Metafora liaudies dainose

Metafora (gr.metaphora – perkėlimas) – žodis, pavartotas perkeltine reikšme remiantis daiktų, veiksmų panašumu. Tikrasis daikto ar veiksmo pavadinimas nutylimas, jo vietoje pasakomas pavadinimas to reiškinio, su kuriuo lyginama. Pavyzdžiui, užuot pasakę „Saulė apšviečia pusnis“, galima pasakyti ir kitaip: „Saulė bėga per pusnis“.
Daug metaforų galima rasti lietuvių liaudies dainose. Bet ar metafora yra svarbioji lietuvių liaudies dainų puošmena, pagal kurią galima jas skirti nuo kitų tautų poezijos? Ji gali būti ne tik prašmatniausias vaizdinys, bet ir visos dainos raktas.
Par anytu martelė gailiai verkė.
Glausta „Barelio“ daina visa telpa metaforoje: rutuliodamasi per visus dainos posmus, sutaikydama nesuderinamus bruožus - lakų platumą ir tapybinį vaizdo ryškumą, konkretumą, - ji yra neišsemiama, sklidina gyvastingosios poezijos galios. Talpi metafora – tai dainos raiškumas ir vientisumas.
Par dvarelį?
Saulā riduolėlā.
Saulalā!
Saulalā!
Saulalā riduolėlā.
Metaforiškas esti lietuvių dainose ir idėjos paveikslas, Vargas, dalia, ilgesys, mirtis. Lietuvių dainos dejuoja dėl vargelio, džiaugiasi jaunomis dienomis, gailisi jų netekus. Beveik niekada šitiems motyvams nesuteikiama pagrindinio svorio. Tiktai viena kita, kaip žinomoji vestuvinė – išvažiavimo pas jaunąjį daina „Beauštanti aušrelė“, ne tik kalba apie vargą, bet jį piešia ir vaizduoja sukurdama gražią metaforinę konstrukciją:
Privažiavau dvarelį,
Anytėlės vartelius,
Aš ir pamačiau
Savo vargelį
Prie anytos vartelių. .
„Vartai“ – naujo gyvenimo pradžia. Antrinė, perkeltinė „vartų“ prasmė iššaukiama susidariusioje situacijoje – vestuvininkams pasiekus anytos namus. Vargelis apraizgo marčios gyvenimą jau nuo pirmų žingsnių. Turtingas aliteracinis sąskambis varteliai – vargelis paryškina paslėptąją žodžių prasmę.
Metaforiškai kuriamas ir retas tautosakoje giltinėlės paveikslas, kuri šmėkšo kažkur už močiutės, dukrą nešiojančios, pečių ir lemia nelaimę, močiutės žodžiams savaip atliepdama.
Plačiausia dirva metaforai – lietuvių raudų poezija. Ji išaugo iš gyvųjų jausmo versmių. Skausmingas suvokimas, kad mirusysis ką tik buvo gyvas, kad jo buvimo pėdsakai dar tokie realūs, kaip ir jo paties regimas fizinis egzistavimas, raudoje lemia nuolatinius vaizduotės šuolius: į vakarykštę praeitį, į jos kasdieninius darbus, buitį ir vėl jį gąsdinančią šiandieną, į rytdienos šaltų kapų vaizdą ir į laukiamą...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!