Mirties suvokimas

Mirtis buvo pirmoji paslaptis atvėrusi žmogui kelią į kitas paslaptis. Ji pakėlė jo mintį nuo regimybės į neregimybę, nuo laikinumo į amžinybę, nuo žmogiškumo į dieviškumą. Tam tikra prasme mirtis įgalina patirti gyvenimo pilnatvę. Senovės lietuviai mirtį suvokė ne kaip visko pabaigą, bet kaip kito gyvenimo vartus. Kultūrose, kur mirties nebijota, ji suprantama kaip neišvengiama gyvenimo proceso dalis ir sutinkama oriai ir drąsiai.
Senovės lietuviai mirusiuosius laidojo trejopai: medžiuose, žemėje ir degindami. Šie būdai atitinka mirusiojo sąjungą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi. Buvo tikėta, jog judantis ratas užtikrina sėkmingą mirusiojo sielos kelionę į aną pasaulį ir jos perdavimą gerosioms jėgoms. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais drabužiais ir papuošalais. Senovės lietuviai kilminguosius sudegindavo, nes manė, jog deginimas palengvina sielos išsilaisvinimą iš kūno. Jie galvojo kad anas pasaulis panašus į žemiškąji, todėl laidojant, šalia mirusiojo buvo sudedami reikalingiausi daiktai. Kadangi baltai manė jog pomirtiniame pasaulyje bus viskas atvirkščiai, tuos daiktus sudaužydavo ar sulaužydavo – jei šiame pasaulyje indai sudaužyti, tai kitame pasaulyje jie bus sveiki. Seniausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, sugundyti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, jog vėlė kitame pasaulyje gyvens taip pat kaip ir gyvas žmogus.
Žmogaus atėjimas į žemiškąjį pasaulį ir išėjimas iš jo buvo suvokiamas kaip perėjimas į naują egzistencijos būvį.
Tikėjimas, jog mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas ir būdingas visai žmonijai. Juo remiasi beveik visos religijos. Neišimtis ir senieji lietuvių tikėjimai.
Tradicinėje kultūroje mirties nebijota. Mirtis paprastai traktuojma kaip žmogaus sielos persikūnijimas – tai būtina sąlyga pereinant į pomirtinį pasaulį. Buvo stengiamasi pasiruošti ir priimti mirtį, kuri ir tradicinėje Vakarų kultūroje buvo įsivaizduojama kaip moteris juodais paakiais, susisupus į baltus drabužius. Šis Vakarų kultūros įvaizdis atitinka senąją lietuviškąją Giltinę. Šiuolaikinis skeleto įvaizdis atsiranda nuo karų, marų.
Baltų tikėjimuose nėra nebūties. Žmonės tikėjo, jog „kiekvienam žmogui mirtis iš anksto paskirta ir keik žmogus...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!