Meilės galia lietuvių literatūroje (Vincas Krėvė, Juozas Tumas-Vaižgantas, Marius Katiliškis)

MEILĖS GALIA LIETUVIŲ LITERATŪROJE

(Vincas Krėvė, Juozas Tumas-Vaižgantas, Marius Katiliškis)

Meilė - tai laikui nepavaldi magiška jėga, kurios įtaką kasdieniam žmogaus gyvenimui suvokė visi kada nors egzistavę individai. Šio reiškinio sąvoka yra labai subjektyvi ir sunkiai paaiškinama žodžiais. Iš aukščiau siųstas jausmas gali įgauti įvairias formas, reikštis per moters ir vyro santykius ar šeimos puoselėjimą. Meilė baudžia ir guodžia, pravirkdo ir priverčia šypsotis beprasmybės akivaizdoje, ji beribė ir nenuspėjama, tačiau visuomet pamokanti. Skirtinga meilės galia, lemianti žmonių likimus, vaizduojama ir Lietuvių grožiniuose kūriniuose.

Mylintys žmonės ryžtasi herojiškiems žygdarbiams ir niekingiems poelgiams. Ši tema itin ryški prozininko ir dramaturgo Vinco Krėvės – Mickevičiaus istorinėje keturių dalių dramoje „Skirgaila”. Tai labiausiai Vakarų dramos kanonus atitinkantis V. Krėvės veikalas, pasižymintis žmogaus egzistencijos ir pasaulėžiūros problemomis, tragiškojo herojaus paveikslu bei draminio veiksmo įtampa. V. Krėvė šiame veikale vaizduoja Lietuvą istorijos kryžkelėje, kuomet susidūrė krikščioniškoji Europa ir „pagoniškoji” Lietuva. Vienas ryškiausių dramos personažų yra Lietuvos kunigaikštis Skirgaila. Rašytojas šį valdovą pavaizdavo kaip dramatiškiausią asmenybę, kuriai buvo lemta pereiti iš pagonybės į krikščionybę, ginti krašto šlovę, rūpintis Lietuvos valstybingumu. Jis - užsispyręs, užsidaręs savyje, šiurkštus, valdingas, rūstus: ,,Ne, bet tie pati pasiliksi čia, kol aš to noriu". Šia citata Skirgaila pabrėžia, kad jis yra pats smalsiausias, visi jo turi klausyti. Šioje ištraukoje atsiskleidžia kunigaikščio požiūris į Oną Duonutę. Ji žavi kunigaikštytės drąsa: ,,Gerai, kad tu nesisieloji ir drąsiai kalbi. Aš mėgstu drąsius, ir todėl tu man dar labiau patinki". Keleris, išvydęs tikrąjį Onos Duonutės grožį, pasikeičia: „Toji valandėlė, kada pažvelgiau į skaisčias, žydrias ir liūdnas akis, mane kitu pavertė <.>. Tu kaip Dievo angelas tyliom akutėm, dangišku savo grožiu privertei mano sielą pakitėti, mano širdį suliepsnoti tyria kaip dangaus rasa meile. Ji nepanaši į tą, kurią iki šiol buvau jautęs kitoms mergelėms. Aš galiu tave tik gerbti <.>, noriu būti vien tavo draugas ir brolis.” Keleris, pamilęs Oną Duonutę, iš mergišiaus tampa kilniu riteriu. Jis ima vertinti ją kaip žmogų, o ne kaip priemonę, yra netgi pasiryžęs ją ginti ir net paaukoti dėl jos gyvybę, siekdamas išlaisvinti Oną iš Skirgailos pilies. Jam baisi atrodo mintis, kad ši trapi būtybė, jo vaizduotėje suspindusi šventosios aureole, galėtų atitekti baisiam pagoniui: „Tu, kuriai kojas bučiuoti man būtų didžiausia laimė, turėsi jaukinti girtus niauraus stabmeldžio lėbavimus!” Keleris – politinis Skirgailos priešas – tampa jo asmeniniu priešu, konkurentu meilės srityje. Keleris, gindamas mylimąją Oną Duonutę, pasiryžta garbingai mirti. Taigi, vieni žmonės dėl meilės ryžtasi herojiškiems žygdarbiams, kiti, priešingai, elgiasi niekingai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!