Modernistinės literatūros apžvalga

Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla Modernistinės literatūros apžvalga Lentvaris, 2003 TURINYS Modernizmas....................................................................................................2 Šatrijos Ragana.................................................................................................4 Kazys Binkis.....................................................................................................5 Jurgis Savickis..................................................................................................6 Naudota literatūra.............................................................................................9 Modernizmas Modernizmo sąvoka šiandieninėje mūsų literatūrologinėje vartosenoje nėra dažna. Ji kartais šmėsteli mokslinėse studijose, tačiau dažniau tenkinamasi laisvesnėmis modernumo, modernėjimo kategorijomis. Modernizmo sąvoką taip pat plačiai taiko muzikos, dailės, architektūros istorikai. Teoretikai modernizmą dažnai apibrėžia kaip meno epochą, susijusią su modernia industrine visuomenės būkle ir racionalistinio pasaulėvaizdžio krize. Šią sąvoką praktiškai taikant literatūros raidai, tenka neišleisti iš akių, kad kiekvienoje epochoje greta egzistuoja įvairūs kūrybos tipai: klasicizmo laikais baroko ir viduramžiško meno reliktai, romantizmo laikais realizmas ir t. t. Todėl apie modernizmo epochą literatūroje, kaip ir apie kiekvieną kitą, galima kalbėti tik kaip apie tam tikro kūrybos tipo vyravimo laikotarpį. Modernizmo atveju ši išlyga ypač svarbi, nes pastarasis yra atvirai elitiškas literatūros reiškinys, ir net didžiausio jo klestėjimo laikotarpiu plačioji skaitančioji publika lieka ištikima tradiciškesniems rašymo būdams. Taikomajai, ypač mokyklinei, vartosenai paprasčiausia būtų modernizmą apibrėžti kaip XIX a. pabaigos – XX a. pradžios literatūros kryptį, neigiančią romantines ir realistines tradicijas, pabrėžiančią sąlygišką meninės raiškos pobūdį, pasižyminčią išraiškos sudėtingumu, eksperimentinėmis tendencijomis ir krizine pasaulėvoka. Akademinėje aplinkoje galėtų būti diskutuojama sudėtingesnė meninės formacijos sąvoka. Modernizmas yra labai margas darinys. Lyginant su kitais epochiniais literatūros reiškiniais, jį vienija tik minėti bendriausieji bruožai, o viduje jis yra tiek istoriškai, tiek geografiniu ar kultūriniu požiūriu itin susiskaidęs. Visi modernistai pasižymi polemika su literatūros ir kultūros tradicija, pastanga iš naujo apčiuopti vis besikeičiančią dabarties tikrovę; avangardistai jas įgyvendina ypač radikaliai. Avangardizmui būdingas visiškas tradicijos atmetimas; siekis šokiruoti inertiškai mąstančią publiką; įsitikinimas, kad naujasis menas pašauktas sutraukyti tradicijos varžtus ir priartinti naujos dvasinės ir visuomeninės tikrovės įsigalėjimą. Lietuvių literatūroje intensyvi modernizmo raiška prasideda nuo XX a. antrojo dešimtmečio ir tęsiasi iki XX a. 8-9 dešimtmečio Pirmosios modernizmo apraiškos lietuvių literatūroje pasirodo dar XX a. pirmajame dešimtmetyje, kai, panaikinus spaudos draudimą, gretimuose kraštuose studijuojantys literatai susirūpina lietuvių meninio žodžio atnaujinimu (Gabijos almanachas, 1907). Antrajame dešimtmetyje gimsta su modernizmu susijusios literatūros srovės (impresionizmas, simbolizmas); apie 1920 m. triukšmingai įsiveržia avangardizmas; XX a. trečiajame dešimtmetyje ir ketvirtojo pradžioje mūsų literatūroje jau egzistuoja modernistinės literatūros grupės, srovės, tarpusavyje konkuruojančios meninės programos (simbolistai, keturvėjininkai, trečiafrontininkai ir kt.). Šis laikotarpis gerai nušviestas fundamentalioje Vytauto Galinio monografijoje). Sunkiau rasti išsamesnių darbų apie lietuvių literatūrinį modernizmą po 1930 metų. XX a. ketvirtasis dešimtmetis mūsų literatūros istorijoje paprastai pristatomas kaip neoromantizmo laikas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, keičiasi ir gęsta neoromantinės lietuvių lyrikos tradicija (tai gerai matyti Salomėjos Nėries poezijoje, į kurią įsiveržia šiurkšti karo tikrovė; Brazdžionio, Aisčio kūryboje stiprėja manifestinis pradas). Pokario Lietuvoje autentiška profesionalioji literatūra, o su jomis ir prieškario tradicijos faktiškai nuslopinamos, o neprofesionaliojoje rezistencijos literatūroje randasi įspūdinga dokumentinė, memuarinė raštija, manifestiniai bei išpažintiniai sakytiniai tekstai (partizanų, tremtinių užrašai, eilėraščiai, dainos). Tuo tarpu Vakaruose atsidūrusių rašytojų kūryboje įsivyrauja modernizmas: jam priskirtina žemininkų ir bežemių poezija, Škėmos, Algirdo Landsbergio proza, modernioji išeivijos dramaturgija ir t. t. Dar karo metais mūsų literatūroje ima ryškėti literatūrinio egzistencializmo bruožai. Vakarų literatūros moksle egzistencializmas laikomas ne tik filosofijos, bet ir literatūros reiškiniu. Būdingi jo požymiai – susitelkimas ties individualios žmogaus būties problemomis, katastrofiškos patirties, vienatvės, susvetimėjimo, baimės akcentai, taip pat herojiško pasipriešinimo egzistencinei nežiniai, nevilčiai, žmogiškojo solidarumo ir užsiangažavimo motyvai. Egzistencialistinei literatūrai svarbiausia autentiškai išsakyti žmogaus egzistencinę patirtį, mažiau rūpi formos tobulumas; jai būdingas išpažintinis pobūdis, autobiografiškumas. XX a. vidurio lietuvių literatūroje šiam kūrybos tipui artimiausias Škėma. Estetinių programų požiūriu Škėma ir Radauskas toje pačioje literatūrinėje kartoje sudaro aiškią opoziciją ir atstovauja skirtingoms XX a. vidurio lietuvių literatūrinio modernizmo tendencijoms. Literatūriniam egzistencializmui karo ir pokario laikotarpiu priklauso Vytautas Mačernis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Leonas Švedas, ankstyvoji Algirdo Landsbergio, Kosto Ostrausko kūryba; vėliau Algimanto Mackaus, Liūnės Sutemos poezija. Pokario Lietuvoje egzistencializmui artimas žymiausias rezistencijos poetas Bronius Krivickas. XX a. 5-6 ir 7-8 dešimtmečio išeivijos literatūroje modernizmas sudaro vientisą lauką. Modernistai recenzuoja vienas kito kūrybą, vieningai polemizuoja su konservatyvia kritika, pripažįsta tuos pačius literatūrinius autoritetus, remiasi ankstesnio lietuvių ir Vakarų literatūrinio modernizmo patirtimi. `````` Šatrijos Ragana Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) gimė 1877 m. kovo 8 d. Mėdingėnų dvare (dabar Plungės raj., Žlibinų apyl.) savo motinos Stanislavos Šiukštaitės tėviškėje. Iki dešimties metų Marija augo Labūnavos dvare (dabar Kelmės raj.) Mokėsi Peterburgo lenkų gimnazijoje, vėliau – namie. Povilas Višinskis patraukė į lietuvių tautinį sąjūdį. Norėdama būti naudinga Lietuvai, pradeda rašyti lietuviškiems laikraščiams (bendradarbiauja „Varpe“, „Tėvynės sarge“, „Vilniaus žiniose“ ir kt.). Mirus tėvui, mokytojauja dvaruose, nes reikia padėti artimiesiems. Gavusi pašalpą, Šveicarijoje studijuoja pedagokiką, užsienio kalbas. 1909 – 1915 m. – Marijampolės mergaičių progimnazijos vedėja. Nuo 1915 m. iki mirties gyvena Židikiuose, dirba švietimo, labdaros darbą. Žymiausi kūriniai: apysakos „Viktutė“, „Vincas Stonis“, „Sename dvare“, apsakymai „Irkos tragedija“, „Dėl ko tavęs čia nėra?“. Išvertė į lietuvių kalbą grožinių kūrinių, katalikiškos krypties pedagoginių veikalų. Artimiusi žmonės: vaikystėje motina, jaunystėje – P. Višinskis, vėliau – kunigas K.Bukontas. Bendravo su rašytojais: jaunystėje su Žemaite, vėliau su Vaižgantu. Šatrijos Ragana atėjo į literatūrą iš lenkiško dvaro aplinkos, pažadinta lietuvių nacionalinio judėjimo. Įsitraukusi į lietuvių kultūrą iš svetimo ir priešiško luomo, ji žiūrėjo į lietuvių nacionalinį sąjūdį kaip į savo veiklos ir pasaulėžiūros atramą. Šatrijos Raganą giliai palietė pareigos visuomenei, moralinio idealizmo, švietėjiškos veiklos programa. Daugelį metų ji atidavė pedagoginei veiklai ir pedagoginiams raštams. Visi jos kūrinių teigiami herojai projektuoja savo gyvenimą kaip tarnavimą liaudžiai, būtinai imasi praktinės veiklos – gydo ir šelpia neturtėlius, moko vaikus. Pozytivistinė gyvenimo samprata švietė rašytojai iki pat gyvenimo pabaigos. „Sename dvare“. Šios apysakos pagrindas – atsiminimai, vaikystės poetizavimas. „Sename dvare“ nėra jokio įprasto apyskai medžiagos dėstymo – užuomazgos, kulminacijos, atomazgos. Beveik kiekvienas epizodas čia egzistuoja savarankiškai, kaip gražus, momentinis demonstravimas. Apysaka, būdama eskiziška, pretenduoja į panoramą. Temos temelės, čia pat užmezgamos ir čia pat išbaigiamos. Apysakos veiksmas sukasi apie dvarininkų šeimos (Daugirdų) gyvenimą nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Žydi rožės, valstiečiai ateina pas poną prašyti, kad išspręstų jų ginčą dėl spiečiaus, „naudodamos šviesiomis vasaros dienomis“, mamatė siuva pagrindinei veikėjai antklodėlę, ateina kryžiaus dienos, ir vaikai „su mamate eina į mūsų kalnelį“, „šiltą saulėtą gegužės dieną“ vaikščioja po daubą, vyksta šienapjūtė, veikėjai medžioja ir pagaliau ruduo, „šlapias, purvinas, plikas“. Laikas neapima visos kūrinio medžiagos, bet tai beveik vienintelis ryškesnis išorinis siužetas. Susipažįstame su daugeliu dvarininkų būties XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje realijų, patiriame pačios autorės gėrėjimąsi išnykusia, todėl nejučiomis eleginama ir poetiškai nušviečiama praeitimi. Apysaka kupina ne tiek praėjusio, kaip autorė suvokia, negrįžtamai dingusio laiko ilgesio, kiek auklėjančio teigiamais idealais patoso. Apysaka, nors iš paviršiaus atrodo išpažintinė, pereinanti į lyriką, yra utilitari. Joje, primygtiniausiai pabrėžiant autorei rūpimus idealus, neišvengta publicistikos. „Sename dvare“ lygiomis teisėmis egzistuoja švelniausi lyriniai tonai, humoras bei ironija, šaiži, išauganti iki grotesko satyra, prarandanti meniškumą patetinė frazė. Autorė balansavo ne tik tarp skirtingiausių, dažnai vienas kitą nuneigiančių ideologinių akcentų, bet ir tarp poetikos įvairybių, pateikdama ne standartinės stilistikos audinį lietuvių prozoje. „Sename dvare“ – kompoziciškai padrikas, artimas memuarams kūrinys. Jo neblėstantį, visų vertintojų pripažįstamą žavesį sąlygojo nuotaika, taip pat epinis meistriškumas. Rašytoja atkūrė patriarchalinio dvaro gyvenimą kaip sudėtingą visuomenės dvasinį reiškinį, tiesa, gerokai jį idealizuodama, bet kartu ir ironizuodama, pašiepdama, stengdamasi parodyti kaip gyvą, pulsuojantį skirtingiausiomis žmogiškomis emocijomis organizmą. Dvaras rašytojai – jos pačios gyvenimo dalis, todėl ir apysakoje jis daugiau subjektyvus negu objektyvus. Rašytoja neanalizavo dvaro atitrauktai. Apysakoje šių dienų akimis vertingiausias yra autorės nuoširdumas, tikėjimas tuo, ką teigė meniniais vaizdais. Po apysakos „Sename dvare“ Šatrijos Ragana neberašė kito kūrinio, tolygaus jai savo meniškumu. Apysaka jos biografijoje, per anksti kūrybiškai ir egzistenciškai pasibaigusioje, anot V. Mykolaičio – Putino, gulbės giesmė. Kazys Binkis Kazys Binkis gimė 1893 m. lapkričio 4 d. Gudelių kaime, Biržų apskrityje. Mokėsi Papilio pradžios mokykloje (baigė 1908 m.), „Saulės“ mokytojų kursuose Kaune, Biržų keturklasėje mokykloje. 1910 m. įstojo į Voroneco (netoli Švenčionių) žemės ūkio mokyklą, bet dėl lėšų trūkumo 1913 m. persikėlė į Vilnių, privačiai rengėsi brandos atestatui. Nuo 1909 m. K.Binkis pradėjo spausdinti prozos vaizdelius, eilėraščius „Viltyje“, „Vaivorykštėje“, „Pirmajam bare“. 1915 m. baigė Lietuvių komiteto mokytojų kursus Vilniuje ir mokytojavo Papilyje. 1918 m. buvo išrinktas Biržų apskrities tarybos pirmininku. 1919 m. Vilniuje paskirtas žurnalo „Liepsnos“ redakcijoje sekretoriumi. Tais pat metais persikėlė į Kauną. Dirbo spaudos biure, stojo savanoriu į Geležinio Vilko pulką, dalyvavo koncertinėje veikloje. 1920-1923 m. su pertraukomis studijavo literatūrą ir filosofiją Berlyno universitete. Tuo pat metu dalyvavo literatūriniame „Keturių Vėjų“ sąjūdyje, būdamas beužsimezgančio lietuviškojo futurizmo vadu (1922-1928 m.). Vertėsi literatūriniu darbu. 1922 m. (su kitais rašytojais) išleido „Keturių vėjų pranašą“, suorganizavo žurnalą „Keturi vėjai“ (1924 m.). Parengė lietuvių poezijos ir liaudies dainų antologijas. Dirbo Lietuvių rašytojų draugijoje, keletą metų buvo jos valdybos narys, prisidėjo prie „Literatūros naujienų“ leidimo, vertėsi žurnalistika. Kūrybinis K.Binkio palikimas nėra didelis, tačiau visuose žanruose jis pasiekė didelių aukštumų. Kūrė humoristines bei satyrines poemas, eiliuotus feljetonus. Išleido poezijos knygų vaikams. Dramaturgijoje debiutavo pjese „Atžalynas“ (1938 m.). Mirė 1942 m. balandžio 27 d. Kaune. Kazys Binkis per lietuvių literatūrinę padangę praskrido tarsi ryškus meteoritas. Jis buvo nerimastingas, amžinai vis naujomis idėjomis degantis žmogus. K. Binkio palikimas stebina ne poemų gausumu ir solidžia lyrikos rinkinių apimtimi, bet retam lietuvių poetui būdingu spalvingumu ir įvairumu. Pradėjęs kūrybinį kelią melodingais, lyriškais, tėvynės gamtą apdainuojančiais eilėraščiais, Kazys Binkis galvotrūkščiais metėsi į ekspresionizmą, aistringai kovojo prieš tai, ką dar tik vakar gynė ir poetizavo. Išblėsus svetimų vėjų įdiegtai aistrai, poetas vėl prisiminė žaliąjį sodžių ir sukūrė keletą po visą Lietuvą plačiai pasklidusių jumoristinių poemų. K. Binkis, kaip reta kuris lietuvių rašytojas, turėjo stiprų poeto talentą, kurio dėl pernelyg ankstyvos mirties nerealizavo. Jo kūrybinis palikimas nėra gausus, tačiau jis žėri nepakartojamu formų įvairumu, atsispindinčiu nuolatinį tikro poeto troškimą atsinaujinti, pastoviai veržtis į naujas platumas, ieškant vis naujų ir naujų meninių vertybių. Dėl to tiek poezijoje, tiek publicistikoje, tiek vaikų literatūroje, tiek dramaturgijoje Kazys Binkis paliko nesenstančių poetinių vertybių, kurių žavesį kiekviena ateinanti karta suvoks savaip. Jurgis Savickis Jurgis Savickis gimė 1890 m. netoli Ariogalos, Pagausančio dvare. Mokėsi ūkio mokslų, tačiau paviliojo dailė, menai. Debiutavo 1910 m. Trečiajame dešimtmetyje išleido du modernios prozos rinkinius: „Šventadienio sonetai“ (1922) ir „Ties aukštu sostu“ (1928). Buvo lietuvos atstovu Danijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Švedijoje, Ženevoje. Su pertraukomis – diplomatas iki 1940 m. Vėliau įsikūrė Pietų Prancūzijoje, kur buvo nusipirkęs nedidelį žemės sklypelį. Vadino savo sodybą „Ariogala“. Karo metais vertėsi daržininkyste, augino vištas, triušius. Rašė literatūrinį dienoraštį „Žemė dega“, atsiminimus. Intensyviai kūrė grožinę prozą: 1951 m. dar išėjo apsakymų rinkinys „Raudoni batukai“, 1952 m. – romanas „Šventoji Lietuva“. Mirė 1952 metais. Apsakyme „Ad astra“, daug kuo primenančiame J. Biliūno „Brisiaus galą“, veikia ūkininkas Dalba, kurio pavardė iš sykio simbolizuoja nedvasingumą. „Energijos buvo daug, jis nežinojo, kur ją dėti“, - tyčiojasi autorius iš reformatoriaus per jėgą. „Imsiu ir užtversiu kelią. Tegul pamėgina!“ – vienas iš projektų. Bet kaimynai irgi gali savaip atsilyginti. Geriau susikuklinti. „Kaip bankininkas, prisirengdamas prie savo weekend, atrenka visai netikusius vekselius sunaikinti, taip ir Dalba rado vieną naikinti tinkamą. Tai buvo šuva. Pasenęs, energijos nustojęs, gaivalinėjęs po trobas“. Vienas perdėm energingas, kitas – atvirkščiai. Autorius supriešina realybesne atsitiktinai, greitai aiškės kas yra tikroji ir tariamoji „energijos“. „Tėvai, nedaryk nieko gyvuliui šventą dieną – nelaimė gali ištikti, - išlydėjo Dalbienė savo vyrą bažnyčion“. Perspėjama lyg ir rimtai, o iš tikrųjų šaipantis iš antihumanizmo, nederančio katalikui. Svarbiausia įrodyti, kad į niekšybę atsakytina kilnumu. Skandintojas, realizuodamasis kaip energijos maniakas, pats vos nepaskęsta. „... nepastebėjo, kad, šuniui aketėn pliumptelėjus, ledas tapo sušvarkštytas vandens, ir jis, nenuskaitydamas savo lygsvaros, pačiužėjo pasagaičių kaustytais batais tiesiog aketėn.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!