Moksleivių kūno kultūros fizinis paruošimas

Įvadas Darbo aktualumas. Apie optimalių fizinių krūvių taikymą lavinant moksleivių fizines ypatybes rašo daugelis autorių (Платонов, 1997; Шестaков, 1999; Bompa, 1999; Buceta, 2000). Tačiau nėra ištirtas tinkamiausių fizinių krūvių parinkimo ir taikymo veiksmingumas atskirų sporto šakų atstovų, tarp jų ir moksleivių, rengimo vyksme. Tyrimo tikslas – nustatyti ir įvertinti trumpalaikių optimalių fizinių krūvių poveikį moksleivių bendrosios ištvermės, koordinacijos, greitumo jėgos ir greitumo jėgos ištvermės ypatybėms. Darbo objektas – moksleivių kūno kultūros fizinis paruošimas. Tyrimo tikslas - nustatyti prasmingų mokiniams kūno kultūros pamokų poveikį fizinių ypatybių rodiklių kaitai. Darbo tikslas – ištirti moksleivių specialųjį fizinį paruošimą. Darbo uždaviniai: 1. moksleivių kūno kultūros fizinis paruošimo samprata; 2. moksleivių specialaus fizinio paruošimo organizavimas; 3. moksleivių kūno kultūros fizinis paruošimas – ypatumai; 4. moksleivių kūno kultūros fizinis paruošimas metodai. Darbo metodai: teorinės literatūros sisteminė ir loginė analizė, statistinė analizė. 1.Mokymosi aplinka ir saugus elgesys kūno kultūros pamokose 1.1. Mokymosi aplinka ir saugus elgesys samprata Paskutiniais XX. a. dešimtmečiais tarybinė fizinio parengimo teorija per kūno kultūros painokas itin akcentavo mokinių fizinių ypatybių lavinimo, orga­nizmo funkcijų ir sistemų treniravimo, gerų fizinio parengtumo rezultatų, PDG normų svarbą. Atkū­rus šalies nepriklausomybę, orientuojantis į Vaka­rų Europos demokratijos vertybes, akcentuojamas bendrosios kultūros, drauge ir kūno kultūros, vaid­muo. Vykstantys bendrojo lavinimo mokyklos po­kyčiai neaplenkė ir mokinių fizinio ugdymo(si), to­dėl bandoma demokratinti bei humanizuoti kūno kultūros pamokų turinį ir taikomus ugdymo(si) me­todus, propaguoti naujovišką požiūrį į kūno kultū­rą (III Lietuvos sporto kongresas, 2000; Katinas, Vilkas, 2002). Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje mokiniai mokomi sutelktomis pastangomis siekti jiems svar­bių pedagoginių bei socialinių tikslų ir skatinami įgy­ti žinių bei gebėjimų, kurie būtų jiems prasmingi, t. y. atitiktų jų interesus ir poreikius, padėtų rengtis suaugusiųjų gyvenimui. Šiais principais remiantis suformuluotas pagrindinis V-X klasių mokinių kū­no kultūros tikslas ir atskleistos-fizinio ugdymo didaktinės nuostatos. Kūno kultūros pamo­kas, namų užduotis, padėti moksleiviui suvokti jų teikiamą įvairiapusę - pedagoginę, fiziologinę ir so­cialinę - naudą, poveikį psichikai" (Bendrosios pro­gramos ir išsilavinimo standartai, 2003, p. 643). To­kiai naujoviškai programinei nuostatai pritaria dau­gelis sporto edukologų, todėl siekiama, kad būtų stiprinami ne tik fiziniai gebėjimai bei funkcinės ga­lios, bet būtų formuojamos ir vertybinės orientaci­jos, ugdomas teigiamas požiūris į kūno kultūros pamokas ir apskritai į kūno kultūrą (Feingold, Barrete, 1991; Blauzdys, 2002; Katinas, Vilkas, 2002). Taigi šio amžiaus pradžioje Lietuvos mokytojams jau tenka itin svarbus vaidmuo: padėti mokiniams įgyti naujų žinių, kurios taptų asmenybės savasti­mi; įgūdžių, leidžiančių jiems prasmingai tyrinėti, pažinti; formuoti vertybines orientacijas; išmokti ra­cionalių intelektinės ir praktinės veiklos būdų; kū­rybiškai ir prasmingai mąstyti ir pan. Tačiau ne visų naujų fizinio ugdymo priemonių ir technologijų, tai­komų per kūno kultūros pamokas, poveikis moki­nių fizinėms ypatybėms aiškus. 1999-2000 m. m. ugdomajam eksperimentui at­likti parinktos penkios penktos klasės. Dviejose kla­sėse tirtas nepriklausomas kintamasis - nauja mankštinimosi metodika. Ją atliko 24 mergaitės ir 28 berniukai (EI grupė). Įprasta metodika mokėsi 41 mergaitė ir 37 berniukai (E2 grupė). Grupės su­darytos netikimybiniu (neatsitiktiniu) būdu. Šios amžiaus grupės mokinių pasirinkimą lėmė ankstesnių tyrimų duomenys (Goštautas, Kardelis, 1991), bylojantys, jog norint paskatinti vaikų fiziš­kai aktyvią veiklą būtina juos tinkamai mokyti Šie teiginiai ir lėmė, kad ugdomajam eksperimentui buvo pasi­rinkti penktų klasių mokiniai, o remiantis 1995 m. Lie­tuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstaty­mo 21 straipsniu, apibrėžiančiu privalomų kūno kultūros ir sporto pratybų skaičių, visose eksperi­mente dalyvaujančiose klasėse buvo organizuotos trys savaitinės kūno kultūros pamokos. Atsižvelgiant į 1998 m. spalio mėn. anketinės apklausos metu 192 mokinių pareikštą nuomonę, sukurta kūno kultūros pamokų pedagoginį ir socia­linį prasmingumą mokiniui didinanti metodika, ku­ri taikyta EI grupės klasėse. Šios ir kitos E2 grupės klasėse buvo dirbama pagal mūsų sudarytą kūno kultūros programą, tik E2 grupės mokiniams sky­rėsi žinių temos (nebuvo integruotų žinių temų) ir fizinio ugdymo(si) metodika. Kūno kultūros pro gramą parengta remiantis Lietuvos bendrojo lavi­nimo mokyklos bendrosiomis programomis (1997), Bendrojo išsilavinimo standartais (1997), Bendro­jo lavinimo mokyklos V-XII klasių kūno kultūros programa (1992). Mūsų kūno kultūros programos tikslas buvo ugdyti kūno kultūros, kaip bendrosios kultūros dalies, suvokimą, sąmoningą asmens po­žiūrį į kūno kultūrą ir jos puoselėjimą. EI grupės mokiniams plačiau aiškinta fizinių pratimų paskir­tis ir svarba paauglių sveikatai bei jų poveikis orga­nizmui, dirbama atskiromis nedidelėmis grupelėmis po 4-6 mokinius glaudžiai bendradarbiaujant. Šiems mokiniams penkios kūno kultūros žinių pamokos integruotos su mokomaisiais dalykais: „Gamta ir žmogus", „Lietuvos istorija", „Etika". Per teorines kūno kultūros pamokas naudoti žodinio dėstymo (pasakojimas, aiškinimas, pokalbis, žodinis įverti­nimas) ir rečiau kūno kultūros pamokose taikomi neįprasti mokymo metodai (projektas, argumentai „už" ir „prieš", „minčių lietus", to nebuvo E2 gru­pės klasėse). EI grupės klasėse, atsižvelgiant į pamokos užda­vinius, žinioms skirta vidutiniškai 4-6 min. (paren­giamojoje pamokos dalyje - 1-3 min., pagrindinėje - 4-7 min., baigiamojoje - 1-2 min., išimtis buvo integruotos teorinės pamokos, kurių trukmė - 45 min.) pamokos laiko: aiškinta fizinių pratimų paskirtis ir nauda paauglio sveikatai bei organizmui. Be to, šiose klasėse per kūno kultūros pamokas dirbta kryptin­giau asmenybės ugdymui taikant bendradarbiavimo metodą: kūno kultūros ir socialiniai gebėjimai plė­tojami tiesiogiai mokiniams bendradarbiaujant dėl individualios atsakomybės. Mokslo metų pradžioje abiejų tiriamųjų penktų klasių grupių tiek mergaičių, tiek berniukų fi­zinių ypatybių rodikliai statistiškai reikšmin­gai nesiskyrė, todėl grupės buvo homogeniš­kos. Po eksperimento statistiškai patikimai pagerėjo dauguma tirtų fizinių ypatybių rodiklių, išimtis EI, E2 mergaičių grupių ir E2 berniu­kų grupės: stovėsenos ant vienos kojos, sėstis ir gultis, trijų kūlvirsčių pirmyn, kybojimo su­lenktomis rankomis; EI grupės berniukų: sto­vėsenos ant vienos kojos, sėstis ir gultis, ky­bojimo sulenktomis rankomis, rezultatai. 1.2.Įvairių edukacinių veiksnių įtaka VII-VIII klasių mergaičių nuomonei apie kūno kultūros pamokas Tyrimo tilislas - ištirti edukacinių veiksnių (individualus mosimasis, savarankiškas darbas mažomis grupėmis, savaran­kiškas dalies pamokos vedimas, muzikos parinkimas, pratimą atlikimas su muzika), taikytų per kūno kultūros pamokas, poveikį 7-8 klasių mergaičių nuomonei apie kūno kultūros pamokas ir pratimus. Tyrimas atliktas per 2002/2003 m.m., tirtos 7-8 klasių mergaitės. Sudarytos dvi eksperimentinės grupės: EI - 7-8 klasių 43 mergaitės, šios grupės paauglių fizinės ypatybės per kūno kultūros pamokas buvo lavinamos pratimais, atliekamais su muzika, naudojant savarankiško darbo elementus; E2 - 7-8 klasių 39 mergaitės, šios grupės paauglių fizinės ypatybės buvo lavinamos įprastais pratimais be muzikos, ugdymo procesas valdomas mokytojo. Skyrėsi grupių kūno kultūros pamokos ugdomojo proceso valdymas ir fizinių ypatybių lavinimo priemonės. Per EI grupės mokinių kūno kultūros pamokas taikyti šie edukaciniai veiksniai: savarankiškas darbas, t. y. paauglės pačios padrikdavo muziką, ieškodavo įdomesnių pratimų, skai­tydavo literatūrą, išmokdavo ir vesdavo dalį pamokos - mokydavo atlikti išmoktus fizinių ypatybių lavinimo pratimų kom­pleksus, dalyvaudavo pamokos pasimošimo procese. E2 grupės mokinių fizinio ugdymo procesą valdė kūno kultūros moky­tojas, fizinės ypatybės buvo lavinamos plačiai žinomais pratimais be muzikos, savarankiško ir papildomo ruošimąsi. Tyrimas parodė, kad mūsų pasirinkti edukaciniai veiksniai (individualus mosimasis, savarankiškas darbas mažomis grupėmis, savarankiškas dalies pamokos vedimas, muzikos parinkimas, pratimų atlikimas su muzika), taikyti per EI grupės mokinių kūno kultūros pamokas, pakeitė teigiamai jų bendrą nuomonę apie kūno kultūros pamokus. Taikydami ugdoma­jame procese išvardytus edukacinius veiksnius įrodėme, kad savarankiškas mokinių darbas per kūno kultūros pamokas yra vienas iš svarbiausių būdų ne tik pamokų kokybei gerinti, bet ir galimybė išmokyti bei įtvirtinti poreikį savarankiškai veikti per pamoką: didinti fizinį aktyvumą, gerinti sveikatą. Todėl per pamokas, atsižvelgiant į amžių, lytį ir kūno kultūros programą, reikėtų teikti daugiau savarankiško darbo metodikos žinių, ugdyti atitinkamus mokėjimus. Raktažodžiai: kūno kultūros pamoka, edukaciniai veiksniai, paauglės. Labai svarbu, kad kūno kultūros mokytojas ver­tintų ir brangintų kiekvieno ugdytinio išskirtinę ir nepakartojamą asmenybę. Todėl netinka atkakliai reikalauti, kad mokiniai dirbtų tik pagal mokytojo darbo metodus, kurie šiam atrodo esą tinkamiausi. Geriau padėtį kiekvienam mokiniui susiformuoti as­meninius mokymosi būdus, patogesnius jam, o ne mokytojui. Per pamoką neįmanoma atsižvelgti į vi­sas individualias psichikos ir fizines ypatybes. Ug­dant akcentuojamos tos, kurios svarbiausios pamo­kos uždaviniams Įgyvendinti. Tinkama pagalba ug­dytiniui galima tik žiiiant, kokiais motyvais jis va­dovaujasi, kokius tikslus kelia, kokias priemones ir būdus nori panaudoti siekdamas fizinio ugdymosi rezultatų, kaip vertina tuos rezultatus. Toks žinojimas leidžia numatyti, kada ir kokią įtaką mokiniui daryti, kokį pamokos turinį parinkti arba rekomen­duoti jam pačiam pasirinkti, susiplanuoti ilgesniam mokymosi ciklui. Kadangi daug mokyklinės kūno kultūros srities tyrimų yra labiau orientuoti į vaikų fizinių gebėji­mų ugdymą, įvairių organizmo sistemų funkcinių galių stiprinimą, mes savo darbe siekėme ištirti, kokį poveiki mergaičių paauglių nuomonei apie kūno kultūros pamokas bei pratimus daro per kūno kultū­ros pamokas taikomi tam tikri edukaciniai veiksniai. Visuomenei ne tiek svar­bu vertybinės orientacijos, požiūris į kūno kultūrą, kiek konkretūs veiksmai kūno kultūros atžvilgiu, kaip žmogus taiko kūno kultūros priemones savo gyvenime. Apibendrinant darbą, galima suformuluoti tokias išvadas: 1. Mūsų pasirinkti edukaciniai veiksniai (indivi­dualus ruošimasis, savarankiškas darbas mažomis grupėmis, savarankiškas dalies pa­mokos vedimas, muzikos parinkimas, pratimų atlikimas su muzika), taikyti per EI grupės mergaičių kūno kultūros pamokas, pakeitė tei­giamai jų bendrą nuomonę apie kūno kultū­ros pamokas. 2. Taikydami ugdomajame procese išvardytus edukacinius veiksnius įrodėme, kad savaran­kiškas mokinių darbas per kūno kultūros pa­mokas yra vienas iš svarbiausių būdų ne tik pamokų kokybei gerinti, bet ir galimybė išmo­kyti bei įtvirtinti poreikį savarankiškai veikti per pamoką: didinti fizinį aktyvumą, gerinti sveikatą. 3. Nustatėme, kad mergaitės paauglės stokoja žinių apie savarankišką mankštinimąsi, apie jo reikšmingumą fizinio ugdymo procese. Todėl per kūno kultūros pamokas, atsižvelgiant į amžių, lytį ir kūno kultūros programą, reikia ugdyti savarankiško darbo įgūdžius ir atitin­kamus mokėjimus, teikti daugiau metodikos žinių. 1.3.Pedagoginių gebėjimų ugdymas savarankiško darbo pedagoginėmis užduotimis Eurointegracijos ir globa­lizacijos procesai, sparti informacijos kaita, žinių visuomenės formavimasis - tai veiksniai, keliantys naujus reikalavimus ir asmeniui, ir švietimo sistemai. Todėl mokymasis ir gebėjimas mokytis tampa būti­nybe. Poreikis mokytis - tai lyg prielaidų, sajygų ir poveikių visuma, laiduojanti individo prigimtyje glū­dinčių jėgų skleidimąsi perimant žinias, mokėjimus ir sugebant kūrybiškai bei savarankiškai pritaikyti juos praktinėje veikloje. Būsimų sporto pedagogų ir protą sukelianti pasitikėjimąjuo (Karoblis, 2006; Miškinis, 2006). Todėl šiuolaikinė didaktika orientuo­jama į savarankiško mokymosi ir veiklos gebėjimų ugdymą. Savarankiškas mokymasis vertinamas kaip procesas, kai individai, su kitų pagalba arba be jos, imasi iniciatyvos nustatydami savo mokymosi poreikius, formuluodami mokymosi tikslus, pasirinkdami ir įgyvendindami tinkamas mokymosi strategijas ir įvertindami rezultatus (Kemper, Nathan, Sebranek, 1996). Tyrėjų (Fullan, 1998; Beighle, Pangrazi, 2002; Green, 2000) nuomone, nuolatinio savarankiško mo­kymosi poreikis tampa vis aktualesnis. Šiuolaikiniams ugdymo tikslams įgyvendinti reikia puikios kompetencijos sporto pedagogų. Kom­petencija rodo dirbančiojo gebėjimą taikyti turimas žinias ir įgūdžius konkrečioje situacijoje tinkamai sprendžiant kilusias problemas (Laužackas, Pūke­lis, 2000). Vienas iš būdų tobulinti būsimų sporto pedagogų kompetenciją yra studentų savarankiškas darbas, kurio tikslas - ne tik savarankiško darbo būdų, priemonių ir formų perėmimas, mokslo, technikos ir kultūros vertybių reprodukcija, bet svarbiausia -nauji, originalūs, kūrybingi savarankiško darbo re­zultatai (Jovaiša, 1997). Savarankiškai vykdant tam tikras užduotis, gilinantis į nagrinėjamus klausimus, ugdomas įprotis aktyviai ir įtemptai dirbti bei taikyti turimas žinias praktiškai. Studentams, nuolat savarankiškai analizuojan­tiems ir sprendžiantiems ne tik teorines, bet ir prak­tines pedagogines situacijas, sužadinami profesinės veiklos interesai, motyvai ir skatinamas nuolatinio mokymosi poreikis. Sporto pedagogas (mokytojas, kūno kultūros mokyto­jas), tobulindamas vaikų fizinį ugdymą, turi remtis pa­grindiniais gebėjimais: mokymo (-si) projektavimu, jo įgyvendinimu ir įvertinimu, asmenybės saviugda. Manoma, kad nuolatinio mokymosi motyvus skatina ne tik vidiniai poreikiai, bet ir išorinės pas­katos, teikiančios energijos ir koreguojančios elgesį norimam tikslui pasiekti (Myers, 2000). Viena iš išorinių paskatų gali būti studentų savarankiškas darbas - savarankiškos pedagoginės užduotys. 1. Mokyklose dirbančių sporto pedagogų nuomo­ne, pradedantiems mokytojo praktinę veiklą trūksta pamokos organizavimo žinių, mokėjimų ir įgūdžių. Mokytojai pritaria, kad būsimųjų sporto pedagogų parengimas organizuoti pamoką pagerėtų, jei būtų taikomos savarankiškos pedagoginės užduotys per pratybas. 2. Lengvoji atletika - tai integralinė sporto ša­ka, apimanti ciklinių ir aciklinių pratimų rungtis. Ją sudaro sportinis ėjimas, bėgimas, šuoliai, metimai bei daugiakovė (Sporto terminų žodynas, 2002). 1.4.Saugūs elgesys kūno kultūros pamokose Iš įvairių fizinių pratimų, ugdančių harmo­ningą asmenybę, svarbiausi yra lengvosios atletikos pratimai (Karoblis, 1999). Įvairūs bėgimo būdai, šuoliai ir metimai yra kiekvienos kūno kultūros pamokos sudedamoji dalis. Lengvosios atletikos prati­mai stiprina raumenų grupes, funkcines sistemas, formuoja taisyklingą laikyseną, stimuliuoja augimą, reguliuoja svorį, grūdina valią, ugdo gebėjimą įveikti sunkumus, moko siekti tikslo. Mokyklose pagrindinė organizacinė lengvo­sios atletikos užsiėmimų-forma-yra- pamoka, kurioje konkrečiai sprendžiami ugdymo uždaviniai.Todėl mokytojas turėtų stengtis organizuoti pamoką taip, kad būtų taikomi efektyviausi metodai, padedantys įvaldyti lengvosios atletikos judesių techniką bei tobulinantys mokinių fizinį parengtumą (Karoblis, 1999). Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos ben­drosiose programose I-X klasėms (1997) ir Ben­drosiose programose ir išsilavinimo standartuose (2003) nurodoma, kad vyresniojo amžiaus mokiniai turėtų gebėti pademonstruoti pagrindinius lengvo­sios atletikos rungčių (bėgimų, šuolių, metimų, dau­giakovės ir estafečių) judesius. Tačiau ugdymo pro­cese kūno kultūros mokytojai nepakankamai dėme­singi lengvosios atletikos judesių mokymui, o kartu ir mokinių rengimui vykdyti išsilavinimo standar­tus. Siauras specialiųjų bėgimo pratimų, taikomų. per kūno kultūros pamokas, arsenalas, daro pamo­kas monotoniškomis, nepakankamai sprendžiami judesių mokymo uždaviniai. Tyrimo duomenys rodo, kad kūno kultūros pamokose merginos ir vaikinai (78,9%; 70,6%) bėgo iš žemo starto padėties (3 pav.), tačiau moky­tojai netaisė jų daromų klaidų ir labai paviršu­tiniškai aiškindavo pagrindinių judesių atlikimo esmę. Todėl galima teigti, kad mokinių gebėjimas atlikti techniškus žemo ir aukšto starto judesius atitinka tik minimalų standartų reikalavimą. Merginos dažniau negu vaikinai bėgo trumpus nuotolius iš pradinių žemo ir aukšto starto padėčių. Šuoliavimo pratimai palankūs pamokoms efektyvinti, reikiamam emociniam fonui pamokose kurti. Tačiau ugdymo procese praktikuojami stan­dartiniai ir mokiniams pabodę šuoliavimo pratimai: šuolis į tolį iš vietos, šoksniai viena koja, daugia-šuoliai nuo kojos ant kojos ir 1.1. Mokytojams ver­tėtų pagalvoti apie originalesnių, įvairesnių, esta­fetinio, žaidybinio pobūdžio šuoliavimo pratimų taikymą. Tyrimu nustatyta, kad per kūno kultūros pa­mokas vyresniojo mokyklinio amžiaus merginos ir vaikinai (24,6%; 30,2%) dažniausiai šokdavo į tolį, iš vietos atsispirdami dviem kojomis (4 pav.). Vaikinai, be šuolio į tolį iš vietos, šokinėjo į aukštį krūtine (12,5%), peržengimu (15,7%) ir įsibėgėję į tolį (17%). Vaikinai mėgsta šiuos pratimus, jų fizinio parengtumo lygis leidžia pakankamai greitai įvaldyti šiuos koordinaciniu požiūriu sudėtingus judesius. Tuo tarpu merginos šiuos šuolių judesius išmoksta lėčiau, nes nepakankamai išugdytos jėgos ir greitumo ypatybės. Pagrindinės šio reiškinio priežastys - tai neefektyvi ir merginoms netinkanti judesių mokymo metodika bei jų pačių neigiama nuostata į jėgos greitumo ugdymo pratimus. Todėl kūno kultūros mokytojai merginoms dažniau reko­menduoja atlikti neintensyvius, ilgiau trunkančius šuoliavimo pratimus. Dėl to nemaža dalis (32,1%) tyrime dalyvavusių respondenčių nurodė, kad pamokose dažniausiai šokinėja per šokdynę. P. Karoblis, A. Muliarčikas (1995) teigia, kad, norint pagerinti merginų šuolių mokymo efek­tyvumą, būtina didesnį dėmesį skirti bendrajam fi­ziniam rengimui, t. y. turėtų būti atliekami dvigubo poveikio pratimai bei pratimai palengvintomis sąly­gomis, tobulinantys judesius ir ugdantys konkrečią fizinę ypatybę. Palengvintos sąlygos leistų mergi­noms greičiau įvaldyti sudėtingus šuolių judesius ir laipsniškai ugdytis reikalingas fizines ypatybes. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų kūno kultūros bendrosiose programose (1997) ir Ben­drosiose programose ir išsilavinimo standartuose (2003) teigiama, kad vyresniojo amžiaus mokiniai turi gebėti taisyklingai atlikti įvairius metimus. Remiantis šiuo teiginiu, galima daryti prielaidą, kad, norint kūno kultūros mokytojams įgyvendinti minėtus tikslus, per pamokas reikėtų teikti kuo išsamesnių metodinių žinių, kurios padėtų moki­niams suprasti ir išmokti taisyklingų metimo judesių. Dažniausiai vyresniojo mokyklinio amžiaus vaikinai mėto kamuoliuką į tolį dvižingsniu (26,7%), o kas penkta mergina kamuoliuką mes­davo iš vietos (6 pav.). Kūno kultūros mokytojai rekomenduoja mer­ginoms daugiau ir įvairesnių pratimų su kimštiniais kamuoliais: stūmimai į tolį nuo peties (16,2%), metimai atgal - aukštyn per galvą (15%), metimai iš įvairių pradinių padėčių sėdint ant žemės (7,5%). Atliekant šiuos pratimus ugdoma staigioji jėga. Anketinės apklausos duomenys rodo, kad vyresnieji mokiniai per kūno kultūros pamokas ne­buvo mokomi disko, ieties metimo, rutulio stūmimo. Kamuoliuką per pratybas mėtė 94,7% merginų ir 82,3% vaikinų. Iš mokinių anketinės apklausos galima daryti prielaidą, kad mokytojai tik bendrais bruožais apibūdina kamuoliuko metimą ir nekreipia rimtesnio dėmesio kamuoliuko metimo judesių lavinimui. Tačiau Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose (2003) ir Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos kūno kultūros bendrosiose programose (1997) pabrėžiama, kad lengvąjai atletikai reikia skirti ypatingą dėmesį. Pedagogai vyresniojo mo­kyklinio amžiaus ugdytinius moko ne visų standar­tuose ir programose nurodytų lengvosios atletikos judesių. Anketinės apklausos duomenimis, beveik pusė apklaustųjų merginų (47,6%) ir daugiau nei pusė vaikinų (58,8%) norėtų, kad kūno kultūros pamokose būtų kuo daugiau įvairesnių lengvosios atletikos pratimų (8 pav.). Iš duomenų galima daryti prielaidą, kad kūno kultūros mokytojai nesistengia įvairinti lengvosios atletikos pamokų turinio, dėl to netenkinami vyresniojo mokyklinio amžiaus mokinių fiziniai poreikiai. Galima teigti, kad dėl minėtų priežasčių mokiniai, kiekvieną pamoką atlikdami tuos pačius lengvosios atletikos pratimus, gali prarasti motyvaciją mokytis jų, o kartu gali formuotis neigiamas požiūris į lengvąją atletiką kaip'spdrto" šaką. Naujų judesių mokymasis, jų lavinimas susijęs su emocine įtampa, dėmesio koncentracija, foniniu raumenų skausmu (Skernevičius, 1998). Šios prie­žastys, matyt, ir lemia tai, kad mažiau nei pusė merginų ir vaikinų (42,9%; 35,3%) nenorėtų, kad per pamokas būtų atliekami nauji lengvosios atletikos pratimai. 2. Moksleivių specialaus fizinio paruošimo organizavimas Vadovaujantis teorine modelių sąvokos sampra­ta, modeliavimo kaip ugdomojo proceso metodika, sporto kūno kultūros pamokos teorija bei didaktika ir remiantis didelio meistriškumo moksleivių kūno kultūros pamokos fizinių krūvių ir varžybų rezultatų faktine medžiaga parengti keturių grupių moksleivių rengimo modeliai, atitinkantys teorinę modelių klasifikaciją. Formalusis modelis - statistiškai susisteminti skirtingo laikotarpio Lietuvos didelio meistriškumo moksleivių kūno kultūros pamokos fizinio krūvio kieky­biniai dydžiai (1 lentelė), taip pat atskleisti vienų jaunųjų moksleivių, palyginus su kitomis, tų pačių kūno kultūros pamokos krūvių išdėstymo metiniame kūno kultūros pamokos cikle bendrieji ir skiria­mieji požymiai (1 lentelė). Iš grafinio kūno kultūros pamokos fi­zinio krūvio modelio ma­tyti, kad penkių geriausių Lietuvos moksleivių kūno kultūros pamokos fizinio krūvio procentinė sklaida meti­niame kūno kultūros pamokos cikle buvo įvairi, tačiau turėjo bendrų banguojančiai kintančių dėsningumų l lentelė Formalusis Lietuvos didelio meistriškumo moksleivių metinės kūno kultūros pamokos fizinio krūvio modelis Kūno kultūros pamokos krūviai ir varžybų rezultatai Statistiniai rodikliai (X ± Sx ± 5) Pratybų skaičius 247,43 ± 18.37 ± 48,59 Šuolis normaliai įsibėgėjus (kartai) 397,86 ± 92,36 ± 244,35 Metimai (kartai) 525,14 ± 79,18 ± 209,48 Bėgimas visa jėga (km) 29,70 ± 2,73 ± 7,21 Kova parteryje(kartai) 10420,86 ± 1960,97 ± 5188.23 Jėgos pratimai (t) 270,33 ± 45,41 ± 120,14 Esminis šio modelio mokslinis požymis yra kūno kultūros pamokos fizinio krūvio dydžių formalus tikslumas, kuris ypač svarbus kaitaliojant kūno kultūros pamokos didaktines kryptis. Koreliacinis modelis parodo kūno kultūros pamokos fizinio krūvio, įvairių testų ir sportinių rezultatų prie­žastinius, integralius jų kaitos ypatumus, pagrįstus koreliaciniais kiekybinių skaičių ryšiais. Jau anks­tesni mūsų tyrimai (Žilinskienė, Radžiukynas, 2006) atskleidė, kad Lietuvos didelio meistriškumo moksleivių kūno kultūros pamokos fizinio krūvio kiekybiniai rodikliai turi bendrų koreliacinių ryšių ir individualių ypatumų, kuriais vadovaujantis galima vertinti kūno kultūros pamokos fizinio krūvio ir pratybų skaičiaus kiekybinės kaitos priežastinius ryšius. Kūno kultūros pamokos teorijai ir praktikai ypač svarbu žinoti, kokie bendrojo ir specialiojo parengtumo rodikliai turi didžiausią koreliacinį ryšį su sportiniais rezultatais. Teigiama, kad metimo rezultatus iš esmės lemia du pagrindiniai rodikliai - horizontalus įsibėgėjimo ir vertikalus, kūno judėjimo greitis metimo metu (Orpnacaic, 1992). Kūno kultūros pamokos praktikoje kartu taikomi ir kiti testai, darantys įtaką šių pagrindinių rodiklių kitimui: teisuolis iš vietos, rutulio metimas, 30 m bėgimas, įvairūs ver­tikalūs ir horizontalūs šuoliai, atliekami natūraliomis sąlygomis per pratybas ir laboratorinėmis sąlygomis (Radžiukynas, 1997). Statistinis modelis konstatuoja moksleivių parengime arba jo rezultatus esamu (tiriamuo­ju) laikotarpiu. Statistinis sportinius rezultatus apibendrinantis modelis parengtas pagal metimo rezultatus trejose (1992 m., 1996 m., 2000 m.). Olimpinėse žaidynėse ir naudojant rodiklių skirtu­mo patikimumo (p) ir standartinio nuokrypio (5) rodiklius nustatytos rezultatų kitimo tendencijos. Rezultatų vidurkis trejose olimpinėse žaidynėse buvo 1,96±0,01±0,04, o geriausias buvo 1996 m. - 1,98±0,01±0,04. Remiantis šiuo modeliu galima prognozuoti metimo rezultatų kitimo tenden­cijas kitose olimpinėse. Mūsų tyrimo rezultatų naujumą ir jų praktinį nau­dingumą patvirtina ir kitų autorių šios krypties tyrimai, atlikti užsienyje ir Lietuvoje. Nustatyta, kad momentinis atsispyrimo greitis turi tiesioginį patikimą koreliacinį ryšį su metimo į tolį rezultatais (Radžiukynas, 1997), vertikalus kūno judėjimo greitis - su metimo re­zultatais ( Žilinskienė, 2003), energijos transformacijos - su metimo į tolį rezultatu (Satkunskienė ir kt, 2005), vertikalus ir horizontalus kūno judėjimo greitis - su visų moksleivių Dinaminis moksleivių sportinius rezultatus ir specialųjį parengimą prognozuojantis modelis Šuolis (cm) Trišuolis iš vietos (m) Rutulio (3 kg) metimas iš apačios į priekį (m) 30 m bėgimas įsibėgėjus (s) Vertikalus kūno judėjimo greitis (m/s) Horizantalus kūno judėjimo greitis (tu/s) Atsispyrimo trukmė (s) Lygiai +3 5 195-198 8,49-8.74 16,46-18,11 3,14-3,01 3,76-3,85 3,88-7,26 0,14 Labai aukštas +2 8 191-194 8,23-8,48 14,91-16,54 3,28-3,13 3,64-3,75 6,49-6,87 0,15 Aukštas +18 187-190 7,97-8,22 13,25-14,90 3,40-3,27 3,52-3,63 6,10-6,48 0,16 Auštesnis už vidutinį X±8 186,87±3,54 7,96±0,25 13,24±l,65 3,41+0,13 3,51±0,11 6,09+0,38 0,17+0,01 Vidurkis -18 186-183 7,95-7,70 13,23-11,58 3,42-3,55 3,50-3,39 6,10-5,72 0,18 Žemesnis už vidutinį -25 182-179 7,69-7,44 11,57-9,92 3,56-3,69 3,38-3.27 5,73-5,35 0,19 Žemas -36 . 178-175 7,43-7,18 9,91-8,26 3,70-3,83 3,26-3,15 5,36-4,98 0,20 Labai žemas Dinaminis moksleivių specialių testų rezultatus prognozuojantis modelis 5 reikšmės Metimo į tolį rezultatas ' (m) 60 m bėgimo iš žemos pradinės greičio vidurkis (m/s) Trimetimo rezultatas (m) 5 kg metimo iš apačios pirmyn rezultatas (ra) Lygiai + 38 8,30-8,64 9,91-10,21 10.33-10,69 20,06-21,00 Labai aukštas + 28 7,95-8,29 9,60-9,90 9,96-10,32 19,11-20,05 Aukštas + 18 7,60-7,94 9,29-9,59 9,59-9,95 18,16-19,10 Auštesnis už vidutinį x±6 7,59 ± 0,34 9,28 ± 0,30 9,58 ± 0,36 18,15 ± 0,94 Vidurkis -16 7,58-7,24 9,27-9,87 9,57-9,21 18,14-17,20 Žemesnis už vidutinį -28 7,23-6.89 8,96-8,66 9,20-8,84 17,19-16,25 Žemas -38 6,88-6,54 8,65-8,35 8,83-8,47 16,24-15,30 Labai žemas Statistinis moksleivių rezultatų kaitos ir rezultatų prognozės olimpinėse žaidynėse modelis (n=36) 5 reikšmės Barselona, 1992 1 Atlanta, 1996 2 Sidnėjus, 2000 3 Prognozė 2004-2008 +35 2,06-2,11 2,09-2,12 2,07-2,10 2,07-2,11 + 25 2,00-2,05 2,04-2,08 2,02-2,06 2,02-2,06 + 16 1,94-1,99 1,99-2,03 1,97-2,00 1,97-2,01 x±6 1,93 + 0,05 1,98 ±0,04 1,96 ± 0,04 1,95,6 ± 0,04 -15 1,92-1,87 1,97-1,93 1,95-1,91 1,95-1,95 -25 1 1,86-1,81 1,92-1,89 1,90-1,86 1,90-1,86 -36 1,80-1,75 1,88-1,84 1,85-1,81 1,85-1,81 Skirtumų patikimumas p 1-2

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!