Menininko lemtis lietuvių literatūroje (Šatrijos Ragana, Savickis, Škėma)

1. Menininko lemtis kaip literatūros vaizdavimo objektas.
2.1. XX a. pradžios rašytoja Marija Pečkauskaitė - Šatrijos Ragana savo garsiausiame kūrinyje – apysakoje „Sename dvare“ – sukurdama mamatės Marijos paveikslą atskleidė, kad kartais meniškos sielos žmogus ne visada būna kitų suprastas, jam sunku prisitaikyti prie kasdienybės rutinos.
2.2. XX a. pirmosios pusės rašytojas Jurgis Savickis novelėje „Fleita“ pavaizdavo nelaimingą vienišo muzikanto gyvenimo istoriją.
2.3. Moderniosios lietuvių literatūros kūrėjas, egzodo rašytojas Antanas Škėma psichologiniame intelektiniame romane „Balta drobulė“ vaizduoja XX a. katastrofų laikotarpio žmogaus, menininko, situaciją.
3. Lietuvių literatūroje vaizduojama sudėtinga menininko lemtis. Šatrijos Raganos, Jurgio Savickio ir Antano Škėmos sukurti personažai yra meniškos prigimties šviesūs žmonės, siekiantys pakilti virš kasdienybės dulkių, meną laikantys aukščiausia vertybe, tačiau jie vieniši, nesuprasti, gyvenimas jiems negailestingas ir neleidžia jų talentui atsiskleisti.
Menininkai yra ypatingos dvasinės sanklodos žmonės. Jie jautrūs, giliai jaučia pasaulio grožį, geba pažvelgti į viską kitu kampu. Talentas – tai Dievo dovana. Menininkai kuria todėl, kad turi pašaukimą, jie negali kitaip. Kūrybos žmonės gyvena savo pasaulyje, ir kitiems dažnai atrodo atitrūkę nuo realybės. Kai kuriems iš jų būna tikrai būna sunku pritapti prie visuomenės, realizuoti save ir jų likimai klostosi sudėtingai. Menininko lemtis domino ne vieną lietuvių rašytoją. Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ atskleidė meniškos prigimties moters pasaulį. J. Savickis novelėje „Fleita“ pavaizdavo niekam nereikalingo, vienišo muzikanto gyvenimo dramą. A. Škėma romane „Balta drobulė“ aprašė katastrofų laikotarpio menininko likimą. Apie šiuos kūrinius šiandien plačiau ir pakalbėsiu.
XX a. pradžios rašytoja Marija Pečkauskaitė - Šatrijos Ragana savo garsiausiame kūrinyje – apysakoje „Sename dvare“ - sukūrė meniškos sielos moters paveikslą. Rašydama šią apysaką, rašytoja turėjo galvoje jau prarastą Užvenčio dvarą. Pagrindinė veikėja – mamatė Marija – dvaro ponia, trijų mažų vaikelių motina, vargšų globėja ir užtarėja, mokytoja, padėjėja, savitos dvasios moteris. Ji jausminga, giliai religinga, subtiliai jaučianti meną (skaito poeziją, klausosi ir pati skambina Šopeno kūrinius), gamtos grožį (baltų rožių ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!