyrimu, eksperimentu, tai jis traktuojamas kaip hipotetinis deduktyvinis metodas. • Indukcija Logikos požiūriu indukcija - tai samprotavimo būdas, susijęs su empiriniu apibendrinimu, kurio metu požymio pasikartojamumo pagrindu duotoje objektų klasėje daroma išvada apie požymio priskirtinumą visai objektų klasei. Indukcijai būdinga minties raida nuo atskirybės prie bendrybės. Metodologijos požiūriu indukcija traktuojama kaip bendramokslinis metodas, grindžiantis hipotezių empirinio patikrinamumo laipsnį, kitaip tariant, hipotezės patvirtinimą su tam tikra tikimybe. Skiriamos klasikinė induktyvinė logika (kartais dar vadinama kauzaline arba Bekono-Milio logika) ir šiuolaikinė induktyvinė logika (tikimybių logika). Tyrimų praktikoje derinamos abi induktyvinės logikos rūšys: vienintelio skirtumo, vienintelio sutapimo, lydinčių pakitimų metodai (kauzaline logika) ir induktyvinė statistinė išvada (tikimybių logika). Minėti kauzalinės analizės metodai sudaro eksperimento loginį pagrindą, o induktyvinė statistinė išvada tikimybiškai įvertina kauzalinės (priežastinės) hipotezės teisingumo laipsnį bei tyrimo duomenų generalizacijos pagrįstumą. Kitaip tariant, padeda įvertinti, kaip stipriai eksperimento planuotą rezultatą veikė šalutiniai faktoriai ir su kokia paklaida eksperimento išvadas, gautas ištyrus tik dalį bandomųjų, galima taikyti visai bandomųjų klasei. • Analizė – mokslinio tyrimo metodas, praktiškai ar mintyse suskaidant daiktą, reiškinį, visumą į sudėtines dalis, požymius, savybes, kurios nors dalies, kuri vėliau nagrinėjama atskirai, išskyrimas iš visumos. Analizės forma priklauso nuo objekto ir tų tikslų, kurių žmogus siekia tirdamas šį objektą. Nereikia manyti, kad iš pradžių turi vykti gryna analizė, o po to – gryna analizė. Jau analizės pradžioje tyrėjas turi tam tikrą tiriamo objektą idėją, vadinasi, analizė prasideda derinant su sinteze. Išnagrinėjęs keletą visumos dalių, tyrėjas pradeda daryti pirmuosius apibendrinimus, atlieka pirmųjų analizės duomenų sintezę. Mintinė analizė atliekam abstrakčiomis sąvokomis, sprendimai. Yra keletas analizės formų: 1. Visumos skaidymas į dalis ne tik sudedamosioms dalims pažinti, bet ir tų dalių santykiams nustatyti. 2. Objekto savybių ir jų santykių analizė, savybę ar santykį skaidant į sudėtines dalis, jas analizuojant, tiriamo objekto svarbiausiems ir mažiau svarbiems ypatumams nustatyti. 3. Tiriamo objekto skaidymas į klases ir poklasius. 4. Speciali analizė rūšis yra formali loginė analizė. Informacinėje teorijoje išskiriam keletas analizė rūšių: automatinis duomenų gavimas – vienareikšmė, aiški teksto prasmė; gramatinis – gramatinės kategorijos ir funkcinio žodžio vaidmens sakinyje nustatymas; nepriklausoma – teksto analizė tarpinės kalbos terminais; predikatyvinė – sintaksinės analizė pagrįsta gramatinių klasių, einančių po konkrečios frazės dalies ir kt. numatymu. Analizė metodai plačiai naudojami apdorojant empiriniais tyrimai gautus duomenis, analizuojant tekstus. Duomenų analizės metodai. Tai empirinių sociologinių tyrimų analizė, kurios metu turtingo samprotavimo ir matematinių statistinių metodų pagrindu, remiantis pirmine informacija, atskleidžiami kintamųjų ryšiai. Daugiamatė analizė – statistinių metodų daugiamačiams reiškiniams nagrinėti visuma, t.y. daugybė įvairių savybių apibūdinami reiškiniai. Daugiafaktorė analizė – tyrimo metodas, kuriuo nagrinėjama daugiau nei du faktoriai tuo pačiu metu. Dispersinė analizė – metodas, pasiūlytas R.Fišerio, aiškina sisteminius tiesioginių matavimo rezultatų, atliktų besikeičiančiomis sąlygomis, skirtumus. Egzistencinė analizė – asmenybės analizės metodas, aiškinantis visą ir unikalų jos egzistavimą. Šia analize asmenybės būtis, aiškina jos gilinimąsi į save, turint tikslą pasirinkti nuo išorės nepriklausomą „gyvenimišką planą“. Faktorinė analizė – daugiamatis matematinės statistikos metodas, paprastai taikomas nustatant socialinių objektų tarpusavio ryšius ir , remiantis tais ryšiais, klasifikuojat požymius. Klasterinė analizė – eksperimentinių duomenų ir klasių grupavimo metodas. Kontekstinė analizė – tyrimo tipas, kuriame kartu su individualiais požymiais atsižvelgiama į konteksto, kuriam priklauso reiškinys, požymius. Koreliacinė analizė – koreliacinis priklausomybės tarp dviejų atsitiktinių požymių ar faktorių statistiniai metodai. Laterinė – struktūrinė analizė – latentinių kintamųjų išaiškinimo, paslėptų socialinio proceso charakteristikų, kurios lemia aiškius kintamuosius, nagrinėjimo metodas. Nuoseklioji analizė – tyrimo procedūra, kai duomenys analizuojami kiekvienoje stadijoje norint nustatyti: ar gali hipotezė būti priimta (atmesta), ar reikia papildomų duomenų, ar ypatingo jų tipo. Priežastingumo analizė – priklausomybės santykių, kurie reikalauja išaiškintus priežastinius ryšius patikrinti tam tikrais duomenimis, tyrimas kintamųjų sistemoje. Sisteminė analizė – visuma metodologinių priemonių, naudojamų sprendimams parengti ir pagrįsti, sprendžiant sudėtingas visuomeninio gyvenimo problemas – socialines, politines, teisines, ekonomines, mokslines remiantis sisteminiais principais ir daugeliu valdymo matematinių metodų. Struktūrinė – funkcinė analizė – naudojama socialinių sistemų aprašymui ir aiškinimui, kai tiriama jos elementų ir priklausomybės visuma. Struktūrinė analizė – sociologinis metodas. Jis suteikia galimybę tam tikru būdu išaiškinti socialinio reiškinio funkcionavimą ir raidą struktūrizuotoje socialinėje aplinkoje. • Sintezės metodas Sintezė – pažinimo būdas ir etapas, individo pažintinės veiklos veiksmas praktinis arba mintinis dalių, elementų jungimas į visumą, vieno objekto arba įvairių vieno objekto elementų siejimas į vientisą visybę. Sintezė priešinga analizei, su kuria yra dialektiškai susijusi ir kartu sudaro visų mąstymo operacijų pagrindą. Sintezė vyksta įvairiais veiklos lygmenimis – nuo mechaninio dalių jungimo į visumą iki mokslinių teorijų kūrimo. Sintetinama faktų ir idėjų lyginimu, apibendrinimu, abstrahavimu. Sintezės rezultatas gali būti nauja kokybė – sistema, struktūra, sąvoka, kažkoks kūrinys ar techninis išradimas. Sintezė visada yra susijusi su analize, kuri yra daikto ar reiškinio nagrinėjimo pradžia. Norint visapusiškai išmanyti apie automobilį, reikia pradžioje susipažinti su kiekviena jo dalimi atskirai. Tačiau visiškam ir giliam automobilio pažinimui kiekvienos dalies vaidmens žinojimo maža. Jas reikia pažinti jų sąveikoje, bendrame veikime. Daikto dalių žinojimas dar nėra žinojimas apie daiktą apskritai. Daiktas, reiškinys, procesas nėra paprasta dalių suma. Analizė procese daiktas, reiškinys mintyse suskaidomas į sudėtinius elementus, o sintezės procese šie elementai sujungiami į visumą, sistemą. Sintezės procese pažįstame kažką naują, , dalių visumos sąveiką. Remdamasis turtinga eksperimentinės terapijos medžiagas, I.P. Pavlovas teigė kad sintezės tikslas – įvertinti kiekvieno organo tikrąją ir gyvenimiškąją reikšmė, nurodyti jo vietą ir jo paskirtį. Mintinė sintezė taip pat susidaro žmonių praktinėje veikloje, vėliau nuo jos atitrūksta ir tampa santykinai savarankiška. Yra daugybė sintezės formų: dalys jungiamos į visumą (pvz.: mintinis mechanizmo konstravimas arba organizmo kaip visumos suvokimas); savybės, požymiai siejasi į visumą (pvz.: biologinė rūšis arba socialinė grupė, klasę nustatoma iš būdingiausių jos bruožų); elementai jungiami siekiant nustatyti jų bendras savybes ir santykius (šiuo būdu atrandami dėsniai). Sintezės būdu integruojami mokslai (pvz.: atsirado bionika, biochemija, kibernetika, teisės sociologija, psichopedagogika ir kt.), mokslų metodai, kuriamos naujos (sintetinės) medžiagos. Analizė ir sintezė yra bendriausias būties dėsningumų atspindys. Jis, kaip ir bet kuri loginė operacija, atsiranda kaip išorinio materialaus pasaulio poveikio rezultatas, kuriame irimas, dalijimasis, skaidymasis ir jungimasis yra kasdienis reiškinys. Kas praktikoje neardė mašinos (ar kokio kito sudėtingo mechanizmo) į dalis ir nesurinko jų vėl, nesupranta, jog bus sunkiaus išskaidyti ir sujungti jas mintimis. Kadangi gamtoje ir sociume skaidymasis ir jungimasis reiškia vientisą procesą, todėl analizė ir sintezė kaip dėsningas būties atspindys turi būti nepertraukiamai susiję ir mąstyme. Pažinimo procese yra du pažinimo būdai: analitinis ir sintetinis. Dėl to nėra abejonės. Tačiau negalima jų priešpastatyti vienas kitam. Nei analizė, nei sintezė atskirai negali atvesti tyrėjo prie tiesos atskleidimo, kadangi tai yra dvi visumos pažinimo pusės, du visiško pažinimo proceso momentai. Sintezė ir analizė – fundamentalūs procesai, kuriais remiasi visos mąstymo veiklos rūšys. Mintinė sintezė, kaip minėjome, formuojasi praktinėje veikloje, bet po to atsitraukia nuo jos ir įgauna santykinį savarankišką pobūdį. Tačiau sintezė nėra paprasta tikrovės kopijavimas, o turi idealizacijos, atsižvelgia į realias galimybes ir vystymosi tendencijas. Tai akivaizdžiai pasireiškia kuriant mokslines hipotezes, formuojant sąvokas ir išaiškinant tyrimo objekto dėsningumus. Svarbus sintezės ir analizė vaidmuo matematikoje. Analizė matematikoje – samprotavimas einantis nuo ką reikia įrodyti (nuo nenustatyto, nežinomo) į tai, kas jau įrodyta (žinoma, anksčiau nustatyta). Sintezė – samprotavimas, einantis priešinga kryptimi. Analizėje svarbiausias klausimas, kaip įrodomąjį teiginį priartinti prie žinomo (įrodyto). Analizė yra įrodomo radimo ir jo idėjos išaiškinimo priemonė, bet daugeliu atvejų pati savaime dar nėra įrodymas. Sintezė, besiremianti analizės duomenimis, užbaigia įrodymą: ji parodo, kaip iš anksčiau nustatytų tvirtinimų išplaukia įrodymas. Taigi sintezė pateikia uždavinio sprendimą. Šis įrodymo kelias neretai taikomas įrodinėjant ir mokslinius teiginius. 6. Aprašomieji metodai; Analogija, modeliavimas, formalizavimas, sisteminimas. • Modeliavimas - vieno objekto savybių pakartojimas kitame objekte (modelyje), norint geriau pažinti pirmąjį objektą. Modeliavimo poreikis kyla tada, kai tiesioginis objekto tyrimas neįmanomas arba jį tirti dėl kokių nors priežasčių sudėtinga. Modelis turi būti panašus į objektą fizinėmis arba funkcinėmis charakteristikomis. Šiuo požiūriu modeliavimas susijęs su analogijos metodu. Pabrėžtina, kad objektas ir jo modelis negali būti visiškai identiški, tada nebūtų prasmės kurti kokį nors modelį. Modeliai skirstomi į fizinius (realius) ir idealius (teorinius, matematinius). Socialiniams tyrimams būdinga tai, kad naudojami jau aprobuoti universalūs matematiniai modeliai, pavyzdžiui, normalaus teorinio skirstinio modelis, regresijos lygtys ir pan. Kiti (ne matematiniai) idealūs modeliai konstruojami sąvokų aparato dėka. Šiuo aspektu idealus modeliavimas dažnai siejamas su sistemine analize. • Sisteminė analizė - tai visuma metodų, skirtų tirti, konstruoti, modeliuoti ypatingai sudėtingus objektus. Čia priskiriamos modernios techninės sistemos, socialinės, ekonominės ir gamtinės sistemos. Sisteminės analizės pagrindas - bendroji sistemų teorija ir sisteminis principas. Sistemų teorija pirmiausia susiformavo kaip kibernetikos (valdymo teorijos) ir matematinių disciplinų atmaina. Suvokus jos universalią metodologinę funkciją, sisteminė analizė pradėta taikyti įvairiuose moksluose, valdymo, projektavimo bei planavimo praktikoje. Sisteminis principas pažinimui kelia šiuos procedūrinius reikalavimus: • fiksuoti autonomiškus ugdymo proceso komponentus; atskleisti vidinę ryšių tarp fiksuotų komponentų (jų posistemių) struktūrą; • sistemos elementų išorinių ryšių analizės pagrindu nustatyti pažinimo proceso sąveikos su aplinka, kurioje jis vyksta, principus; • iš daugelio pažinimo proceso elementų vidinių ryšių atskleisti svarbiausius, apibrėžiančius pažinimo procesą kaip sistemą; • atskleisti pažinimo proceso, kaip vientiso reiškinio, vidinę struktūrą ir organizaciją; • suformuluoti svarbiausius pažinimo proceso, kaip vientiso reiškinio, vyksmo principus; apibrėžti pažinimo proceso savivaldos principus, lemiančius jo stabilumą ir rezultatyvumą. • Analogija - bendramokslinis metodas. Jo loginį pagrindą sudaro samprotavimas pagal analogiją, kurio bendra schema yra tokia: 1. objektui A būdingi požymiai a, b, c, d, e; 2. objektui B būdingi požymiai b, c, d, e; 3. tikėtina, kad objektui B būdingas ir požymis a. Mokslo istorija žino daug prieštaringų faktų, kada analogija padėjo suformuluoti svarbias mokslo tiesas ir kada analogija nuvedė tyrimus klystkeliais. Pažymėtina, kad analogija nėra įrodymo argumentas, jos išvados turi hipotezės statusą, todėl būtinai tikrinamos empiriškai. Matavimo, eksperimento principai į socialinius mokslus buvo ekstrapoliuoti iš medicinos, antropometrijos, psichologijos ir sociologijos. Mokslininkas B.F. Skineris kai kuriuos kibernetikos principus pritaikė pedagogikoje ir sukūrė programuoto mokymo teoriją. Sovietinis mokslininkas J. K. Babanskis, optimizacijos principą perkeldamas iš kibernetikos į pedagogiką, sukūrė optimizuoto mokymo teoriją. • Formalizavimas objekto ar raiškos užrašymas, kurios nors dirbtinės kalbos (matematikos, chemijos) ženklais ir formalus jų tyrimas, pakeičiantis realaus objekto ir jo savybių tyrimą. Formalizuotose sistemose operuojama simboliais pagal tam tikras taisykles. Tad grynai daromos išvados iš sistemos aksiomų. Dažnai šis darbas perduodamas kompiuteriui. Griežčiausią ir aiškiausią formą teorijos įgyja jas aksiomiškai formalizuojant, kai pateikiama griežtai apibrėžta aksiomų, kaip pagrindinių dėsnių, aibė, iš kurios tada grynai loginėmis priemonėmis gali būti išvesti visi likę teorijos teiginiai taip, kad visas materialus teorijos turinys sutelkiamas aksiomose. Pamėginkime keletą kasdienės kalbos teiginių išversti į simbolinę predi­katų logikos kalbą. • "Yra baltų gulbių". Vietoje "baltas" naudojame "B", vietoje "gulbė" - "G" ir rašome: "(Эx)(Bx^Gx)". Skaitome: "Yra bent vienas x, kuriam galioja, kad x yra baltas ir x yra gulbė". • "Visi logikai - rūkaliai. Vietoje "logikas" naudojame "L", vietoje "rūka­lius" - "R" ir rašome "(Vx)(LxRx)".. Skaitome: "Visiems x galioja: jeigu x yra logikas, tai x - rūkalius". Dažnai esama skirtingų lygiaverčių vertimo ar formalizavimo galimybių. Imkime pavyzdį: • "Kai kurie grybai nėra nuodingi". Vietoje "grybas" naudojame "G", vietoje "nuodingas" - "N" ir rašome: lH(Vx)(Gx-*Nx)", t. y. "Ne visiems x galioja: jeigu x yra grybas, tai x- nuodingas". Bet galime taip pat rašyti: "(3x)(GxA~'Nx)", t. y. "Yra bent vienas x, kuriam galioja, kad x yra grybas ir x nėra nuodingas". 7. Empiriniai tyrimo metodai: Stebėjimas, bandymas, matavimas, skaičiavimas Empirinį tyrimą – galima apibūdinti kaip įvairios formos informacijos gavimą esant kontaktui tarp tyrėjo tiriamojo objekto, o tarpininkas tarp jų yra tyrimo metodas. Atliekant tyrimą gaunami empirinio tyrimo duomenys – daiktų, reiškinių, požymių arba objektyvios tikrovės ryšių atspindys. Duomenys sudaro empirinį mokslo pagrindą ir yra: 1. Mokslinio tyrimo žaliava 2. Tiesiogiai gaunami ir sudarantys tyrimo protokolą vadinami pirminiais duomenimis arba empiriniais duomenimis; 3. Tampa prasmingais (reikšmingais), jei yra gretinami (lyginami) su kitais duomenimis arba kokia nors teorine ar žodine sistema. Be to, lyginti galima tik tuos duomenis, kurie turi objektyvių savybių; 4. Tam tikroje teorijoje turi savo funkciją ir vietą. Kitoje teorinėje sistemoje arba hipotezėje tie patys duomenys įgauna kitą reikšmę ir funkciją. 5. Turi būti sugrupuoti pagal kurią nors teoriją, tokie duomenys vadinami antriniais (dažniausiai charakteristikos, vidurkiai, koreliaciniai ryšiai ir kt.). 6. Turi būti patikrinti arba turi būti patikrintas jų reprezantyvumo laipsnis; 7. Pagal pobūdį gali būti : moksliniai, nemoksliniai, sociologiniai, edukologiniai, psichologiniai, biologiniai ir kt., o pagal tyrimo metodus – stebėjimo, apklausos, eksperimento. Kiekviena mokslo sritis, tuo labiau mokslo kryptis turi savus tyrimo metodus. Tačiau praktikoje gausu ir bendrųjų tyrimo metodų – tai eksperimentas, matematinė statistika, teorinė analizė ir apibendrinimas, dekompozicija ir kt. Metodo reikšmė – didžiulė, nes gerai pasirinktas ir pritaikytas metodas žymiai palengvina tyrimą. Teigiama, kad nuo metodo priklauso viso tyrimo sėkmė, o remdamasis tinkamai parengtais tyrimo metodais, net ir nelabai gabus žmogus gali daug padaryti, kai tuo tarpu netinkamai parinkti tyrimo metodai nepadės ir genialiam mokslininkui. Tyrimo metodas – tai tam tikrų praktinių ar pažintinių rezultatų gavimo būdas, taikant įvairias priemones. Be to, tai sisteminė procedūra, susidedanti iš nuosekliai pasikartojančių operacijų, kuriais taikant kiekvienu konkrečiu atveju pasiekiama norimų rezultatų. Tačiau sudėtingos specifinės mokslo problemos reikalauja ir specialių tyrimo metodų, kuriuos tenka sukurti. Kiekvienam tyrimo metodui būtinas teorinis pagrindas, t.y. remtis objektyviais dėsningumais, būti moksliškai pagrįstas. Kadangi metodas remiasi tam tikra teorija, todėl iš principo neteisingų metodų neturėtų būti, jie tik gali būti neteisingai naudojami (pvz., darvinizmą naudoti tiriant visuomenės reiškinius ir pan.0 atliekant mokslinį darbą geriausia taikyti aprobuotus, teoriškai ir praktiškai patikrintus metodus, nei rinktis nežinomą, nenaudotą metodiką. Taikant tyrimo metodus būtina nurodyti metodo objektyvumo sąlygas. Jas apibūdina validumas – tai metodo tinkamumas arba, kitaip tariant tai yra tai, kad matuojama tikrai tai, kas norima matuoti (anketinėje apklausoje reiškia ar respondentas pasako tiesą). Norint įsitikinti, kad respondentas sako tiesą, būtinas išorinis kriterijus (tarkim, apklausiant vadovus, būtina apklausti ir pavaldinius, apklausiant vaikus būtina apklausti ir jų tėvus ir pan.0. Vykdant apklausą, verta įvertinti gautos informacijos patikimumą. Tam atlikti galimi du būdai: 1. Pateikiant vieną ar tą patį klausimą skirtingose anketos vietose ta pačia ar šiek tiek pakeista forma; 2. Pakartoti tyrimą su tais pačiais tiriamaisiais ir rezultatus palyginti. Jeigu yra galimybė, būtina gautus tyrimo duomenis palyginti su kitais objektyviais duomenimis (gilesnės apklausos, statistikos institucijų ir kt.). Empiriniai metodai: Empiriniai tyrimai (gr. - empeiria - patyrimas; angį. - empirical research; vok. - empirisch methode; rus. - 3MnupunecKue uccnedo- eanm) - socialinių faktų, įvykių nustatymas ir apibendrinimas tiesioginiu arba tarpiniu jų registravimu, būdingai pasireiškiančių tiriamuosiuose reiškiniuose, objektuose, procesuose. Skirtingai nei teorinio tyrimo, kai tyrėjas operuoja mokslinėmis sąvokomis, kategorijomis, atspindinčiomis socialinių reiškinių, būklių ir procesų esmines savybes, empirinio tyrimo analizės objektas yra veiksmai, veikla, poelgiai, žmonių ir socialinių bendrijų elgesys, konkretūs žmonių veiklos produktai (materialiniai ir dvasiniai), taip pat socialinių realijų ir faktų atspindys individų sąmonėje (nuomonių, pažiūrų, vertinimų, sprendimų pavidalu). Socialinių tyrimų metodika ir technika turi paskirtį registruoti ir apibendrinti socialinius faktus, kasdienes empirines žinias, remiantis teorinės analizės sąvokomis. Tačiau taip pat empiriniais tyrimais gaunami socialiniai faktai sudaro pagrindą tolesniems teoriniams apibendrinimams, kurių teisingumas vėl patikrinamas socialine praktika ir naujais empiriniais tyrimais, t.y. patirtimi, empiriniu būdu. Pvz.: empiriniais tyrimais nustačius dominuojantį neigiamą visuomenės narių požiūrį į policiją, išsiaiškinus gyventojų reikalavimus ir pageidavimus policijai, būtina teoriškai juos pagrįsti ir apibendrinti, išreikšti mokslinėmis sąvokomis, kuriomis bus fiksuojami tam tikri socialiniai faktai. Tačiau šie faktai gali būti interpretuojami kitu požiūriu - ką reikia keisti policijos organizacijoje, policijos pareigūnų elgesyje, kokias inovacijas diegti į šios organizacijos veiklą, elgesį, į naujų kadrų rengimą. Tai reikalauja naujų empirinių tyrimų ir kitų tyrimų tikslų ir uždavinių. Tačiau empirinis tyrimas - ne paprastas atsitiktinių reiškinių, faktų stebėjimas ar fiksavimas. Kiekvienas gerai organizuotas empirinis tyrimas turi turėti aiškius tikslus, objektą, programą, numatyti jos įgyvendinimo sąlygas; faktai turi būti renkami, apibendrinami, iš jų daromos išvados. Be to, tiriant tą patį objektą ir norint gauti objektyvesnius empirinius duomenis, patartina remtis ne vienu, bet nors dviem empirinio tyrimo metodais. Tą patį objektą galima tirti įvairias aspektais. Pvz.: policijos pareigūną empiriniais metodais galima tirti: pirma - stebint jo veiklą, elgesį, reakciją, kalbą laikyseną natūraliomis sąlygomis; antra - specialiai organizuotoje veikloje, imitaciniuose žaidimuose, atliekant įvairius pratimus; trečia - analizuojant jo savarankiškumą, gebėjimą veikti nestandartinėse situacijose, informacijos deficito sąlygomis; ketvirta - reiškiantį subjektyvius vertinimus, išsakantį savo nuomonę; penkta - apibendrinant jo pažangią profesinę patirtį; šešta -įvairiais metodais analizuojant, kaip elgesys atitinka jo pažiūras; septinta - poreikius, motyvus, skatinančius ir nulemiančius jo veiklos ir elgesio pobūdį ir t. t. Toliau nagrinėsime plačiau naudojamus empirinių tyrimų metodus. 1. Atvejo studija Atvejo studija yra socialinio reiškinio tyrimas per visišką (pilną) individualaus atvejo analizę. Atvejis gali būti asmuo, grupė, epizodas, procesas, bendruomenė, visuomenė ar bet koks kitas socialinio gyvenimo vienetas (elementas). Renkami visi atvejui tinkami duomenys, ir visi prieinami (gaunami) yra organizuojami pagal atvejo terminus. Atvejo suteikia tam, kas bus tiriama, visuminį pobūdį, per įvairių faktų tarpusavio veikimo pritaikymą vienam atvejui. Pagrindiniai atvejo studijų tipai: - Vidinė atvejo studija, kai tyrėjas imasi tyrinėti norėdamas geriau suprasti šį ypatingą (atskirą) atvejį; • Instrumentinė atvejo studija, kai atvejis tiriamas norint įsigilinti į klausimą arba tobulinti (vystyti) teoriją; • Kolektyvinė atvejo studija, kai instrumentinė atvejo studija praplečiama siekiant apjungti atskirus atvejus, norint daugiau sužinoti apie reiškinį, populiaciją arba pagrindinę sąlygą. Vidinė ir instrumentinė atvejo studijos yra atskiro atvejo studijos, kai dalykas yra atvejo viduje. Kolektyvinė atvejo studija apima daugiau atvejų, kur tyrimo kryptis yra tiek į atvejų vidų, tiek ir į išorę. Šis atvejis dar vadinamas sudėtine (daugelio) atvejų studija, arba lyginamąja atvejo studija. Pagrindinės atvejo studijų charakteristikos: 1) Atvejis yra "ribota sistema" -jis turi ribas. 2) Atvejis yra dalis kažkieno bendresnio. 3) Yra aiškios pastangos apsaugoti atvejo visumą, vieningumą ir integruotumą. 4) Geriausia naudoti įvairius duomenų šaltinius ir įvairius duomenų rinkimo metodus, būdingus natūraliai aplinkai. 2. Stebėjimo metodas Stebėjimas (angį. - observation; vok. - beobachtung; rus. - nadino-demie): 1) tiesioginis jutiminis tikrovės reiškinių suvokimas; 2) pirminės socialinės informacijos rinkimo metodas, kai ji renkama tyrėjui tikslingai registruojant stebimus {vykius, reiškinius ir procesus, vykstančius natūraliomis sąlygomis. Mokslinis stebėjimas turi būti kryptingas, jis organizuojamas pagal iš anksto parengtą programą, remiantis kokia nors teorija ar hipoteze. Stebėjimas - seniausias mokslinis tyrimo metodas, kuris buvo ir yra taikomas daugelyje disciplinų: sociologijoje, psichologijoje, gamtos moksluose ir kitur. Stebėjimą kaip mokslinio tyrimo metodą reikia skirti nuo kasdienio, nuolatinio gyvosios ir negyvosios gamtos objektų, kultūrinių ir visuomeninių reiškinių stebėjimo, kuris yra taip pat svarbi individualios gyvenimiškos ir profesinės patirties kaupimo priemonė. Stebėjimas ypač vertingas tuo, kad tikslingai ir planingai naudojamas suteikia galimybę gauti duomenų apie reiškinius, procesus, elgesį, vykstančius natūralioje aplinkoje elgesį, nekeičiančius ir nedarančius įtakos šių reiškinių tėkmei, t. y. matyti tikrovę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Mokslinis stebėjimas nuo nemokslinio stebėjimo skiriasi tuo, kad: • turi aiškų tyrimo tikslą ir griežtai suformuluotus uždavinius; • yra suplanuotas pagal iš anksto parengtą programą; • stebėjimo duomenis fiksuoja protokoluose ar dienoraščiuose pagal tam tikrą sistemą; -jo pagalba gaunama informacija turi būti kontroliuojama, pagrįsta ir stabili; - duomenims fiksuoti yra naudojama ne tik vaizdinis tiesioginis stebėjimas, bet ir techninės priemonės (foto, kino aparatai, magnetofonas, videokamera ir kt.); • turi tiriamojo reiškinio hipotezę, kurią gauti faktai patvirtina arba paneigia; • stebėtojas yra įvaldęs stebėjimo techniką ir sukaupęs asmeninę patirtį. Stebėjimas dalyvaujant plačiai taikomas etnografiniuose tyrimuose. Jis dažnai išskiriamas net kaip atskiras metodas. Stebint aprašoma etninių grupių ar kitų socialinių vienetų gyvenimo būdo suvokimas šių grupių dalyvių požiūriu, aiškinantis jiems egzistuojančių gyvenimo normų, tradicijų, vertybių ir žmonių elgesio asmeninę prasmę. Stebėjimo objektas yra šių bendrijų materialinė ir dvasinė kultūra, jų gyvensenos paveikslas. Tokiu būdu galima tyrinėti žmonių kultūrą, pamatyti • Instrumentinė atvejo studija, kai atvejis tiriamas norint įsigilinti į klausimą arba tobulinti (vystyti) teoriją; • Kolektyvinė atvejo studija, kai instrumentinė atvejo studija praplečiama siekiant apjungti atskirus atvejus, norint daugiau sužinoti apie reiškinį, populiaciją arba pagrindinę sąlygą. Vidinė ir instrumentinė atvejo studijos yra atskiro atvejo studijos, kai dalykas yra atvejo viduje. Kolektyvinė atvejo studija apima daugiau atvejų, kur tyrimo kryptis yra tiek į atvejų vidų, tiek ir į išorę. Šis atvejis dar vadinamas sudėtine (daugelio) atvejų studija, arba lyginamąja atvejo studija. Pagrindinės atvejo studijų charakteristikos: 4) Atvejis yra "ribota sistema" -jis turi ribas. 5) Atvejis yra dalis kažkieno bendresnio. 6) Yra aiškios pastangos apsaugoti atvejo visumą, vieningumą ir integruotumą. 4) Geriausia naudoti įvairius duomenų šaltinius ir įvairius duomenų rinkimo metodus, būdingus natūraliai aplinkai. 2. Stebėjimo metodas Stebėjimas (angį. - observation; vok. - beobachtung; rus. - nadino-demie): 1) tiesioginis jutiminis tikrovės reiškinių suvokimas; 2) pirminės socialinės informacijos rinkimo metodas, kai ji renkama tyrėjui tikslingai registruojant stebimus {vykius, reiškinius ir procesus, vykstančius natūraliomis sąlygomis. Mokslinis stebėjimas turi būti kryptingas, jis organizuojamas pagal iš anksto parengtą programą, remiantis kokia nors teorija ar hipoteze. Stebėjimas - seniausias mokslinis tyrimo metodas, kuris buvo ir yra taikomas daugelyje disciplinų: sociologijoje, psichologijoje, gamtos moksluose ir kitur. Stebėjimą kaip mokslinio tyrimo metodą reikia skirti nuo kasdienio, nuolatinio gyvosios ir negyvosios gamtos objektų, kultūrinių ir visuomeninių reiškinių stebėjimo, kuris yra taip pat svarbi individualios gyvenimiškos ir profesinės patirties kaupimo priemonė. Stebėjimas ypač vertingas tuo, kad tikslingai ir planingai naudojamas suteikia galimybę gauti duomenų apie reiškinius, procesus, elgesį, vykstančius natūralioje aplinkoje elgesį, nekeičiančius ir nedarančius įtakos šių reiškinių tėkmei, t. y. matyti tikrovę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Mokslinis stebėjimas nuo nemokslinio stebėjimo skiriasi tuo, kad: • turi aiškų tyrimo tikslą ir griežtai suformuluotus uždavinius; • yra suplanuotas pagal iš anksto parengtą programą; • stebėjimo duomenis fiksuoja protokoluose ar dienoraščiuose pagal tam tikrą sistemą; -jo pagalba gaunama informacija turi būti kontroliuojama, pagrįsta ir stabili; - duomenims fiksuoti yra naudojama ne tik vaizdinis tiesioginis stebėjimas, bet ir techninės priemonės (foto, kino aparatai, magnetofonas, videokamera ir kt.); • turi tiriamojo reiškinio hipotezę, kurią gauti faktai patvirtina arba paneigia; • stebėtojas yra įvaldęs stebėjimo techniką ir sukaupęs asmeninę patirtį. Stebėjimas dalyvaujant plačiai taikomas etnografiniuose tyrimuose. Jis dažnai išskiriamas net kaip atskiras metodas. Stebint aprašoma etninių grupių ar kitų socialinių vienetų gyvenimo būdo suvokimas šių grupių dalyvių požiūriu, aiškinantis jiems egzistuojančių gyvenimo normų, tradicijų, vertybių ir žmonių elgesio asmeninę prasmę. Stebėjimo objektas yra šių bendrijų materialinė ir dvasinė kultūra, jų gyvensenos paveikslas. Tokiu būdu galima tyrinėti žmonių kultūrą, pamatyti pažinti dar nežinomus reiškinių aspektus ir juos lemiančius veiksnius. Svarbiausia sąlyga - tyrėjas neturi daryti įtakos natūraliai tiriamojo proceso eigai. Laboratorinis stebėjimas dažniausiai naudojamas psichologiniuose ir socialiniuose psichologiniuose tyrimuose. Jis atliekamas specialiai įrengtoje patalpoje. Šis stebėjimas užtikrina griežtą nepriklausomų ir priklausomų kintamųjų kontrolę. Tokiame stebėjime gali būti daroma įtaka ir dirbtinai keičiamos sąlygos. Sis stebėjimas priartėja prie eksperimento reikalavimų. Trūkumas -žemas validumas, nes ne visada atitinka realias gyvenimiškas situacijas. Taip pat galimas sistemingas stebėjimas pagal iš anksto sudarytą planą per tam tikrą laikotarpį objektui pažinti ir nesistemingas (trumpalaikis, „žvalgybinis") stebėjimas dėl planingo tyrimo hipotezei formuluoti arba jau turimiems duomenims, gautiems kitais metodais (iš dokumentų, apklausos) papildyti ir kontroliuoti. Stebėjimo tikslas - surinkti mokslinei problemai nagrinėti arba individualaus atvejo diagnostikai reikalingus duomenis apie individo, grupės elgesį, veiksmus. Stebėjimo tikslas yra ne kuo daugiau surinkti medžiagos, o kuo vertingesnės, objektyviai atspindinčios tikrovę medžiagos. Tačiau reikia tiksliai žinoti ką stebėsime. Neįmanoma, pvz.: tiesiogiai stebėti tiriamojo asmens minčių, pažiūrų ar įsitikinimų - stebima tik asmens išraiška, reakcijos, emocijos ir kiti išoriniai požymiai. Stebint negalima daryti skubotų išvadų, nes jos gali būti subjektyvios. Tik kruopščiai registruojant faktus, vėliau juos lyginant su gautais kitais metodais rezultatais, galima gauti vertingos informacijos. Duomenų patikimumas, tikroviškumas ir pastovumas esti efektyvesnis, jeigu laikomasi šių taisyklių: 1) naudojantis tiksliais indikatoriais, maksimaliai smulkiai klasifikuojami stebimų įvykių elementai. Jų patikimumas tikrinamas bandomaisiais stebėjimais, kai keletas stebėtojų pagal bendrą instrukciją registruoja tuos pačius įvykius, vykstančius objekte, analogiškame nagrinėjamam; 2) jeigu stebi keletas asmenų, jie sugretina savo įspūdžius ir suderina įvykių interpretacijos vertinimus pagal vienodą užrašų vedimo techniką; 3) tą patį objektą reikia stebėti įvairiose situacijose (normaliose ir stresinėse, standartinėse ir konfliktinėse); tai padeda j į pamatyti iš įvairių pusių; 4) būtina aiškiai skirti ir registruoti stebimų įvykių turinį, išraiškos formas ir jų kiekybines charakteristikas (intensyvumą, reguliarumą, periodiškumą, dažnumą); 5) ypač svarbu nesupainioti įvykių aprašymo su jų interpretacija. Protokole rekomenduojama išskirti faktinių duomenų skiltis ir jų aiškinimo ir vertinimo skiltis; 6) kiekvienam stebėtojui ypač svarbu pagrįsti duomenų interpretavimą pakartotinai patikrinus savo įspūdžius. Pvz.: audringa klausytojų reakcija dėl pasisakančiojo susirinkime gali būti kaip pritarimas oratoriui, kaip reakcija į jo sąmojį ar repliką iš salės, į jo padarytą klaidą ar apsirikimą kalbant, į pašalinį veiksmą pasisakymo metu ir t. t. Visais atvejais tai specialiai žymima paaiškinant protokolinius užrašus; 7) naudinga turėti nepriklausomą kriterijų stebėjimo pagrindimui patikrinti. Pvz.: papildomai imant interviu iš susirinkimo dalyvių ir kt. Kaip interpretuoti stebėjimo duomenis? Tai sudėtingiausia stebėjimo metodo naudojimo dalis. Šiame procese susiduriama su esmės ir reiškinio pažinimo kategorijų nesutapimu. Reiškinyje matyti išorės požymiai, kurie atskleidžia išorėje pasireiškiančią stebimo objekto esmę, suteikia tyrėjui informacijos apie šio objekto turinį, parodo jų vienovę. Tačiau esmės ir reiškinio vienovė nėra jų sutapimas, nes esmė visada slypi reiškinio paviršiuje, ir juo ji giliau glūdi, juo sunkiau ir ilgiau tenka ją pažinti. Jei objektų išorės pasireiškimo forma ir esmė sutaptų, tai mokslas būtų nereikalingas. Metodo privalumai: 1) galima fiksuoti reiškinį tiesiogiai -jo vyksmą momentu, kai pasireiškia tyrinėtojui visas reiškinio konkrečių ryšių turtingumas; 2) galimybė socialinį reiškinį tirti įvairiapusiai, visą, taip pat skirti dėmesio kiekvienam jo aspektui; 3) nepriklausomumas nuo tiriamosios grupės narių gebėjimo bei pasirengimo atsakyti į tyrėją dominančius klausimus; 4) kiekvieno stebimojo elgesį (t. y. stebint iš šalies) galima vertinti geriau ir kritiškiau negu pačiam asmeniui; 5) nereikalauja didelės atrankos, todėl yra efektyvus, ypač monografiniuose tyrimuose, t. y. tiriant atskirą atvejį; 6) naudingas, kai vykdomas „žvalgybinis" planas, t. y. kai reikia patikslinti problemą, suformuluoti hipotezę; 7) ypač naudingas baigiamajame tyrimų etape, kai pradedama tikslinti ir teisingai interpretuoti kitais metodais gautus duomenis; 8) pasižymi lankstumu, nes stebint galima operatyviai keisti tiriamojo objekto apžiūros kryptį arba tikrinamą hipotezę, be to, nereikia sudėtingos aparatūros; 9) nereikalauja daug finansinių sąnaudų. Metodo trūkumai: 1) daugelis asmeninio intymaus žmonių gyvenimo sričių stebėjimui neprieinamos; 1) stebėjimo metu gauti duomenys esti nereprezentatyvūs dėl neišvengiamai mažos atrankos apimties; 3) palyginti su eksperimentu, silpnoji stebėjimo vieta yra pasyvus stebėtojo vaidmuo, negalėjimas aktyviai veikti objektą, norint giliau j į pažinti; 4) stebėjimo rezultatus gali nulemti tyrėjo subjektyvus požiūris, ypač į gautų duomenų interpretavimą, taip pat noras gauti rezultatą, kurio buvo laukiama; 5) sunkumai apibendrinant rezultatus platesniu mastu, nes stebimos situacijos neretai negalima pakartoti, kadangi stebimas vienas atvejis; 6) nevienodas tyrėjų išsilavinimas, jų kaip tyrėjų patirtis, vertybinės orientacijos, taip pat ir rėmimasis skirtingomis metodologinėmis paradigmomis gali nulemti ir skirtingą stebėjimo duomenų interpretavimą; 7) sudėtingos situacijos ir aplinkybės sunkina fiksuoti svarbiausius reiškinio indikatorius; 8) jei stebimieji žino, kad jie yra stebimi, tai gali sąlygoti nenatūralų jų elgesį; 9) kadangi stebėjimas paprastai fiksuoja reiškinio išorės požymius, o ne stebimo reiškinio esmę, norint gauti objektyvesnius duomenis, būtina stebėjimą derinti su kitais tyrimo metodais. Tai stebėjimą kaip realų žmonių elgesį leidžia palyginti su tuo, kaip jis atrodo jų pačių atsakymuose. 3. Pokalbio metodas Pokalbis (angį. - conversation; vok. - gesprdch; rus. - 6eceda) - diagnostinis metodas, kuriuo tiriama asmenybė (jos anamnezė, t. y. prisiminimai, pvz.: apie profesinę karjerą, profesionalumo brendimą, biografiniai (išorės ir vidaus) įvykiai, jų ryšiai ir tendencijos, dabarties pergyvenimai ir išgyvenimai, pažiūrų vystymosi genezė, įsitikinimų pagrindimas ir t. t.). Taigi pokalbis - vienas iš pagrindinių šaltinių ir priemonių, padedantis pažinti tiriamojo dvasinį pasaulį. Sumaniai šiuo metodu naudojantis gaunama gili ir patikima informacija. Tyrėjas, nuoširdžiai, geranoriškai ir jautriai vesdamas pokalbį, gali atskleisti intymiausius asmenybės ketinimus, jo neišsakytas mintis ir net svajones. Pokalbis ypač naudingas, kai tyrėjas nori sužinoti skirtingų teisėtvarkos pareigūnų, pvz.: prokuroro, advokato, tardytojo, policijos darbuotojo, nuomonę apie tą patį reiškinį, įvykį, taip pat jų vertinimus ir pasiūlymus vienai ar kitai problemai išspręsti. Pokalbis gali būti studentui labai naudingas praktikos, stažuotės metu, norint giliau suprasti gerai dirbančių pareigūnų profesinę patirtį, jų sukauptas empirines žinias iš įvairių konfliktinių situacijų, veiklos prieštaravimų, kliūčių ir sunkumų įveikimo būdų ir t. t. pokalbis yra universalus metodas. Jis plačiai naudojamas įvairiuose sociologiniuose, pedagoginiuose, psichologiniuose tyrimuose, socialiniame darbe. Pokalbis pagilina, papildo ir patikslina informaciją, gautą kitais tyrimo metodais (stebėjimo, anketavimo, eksperimento ir kt.). Pokalbis yra patogus, informatyvus, bet jo vedimas - sudėtinga problema. Pokalbis -tiesioginis bendravimas, priklausantis nuo dalyvių individualybės, situacijos, nagrinėjamos problemos, siekiamų tikslų. Kiekvienas pokalbis yra savitas individualus kūrinys. Pokalbį kai kurie autoriai sutapatina su interviu. Tai nėra tapatūs tyrimo metodai. Pokalbis daug intymesnis tyrėjo ir respondento tarpusavio bendravimas. Jis yra atviresnis, mažiau formalizuotas, pagrįstas didesniu bendravimo partnerių pasitikėjimu, nuodugnesniu klausimų nagrinėjimu. Pokalbio sėkmė labai priklauso nuo pašnekovų asmeninių savybių: charakterio, pasaulėžiūros, temperamento. Bendraujant derinamasi ne tik prie pokalbio stiliaus. Palaikomas ir jo turinys: linkčiojama galva parodant, kad pašnekovas suprantamas, juokiamasi iš komiškosios pasakojimo dalies, nutaisoma susirūpinimo mina girdint liūdnas naujienas. Pokalbį dažnai lydi gestai. Bendraudami partneriai pritaiko ir savo gestų kalbą. Visiems pokalbiams būdinga atgalinis ryšys. Jei pašnekovas ko nors nesuprato, grįžtama prie tos pačios temos ir išaiškiname iš naujo, akivaizdžiau ir nuosekliau. Jei pašnekovą aiškiai apima nuobodulys ar nepasitenkinimas, stengiamasi susidariusią padėtį ištaisyti. Atgalinis ryšys dažniausiai gaunamas stebint pašnekovo veido išraišką, gestus bei tokius paprastus žodinius intarpus kaip „aha", „tikrai", „mat kaip" ir kt. Šie intarpai patys savaime mažai ką reiškia, tačiau neblogai atskleidžia pašnekovo požiūrį į vykstantį pokalbį. Psichologai tokias reagavimo formas vadina pastiprinimu. Be teigiamo pastiprinimo, egzistuoja ir neigiamas. Jautresnis kalbėtojas bemat suvoks iš savo pašnekovo reakcijos, kad jo pokalbis nėra palaikomas ar kad jam nepritariama. Taigi sąmoningai ir nesąmoningai taisant pašnekovo elgesį norima kryptimi ir siekiant geriau jį pritaikyti prie bendravimo stiliaus, ir pačiam tenka stengtis prisitaikyti prie pašnekovo. Tarpusavio prisitaikymas sėkmingesnis, kaip pritarimo ar nepritarimo signalai yra aiškūs ir nedviprasmiški. Pokalbio metodo tikslai ir paskirtis Pokalbio metodas yra taikomas siekiant įvairių tikslų. Pirma, pokalbis dažnai naudojamas parengtiniuose tyrimuose, susipažįstant su tyrimo objektu, formuluojant ir tikslinant tyrimo hipotezę, kaupiant pažintinę informaciją, t. y. tinkamas taikyti kaip zondavimo metodas. Antra, pokalbis gali būti ir pagalbinis tyrimo metodas, leidžiantis gauti papildomos informacijos, kurios neįmanoma atskleisti kitais būdais (pvz.: eksperimentu arba stebėjimu). Trečia, pokalbis gali būti panaudojamas kontroliniuose tyrimuose, aprobuojant kitas metodikas, vertinant jų patikimumą. Ketvirta, pokalbis gali būti ir pagrindinis asmenybės motyvų, savybių, pažiūrų, vertybinių orientacijų tyrimo metodas. Pokalbių rūšys Pagal turinĮ pokalbis gali būti: 1) apžvalginis - kai norima susidaryti bendrą vaizdą visais klausimais, kaip nors susijusiais su tiriamąja problema; 2) teminis - kai tyrėjas dėmesį sutelkia daugiausia į vieną tiriamą problemą, siekdamas nuosekliai ją išnagrinėti. Pagal struktūrą pokalbis gali būti: 1) laisvas (neformalizuotas, nestandartizuotas) - numatoma tik pagrindinė idėja, o pokalbio eiga organizuojama priklausomai nuo aplinkybių ir susidariusios geranoriškos situacijos, abipusio pasitikėjimo; 2) pokalbis-interviu (formalizuotas, standartizuotas) - visi klausimai standartizuoti ir iš anksto suformuluoti. Juos gali žinoti ir tiriamasis, kad galėtų geriau apmąstyti ir pasirengti pokalbiui; 3) eksperimentinis - atliekamos probleminės, psichologinės užduotys (pvz., testai). Pagal dalyvių skaičių pokalbis gali būti: 1) individualus - dažniausiai naudojama pokalbio rūšis; jis yra veiksmingiausias, nes suteikia išsamiausią ir plačiausią informaciją apie tiriamąjį asmenį; 2) grupinis - kai norima išsiaiškinti ginčytinus klausimus arba įvertinti grupės domėjimąsi kuria nors problema; taip pat yra organizuojamos specialios „diskusijų grupės" (focus grupės), kurios tyrėją domina ne tiek idėjų gavimo galimybėmis, grupės viešosios nuomonės atsiskleidimu, kiek galimybe išsiaiškinti elgesio (politinio, socialinio, vartotojiško, amoralaus ir t. t.) priežastis ir nustatyti konkrečių socialinių grupių ryšius su tam tikrais procesais ir reiškiniais. Bendrieji pokalbio organizavimo reikalavimai: 1) kad pokalbis būtų efektyvus, jam reikia gerai pasirengti: a) numatyti aiškų tikslą, temą, klausimų platumą, jų eiliškumą, išskirti svarbiausius klausimus, į kuriuos reikia gauti aiškius atsakymus; b) turėti kai kurių žinių apie pokalbio partnerį, jo charakterį, jo komunikabilumą; c) pasirinkti tinkamiausius pokalbio būdus, numatyti jo variantus ir galimą pašnekovo reakciją į pokalbio temąj d) numatyti pokalbiui tinkamą laiką ir vietą, nes skubotai, atsitiktinai, netinkamomis aplinkybėmis vedamas pokalbis gali tapti formalus, oficialus; jį gali trukdyti ir nukreipti nepageidaujama linkme smalsaujantys pašaliniai; 2) pokalbis dėl tiriamųjų tikslų gali būti pradėtas tik užmezgus nuoširdų kontaktą su pašnekovu, įgijus jo pasitikėjimą; jeigu nepasiseka pasiekti abipusio pasitikėjimo, geriau pokalbio nepradėti; kalbėtis reikia taktiškai, pagarbiai, tolerantiškai; 3) pokalbis turi būti kryptingas, bet laisvas; 4) klausimai turi būti logiški, aiškūs, nuoseklūs; negalima pateikti įžeidžiamų, provokuojamų klausimų; pokalbis neturi virsti apklausa ar juo labiau tardymu; klausimai gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai; reikia vengti savo nuomonės reiškimo, pasakinėjimų ir įteigiamųjų klausimų; jie turi būti įvairiai formuluojami, kad pašnekovas gerai juos suprastų ir galėtų tiksliai atsakyti; šnekėtis reikia lanksčiai ir sumaniai, taikantis prie besikeičiančios pokalbio nuotaikos; 5) negalima čia pat užrašinėti pašnekovo atsakymų ar kitaip fiksuoti (magnetofonu, vaizdo aparatūra) jo reakcijos ypatumų negavus jo leidimo; tai iš karto pakenktų pokalbiui; geriausia tuoj po pokalbio užrašyti jo turinį, klausimus ir atsakymus, užsirašyti pašnekovo laikyseną, reakciją į vieną ar kitą klausimą; tos medžiagos reikės palyginimui su duomenimis, gautais kitais tyrimo metodais; atsakymus reikia klasifikuoti pagal jų tarpusavio ryšį. Norint gauti patikimesnių duomenų, rekomenduojami kryžminiai pokalbiai ta pačia tema su įvairių profesijų ar įvairaus rango, amžiaus, išsilavinimo asmenimis. Pokalbio metodo privalumai Pokalbio metodas teikia galimybę: 1) atlikti tyrimą be iš anksto parengtos išsamios tyrimo programos; 2) gauti ne tik faktinę medžiagą, bet ir išsiaiškinti subjektyvų tiriamojo požiūrį; 3) bendrauti su tiriamuoju jam įprasta kalbos maniera ir sąvokomis; 4) išsiaiškinti, kaip tiriamasis supranta asmenines problemas, ir gauti labai intymios informacijos; 5) ne tik fiksuoti tiriamojo atsakymų turinį, bet ir tiesiogiai stebėti jo reakcijas; 6) be ypatingų sąlygų ir lėšų gauti turiningos informacijos; 7) pokalbis vienu metu gali būti panaudojamas ir kaip tyrimo metodas, ir kaip poveikio priemonė. Pokalbio metodo trūkumai: 1) yra itin sudėtingas ir reikalauja daug laiko; 2) reikalauja aukštos tyrėjo kvalifikacijos (jis turi mokėti užmegzti kontaktą, sugebėti reikšti susidomėjimą, supratimą ar nepritarimą, mokėti improvizuoti, atidžiai klausytis irt. t.); 3) sąlygoja nemažą kiekį gaunamos informacijos, kurios kokybė priklauso nuo tyrėjo pasirengimo, sąžiningumo ir kruopštumo, subjektyvumo; 4) rezultatus sunku formalizuoti. 4. Interviu metodas Interviu (angį. - interview; vok. - interview\ rus. - uumepebio) - metodas, taikomas sociologijoje ir socialinėje psichologijoje gauti žodinei informacijai, numatytai tyrimo programoje. Jis panašus į pokalbio metodą, tačiau yra formalesnis ir konkretesnis nei pokalbis (pokalbis yra daug intymesnis). Interviu, kaip ir pokalbis, yra vienas iš efektyvių kokybinio tyrimo metodų. Reikiamos žodinės informacijos gaunama tiesioginiu kryptingu interviu su respondentu. Pokalbio kryptį ir turinį sąlygoja tyrimo problema. Ji sprendžiama apklausiant respondentą. Tai individualus pokalbis, garantuojantis didesnį patikimumą negu anketinis metodas ar kiti apklausos būdai (pvz.: apklausa paštu, laikraštiniai klausimynai ir kt.). Interviu paskirtis ir tikslai gali būti įvairūs; jis naudojamas: 1) tyrimo pradžioje norint patikslinti tyrimo problemą, hipotezes bei jų formulavimą; 2) platesnių apklausų metodikai parengti; 3) kaip savarankiškas informacijos rinkimo metodas, kai esti ribota arba maža atranka; 1) kaip papildomas metodas išsamesnei informacijai gauti kartu su anketavimu, stebėjimu ir kt. metodais; 5) kontroliniuose tyrimuose kitais metodais gautiems duomenims patikslinti ir jų patikimumui patikrinti. Interviu rūšys /. Klasifikavimas pagal interviu vedimo būdą ir formą 1.1. Standartizuotas (struktūrizuotas, formalizuotas) interviu. Struktūrizuoto interviu dažniausiai „uždari" klausimai pateikiami griežtai laikantis iš anksto nustatytos jų eilės ir formulavimo. Struktūrizuotų interviu respondentams iš anksto numatyta seka užduodami klausimai, kurių numatyti ir atsakymai. Atsakant į „uždarus" klausimus, yra maža laisvo pasirinkimo galimybė, kurią suteikia „atviri" klausimai. Jeigu interviu yra labai standartizuotas, tai visi respondentai gauna tuos pačius klausimus, pateikiamus ta pačia seka, standartizuota forma. Laisvumas ir kintamumas šiuo atveju yra minimalūs. Pasirinkęs šį interviu, klausėjas siekia užimti neutralią poziciją, ir individualus elgesys bei manieros yra nukreiptos šiam vaidmeniui atlikti. Šio interviu stimulo- atsakymo pobūdis sąlygoja greičiau racionalius nei emocionalius atsakymus. 1.2. Nestruktūrizuotas (laisvasis) interviu Numatomas tik bendras apklausos planas, o klausimai formuluojami pagal situaciją. Nestruktūrizuotas interviu, kartais dar vadinamas „giluminiu", vyksta laisviau, pateikiami „atviri", dažnai netiesioginiai klausimai arba pateikiama tema, kuria prašoma pasisakyti ir pareikšti savo nuomonę. Klausimų eilę ir jų formulavimą lemia pokalbio eiga, jau išsiaiškinti dalykai. Nestruktūrizuotas interviu kartais dar vadinamas etnografiniu. Jis naudojamas kaip kompleksinio (visuminio) žmonių elgesio supratimo priemonė, be jokių išankstinių skirstymų kategorijomis bei kitų tyrimų erdvės ribojimų. Nestruktūrizuotas interviu yra veiksmingas „įrankis", plačiai naudojamas socialiniuose tyrimuose ir kitose srityse, yra tinkamas vertingiems duomenims gauti. 1.3. Pusiau standartizuotas interviu Iš anksto numatomi būtini ir galimi klausimai. Pusiau standartizuoto interviu procedūra ir klausimai standartizuojami tik iš dalies. Ši rūšis patogi tuo, kad griežtai neformalizuojamas pašnekesys ir tarp klausėjo su respondentu būna laisvesnė atmosfera. //. Klasifikavimas pagal tikslinę paskirtį 2.1. Nuomonių, požiūrių, vertinimų interviu skirtas žmonių nuomonei, vertinimams, samprotavimams, jų reakcijoms į tam tikrus reiškinius, socialinės tikrovės įvykius, atskleisti. 2.2. Dokumentinių interviu tikslas yra atkurti tam tikrus praeities faktus, socialinius įvykius, apklausiant šių įvykių liudininkus arba dalyvius. ///. Klasifikavimas pagal apklausiamųjų subjektų tipą 3.1. Atsakingų asmenų (vadovų) interviu. Tokie asmenys pagal savo statusą gali leisti ar neleisti jų vadovaujamame kolektyve (įstaigoje, įmonėje) vesti interviu. Be jų leidimo, be suderinimo dažniausiai neįmanoma atlikti jokių tyrimų. Todėl interviu vedėjas turi sudominti ir įtikinti asmenį, kad reikia, kad tikslinga atlikti jo objekte tyrimą, turi paaiškinti, kad yra tam tikri moksliniai, teoriniai ir grynai praktiniai poreikiai. 3.2. Ekspertų interviu - tai asmenys, kurie dėl savo profesinės ir gyvenimo patirties turi didžiausią kompetenciją ir patikimiausią bei pakankamai išsamią informaciją apie tiriamą problemą. Iš jų tyrėjas gali gauti maksimalią ir detalią informaciją apie tiriamą objektą, aptarti ir patikrinti tyrimo hipotezes. įvertinti įvairias tyrimo metodikas, susidaryti tikslesnę tyrimo proceso programą. 3.3. Respondentų tiesiogine šio žodžio prasme, t. y. tam tikros socialinės grupės atstovų interviu. Su gauta tokio pobūdžio informacija tyrėjas tikrina hipotezes ir sprendžia pagrindinius tyrimo uždavinius, gauna norimus tyrimo rezultatus. IV. Klasifikavimas pagal procedūrą 4.1. Paneliniu (kartotiniu) interviu tiriama tam tikros žmonių grupės požiūrių ir nuomonių evoliucija per tam tikrą laikotarpį. Apklausiami pagal tą patį planą tie patys žmonės. Pvz.: nustatant politikų, partijų ar valstybinių institucijų reitingus, turint tikslą prognozuoti, pvz.: prezidento rinkimus ir kt. Vienas iš trūkumų yra tas, kad per ilgą laikotarpį sunku išlaikyti vienarūšę atranką (dalis asmenų išvyksta, kiti kartotiniuose interviu nedalyvauja, treti apskritai nenori, atsisako atsakinėti ir pan.). Praktika rodo, kad toks interviu efektyviausias, kai tam tikro skaičiaus asmenų nuomonės pasikeitimas studijuojamas per trumpą laikotarpį. 4.2. Grupinio interviu esmė yra ta, kad vienu metu apklausiama nedidelė asmenų grupė - šeima, studentų, moksleivių, invalidų ar teisėtvarkos darbuotojų grupė. Interviu yra vedamas kaip pokalbis, diskusija. Diskusijos temos būna numatytos iš anksto. Pastaruoju metu sociologinių tyrimų praktikoje tampa populiarus kvazi-interviu ,focus grupėse". Nagrinėjant numatytą problemą, interviu vedėjas čia būna grupinės diskusijos iniciatorius ir vedėjas. Pagrindinis reikalavimas sudarant ,focus grupę" yra jos vienalytiškumas. Rengiantis diskusijai su tokia grupe, rašomas scenarijus, detaliai konceptualizuojama problema, aptariami pagrindiniai terminai. Paprastai pagrindinių svarstomų klausimų turėtų būti ne daugiau nei 10 ir keletas šalutinių, antrinių klausimų. Tokia diskusija ,focus grupėje" gali trukti kelias valandas. 4.3. Intensyvaus (klinikinio) interviu tikslas yra gauti išsamią informaciją apie tiriamojo motyvus, požiūrius, interesus, nuostatas. Šis interviu reikalauja glaudaus interviu vedėjo kontakto su respondentu, todėl keliami dideli reikalavimai klausėjo kvalifikacijai. Intensyviu (klinikiniu) interviu ne tik gaunama respondento informacija apie jo asmenybės kryptingumą, bet ir teikiama jam psichologinė pagalba. Taigi interviu atlieka ir psichoterapinio pokalbio vaidmenį, padeda respondentui įsisąmoninti savo asmenybės problemas, numatyti jų sprendimo budus. Jis dažniausiai grindžiamas jau kitais būdais gautais diagnostiniais psichologiniais asmens duomenimis. Šiaurės Amerikoje ši interviu rūšis plėtojama kaip klinikinės sociologijos (clinical sociology) priemonė, orientuojantis į praktinę sociologiją, kurios tikslas įsiskverbti į socialinį asmens gyvenimą, ypač vertinant ir sprendžiant jo socialines problemas. 4.4. Daugkartinio interviu tikslas yra visapusiškai išstudijuoti respondento asmenį per ilgesnį laikotarpį. 4.5. Fokusuoto interviu tikslas yra gauti informaciją apie asmens reakciją į socialinės situacijos stimulus. Prieš interviu respondentas įtraukiamas į tam tikrą situacinę aplinką: klausosi radijo laidos, žiūri televizijos laidą ar filmą, skaito laikraščio ar žurnalo straipsnį knygą arba dalyvauja paskaitoje, mitinge, demonstracijoje ir kt. Tyrėjas, išnagrinėjęs tokių stimulų poveikį asmeniui, kuria interviu apklausos planą. Vėliau per interviu stengiasi išsiaiškinti, kaip individą paveikė konkreti socialinė situacija, įvykis, ką jis prisimena, ko neprisimena, ką išgyveno, kokį įspūdį jam paliko patirtieji dalykai. Fokusuotas interviu padeda nustatyti svarbią individui informaciją, didžiausią jos poveikį, ryškiausią ir ilgiausiai jo atmintyje paliekamą emocinį pėdsaką. 4.6. Telefoninis interviu naudojamas norint greitai surinkti informaciją apie įvykį, išsiaiškinti žmonių nuomonę konkrečiu klausimu. Respondentai parenkami visiškai atsitiktinai, atsiliepę paskambinus atsitiktiniais numeriais. Šio interviu trūkumas - nėra tiesioginio kontakto su respondentais, be to, interviu negali būti ilgas, respondentas gali bet kada nutraukti pokalbį. Antra vertus, neįmanoma gauti išsamesnės informacijos apie respondentą, apie jo elgesį. Taigi toks interviu gali nemažai priklausyti nuo vedėjo subjektyvumo, nors gaunama informacija gali būti įdomi ir originali. Taigi yra nemaža interviu rūšių, dėl to gali kilti keblumų pasirinkti tinkamiausią. Pasirinkimas pirmiausia turi priklausyti nuo tyrimo tikslų, nuo to, kokios informacijos tyrėjui reikia, kokias hipotezes tyrėjas norėtų patikrinti ir kokio patikimumo lygio duomenų norėtų gauti. Interviu privalumai: 1) interviu tyrėjas turi galimybę aiškinti respondentui vieno ar kito klausimo ar atsakymo varianto prasmę; 2) interviu itin nebūdingi „Nežinau", „Neturiu nuomonės" pobūdžio atsakymai; 3) interviu vedėjas turi galimybę fiksuoti ne tik verbalinius atsakymus, o ir emocines reakcijas, atsižvelgti į apklausiamojo intelekto ir kultūros lygį, požiūrį į apklausos temą, atsakymo intonaciją ir kt.; 4) interviu atsakymai nebūna neteisingi nei pakeisti; 4) atsakymus galima gauti išsamius, ypač į atvirus klausimus, galima pateikti ir papildomų klausimų. Interviu trūkumai: 1) vedėjas gali netinkamai paveikti respondentą; 2) duomenų interpretaciją gali veikti subjektyvios tyrėjo nuostatos, nes gauti duomenys yra situacinio pobūdžio; 3) sunku pakartotinai gauti identiškus tyrimo rezultatus; 4) reikia aukštos interviu vedėjo profesinės ir tyrimų metodikos įvaldymo kvalifikacijos; 5) sunku nustatyti gautų duomenų patikimumo lygį ir atskleisti interviu vedėjo padarytas klaidas. 5. Biografinis metodas Biografinis metodas dažnai yra sutapatinamas su „asmens dokumentų", „gyvenimo istorijos" analize - angį. - method, approachfbiographic(al) (method, life his tory/personai documents); vok. -methoden, biographische; rus. -Memod 6uo2pa

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!