Mikalojus Daukša „Prakalba į malonųjį skaitytoją“

Mikalojus Daukša „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ Aspektas Citatos Komentaras Humanistinės Renesanso idėjos „Žinau, kad visos tautos vertina, myli ir brangina veikalus, gimtąja kalba parašytus <...> tiktai mūsų lietuvių tauta, besimokydama lenkų kalbos ir ją vartodama, taip yra paniekinusi, apleidusi, kone išsižadėjusi savo kalbos, jog kiekvienas tai aiškiai mato, bet vargu ar kas ją pagirs.“ Lietuvis yra tas, kuris kalba lietuviškai. „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“ Renesansinė tautos samprata: vienos tautos žmones sieja tėvų žemė, papročiai ir gimtoji kalba. „Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimos tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie.“ Norima, kad lietuvių kalba taptų valstybine kalba. „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausiai išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“ Kalba yra valstybės pamatas, tvirtos tautos egzistencijos garantas. „...didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę.“ Brolystė, vieningumas. „Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos krūtinės įgauna polinkį į savąją kalbą – ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti.“ Kalba yra įgimta. „Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip laikštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis. Jeigu toks gyvulių paikumas sukeltų tarp jų tokį sąmyšį, tai galime suprasti, koks sumišimas ir netvarka kyla, kai žmogus, dėl kitos tautos kalbos savo gimtąją visiškai paniekinęs, taip pamėgsta svetimąją (pamiršdamas savąją, kuria Dievas ir gamta liepia kalbėti), lyg pats būtų ne to krašto ir kalbos.“ Vienas svarbiausių gamtos dėsnių – natūralumas, gyvūnai nekeičia savo prigimties, todėl ir žmogus neturi pažeisti gamtai būdingos tvarkos. Neprieštaraudami šiems dėsniams, žmonės gali darniai sugyventi ir susikalbėti, būti savimi. „Antra vertus, kuo gi išsilaikė iki šiol ta didžioji Persijos karalystė, senovinė monarchija? Tiktai savo kalbos santaika.“ „Kuo išsilaikė Arabų šalis, Graikų valstybės ir kiti tolimi kraštai? Vien tik gimtosios kalbos išlaikymu.“ Šios šalys išliko galingos ir žinomos, nes pakluso gamtos ir žmogau prigimties dėsniui – mylėjo ir saugojo savą kalbą. „...mes sudarome vieną kūną ne vien Kristuje, bet ir Tėvynėje).“ Žmogaus prigimtis susaisto žmogų su tauta, žmogus ir tauta – vienis. Vertimų svarba „Žinau, kad visos tautos vertina, myli ir brangina veikalus, gimtąja kalba parašytus (todėl, manau, visos tautos ir susaisto versti knygas iš kitų kalbų į savas)...“ Knygų vertimas į lietuvių kalbą – tai pagarbos tautai ir jos kultūrai ženklas. „...taip rūpinasi išlaikyti ir skleisti savo kalbą, jog nėra jokių, net sunkiausio turinio knygų, kurių jos žmonės nebūtų išvertę į savo kalbą.“ Kviečia sekti italų pavyzdžiu ir versti knygas į lietuvių kalbą. „Pagaliau, kad ir negautum kitos paramos ir naudos iš tų knygų, išverstų į lietuvių kalbą, gana man bus, jog šiuo, nors ir mažu savo darbeliu, - kaip manau ir geidžiu, - duosiu pradžią ir paskatinsiu mūsiškius mylėti gimtąją kalbą, jos laikytis ir ją ugdyti. Juk tatai mums ir visiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojams, kaip sakyta, labai turėtų rūpėti.“ Daukša savo pavyzdžiu tikisi paraginti lietuvių šviesuomenę atsigręžti į gimtąją kalbą, kuri turi tapti visų luomų lietuvių rūpesčiu. „...tiktai mūsų lietuvių tauta, besimokydama lenkų kalbos ir ją vartodama, taip yra paniekinusi, apleidusi, kone išsižadėjusi savo kalbos, jog kiekvienas tai aiškiai mato, bet vargu ar kas ją pagirs.“ Verstinių knygų trūkumas parodo nepagarbų išsilavinusių žmonių požiūrį į gimtąją kalbą. Tolerancija kitakalbiams, priekaištas savo kalbą apleidusiems lietuviams „Visa tai sakau ne tam, kad peikčiau kitų kalbų, mokėjimą ir vartojimą (tai visados visų žmonių buvo ir tebėra vertinama ir giriama), ypač lenkų kalbos, kuri, mūsų Didžiajai Kunigaikštystei mielai susijungus su garsinga Lenkijos valstybe, virto lyg ir gimtąja. Aš tiktai smerkiu mūsų gimtosios lietuvių kalbos apleidimą, kone išsižadėjimą ir bodėjimąsi ja.“ Kritika yra skiriama ne kitataučiams, o nutautėjusiems lietuviams.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!