Medžiagų mokslo plati teorija

11.1. Dielektrikų savybės 1. Aprašykite tūrinį ir paviršinį dielektrikų elektrinį laidumą. Pateikite ir paaiškinkite dielektrikų lyginamosios varžos formules. Dielektriku elektrinis laidumas, tūrinis ir paviršinis laidumas, varžos Dėl mažo laisvu krūviu skysti dielektrikai, net prie nestipriu elektriniu lauku jie pasižymi mažu elektriniu laidumu. Egzistuoja tūrinis laidumas ir paviršinis laidumas. Laidumo savybes charakterizuoja IV ir IS. Dielektrikai didelė varža, kuri vertinama parametru v(tūrinė) - lyginamoji varža. Kitas lyginamosios varžos parametras s- paviršinė varža. Tūrinė varža randama: Rvv(h/S), čia h- atstumas tarp elektrodų, S-skerspjūvio plotas, v-specifinė varža.[m]. Dielektriku v yra 1061018m diapazone. Paviršinė varža randama: Rss(a/b) – a – atstumas tarp elektrodu, b – elektrodu ilgis []. Paviršinė lyginamoji varža labai priklauso nuo paviršiaus užterštumo (dulkių, drėgmės ir kt.) Su paviršine varža susiduriame tokiose konstrukcijose, kurios turi atlaikyti aukštas įtampas arba turėti vieną mažą nuotėkio srovę.s dar žymima .Konstrukcijose Rv ir Rs yra kartu ir bendroji varža yra: RRv||Rs , (RvRs)/(Rv+Rs). Visos dielektrinės medžiagos, veikiamos nuolatinės įtampos, praleidžia tam tikrą srovę, kuri vadinama nuotėkio srove ir priklauso nuo dielektriko izoliacinės varžos. Didžiausią specifinę varžą turi nejonizuotos dujos, mažesnę dielektrikai: polistirolas, fluoroplastas (1014 ... 10 16 Ωm), dar mažesnę – medis, marmuras (10 6 ... 108 Ωm).Kadangi dielektrikų varžos labai didelės, tai srovės, tekančios per dielektriko tūrį – tūrinės srovės Iv , yra tokio pat dydžio, kaip srovės, tekančios dielektriko paviršiumi – paviršinės srovės Is. Kiekvieno dielektriko kiekybiniam laidumui įvertinti naudojama lyginamoji tūrinė varža pv ir lyginamoji paviršinė varža ps . Lyginamoji tūrinė varža lygi varžai kubo, kurio briauna lygi 1m, o įtampa prijungta prie priešingų kubo plokštumų. Matavimo vienetas yra Ωm. Lyginamoji paviršinė varža matuojama omais: ji lygi bet kokių matmenų kvadrato varžai medžiagos paviršiuje, jeigu įtampa paduodama į priešingas kvadrato kraštines. Dielektrikų tūrinė lyginamoji varža pv apskaičiuojama pagal šią formulę; SA pv =R v —— ; h čia: R v - tūrinė varža, Ω; SA - CE kontaktinio paviršiaus plotas, m²; h - bandomojo pavyzdžio storis m. Dielektrikų lyginamoji paviršinė varža apskaičiuojama pagal šią formulę; Dielektrikų lyginamoji paviršinė varža apskaičiuojama pagal šią formulę; 2 π ps = ———— Rs d2 ln —— d1 čia Rs - paviršinė varža Ω; d1 - CE diametras m; d2 - AŽ vidinis diametras m. 11. Cilindrinis politetrafluoretileno (fluoroplastas - 4) strypas (deametras D=5 mm; ilgis l=15 mm; lyginamoji tūrinė varža 1015 m; lyginamoji paviršinė varža1010 ) patalpintas tarp dviejų metalinių elektrodų (1 pav.) ir prijungta 500 V nuolatinė įtampa. Nustatykite strypu tekančią srovę ir galios nuostolius jame. = 1015 Ωm = 1010 Ω D = 0,005 m r = 0,0025 m l = 0,015 m U = 500 V -------------- I - ? P - ? Atsakymas: 21. Aprašykite dipolinės relaksacinės poliarizacijos mechanizmą. Kokiems dielektrikams tai būdinga, pateikite pavyzdžius? Dipoline - relaksacine poliarizacija Ši poliarizacija pasireiškia dipolinės struktūros dielektrikamas, t.y.dielektrikai, kurie net neesant išorinio elektrinio lauko yra sudaryti iš dipoliu. Dielektrikai orentuoti chaotiškai, dėl to suminis el.momentas =0 (pol.neegzist). Pridėjus elektrinį lauką, atsiranda elektrinis momentas ir tai vadinama dipoline - relaksacija. Dipoliai orientuojasi. Ši poliarizacija labai inertiška ir surišta su nuostoliais. Dažniai 102108Hz,  =10-810-2 (relaksacijos laikas). Netinka aukštiems dažniams, nes dideli nuostoliai (tg 0.10.01), ir nespėja orientuotis. Bendruoju atveju elektrinė polirizacija yra kompleksas reiškinių, susijusių su skirtingais poliarizacijos mechanizmais, vykstančiais mikroskopiniame lygmenyje. Pagrindiniu poliarizacijos mechanizmu galima laikyti tampriųjų dalelių poslinkį dielektrike.Kristalo gardelėje esantys skirtingo krūvio jonai, tampriai pasislinkdami į priešingas puses veikiant išoriniam elektriniam laukui, sukelia reiškinį, vadinamą tampriąja jonine poliarizacija. Egzistuoja dar vienas tampriosios poliarizacijos mechanizmas – tamprioji dipolinė poliarizacija t. y. priešingai įkrautų dalelių molekulėje, turinčių dipolinį momentą, poslinkis. Poliarizacijos mechanizmų bendri požymiai – didelis poliarizacijos greitis ir nuostolių nebuvimas. Galimi atvejai, kuomet indukuotas elektrinis momentas medžiagoje sukuriamas pasislinkus silpnai (netampriai) surištoms elektringoms dalelėms (elektronams ar jonams), arba orentuojantis dipoliams išorinio elektrinio lauko kryptimi. Tokių dalelių reakcija į išorinio lauko pokytį jau nėra tokia greita kaip tampriosios poliarizacijos atveju.Išnykus išoriniam laukui dalelės grįžta į pradinę padėtį ne momentaliai, o per tam tikrą laiką, ir ne veikiant tampriosioms tarpusavio sąveikos jėgoms , o chaotiško šiluminio judėjimo dėka. Tokie poliarizacijos mechanizmai vadinami relaksaciniais.Tarp jų yra ir dipolinė relaksacinė poliarizacija.Ši poliarizacija vyksta su elektrinės energijos nuostoliais ir labai priklauso nuo šiluminio judėjimo intensyvumo, t.y. nuo temperatūros. Dielektrikų skirstymas į polinius ir nepolinius remiasi šių medžiagų dalelių cheminio ryšio charakteriu ir jų elektrofizinėmis sąvybėmis. Žinant šių charakteristikų ir savybių tarpusavio ryšį galima kokybiškai spręsti apie vienos ar kitos medžiagos elgesį elektriniame lauke.Neutraliais laikomi tokie dielektrikai, kurių medžiagų dalelės neturi pastovaus dipolinio momento ir kuriuose dipoliniai momentai gali būti indukuoti tik veikiant išoriniam elektriniam laukui. Dipolinės elektroizoliacinės medžiagos yra polietilenas, politetrafluoretilenas (fluoraplastas ), polistirolas, parafinas. Θ Θ Θ Θ •     Θ  Θ E = 0 E Poliarizacijos laipsnis priklauso nuo temperatūros T 31. Grafinio diferencijavimo metodu sudarykite temperatūrinio dielektrinės skvarbos koeficiento grafiką polivinilchloridui (3 pav.). T -40 -20 0 20 40 60 80 100 ε 2,5 2,9 3 3,5 4 5 7,5 9 αρ -15 -5,1 0 0,05 0,002 0,016 0,0009 0,0009 41. Nustatykite kokį reikia paimti plastmasės komponentų santykį norint gauti dielektrinę skvarbą 7,5, jeigu rišančioji medžiaga yra polistirolas, o užpildas - tikondas. Tikondo dielektrinė skvarba 150, polistirolo - 2,5. 150d1 + 2,5d2 = 7,5 d2 = 1 150d1 = -2,5 + 7,5 150d1 = 5 30d1 = d2 Atsakymas: 30d1 = d2 51. Dvisluoksnis dielektrikas įjungtas į kintamos srovės grandinę. Įtampa 2 kV. Sluoksnio storis atitinkamai 4 (polistirolas) ir 8 (polivinilchloridas) mm. Apskaičiuokite abiejų sluoksnių įtampas ir elektrinio lauko stiprumą, esant -200 ir +400C temperatūrai. Reikalingus duomenys paimkite iš 2 ir 3 pav. U1=? U2=? 61. Kaip matuojamas polinių ir nepolinių dielektrikų tg, keičiantis temperatūrai ir dažniui? Dielektrinių nuostolių kampu  vadinamas kampas papildantis fazių skirtumą tarp I ir U iki 900. Jei dielektrikas yra idealus  = 0. Kuo didesnis  ir jo funkcija tg, tuo didesnis sunaudojamas galingumas dielektrike. Kartais naudojama dielektriko kokybė Q = Pagal fizinę prigimtį dielektriniai nuostoliai skirstomi į 3 rūšis: laidumo nuostoliai; poliarizavimo nuostoliai; jonizaciniai nuostoliai. Laidumo nuostoliai stebimi dielektrikuose, turinčiuose žemą tūrinę arba paviršinę varžą. Tiesioginio laidumo nuostoliai priklauso nuo temperatūros. tg T Didžiausią įtaką turi poliarizaciniai nuostoliai, kurie sąlygojami aktyvinėmis poliarizacinių srovių dedamosiomis. Šie nuostoliai priklauso nuo dažnumo ir temperatūros. Polinio dielektriko nuostolių kampo tangento temperatūrinė priklausomybė ① Dažniui didėjant nuostoliai didėja tol, kol poliarizacija spėja sekti išorinio lauko dažnį. Kai dažnis pakankamai išauga tiek , kad dipolinės molekulės nebespėja pilnai orientuotis lauko kryptimi, tg krinta. ② Temperatūrai didėjant pastebimas tg maksimumas dėl medžiagos klampumo sumažėjimo. Tolimesnis sumažėjimas aiškinamas energijos sumažėjimu, reikalingu dipolių pasukimui. Tolimesnis tg padidėjimas surištas su laidumo padidėjimu dėl dielektriko šiluminės jonizacijos. Dielektrinių nuostolių dydžiui didelę įtaką turi išoriniai faktoriai, pvz. drėgmė. Aukštadažniams dielektrikams tg = (10-3  10-4) Žemadažniams dielektrikams tg = (10-1  5*10-3). 71. Cilindrinis kondensatorius sudarytas iš getinaksinio vamzdelio, kurio vidinis deametras d=30 mm, išorinis D=50 mm. Ant jo patalpinti elektrodai, kurių ašinis ilgis l=60 mm (7 pav.). Getinakso charakteristikos: =5,5; tg=0,05. Prie elektrodų prijungta 2 kV 50 Hz dažnio įtampa. Nustatykite pilnuosius dielektrinius nuostolius ir lyginamuosius nuostolius taškuose A, B, C. 7 pav. Iliustracija 68,69,70,71 užduotims d = 0,03 m; D = 0,05 m; l = 0,06 m; U = 2 kV; ε = 5,5 ; t gδ = 0,05; ω = 50 Hz Rasti: P = ? d =0.04 m; S =Π(a+l)(d+D); a = D – d =0.05 – 0.03 = 0.02 m; S = 3.14 · (0.02 + 0,06) · (0.03 + 0.05) = 3.14 · (0.08) · (0.08) = 0.020096 P = U2 ω C tgδ 81. Apskaičiuokite ebonito plokštelės, kurios storis 20 mm, pramušimo įtampos dydį. Medžiagos charakteristikos: =8; tg=0,012, esant +200 C temperatūrai ir tg=0,02, esant +500 C temperatūrai, šiluminis laidumas 0,2 W (mK). Dielektriko darbo temperatūra +400 C. Uždavinį išspreskite dviem atvejais: kai prijungtos įtampos dažnis 50 ir 5000 Hz. Žiūr. nurodymus 80 užduočiai. Pastaba. Skaičiavimus atlikite pagal V.Foko - N.Semionovo teoriją. Priimkite, kad elektrodai labai ploni (l=0), tada skaičiavimo formulė supaprastės. Šilumos atidavimo koeficientą priimkite 2 W (m2 K). Funkcijos (C) pateiktas 8 pav. Priimkite, kad ir tg nuo dažnio nepriklauso. l = 0.02 m; ε = 8; = 0.02; = 0,012; γ W (m2 K); ω = 50 Hz; ω = 5000 Hz; T0 = 200C; Td = 400C; σ = 0.2 W (mK); = šilumos atidavimo koeficientas; = dažnis; ) = surandamas iš grafiko; h = dielektriko storis l = elektrodo storis = C 91. Sluoksniuotas dielektrikas sudarytas iš 16 sluoksnių polistirolo po 0,2 mm ir 15 sluoksnių kondesatorinės alyvos po 50 m. Nustatykite dielektriko lakšto pramušimo įtampą esant pastoviajai ir kintamai 50 Hz įtampai. Priimkite, kad dielektrikų parametrai nuo dažnio nepriklauso. Medžiagų parametrai pateikti 2 lentelėje. 2 lentelė Dielektrikų parametrai Medžiaga Lyginamoji tūrinė varža, m Dielektrinė skvarba Elektrinis atsparumas, MV/m Žėrutis 1014 8 75 Lakas 1011 4 50 Polistirolas 1015 2,4 30 Kondensatorinė alyva 1015 2,2 20 Porcelianas 1012 6 20 Epoksidinė derva 1013 4 60 Pastovi: ; ; D1=D2 Kintama: ; ; ; ; 101. Aprašykite elektrinės izoliacijos darbo ypatybes drėgno tropinio klimato sąlygomis. Kas tai yra atsparumas tropinei aplinkai? Kokios elektroizoliacinės medžiagos pasižymi ypač aukštu ir ypač žemu atsparumu tropinei aplinkai? Koks fungicidų vaidmuo? Drėgno tropinio klimato zona pasižymi padidėjusia temperatūra, ilgalaikiu aukštos santykinės oro drėgmės (daugiau 80%) poveikiu, stipriomis liūtimis, intensyvia saulės radiacija, dideliais, staigiais temperatūros pokyčiais (iki 80K) ir intensyvia biologinių faktorių įtaka (termitai, pelėsiniai grybeliai ir t.t.). Pagrindiniu drėgmės šaltiniu yra atmosfera, kurioje yra elektroizoliacinė medžiaga. Kartais elektroizoliacinės medžiagos tiesiogiai kontaktuoja su vandeniu. Veikiant drėgmei daugelio elektroizoliacinių medžiagų elektrinės savybės prastėja. Ypatingai stipri vandens įtaka elektroizoliacinių medžiagų savybėms paaiškinama tuo, kad vanduo pasižymi aukšta lyginamąja dielektrine skvarba ir aukšto lygio jonų disociacija, kuri sukelia aukštą elektrolitinį vandens elektrinį laidumą. Lyginamasis švaraus distiliuoto vandens elektrinis laidumas milijoną kartų didesnis, negu pačios žemiausios kokybės elektroizoliacinis medžiagos. Vandenyje lengvai disocijuoja ir kitų medžiagų molekulės, kas dar daugiau padidina elektroizoliacinių medžiagų elektrinį laidumą. Drėkinimo rezultate padidėja lyginamasis elektrinis laidumas ir dielektriniai nuostoliai, o taip pat sumažėja jo elektrinis atsparumas. Todėl elektroizoliacinėje technikoje didelis dėmesys skiriamas vandens šalinimui iš elektroizoliacinių medžiagų ir jų apsaugai nuo vandens eksploatacijos metu. Atmosferoje visada būna tam tikras kiekis vandens garų. Vandens garų kiekis oro tūrio vienete vadinamas absoliutine oro drėgme. Bet didžiausią reikšmę turi ne absoliuti oro drėgmė, o vandens garų slėgis. Dažniausiai oro drėgmė charakterizuojama santykine drėgme. Santykinė oro drėgmė - tai santykis garų slėgio ore su didžiausiu galimu esant tai pačiai temperatūrai garų slėgiu ore. Galima apibudinti ją ir kaip santykį absoliutinės oro drėgmės su absoliutine oro drėgme, prisotinto vandens garais, esant tai pačiai temperatūrai. Santykinė drėgmė nurodoma procentais. Kietai elektroizoliacinei medžiagai kontaktuojant su atmosfera, turinčia drėgmės, vyksta du reiškiniai - vandens adsorbcija elektroizoliacinės medžiagos paviršiuje ir absorbcija į elektroizoliacinės medžiagos vidų. Visas šis procesas bendrai vadinamas sorbcija. Adsorbcijos priežastimi yra jėgos, kurios veikia tarp vandens molekulių ir medžiagos paviršiaus dalelių. Adsorbcijos priežastimi yra difuzija. Vandens absorbcija pasireiškia medžiagos tūrinės elektrinės varžos sumažėjimu ir bendrų elektrinių charakteristikų pablogėjimu. Vandens patekimas į elektroizoliacinę medžiagą paaiškinamas Henrio dėsniu, kuris sako, kad vandens garų koncentracija vidinėje elektroizoliacinės medžiagos paviršiaus pusėje proporcinga garų slėgiui į išorinę paviršiaus pusę. Proporcingumo koeficientas vadinamas tirpumu. Geriausiu atsparumu vandeniui ir drėgmei pasižymi neorganinės medžiagos - glazūruotas porcelianas, šarminis stiklas, žėrutis, o akytosios neorganinės elektroizoliacinės medžiagos, pavyzdžiui, asbestas, sugeria palyginti daug vandens, ir jo elektriškosios savybės labai pablogėja. Iš organinių medžiagų mažiausiai drėgmę sugeria ir pablogina elektroizoliacines savybes neutralios medžiagos, pavyzdžiui parafinas, polietilenas, polistirolas, politetrafluoretilenas. Polinės organinės elektroizoliacinės medžiagos, pavyzdžiui, polivinilchloridas, termoreaktyvinės plastmasės, sugeria daugiau vandens, negu neutralios, ir jų elektriškosios savybės pablogėja daugiau. Visos apsaugos priemones tik sulėtina drėkimo procesą, bet negali jo sustabdyti. Vieninteliu patikimu būdu yra hermetizavimas, kuris gali buti naudojamas tik kai nėra kitos išeities, nes tai yra brangu. Klimatinės sąlygos veikia elektroizoliacinių medžiagų savybes taip stipriai, kad elektrotechninių detalių gamintojai projektuojant ir gaminant turi atsižvelgti, kokioje klimato zonoje bus eksploatuojama ši įranga. Labai svarbu atkreipti dėmesį ir į klimato faktorius, kurie veikia įrangą transportavimo metu. Žemės paviršius pagal klimatą skirstomas į keletą zonų. Kiekvienoje jų klimatas turi tam tikrus charakteringus požymius, ir elektroizoliacinių medziagų savybėms turi įtakos atitinkami klimatiniai faktoriai. Drėgno tropinio klimato zona pasižymi padidėjusia temperatūra, ilgalaikiu aukštos santykinės oro drėgmės (daugiau 80%) poveikiu, stipriomis liūtimis, intensyvia saulės radiacija, dideliais, staigiais temperatūros pokyčiais (iki 80K) ir intensyvia biologinių faktorių įtaka (termitai, pelėsiniai grybeliai ir t.t.). Patys aukščiausi reikalavimai elektrotechninės įrangos savybėms įrengiant apsaugą nuo klimato poveikių yra tropiniame klimate. Būdų , kurių pagalba pasiekiama patikima elektrotechninės įrangos eksploatacija tropinio klimato sąlygomis, kompleksas, vadinamas tropikalizacija. 11.2. Pagrindinės dielektrinių medžiagų rūšys 111. Aprašykite polistirolo sudėtį, pagrindines savybes ir panaudojimo sritis. Pateikite jo elektrinių charakteristikų reikšmes, atsparumą karščiui. Kokiai grupei dielektrikų pagal poliarizacijos rūšį priskiriamas polistirolas? Polistirolas Aukšto dažnio termoplastinis polimeras, turintis linijinę struktūrą. Jis naudojamas aukšto dažnio (1 MHz) elektroninėje aparatūroje. Tipinis el. pavyzdys radioaktiviųjų ričių griaučiai. Jie liejami iš polistirolo. Polistirolas gaunamas iš skysčio (stirolio) , (CH2= CH2-C6H5)n - kieta medžiaga. Gamybos būdai: gaminamas blokinės polimerizacijos būdu ir emulsinės polimerizacijos būdu. Pirmu atveju skystas stirolis patalpinamas į indą kaitinamas nuolatos maišant. Vyksta polimerizacijos reakcija, kad ji būtų efektyvesnė - įdedama priemaišų - iniciatorių. Šis metodas yra brangus, bet leidžia gauti švarų polistirolą, kurio elektrinės savybės ypač tg yra geresnis. Antras atvejis našesnis, nes naudojant stirolio ir H2O mišinys. Po 3-4h prie temperatūros 80-900C nusėda polimerizuota medžiaga –polistirolas. Ir kad procesas būtų efektyvesnis įdedama koaguliatorių. Parametrai: maksimali darbo temperatūra 85-900C, =1014 – 1017 cm, =2,5 (iki10 GHz), tg=(4-6)*10-4 (iki 10 MHz), atsparumas pramušimui 20-30 kV/mm,  ir tg praktiškai nesikeičia nuo temperatūros ir dažnio (0-109); Detalės iš polistirolo gaminamas presavimo arba liejimo būdu (orinių kondensatorių atramos, ričių karkasai, perjungiklių detalės). Iš polistirolo gaminama plona plėvelė (kelių m storio), kuri naudojama transformatoriuose kaip izoliacija tarp apvijų ir tarp sluoksnių. Polistirolo trūkumai: 1) menkas šiluminis atsparumas 85C ( būdai kaip jį padidinti -įvedami į dervą užpildai (kvarco milteliai)), 2) Jis saulės, ozono (esančio ore) poveikyje trūkinėja (paviršiuje) dėl to tampa hidroskopišku. Nenaudojamas drėgnoje aplinkoje. 3.)Keičia spalvą. 121. Parinkite elektroizoliacinio lako tipą, jeigu darbo temperatūra 1800 C. Aprašykite šio lako pagrindines savybes. Lakai – emalė ir lakai apvijų laidams su pluoštine izoliacija naudojami gauti labai plonai (dešimtys mikrometrų), lygiai, vienodai pasiskirsčiusiai ir nepertraukiamai įvairių diametrų apvijų ar montažinių laidų izoliacijai. Reikiamas emalinės dangos sluoksnis pasiekiamas daugkartiniu lakavimu (penki – aštuoni sluoksniai). Lako funkcija laidams su pluoštine izoliacija – pluošto priklijavimas prie laido paviršiaus ir laidų tarpusavyje suklijavimas. Prie šios grupės priskiriami fenolformaldehidiniai, poliamidiniai, poliimidiniai, eterio midiniai, silicio organiniai, epoksidiniai, poliamidrezoliniai, polieteriniai, polivinilacetatiniai ir poliuretaniniai lakai. Laidus, emaliuotus poliuretaniniu laku, yra galimybė lituoti be pirminio lako sluoksnio pašalinimo. Elektroizoliacinių lakų sudėtis priklauso nuo to su tirpikliais ar be tirpiklių. Lakai su tirpikliais susidaro iš plėvelę sudarančių medžiagų ir tirpiklio, o labai dažnai taip pat skiediklio ir įvairių priemaišų. Kaip plėvelę sudarančios medžiagos naudojamos įvairios dervos, dažniausiai sintetinės. Lako pavadinimas apsprendžiamas plėvelę sudarančia medžiaga. Plėvelę sudarančios medžiagos turi svarbiausią įtaką galutinėms lako plėvelės savybėms. Tirpikliai yra pagalbiniai lakų komponentai, kurie susidarant lako plėvelei išgaruoja. Jie turi svarbią įtaką lake vienalytiškumui ir technologiškumui. Kaip tirpikliai naudojami angliavandeniliai, spiritai, acetatai, ketonai, terpentinas ir chloruoti angliavandeniliai. Skiedikliai naudojami lako skiedimui ir tarnauja lake klampumo palaikymui prieš jo naudojimą tada, kai skiedimas tirpikliu ekonomiškai nenaudingas. Kiekvienam lako tipui atitinka tam tikri skiedikliai ir tirpikliai. Lakai be tirpiklio susideda tiktai iš plėvelę sudarančios medžiagos, prie kurios dedami kietikliai ir kitos priemaišos. Besipolimerizuojantys lakai sukietėja be kokių nors medžiagų išgaravimo. Jie leidžia gauti elektroizoliacinę plėvelę be porų, kas labai svarbu aukštų įtampų izoliacijai. Elektroizoliacinių lakų panaudojimas labai įvairus. Pagal panaudojimą skiriami šie lakai. 1. Lakai - emalė ir lakai apvijų laidams su pluoštine izoliacija naudojami gauti labai plonai (dešimtys mikrometrų), lygiai, vienodai pasiskirsčiusiai ir nepertraukiamai įvairių diametrų apvijų ar montažinių laidų izoliacijai. Reikiamas emalines dangos sluoksnis pasiekiamas daugkartiniu lakavimu (penki - aštuoni sluoksniai). 2. Impregnuojantys lakai naudojami elektrinių masinų ir transformatorių, elektromagnetų ričių, apvijų impregnavimui. Po impregnavimo apvija pavirsta į monolitine visumą, kas žymiai pagerina jos mechanines savybes. Tai ypatingai svarbu besisukančiosioms ir vibruojančioms dalims ir atsirandant elektrodinaminių smūgių jėgoms, pavyzdžiui, trumpo jungimo atveju. 3. Lakai naudojami sluoksniuotų plastikų ir elektroizoliacinių vamzdelių gamybai. Šiuo atveju lako funkcija yra impregnuoti ir suklijuoti pagrindo pluoštą ir užpildyti erdve tarp jų. Be to lakas apsprendžia sistemos elektrines savybes, o pluoštinis pagrindas - mechanines. Jei pagrindas yra popierius ir medvilninio popieriaus pluoštas - naudojami aliejiniai lakai, alkidiniai, acetilceliulioziniai, etilceliulioziniai, aliejiniai - bituminiai. Stiklo pluoštui naudojami poliuretaniniai, silicio organiniai, polimidiniai ir kt. lakai. 4. Klijuojantys lakai naudojami kaip rišikliai, pavyzdžiui gaminant mikanitus ir mikaniting foliją, bekarkasinių apvijų gamybai. Prie jų priklauso šarminiai, gliftaliniai, aliejiniai - bituminiai, epoksidiniai, silicio organiniai, alkidiniai, polieteriniai lakai. 5. Padengiantys lakai naudojami elektrinių mašinų ir aparatų impregnuotų apvijų paviršinei apsaugai, lakštiniam elektrotechniniam plienui lakuoti, aukšto dažnio detalių paviršiaus apsaugai. Prie jų priskiriami aliejiniai, alkidiniai, poliuretaniniai, epoksidiniai, silicio organiniai, polistiroliniai, polivinilchloridiniai lakai. Pagal panaudojimo technologiją skiriami šalto džiovinimo lakai, džiūstantys kambario temperatūroje, ir karšto džiovinimo lakai, lako plėvelės susidarymui reikalaujantys aukštos temperatūros. Pagal plėvelę sudarančių medžiagų cheminę sudėtį yra dvi pagrindinės grupės - aliejiniai ir sintetiniai lakai. Atskirą grupę sudaro celiulioziniai lakai. Elektroizoliacinio lako dirbančiam 1800 C temperatūroje, reikia organinio silicio lako. Pagal ГОСТ8865 – 70 priklausantį H klasei, ypatingai aukštam kaitimui. Šie duomenys duoti N. P. Bogorodickio leidinyje. 131. Aprašykite pagrindinius įvairios formos gaminių iš plastmasių gamybos procesus. Pagrįskite plastmasių panaudojimo ekonomiškumą. Plastmasės- medžiagos susidedančios iš dviejų dalių – rišiklio ir užpildo. Rišiklis yra dervos arba bitumai, taip pat stiklas (mikalekse) arba cementas (asbocemente). Užpildas gali būti miltelių arba pluošto pavidalo. Trapumui sumažinti kartais įdedama plastifikatorių, o gaminiui nudažyti – dažų. Plastmasė skirstomos į karšto ir šalto presavimo plastmases. Plastmasės plačiai naudojamos elektrotechnikoje kaip izoliacinė ir konstrukcinė medžiaga. Putų plastikai- tai kieti dielekrikai, kurių sudėtyje didelę dalį ( 30-80 %) sudaro dujiniai intarpai. Šie dujiniai intarpai susiformuoja polimerizacijos metu, kai į plastmasę įvedamos medžiagos, kurios išskiria dujas. Šie intarpai dažniausiai būna nesusisiekiantys, todėl putų plastikai yra ir drėgmei atsparios medžiagos. Pagrindinės dervos iš kurių gaminami putų plastikai: polietilenas, polistirolas, polivinilchloridas, fenolio formaldehidinės dervos, silicio organinės dervos, kaučiukai. Putų plastikai pasižymi geresnėmis elektrinėmis savybėmis lyginant su pagr. jį sudarančia derva. Dujiniai intarpai keičia parametrus į gerąją pusę.  sumažėja iki 1,31,8. Labai pa-gerėja tg (13) *10-4. Dėl dujinių intarpų sumažėja atsparumas pramušimui, todėl aukštose įtampose putų plastikų naudoti nerekomenduojama. Jie naudojami mikrobanginės technikos įtaisams, veidrodžių sistemose, geri garso ir šilu-mos izoliatoriai. Sintetinės polimerinės plėvelės. Jos naudojamos kaip izoliacinė medžiaga, bet ir kondensatoriuose. Prieš 20-30 metų, kondensatorių gamybai nebuvo naudojamos plėvelės, o popierius. Jie pasižymi pastoviomis dielektrinėmis savybėmis, neatsparūs drėgmei. Iš plėvelių pagaminti kondensatoriai labai geri. Plėvėlinių kondesatorių strūktūra: Keturių juostų sluoksniai suvyniojami į rutulį. Gaminant tokio tipo kondensatorius, pasiekiama didelė talpa iki 1 F, bet pagaminti labai sunku: Pvz. Jei įtampa iki 100V. Tačiau gami-nant labai ploną dielektriką nevisda gaunamas vienalytis. Jei darbo įtampa viršija 400V naudojamas ne storesnis dielektrikas, o kiekvienoje pozicijoje – dvigubas jos sluoksnis. Laikoma, kad tikimybė, kad persidengs dvi kiaurymės yra maža. Pastaruoju metu paplito plėveliniai kondensatoriai, kurių metalo foliją pakeičia metalo sluoksnis gautas užpurškiant išlydytą metalą. Tokie kondensatoriai pasižymi didesniu tg, dėl to kad užpurkšto laidininko varža gana žymi ir tokio kondensatoriaus tg susi-deda iš 2 komponenčių: tg= tgd + tgl . Jei plėvelė metalizuota, sumažėja broko kiekis, nes jei plėvelėje yra kiaurymė ir bandymo metu parenkama didesnė įtampa, todėl kondensatorius yra pramu-šamas, toje vietoje metalas išdega. Taigi po pirmo pramušimo savybės atsistato ir kondensatorius gali būti naudojamas toliau. Plėvelės – naudojamos technikoje: 1)fluoroplastinė pl. (8-40m). ši plėvelė pasižymi l. geromis dielektrinėmis savybėmis, nes ją sudaro fluoroplastas4. Geras atsparumas pramušimams viršija 200kV/mm kiti parametrai irgi geri. Ši plėvelė naudojama kaip dielektrikas transformatorinių ričių apvijoms izoliuoti, taip pat įtaisuose, dirbančiuose chemiškai agresyviomis sąlygomis. 2)poli-etileninė plėvelė. Taip pat tinka kond. gaminti (nuo 30-200m). 3) polistirolinė plėvelė. Ji gaminama 3 tipų: kondensatoriams, kabeliams izoliuoti, bendro naudojimo. Ši plėvelė pasižymi mechaniniu tvirtumu, nėra elastinga. Max pailgėji-mas tik 3%. 4)lavsaninė plėvelė. Ji gaminama 2 tipų: kondensatorinė, bendro naudojimo izoliacinė plėvelė. Storis 4-20m, pasižymi dideliu šiluminiu atsparumu, gali dirbti prie 120C. Sluoksniuoti plastikai. Tai medžiagos , kurios gaminamos iš kelių sluoksnių pluoštinės medžiagos, impregnuotomis ir supresuotomis sintetinėmis dervomis. Kai pluoštinė medžiagos dažnai naudojama: popierius (iš celiuliozės) arba stiklo audinys. Impregnavimui naudojam fenolio formaldehidinė derva arba Si organiniai junginiai. Šiuo metu technikoje naudojami 3 tipų sluoksniuoti plastikai: getinaksas, tekstolitas, stiklo tekstolitas. Getinaksas yra gaminamas impregnuotų ir supresuotų lakštų pavidale iš kelių sluoksnių elektrotechninio popieriaus, naudojant fenolio formaldehidinę dervą. Dėl jos medžiaga yra tamsiai rudos spalvos. Lakštai didelio formato 1x2m, o storis 0,2-50mm. Parametrus nulemia popieriaus ir dervos fizinės ir elektrinė savybės. Šiluminis atsparumas 115-160 C. elektriniai parametrai prastoki – t.y. medžiaga. Tinkama darbui žemuose dažniuose ir tg - nesvarbu, ir leidžiama, kad jis būtų: tg – 0,02-0,4 prie 50Hz,  - 4-7, atsparumas pramušimui 30-40kV/mm, 1010 –1011 cm. Iš lakštinio getinakso daromos įvairios detalės – transformatorių ričių griaučiai. Dar technikoje naudojamas folijuotas getinaksas – viena ar abi pusės padengtos Cu folija. Tekstolitas gaminamas iš kelių sluoksnių medvilninio audeklo impregnuoto ir po to supresuoto fenolio formald. d. Tekstolitas – gaminamas vamzdelių, strypų, lakštų pavidalu. Jis už getinaksą yra gerokai brangesnis ir naudojamas tik esant reikalui. Jo ypatumas – l. atsparus vibracijoms, smūgiams ir mechaninei trinčiai. Vibracijos nusakomos dažnių diapazonu (5Hz-1kHz) ir amplitudėmis (0,1-5mm). Jis atsparus trinčiai – dėl to iš jo daromi krumpliaračiai. Elektriniai parametrai, kaip ir getinakso. Stiklo tekstolitas – tai sloksniuotas dielektrikas gaminamas lakštų pavidale, padengta Cu folija iš vienos ir 2 pusių. Stiklo teks. Pagrindą sudaro stiklo pluošto audeklas (neorganinė medžiaga. Pasižyminti l. dideliu atsparumu ir neblogomis elektrinėmis savybėmis t.y. gali dirbti dažnių diapazone iki 100MHz) Impregnavimo derva gali būti Si organinė derva arba fenolio formald. d. Jei stiklo tekst. naudojamas spausdintinių plokščių gamybai – tik Si organinė derva. Tg 10-3 Ši kompozicija (Si org. derva + stiklo tekst.) pasižymi l. dideliu šiluminiu atsparumu 180C. 141. Nurodykite radiokeraminių medžiagų su ypač aukšta dielektrine skvarba sudėtį ir panaudojimo sritis. Radiokeraminių medžiagų su ypač aukšta dielektrine skvarba, pagrindinė šios medžiagos dalis yra titano dioksidas Ti O2 . Galimi tokie junginiai kaip kalcio (Ca O Ti O2), stroncio (Sr O Ti O2), bario (Ba O Ti O2), magnio (Mg O Ti O2) ir kiti. Šios keraminės medžiagos naudojamos, keraminių kondensatorių gamybai. Lyginant su keraminiais kondensatoriais turinčias mažą dielektrinę skvarbą šie kondensatoriai yra žymiai mažesni išore ir yra lengvesni. 151. Nurodykite sitalo sudėtį, savybes, gamybos ypatybes ir panaudojimo sritis. Sitalai – stiklo kristalines medžiagos. I fosfatus įmaišoma Al2O3, CuO ir išlydžius apšvitinama ultravioletiniais spinduliais. Oksidai skyla. Jie optiškai neskaidrus. ,kieti, trapus, naudojami mikroschemų gamyboj, kolbų gamybai. Tai kristalinės medžiagos gaminamos iš tokių pat komponenčių, kaip stiklas. Šios medžiagos vadinamos sitalais. Jos gaunamos kristalizuojant specialios sudėties stiklą. Sitalai pagal savo struktūrą užima tarpinę padėtį tarp stiklo ir keramikos, juose yra amorfinė ir kristalinė fazės. Kristalizacija gaunama įvedant kristalizacijos centrus, kurie gali būti fotocheminiai ir katalitiniai. Skirtingai nuo stiklo sitalai nepermatomi. Sitalai pasižymi geromis fizinėmis – mechaninėmis savybėmis: mechaniškai atsparūs, atsparūs temperatūrai bei cheminiams reagentams, geros elektrinės savybės - =5,2; tg=2,710-3 prie 106Mz. Paprasta gamybos technologija ir prieinama žaliava sąlygoja žemą sitalų savikainą. Sitalai skirstomi į konstrukcinius, kondensatorinius ir vakuuminius. Konstrukciniai – kaip taisyklė priklauso fotositalų grupei. Kristalizacijos centrų susidarymui įvedami Ag (AgCl2), arba Au junginiai, jautrūs šviesai. Šie junginiai veikiant šviesai skyla ir iš junginių išsiskiria Ag arba Au. Po to atliekama kristalizacija ir ėsdinimas. Amorfinė fazė (nekristalizuota ) pašalinama ir tokiu būdu galima pagaminti labai sudėtingos formos detales. Gaminant detales iš katalitinių sitalų į stiklo masę įvedamas susmulkintas katalizatorius (iki 1012 1/cm3 ) Sitalai pasižymi geresnėmis už stiklą fizinėmis – mechaninėmis ir elektrinėmis savybėmis. Tai gerai iliustruoja tg  priklausomybė nuo temperatūros. Didėjant temperatūrai stiklo tg  auga greičiau. tg  stiklas sitalas T Konstrukciniai sitalai naudojami spausdintinių plokščių pagrindams, mikromoduliams, izoliacinių įvorių, pagrindų gamybai. Šiems sitalams reikia kuo mažesnės . Kondensatoriniai sitalai Šiems sitalams reikia kuo didesnės  , todėl kondensatoriniai sitalai pasižymintys didele dielektrine skvarba gaminami panaudojant BaTi, NbBa; PbBa ir kitus segnetoelektrikus. Dažniausiai naudojami kondensatorių gamyboje. (=150..200 tg=10-2 prie 106 Hz) Vakuuminiai sitalai Naudojami elektrovakuuminių prietaisų dirbančių aukštose T0 balionams. Turi užtikrinti vakuumą iki 7500C. Juos galima suvirinti su volframu, molibdenu. 4000C temperatūroje gali dirbti daugiau 5000 h . =6,3; tg=10-3 1010Hz Vakuuminiai sitalai naudojami didelės galios (>1 KW) elektroninių lempų gamyboje ir tais atvejais kai reikia užtikrinti vakuumą, esant aukštai temperatūrai. 11.3. Laidininkai 161. Paaiškinkite laidininkų elektrinio ir šiluminio laidumo charakterį. Pagrindinės ir pačios svarbiausios laidžiųjų medžiagų savybės, nepriklausomai nuo jų panaudojimo srities, yra apibūdinamos lyginamuoju elektriniu laidumu arba atvirkščiu jam dydžiu – lyginamąja varža. Kadangi šie dydžiai priklauso nuo temperatūros, būtina žinoti ir lyginamojo laidumo temperatūrinį koeficientą arba lyginamosios varžos temperatūrinį koeficientą, apibūdinančius temperatūrinės priklausomybės charakterį. Medžiagos lyginamasis elektrinis laidumas yra makroskopinė savybė, kuri glaudžiai siejasi su mikroskopiniais dydžiais, o būtent su laisvųjų krūvininkų koncentracija bei judrumu. Lyginamasis elektrinis laidumas priklauso nuo tų faktorių, kurie turi įtakos medžiagoje esančių laisvųjų krūvininkų koncentracijai, judrumui bei krūvio dydžiui. Metaluose dominuojantis krūvininkų tipas yra elektronai, todėl metalų lyginamąjį elektrinį laidumą lemia tie faktoriai, kurie įtakoja elektronų koncentraciją bei judrumą. Elektronų koncentracija metaluose praktiškai nepriklauso nuo temperatūros. Kylant temperatūrai elektronų koncentracija lėtai mažėja dėl metalų šiluminio plėtimosi. Labiausiai jautrūs išorinių faktorių veikimui yra metaluose esančių elektronų judrumas. Pirmiausia jis priklauso nuo temperatūros. Elektronų judrumą gali sumažinti ir išorinis magnetinis laukas.Priemaišos ir tepalai, mechaniniai poveikiai, t.y. faktoriai veikiantys metalo kristalinės gardelės struktūros tvarkingumą, taip pat įtakoja elektronų judrumą. Tarp metalo struktūros ir lyginamojo laidumo egzistuoja tam tikras ryšys. Bendru atveju metalų lyginamasis laidumas didesnis, kuo tvarkingesnė metalo dalelių struktūra, t.y. kuo taisyklingesnė metalo kristalinė gardelė ir kuo mažesnė temperatūra. Gaminant laidininkus jų apdirbimo metu vyksta įvairūs struktūros pokyčiai. Mechaninis apdirbimas, valcavimas, ekstruzija visada iššaukia didelio skaičiaus defektų atsiradimą dėl deformacijų, pasireiškiančių metale. Tai labai veikia medžiagos lyginamąjį laidumą. Metaluose lyginamasis elektrinis laidumas mažėja kylant temperatūrai.Kadangi laisvųjų elektronų koncentracija metaluose labai mažai priklauso nuo temperatūros, elektrinio laidumo temperatūrinės priklausomybės pagrindinė priežastis yra elektronų judrumo mažėjimas kylant temperatūrai. Šis elektronų judrumo mažėjimas vyksta dėl to, kad kylant temperatūrai sutrumpėja jų vidutinis laisvojo prabėgimo kelias, nes pedidėja elektronų susidūrimo su kristalinės gardelės mazgais tikimybė. 171. Apibūdinkite tantalo ir niobio savybes, jų ypatybes, gavimo metodus ir panaudojimą. TANTALAS: T=3000C , ro=0,124 , tankis = 16,6kg/dm3. Gaminiai formuojami milteliniu būdu. Palyginus plastiškai, kai nesugeria duju (jis linkęs sugert dujas), todėl reikia apdoroti vakuuminiai aplinkoj. Kai sugeria dujas, tampa trapiu. A=4,12eV. Naudojamas tantaliniu elektrolitiniu kondiku gamybai (vakuojama folija iki 10m storio). Tantalo oksidas dar geresnis dielektrikas. (Ta2O5) E=2,5 gaunamas mažų matmenų dideliu talpu kondikas. Ta2O5 – elektriškai atsparus galima pagaminti aukštu įtampu kondikus, maži dielektrikų nuostoliai, todel kondikas tinka AD. Trukumas, kad brangus ir retas. NIOBIS: T=2500C, ro=0,15m, tankis=8,57kg/dm3 Pagal mechaninės savybės, panašiausiai I TA – plastiškas, kol nesugeria duju. 700-900C įkaitinus l. gerai sugeria dujas , tas išnaudojama gaminant geterius (gaunamas kaip negarinamas geteris). NB turi A=3,99eV – vienas mažiausiu elektronu išėjimo darbu. Padengti apipresuojami kitu metalu – W katodai. Naudojamas gaminti tiesioginio kaitinimo katodams. Pati aukščiausia T=9,2k, tada tampa superlaidininku. Iš visu metalu aukščiausia kritine temperatūra. Dengiami katodai, kad pagerintu elektronu emisija. 181. Elektrinės kaitinimo lemputės, kurios galia 100 W, darbo įtampa 220 V, siūlelio temperatūra 30200 C. Kam lygi lemputės varža, esant kambario temperatūrai, jeigu volframo lyginamosios varžos temperatūrinis koeficientas 4,6 10-3 K-1? Kokią galią lemputė sunaudoja tuoj po įjungimo? P = 100 W U = 220 V t = 30200 C ----------------- R - ? P0 - ? Galia: Įkaitinto siūlelio varža: Kambario temperatūrą apie 200 C Varža kambario temperatūroje: Tuoj po įjungimo galia: Atsakymas: R = 32,7; P0 = 1480W 191. Kokios medžiagos vadinamos magnetiškai minkštomis ir magnetiškai kietomis? Kokios šių medžiagų panaudojimo sritys ir kokie joms keliami reikalavimai? Nurodykite svarbiausius abiejų grupių medžiagų pavyzdžius ir pateikite jų parametrus. Magnetinės medžiagos yra: 1) magnetiškai kietos; 2) magnetiškai minkštos. Magnetiškai minkštos: žemadažnės ir auštadažnės. Magnetiskai minkštos medžiagos kuriu maža koerciatyvine jėga ir didele magnetine skvarba – kokybiškai. Kiekybiškai: Hc kaip 0.04%; priedu iki 0.65% Nelabai gera magnetine medžiaga dėl savo sūkuriniu nuostoliu, didelis geras laidumas. Naudojamas žemuose dažniuose iki 50 Hz. Pačios nenaudingiausios C,S, deguonis kenkia ELEKTROLITINĖ Fe (elektroniniu būdu iš FeCl3 magnetinė skvarba apytiksliai lygu 15000, koerciatyvinė jėga apie 30A/m. Dar švarenė Fe: iš Fe(CO)5 susidaro Fe+5CO. Karbonilinės geležies šerdis: Fe grūdelių izoliuoti polimerai. Magnetiškai kietos: medžiagos pastoviems magnetams ir medžiagos informacijos įrašymui Kaip magnetiškai minkštos medžiagos šerdžių gamybai naudojami įvairių tipų feritai. Didžiausią reikšmę turi šie feritai: 1. (NiO-ZnO). Fe2 O3 feritai, kurių Kiuri taško temperatūra reguliuojama keičiant komponento ZnO Fe2 O3 kiekį. Šie feritai naudojami iki 200 MHz dažnių, turi mineralo špinelio struktūrą, o jų lyginamoji magnetinė skvarba rmax turi reikšmes nuo 10 iki 5000. 2. (MnO-ZnO) . Fe2O3 feritai naudojami prie kelių šimtų dažnių ir impulsiniuose režimuose. Jų lyginamoji magnetinė skvarba rmax paprastai yra nuo 700 iki 6000 ir rekordiniais atvejais siekia 40000. jie taip pat turi mineralo špinelio struktūrą. Jų gamybos technologija pati sudėtingiausia. 3. LiO2,(Fe2O3) feritai naudojami iki 200 MHz dažnių.Turi atvirkštinio špinelio kristalinės gardelės struktūrą. 4. Trijų komponenčių feritai. Tai (Ni-Zn-M)O. Fe2O3, čia M-vienas iš elementų Cu, Mg, Mn, Pb. Naudojami nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų MHz dažnių. Atskirą magnetiškai minkštų medžiagų grupę sudaro feritai su stačiakampe histerezės kilpa. Pagrindinis ir svarbiausias feritų privalumas, lyginant juos su tradicinėmis medžiagomis, - jų lyginamoji elektrinė varža žymiai aukštesnė ir sulyginama su puslaidininkių ir dielektrikų varža (nuo 102 iki 1010 .m).Dėl mažesnių sūkurinių srovių nuostolių, feritus galima naudoti prie žymiai aukštesnių dažnių. Aukštų dažnių srityje šios medžiagos yra nepakeičiamos. Feritų privalumas yra tai, kad jų savybes galima valdyti, keičiant sudėtį. Kitas svarbus privalumas, kad jie gaminami iš pigių, nedeficitinių medžiagų. Vienas didžiausių trūkumų – maža soties indukcija. Tuo metu, kai geriausiems feromagnetikams soties indukcija siekia 2,4 Ts, ferituose ji tesiekia 0,15 – 0,5 Ts, kadangi ferituose dalis magnetinių momentų visada yra sukompensuota. Šis skirtumas labiausiai pasireiškia žemuose dažniuose.Aukštuose dažniuose feritų soties indukcija yra didesnė negu faromagnetikų. Feritų trūkumas ir prastos mechaninės savybės, kietumas, trapumas, porėtumas, dėl ko feritai turi polinkį skilinėti. Todėl jų paviršių reikia apsaugoti. Feritai gaminami pagal keramikos technologiją ir todėl nepavyksta pasiekti aukšto detalių tikslumo. Daugeliu panaudojimo atvejų trūkumas ir nepakankamas savybių stabilumas, ypač kintant temperatūrai. Magnetinės medžiagos su stačiakampe histerezės kilpa labai svarbios skaičiavimo technikoje ir automatikoje.Įtaisai pagaminti šių medžiagų pagrindu naudojami informacijos įrašymui ir apdorojimui. Svarbiausias medžiagų su stačiakampe histezės kilpa rodiklis yra histezės kilpos stačiakampiškumo koeficientas, kuris nustatomas kaip liktinės ir maksimalios indukcijų santykis. Jis visada mažesnis už vienetą. Stačiakampę histerezės kilpą turi kai kurie geležies ir nikelio lydiniai, turintys nuo 50 iki 79% Ni ir Fe - Ni - Co lydiniai, turintys nuo 30 iki 55% kobalto ir legeruoti variu arba kitais metalais. Šie lydiniai anizotropiški ir iš jų gaminama plona folija. Jų kilpos stačiakampiškumo koeficientas siekia 0,85 – 0,95. 201. Aprašykite skirtingų markių feritų, magnetiškai minkštų feritų, feritų su stačiakampe histerezės kilpa ir magnetiškai kietų feritų sudėtį, pagrindines charakteristikas ir panaudojio sritis. Feritai: tai magnetinė keramika kurios pagrindas Fe2O3 ir dar bent vieno metalo oksidai: Fe2O3*Me7O*Me2O. Feritai praktiškai- puslaidininkinė medžiaga. Feritų elektrinė varža žymiai didesnė todėl jie aukštadažniai: diapazonas n10kHz-n100MHz Mangano cinko feritai:1kHz-1MHz tai žemadažniškiausi feritai, magnetinė skvarba pati mažiausia: n100-n1000 Nikelio cinko feritai: n100kHz-n100MHz magnetinė skvarba 100-1000. Ličio cinko feritai : 1MHz-n1GHz Magnetinė skvarba 10-100. Magnio feritai: virš 10 GHz magnetinė skvarba

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!