Mediologijos teorija

1.Kas yra mediologija ir medijų studijos. Mediologija - Prancūzų mokslininko Regis Debray apibrėžta disciplina.Medijų studijos - įvairių medijų, jų technologijų bei turinio, taip pat istorijos, reikšmės bei poveikiųstudijos. Medijų tyrinėtojai nagrinėja medijų politinius, socialinius, ekonominius ir kultūrinius vaidmenis bei poveikius. Medijų studijos remiasi tiek socialinių, tiek humanitarinių mokslų tradicija, o jų studijų laukas persidengiasu masine komunikacija, komunikacijos studijomis bei informacijos ir komunikacijos mokslais. 2.Mediologijos dalyko istorija ir poreikis. „Medijų" sąvoka plačiai buvo pradėta vartoti tik XXa. 9 dešimtmečio viduryje, tad jai yra tik apie 20 metų. Medijų teoretikas Raineris Leschke teigia, kad „mediumo" sąvoka pirmiausia susiformuoja filosofijoje, pradedant S. Kierkegaardu, nagrinėjančiu kalbą ir meno išraiškos priemones kaip medijas, bei W. Benjaminu, ieškančiu skirties ir panašumų tarp fotografijos ir meno sistemos, tik vėliau šį sąvoka pereina į komunikacijos mokslų lauką ir įgyja šiuolaikinę reikšmę. Tad iki XX a. vidurio „mediumo" reikšmė buvo daugiausia siejama su meno sistema ir tik po Antrojo pasaulinio karo masinės komunikacijos disciplina galutinai perima „mediumo" sąvoką į savo sritį. „Mediumo" sąvoka pradėta vartoti mokslinėje kalboje 7-ajame dešimtmetyje, kai televizija tapo dominuojančiu mediumu visuomenėje. Sąvoka buvo dažniausiai vartojama daugiskaitos forma „medijos" ir apibūdino naują visuomenės reiškinį ir etapą, kai komunikacija tapo intensyviai medituota (ne tik per TV, bet ir per radiją, kiną, o vėliau ir internetą) bei laikoma viena iš pagrindinių šiuolaikinės visuomenės savybių. 3.Ryšiai su kitais mokslais. Mokslininkai ir tyrėjai pasitelkia teorijas ir metodus, iš šių disciplinų, kultūros studijų, filosofijos, retorikos, psichologijos, sociologijos, socialinės teorijos, socialinės psichologijos, literatūros teorijos, politologijos, politinės ekonomikos, ekonomikos, sociokutūrinės antropologijos, muzeologijos, meno istorijos ir kritikos, kino studijų ir informacijos teorijos. 4.Kiti mokslai, nagrinėjantys medijas. „Medijos" - tarpdiscipliniškos, nes jos nėra vien tik komunikacijos mokslų objektas, jas iš savo pozicijų analizuoja ir kiti mokslai: filosofija, lingvistikos ir literatūros teorijos, meno teorija, muzikologija, psichologija, sociologija, ekonomika ir kiti mokslai. Medijų mokslininkas Knutas Hickethieris teigia, kad mokslas, tyrinėjantis medijas, pradėjo formuotis 7-ajame dešimtmetyje iš trijų sričių: medijų analizės, medijų teorijos ir medijų istorijos. Medijų istorija tyrinėja medijų istorinę raidą ir jų istoriją. Medijų teorija, prasidėjusi iš estetikos ir meno teorijų, vėliau prijungė socialines teorijas, 8-9-ajame dešimtmetyje integravo semiotinius, kultūrinius ir komunikacinius medijų aspektus. Medijų analizė remiasi medijų teorijos sąvokomis ir kategorijomis, konstruoja ir pritaiko medijų analizės modelius. 5.Pagrindinės mediologijos tyrinėjimo kryptys ir objektas. Ryškėja trys pagrindinės medijų nagrinėjimo kryptys: 1.Kuriama visiškai nauja mokslų disciplina pavadinimu „Mediologija" (prancūzo R. Debray monografija „Mediologie" ir to pačio pavadinimo austro F. Hartmanno monografija);2. Komunikacijos mokslų pagrindu kuriama nauja medijų mokslų disciplina – transformuojami komunikacijos mokslai (R. Lesche, K. Hickethieris ir kt.) 3.Po komunikacijos mokslų skėčiu įtalpinamo medijų teorijos kaip sudėtinė dalis ir komunikacijos mokslai transformuojasi pagal medijų paradigmą (S. Weber, G. Maletzke, U Saxer ir kt.) 6.Medijos apibrėžimai. Medijos kaip terpė (oras, vanduo) Mediją kaip aplinka Mediją kaip (informacijos) laikmena (CD, vinilas ir kt.) Mediją kaip tarpininkas tarp... (tikrovės irtelevizijos naujienų žiūrėtojo) 7.Medijos kategorijos pagal funkcijas. Vokietis Knutas Hickethieris apibrėžia ir grupuoja medijas pagal jų funkcijas: 1.Stebėjimo medijas - medijos, kurios padeda stebėti aplinkas, sustiprina ir išplečia žmogaus suvokimo galimybes, praplečia juslių galimybes (pvz. teleskopas, akiniai,...) 2.Fiksavimo/įrašymo ir apdorojimo medijas - jos atlaisvina žmogaus vidinę atmintį ir sukuria išorinęatmintį (diktofonas, fotoaparato atminties kortelė, sąsiuviniai,...) 3.Perdavimo medijas - medijos, kurios įgalina perdavimą/komunikaciją. Jos perduoda informaciją laike ir erdvėje (kompiuterinis tinklas, radijo ryšio tinklas, pašto tinklas,...) 4.Komunikacijos medijas - visų šių trijų tipų medijų kombinacija. Komunikacijos medijos, akumuliavo visų trijų grupių funkcijas ir tapo ne tik keičiančios erdvės ir laiko struktūra, bet ir kuriančios naujas komunikacijos erdves. Ši ketvirtoji medijų kaip komunikacijos medijų samprata yra medijų studijų perspektyvoje aktualiausia, nes apima visas medijų funkcijas. 8.Medijų tipai. Harry Pross, skirsto medijas į pirmines, antrines ir tretines. Pagrindinis skirtumas yra tai, ar yra ir kaip yra naudojamas aparatas (techninis įtaisas) Pirminės medijos - perduodant pranešimą nenaudojamas joks įtaisas nei iš siuntėjo, nei iš gavėjo pozicijų (tai kalba bei neverbalinė komunikacija: mimika, gestai ir kūno judesiai) Antrinės medijos - perduodant pranešimą tik iš siuntėjo pozicijų pasitelkiamas įtaisas (kartais aparatas) - tai rašytinis ir spausdintinis tekstas, tapyba, grafika, skulptūra. Tretinės medijos - tiek kuriant, tiek suvokiant pranešimą yra būtinas aparatas - tai kinas, videomenas, kompiuterinis menas. 9.Skaitmeninės ir analoginės medijos. Analoginės medijos labiau priskiriamos pirminėms ir antrinėms medijoms. Pavyzdžiui, nuotrauka yra atspausdinama ir ji suteikia informaciją be technikos prietaiso, o skaitmeninė fotografija yra tretinė mediją -kadangi nuotraukai peržiūrėti reikia ekrano. Skaitmeninės technologijos ir internetinė erdvė suformuoja atskirą pasaulį, lygiagretų materialiam. Skaitmeninis menas operuoja mokslinėmis technologijomis ir yra virtualus. 11.Medijos ir technologijos santykis. M. McLuhan savo medijos sampratą grindė gan technologiniu-fiziologiniu požiūriu - ji tiesiog jam egzistavo kaip fizinis žmogaus kūno tęsinys. Tuo tarpu Martinas Listeris parodo, kaip iš pirmo žvilgsnio panašios sąvokos „mediją" ir „technologija" skiriasi. Mediją - tai technologijos panaudojimas ar pasitelkimas siekiant išreikšti ir komunikuoti. Technologija tampa mediją, kai ji naudojama kaip komunikacijos ir išraiškos mediją. Pavyzdžiui, fotografijos technologija pati savaime nėra mediją, tačiau, kai sakome, jog atvaizdai pateikia mums informaciją, reprezentuoja idėją ir įjungia mūsų vaizduotę per formas ir turinį, tuomet fotografija yra naudojama kaip mediją. 12.Turinio ir medijos samprata. Bet kurios medijos turinys yra kita mediją: „Spaudos turinys - parašytas tekstas, knygos turinys - kalba, filmo turinys - romanas". Medijos poveikis yra stiprus būtent todėl, kad jai „turinį" suteikia kita mediją. Kino turinys yra romanas, pjesė ar opera. Kino formos įtaka nėra susijusi su jo programiniu turiniu. Rašytinio arba spausdintinio teksto „turinys" yra kalba, bet skaitytojas mažai tesuvokia, kad turi reikalą su spauda ar kalba. 13.Pagrindinės medijų teorijos ir teoretikai. M.McLuhan R.Williams Knutas Hickethieris apibrėžia ir grupuoja medijas pagal jų funkcijas. Harry Pross, skirsto medijas į pirmines, antrines ir tretines. Raineris Leschke teigia, kad „mediumo" sąvoka pirmiausia susiformuoja filosofijoje. 5.Kierkegaardas, nagrinėja kalbą ir meno išraiškos priemones kaip medijas. W. Benjaminas, ieško skirties ir panašumų tarp fotografijos ir meno sistemos 14.Marshallas McLuhanas ir jo veikalas „Kaip suprasti medijas44. M. McLuhan (1911-1980) medijų guru. Jis buvo kanadiečių filosofas, mokslininkas, mokytojas, anglų literatūros profesorius, literatūros kritikas, komunikacijų teorijos autorius ir sąvokų the medium is the message ir globai village autorius. Laikoma, jog jo darbai davė pagrindą medijų teorijos studijoms„Kaip suprasti medijas" knyga per keletą mėnesių įgavo Šventojo Rašto autoritetą. McLuhanas buvo niekam nežinomas, tačiau nusileido tiesiai į patį garsenybių arenos centrą. Jo knyga įtvirtino kalboje šiandieninę termino „mediją" vartoseną (t.y. komunikacijos ar informacijos priemonės, žiniasklaida), taip pat keletą kitų sąvokų, pvz., „globalus kinas" ar „informacijos amžius", kurios nuo to laiko tapo įprastinės. 15.McLuhano medijos samprata ir jos santykis su komunikacijos mokslais.Bendrojoje McLuhano teorijoje mediją visų pirma reiškia bet kokią techninę žmogaus raiškos formą, technologiją, išradimą ar netgi pagrindinę kokios nors veiklos žaliavą (pavyzdžiui, popierius, skaičius, kirvis, drabužiai, namas, nuotrauka, pinigai ir tt). žinoma, dauguma medijų yra komunikacijos priemonės tiesiogine ar perkeltine prasme (kelias, dviratis, spausdinimo presas, laikraštis, televizija ir t.t.) arba informavimo priemonės, o dažnai ir viena, ir kita. 16.Vėsios ir karštos medijos. Karštos medijos yra tos, kur nereikia jokio įsitraukimo (nereikia žmogaus dalyvavimo) ir yra aukštos raiškos. Pvz, TV, radijas, spauda, fotografija, paskaita. Vėsi mediją, kai informacijai gauti reikalingas žmogaus dalyvavimas, pvz. Telefonas, televizija, kalba, komiksai, seminaras, internetas. Televizija yra vėsi mediją, nes joje reikia dalyvauti. Kai televizija tampa spalvota, ji tampa karšta mediją. 17.Medijų tetradas ir medijų dėsniai (sustiprinimas, sunaikinimas, išvirtimas, prikėlimas). McLuhan medijų tetradas „Law of Media". Joje yra išskiriamos 4 svarbiausios kryptys: mediją 1.sustiprina 2.prikelia 3.sunaikina 4.išvirsta (išsiverčia: Enchances (sustiprina) Reyerses (Išvirsta) Mediją Retrieves (prikelia) Obsolesces (Sunaikina) Pavyzdžiui: internetas Sustiprina Decentralization Electronic communication Access of informatikon Sefl - publishing Media convergence Networking Immediacu Virtual community Išvirsta Obsession with data Isolation Lossof effect Informatikon overload Loss of private ttime Nervous disorders Sunaikina Travel Distance Face - to - face interaction Single - source propaganda Centralized censorship Print monopolies Prikelia Writing with correspondence Pribes and villages Chaos Direct representations 18.Mediją kaip žmogaus tęsinys. Kiekvienas išradimas ar technologija yra mūsų fizinio kūno tęsinys ar saviamputacija, ir toks tęsinys drauge numato naują santykį ar naują pusiausvyrą tarp kitų organų ir kitų kūno tęsinių. Pavyzdžiui, neįmanoma nepasiduoti naujam juslių santykiui arba juslių „užblokavimui", kurį sukelia televizijos vaizdai. Tačiau jie skirtingai paveiks skirtingas kultūras, priklausomai nuo to, kokie juslių santykiai susiklostę kiekvienoje kultūroje. Audiotaktilinėje Europoje televizija sustiprino regėjimo juslę stumteldama Europą amerikietiškų įpakavimo ir aprangos stilių link. Itin vizualioje Amerikos kultūroje televizija pažadino audiotaktilinį suvokimą, atvėrė duris į nevizualų šnekamųjų kalbų, maisto bei plastinių menų pasaulį. Bet kuri mediją, kaip juslės egzistavimo tęsinys ir aktyvintoj a, iš karto veikia visą juslių lauką. 19.Medijos ir pranešimo santykis. Mediją yra pranešimas - reiškia, kad nebūtinai tikrasis pranešimas yra elektros tinklais gaunamas vaizdas ar žodis, juo gali būti ir yra pati elektra, jos įtampa, šviesa. Tai reiškia, kad vieno mediumo turinys visada yra kitas mediumas. Pavyzdys: elektros šviesa yra gryna informacija. Tai tarsi mediją be pranešimo, nebent ji panaudojama žodinei reklamai ar pavadinimui užrašyti. Bet kurios medijos ar technologijos „pranešimas" yra masto, greičio, struktūros pokytis, kurį ji padaro žmonių veikloje. Geležinkelis neatnešė žmonių visuomenei judėjimo, transporto, rato ar kelio, bet jis suteikė pagreitį visoms ankstesnėms žmonijos funkcijoms ir padidino jų mastą, sukurdamas visiškai naujo tipo miestus, naujo tipo darbą, laisvalaikį. Tai įvyko nepriklausomai nuo to, kur veikė geležinkelis. 20.Raymondo Williamso socialinė medijos samprata. Raymond Williams Britų kutūros bei medijų studijų teoretikas. Mediją - tai materiali socialinė praktika, kitaip tariant įgūdžių, įpročių, technikų, įrankių, kodų ir konvencijų rinkinys. Mediją iš priemonės tampa socialine praktika, tai yra kompleksine sistema, susidedančia iš vienas kitą papildančių elementų. Laikomas socialiniu deterministu. Bet jie abu su McLuhanu yra marksistai. 21.Technologinis ir socialinis determinizmas. Yra 2 vienas kitam prieštaraujantys požiūriai:1)technologinis determinizmas - teigia, jog visuomenė vystosi pagal technologijas.2)socialinis determinizmas - teigia, jog technologija atsiranda iš visuomenės poreikio. Šie požiūriai priklauso vienas nuo kito, rėkia vidurkio. Determinizmas - paimamas vienas faktorius, kuris laikomas pagrindiniu, lemiančiu visuomenės raidą. 22.Senos ir naujos medijos. "skaitmena" įsiskverbs į visas kūrybinės išraiškos formas, įskaitant tapybą ir skulptūrą. Pavyzdžiui, šiose srityse kompiuteris yra idealus antrinis (tyrimo) įrankis. Mes esame liudininkai neįtikėtinų pokyčių (pavyzdžiui, drabužių dizaine). Kompiuteriai įvairiose visuomenės srityse diegiami labai greitai. Vienas ryškus dalykas yra konservatyvus posūkis naujosiose medijose, nes egzistuoja poreikis konsoliduotis. Iš kitos pusės, senosios medijos greitai išmoksta integruoti kompiuterius, pavyzdžiui, mes net nepastebėjome, kad vadinamoji autentiška XVIII amžiaus opera yra režisuojama kompiuterių. Tad turime būti atsargūs prieš išmesdami senąsias medijas ir garbindami naująsias. Dar vienas probleminis klausimas -tai naujųjų medijų meno, kaip meno formos, legitimavimas. Senosios medijos kovoja prieš naująsias instituciniu lygiu ir ši kova vis intensyvėja. Greičiausiai senosios medijos laimės šią kovą, ir tai kai ką pasako apie tikrąjį visuomenės inovacijų poreikį. Jei mes iškart įvedame saugiklį, medijai priskirdami tam tikrą aparatą ar technologiją, tuomet medijos prasideda nuo fotografijos. Medijų teoretikai ją laiko pirmąja mediją, kuri dabar priskiriama senųjų medijų kategorijai. Kalbant apie medijas meno kontekste, tapyba priskirtina senosioms medijoms, fotografija -naujosioms. Senosiose medijose buvo lengva nustatyti autorių, kuris prisiima visą atsakomybę, ir jis buvo svarbus; tuo tarpu naujosiose autorių nustatyti sudėtinga, o ir atsakomybės tarsi nebelieka. Dar atsiranda ir kitas dalykas -interaktyvumo momentas. Jis gali pasireikšti daug kur. Pavyzdžiui, per "Discovery" kanalą visą savaitę žiūrovai balsuoja ir nusprendžia, kokias laidas, pavyzdžiui, šeštadienį, jie nori matyti. Televizija transliuoja tai, ką matyti nori žiūrovas: atsiranda grįžtamasis ryšys ir dalyvavimas. Bet čia tik pradinis taškas televizijoje. Naujosios medijos suteikia daugiau galimybių su kažkuo save sutapatinti ir sukurti savo tapatybę. Kuri savo identitetą sąveikaudamas su aplinka per medijas, per komunikaciją (pvz. weblogai). Marshallas McLuhanas (1911-1980) knygoje Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai (Understanding Media: The Extensions of Man, 1964) bet kokias technines žmogaus raiškos formas, technologijas ir net veiklos žaliavas traktuoja kaip medijas. Tačiau, jas klasifikuojant į senąsias ir naująsias, pirmosioms paprastai priskiriami laikraščiai ir žurnalai, paštas, radijas, kinas ir televizija, o antrosioms - pasaulinis interneto tinklas bei šiuolaikinės skaitmeninės ir mikroprocesorinės technologijos. Vis dėlto tokia senųjų ir naujųjų medijų perskyra yra iš esmės problemiška, nes pastarųjų naujumas, remiantis McLuhanu, gali būti suprantamas ir kaip turinio naujumas (McLuhan 2003). Šiuo atžvilgiu senosios medijos išlieka tik todėl, kad yra skaitmenizuojamos ir taip įgyja tam tikrų naujosioms būdingų bruožų. Taigi darant perskyrą tarp senųjų ir naujųjų medijų, pirmosioms sąlygiškai galima priskirti tas priemones ir technologijas, kurios suteikia galimybę ne tik pasyviai naudotis viešąja žiniasklaida, bet ir aktyviai ja manipuliuoti informaciniu, komerciniu ir korporaciniu 23. Naujumo raida ir sąlygiškumas. Naujosios medijos leidžia aktyviau kurti savo tapatybę, ir net visapusiškesnę. Identitetas kuriamas per santykį su išore, o jį formuoja medijos. Galime daryti išvadą, kad mediją formuoja identitetą. Naujosios medijos suteikia daugiau galimybių su kažkuo save sutapatinti ir sukurti savo tapatybę. Kuri savo identitetą sąveikaudamas su aplinka per medijas, per komunikaciją. (Kultūros istorijoje nužymimi trys posūkiai - lingvistinis, vaizdinis/ikoninis (kai visuomenė pradėjo mąstyti ne sąvokomis ar kategorijomis, o vaizdais) ir dabar besitęsiantis medijų posūkis. Medijinis kultūros posūkis siejamas su technologinių aparatų įsiliejimu į sociinią. Televizija jau priskiriama prie senesnių medijų, labiau turima galvoje kompiuteriai, skaitmeninis vaizdo ir garso transliavimas ir pan.) lygmenimis 1. 1. Žiniasklaidos teisinis reglamentavimas Lietuvoje. Lietuvoje žiniasklaidą reglamentuoja visuomenės informavimo įstatymas, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos", taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios viešosios informacijos rengimą bei platinimą.Visuomenės informavimo įstatymo pagrindinės nuostatos ir sąvokos. 1 straipsnis. Įstatymo paskirtis1.Šis įstatymas nustato viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų irjų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę. 2.Šiuo įstatymu įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai, nurodyti šio įstatymo priede.Visuomenės informavimo priemonė- laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Pagal šį įstatymą visuomenės informavimo priemonei nepriskiriamas oficialus, techninis ir tarnybinis dokumentas, vertybiniai popieriai. Viešosios informacijos rengėjas- transliuotojas, leidykla, kino, garso ar vaizdo studija, informacijos, reklamos agentūra, redakcija, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, rengiantis ar pateikiantis skleisti viešąją informaciją. Laikraštis - periodiškai leidžiamas ir platinamas informacinis leidinys. Žurnalas- iliustruotas informacinis leidinys su viršeliu, leidžiamas nustatytu periodiškumu (savaitinis, mėnesinis, ketvirtinis ir kt.), skirtas įvairiai auditorijai, spausdinantis įvairių žanrų rašinius. Nacionalinis laikraštis- laikraštis, platinamas teritorijoje, kurioje gyvena daugiau negu 60 procentų Lietuvos gyventojų. Regioninis laikraštis- laikraštis, kuris platinamas Lietuvos Respublikos apskričių teritorijose ir kurio ne mažiau kaip 90 procentų tiražo išplatinama vienos apskrities teritorijoje. Vietinis laikraštis- vieno miesto ar rajono savivaldybės teritorijoje platinamas laikraštis, kurio ne mažiau kaip 90 procentų tiražo išplatinama vieno miesto ar rajono savivaldybės teritorijoje. Viešoji informacija- informacija, skirta viešai skleisti, išskyrus šio straipsnio 39 dalyje nurodytą informaciją, taip pat informaciją, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti viešai skleidžiama. Žinia- visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys. Nuomonė- visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Privataus pobūdžio informacija- žmogaus teisės į privataus gyvenimo apsaugą užtikrinimo požiūriu neskelbtina informacija apie žmogaus asmeninį ir jo šeimos gyvenimą, jo sveikatą ir kt. Privatus gyvenimas- asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, asmens sveikatos informacija, privatus susirašinėjimas ar kitoks susižinojimas, asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus. Smurtinio pobūdžio informacija- informacija, kai detaliai rodomas žmonių, gyvūnų žudymas, žalojimas, kankinimas ar kitoks prieš žmogų, bet kokią kitą gyvą būtybę nukreiptas elgesys, sukeliantis skausmą, diskomfortą arba darantis kitokią žalą (fizinę, psichologinę, materialinę), taip pat vandalizmas ir (ar) teigiamai vertinama, skatinama prievarta, žiaurumas ar mėgavimasis tuo. Viešasis asmuo- valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Žurnalistas- fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. Reklama- už užmokestį ar kitokį atlygį įvairia forma ir bet kokiomis priemonėmis reklamos užsakovo interesais skleidžiama informacija apie asmens ūkinę, komercinę, finansinę ar profesinę veiklą, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Reklama taip pat laikomi straipsnis, laida, parengti ir (ar) paskelbti ne viešosios informacijos rengėjo, kuris už užmokestį ar kitokį atlygį skleidžia šią informaciją, užsakymu. Paslėpta reklama- bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija apie gamintoją ar paslaugos teikėją, jo pavadinimą ar veiklą, prekių ženklą, pateikiama taip, kad reklamos vartotojas gali nesuprasti, kad tai reklama, arba gali suklysti dėl pateiktos reklamos tikrojo tikslo. Toks informacijos pateikimas visais atvejais laikomas paslėpta reklama, kai už ją užmokama ar kitaip atsilyginama. Rėmimas- finansinė ar kitokia materialinė pagalba, kurią asmuo, nedalyvaujantis remiamo viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo veikloje, teikia viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui, siekdamas išgarsinti savo pavadinimą, prekių ženklą, įvaizdį, veiklą ar jos produktą. Nešališkumas - vienas svarbiausių žurnalistinės veiklos principų, kuriuo siekiama vaizduoti tikrovę be išankstinio nusistatymo, nepriklausomai nuo žurnalisto interesų ar simpatijų, išklausant su įvykiu susijusius informacijos šaltinius. 2. Pagrindiniai visuomenės informavimo principai. Lietuvos Respublikoje laiduojama Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtinta informacijos laisvė. 2.Viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinękalbą, tautinę kultūrą ir dorovę.3.Viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai 4.Naudojimasis informacijos laisve gali būti saistomas tokių reikalavimų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kuriuos nustato įstatymai ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini Lietuvos valstybės saugumui, teritorijos vientisumui, viešajai tvarkai, konstitucinei santvarkai apginti, teisminės valdžios nešališkumui garantuoti, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, konfidencialios informacijos atskleidimui, apsaugoti žmonių sveikatą bei dorovę, taip pat jų privatų gyvenimą, orumą ir kitas teises. Informacijos laisvė. 4 straipsnis. Informacijos laisvė 1)Kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę.2) Lietuvos Respublikoje laiduojamas laisvas televizijos programų, kurios transliuojamos laikantis Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytų reikalavimų, priėmimas ir retransliavimas iš Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos šalių. Nuomonių įvairovė. 16 straipsnis. Nuomonių įvairovės visuomenės informavimo priemonėse užtikrinimas 1.Gerbdami nuomonių įvairovę, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių.2.Skelbiant viešosios nuomonės tyrimo rezultatus, turi būti nurodoma, kas atliko tyrimus, kiek šie tyrimai yra statistiškai patikimi (nurodant tyrimų imtį ir galimą paklaidą). Valstybinės kalbos ugdymas. 34 straipsnis. Kalba, kuria rengiama ir platinama viešoji informacija 1.Viešoji informacija rengiama ir platinama valstybine ar kita kalba laikantis šio ir Valstybinės kalbos įstatymo bei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų. Platinama informacija turi būti prieinama neįgaliesiems. 2.Radijo ir televizijos programos, transliuojamos ne lietuvių kalba, turi būti verčiamos į lietuvių kalbą arba rodomos su lietuviškais subtitrais, išskyrus mokomąsias, progines, specialiąsias, muzikines ir retransliuojamas užsienio valstybių radijo ir televizijos programas ar laidas, taip pat transliuotojo sukurtas laidas, skirtas Lietuvos tautinėms mažumoms. Komisija, atsižvelgdama į tautinių mažumų, gyvenančių transliuojamų programų aprėpties zonoje, poreikius, gali licencijos sąlygose nustatyti, kokią transliuojamų ir (ar) retransliuojamų programų ar laidų dalį turi sudaryti programos ar laidos tautinių mažumų kalbomis. 3.Transliuotojams draudžiama rodyti audiovizualinius kūrinius, išverstus iš oficialios Europos Sąjungos kalbos į ne Europos Sąjungos kalbą. 3.Objektyvumo ir šališkumo problema Lietuvos periodinėje žiniasklaidoje. Žurnalistai tampa vis labiau priklausomi nuo leidėjų, savininkų ir užsakovų. O šie - nuo verslo rinkos dinamikos ir politikos. Toks virsmas sutapo su periodu, kai leidinių savininkai, redaktoriai ir žurnalistai artimai ėmė bičiuliautis su politikos ir verslo atstovais. Prioritetu tampa ne informacijos objektyvumas, o pelnas ir komercinis interesas. Daug kur „sarginis šuo" pamažu tapo prijaukintu kiemsargiu, kuris neloja ir nekanda. Nešališkumas - vienas svarbiausių žurnalistinės veiklos principų, kuriuo siekiama vaizduoti tikrovę be išankstinio nusistatymo, nepriklausomai nuo žurnalisto interesų ar simpatijų, išklausant su įvykiu susijusius informacijos šaltinius. Žiniasklaidos nešališkumo principai1. Faktų ir nuomonių atskyrimas2. Emociškai neutralus naujienų aprašymas 3. Teisingumo ir pusiausvyros siekimas, - galimybė pasisakyti abiem pusėms (Iš inspektoriaus ataskaitos) Esant tokiai situacijai visuomenės informavimo sferoje formuojasi ir tam tikri mitai: 1) bloga žinia - geriausiai parduodama prekė visuomenei; 2) gera žinia - skelbiama tik susimokėjus. Tačiau iš viso to matyti, kad žiniasklaida tokiuose „prekių ir paslaugu" mainuose laimi du kartus, informacijos užsakovas - viena, visuomenė, užuot laimėjusi, abu kartus pralaimi. Tačiau nupirkto informacijos objektyvumo poveikis - dvigubas: trumpalaikis ir ilgalaikis. Trumpalaikis todėl, kad vienas užsakomasis straipsnis visuomenėje veiksmingas išlieka trumpai, nes gera žinia įsimenama blogiau nei bloga, o pastarųjų santykinis krūvis visuomenės informavimo srityje didesnis. Ilgalaikis dėl to, kad tokie straipsniai skelbiami nuolat. 4.Visuomenės informavimo priemonės: funkcijos ir kaita šiuolaikinėje visuomenėje.5.Visuomenės teisė žinoti ir žurnalistikos funkcijos 6.Žiniasklaidos sistemos funkcionavimo ypatumai (rūšys, tipai). 7.Šalies periodinės spaudos ir interneto vartų veiklos specifika. Internetas, kaip informacijos perteikimo būdas, skirtingai nei tradicinės visuomenės informavimo priemonės, pasižymi „horizontalia" struktūra, kurioje kiekvienas asmuo yra informacijos kūrėjas ir vartotojas, be to, kiekvienas komunikacijos dalyvis gali susisiekti su bet kuriuo kitu. Tuo tarpu tradicinė žiniasklaida pasižymi „vertikalia" struktūra. Informaciniu technologijų įtaka visuomeniniams santykiams yra didžiulė, apimanti platu žmogaus veiklos sričių ratą: nuo elektroniniu laišku iki elektroninės bankininkystės ar medicinos operacijų, atliekamu interneto pagalba. Informacinės technologijos ypatingos tuo, kad jos skirtos darbui su unikalia vertybe - informacija ir jos greitu gavimu. Šioje erdvėje panaikinami bet kokie geografiniai suvaržymai duomenų judėjimui, tarpusavio bendravimui, nepriklausomai nuo atstumo, laiko, valstybių sienų. Internetas žymi intensyvu informacinės sklaidos priemonių vystimąsi ir naujos žiniasklaidos rūšies - internetinės žiniasklaidos atsiradimą. Dar vienas svarbus elementas, skiriantis tradicine ir internetine žiniasklaida - požiūris i informacija ir i jos vartotoja: tradicinėse visuomenės informavimo priemonėse informacija yra laikytina preke - tai nenaudinga pozicija informacijos vartotoju (gavėjų) atžvilgiu, tuo tarpu internetinėje žiniasklaidoje informacija pagal savo gavimo pobūdį artimesnį ne prekei, bet informacijos vartotojo teisei ir galimybei gauti informacija, taip pat ja skleisti. 8.Informacijos žiniasklaidoje pateikimo būdai. Universalios ir apverstos piramidės principai. 9.Žiniasklaidos dereguliavimo, savitvarkos ir reguliavimo aktualijos.Savireguliacija (savitvarka), kaip rinkos, kuriai būdinga liberaliųjų pažiūrų ideologija, reguliavimo būdas yra plačiai naudojamas įvairių verslo sričių veikloje - tai viešbučių tinklai, kelionių agentūros, reklamos kūrėjai, net tradicine žiniasklaida įkūnijanti spauda. Savireguliacijos principu paremta veiklos priežiūra pagrista tam tikromis elgesio normas nusakančiomis taisyklėmis – etikos kodeksais. Šie kodeksai arba veiklos taisyklės skirti klientu pasitikėjimo stiprinimui, bendru standartu nustatymui, dėl ko verslo subjektų veiksmai tampa nuspėjami, garantuojantys atitinkamo produkto kokybę, tinkamą požiūrį i šio produkto vartotoją. Suvokiant, kad viso interneto turinio kontrolę yra neįmanoma dėl labai sudėtingo globalios anoniminės terpės teisinio reguliavimo, savanoriškosios schemos, pagristos savireguliacijos principu, vertinamos kaip galinčios duoti geresniu rezultatu 10.Žiniasklaidos koncentracijos keliami pavojai. 11.Žiniasklaidos kultūra, vertybių ir etikos problemos 10. . 1.Televizija komunikacijos technologijų kontekste. Televizija vainikavo komunikacijos grįžimo prie ištakų procesą Keletui amžių dominavimą iš šnekamosios buvo perėmusi rašytinė kalba. Telegrafas grąžino komunikacijai momentiškumą ir šnekamosios kalbos ritmą, o per radiją ir televiziją naujomis technologinėmis galimybėmis vėl prabilo žmonės. Televizija perduoda ne tik žodžius, bet ir intonacijas bei nežodinę komunikaciją. Tokiu būdu, televizija grąžina prie universalių komunikacijos formų, prie raiškos priemonių įvairovės. Po Antrojo pasaulinio karo televizija apima visą pasaulį, 1957m. ji jau Lietuvoje. XXa. buvo ne tik televizijos pirmųjų žingsnių, bet ir jos klestėjimo amžiumi. Prieš tai kitos komunikacijos formos ir sistemos pamažu rengė dirvą televizijai. Dabar naujosios technologijos negailestingai keičia jos prigimtį, net verta susirūpinti, ar televizija iš viso išliks. Kelią televizijai tiesė telegrafo ir elektros linijos, fotografija, kinematografija ir radijas. 2.Medijamorfozių sąvoka. Mediamorfozė - tai informacijos evoliucija ir revoliucija. 3.Audiovizualinės žiniasklaidos užuomazgos kitose komunikacijos technologijose. Audiovizualinės žiniasklaidos principai: 1.Technologinė raida 2.Komunikavimo technologij os 3.Komunikavimo per atstumą idėj a literatūroj e 4.Technologijų raidos dėsningumai.Klasikinė ir raidos televizija•Sistemų raida 1.Klasifikavimo principai 2.Visuomeninis ir komercinis transliuotojai 3.Universalusis ir teminis programavimas 4.JAV ir Europos televizijos 5.Lietuvos televizijų raidos bruožai Programų raida 1.Paleo- ir neo- televizijų koncepcijos 2.Naujasis TV herojus 3.Televizij os žanrų kaita 4.Programavimo principai 5.Programavimo technikos 4. Technologijų klasifikavimo principai. 5. Ausies kultūra. o Vienodos informacijos kiekis - šio meto pliusas© o Dinamika, (su naujom technologijom dinamika dingsta - kur mūsų užrašuose dėstytojo elgesys, gestai?:)) o Asmeninė komunikacija . AKK, kurią mes dar šiek tiek išlaikėme (paskaitos, bendravimas), ją galima vadinti idealia komunikacijos forma. Dabar naujos komunikacijos savybės priverčia dingti senąsias savybes, formas. Eidami per KT, mes matysime, jog radijas ir TV gražina mus prie senųjų komunikacijos formų savo naujom technologijom, o Kolektyvizmas 6. Akies kultūra. Rašto gėrybės: o Inf. perdavimas ir kaupimas o Greitis - balandžių paštas, raiteliai - paštininkai© o Fiksuojama žmonijos atmintis - t.y. pirmoji laikmena o Tęsimai ankstesnių kartų pradėti darbai o Prasideda rašytinės komunikacijos era, kuri tęsiasi iki šiol, bet mes eidami per kitas KT, pamatysime kodėl būtent šios eros tąsa. Rašto blogybės: o Nutrūksta tiesioginis ryšys žmogaus su žmogum. o Mintis atskiriama nuo žmogaus, vadinasi atsiranda galimybė tą mintį interpretuoti ir iškreipti. o Dingsta asmeniškumas, pvz. meilės laiškeliai© o Prarandama dinamika o Žodžiai neperduoda emocijų Pagal Sokratą: o Tarsi gyvosios kalbo parodija o Silpnina atmintį. o Nėra dialogo o Abstrahuoja kalbėtojus o Plinta kaip pakliūva. Sokratas aiškino taip, jog jis kalbėdamas sėja sėklas ir jos sudygsta klausytojų galvose, t.y. jam reikia terpės sėkloms brandinti, ir štai, kai yra raštas - nėra kur jų brandinti. Komunikavimas jam atrodė kaip dialogas, kurio rašte nėra. 7. Gutenbergo amžius. o Kolektyvizmas - individualizmas. o Hierarchija - konkurencija. Raštas gali supažindinti su informacija tuos, kurie moka skaityt ir rašyt, dėka spaudos, raštai tampa pigesni ir populiaresni, o Subj ektyvumas - obj ektyvumas o Publika, tiražas. Reikia prisiminti, jog rašytinė knyga yra rašoma konkr. žmogui, spauda - turi taikytis prie didesnės auditorijos, nėra galimybių parašyta kiekvienam asmeniškai. Publikos ieškojimas prasidėjo jau 16a., kai prasidėjo „K. Krivicko tipo" tekstai© o Masinė kultūra o Kultūros pramonė: perteklinė laikina informacija - iki spaudos atsiradimo žmonės dažniau naudojosi utilitaria informacija arba tuo, kuo jiems reikėjo - kalendoriai su reikiama informacija apie darbus ir pan. Su spaudos atsiradimu atsiranda perteklinė informacija, nes ji galioja tik tam tikrą laiką, ji nėra žmogui visiškai būtina (savaitraštiniai žurnalai), sukeliamos norimos reakcijos - norima išgąsdinti, sugraudinti. Jei kartais dėstytojas paklaustų, kada atsirado masinė kultūra, nesakyti, kad su raidju ir TV, bet sakyti, kad Gutenbergo eroj. o Standartizuojama kalba ir mąstymas - brošiūros ir laikraščiai formuoja tam tikrą kalbėjimo kultūrą, mąstymą ir pan. Jie siūlo mums temas, kuriomis bendraujame, o Tekstai pritaikomi vidutiniam iš prasčiausių - ne patiems intelektualiausiems, ir net ne vidutiniai išsilavinusiems -jei supras paprastas žmogelis, supras ir profesorius. „Defoliacija" - lapų kritimas© o Knyga formuoja auditoriją, o ši - pasiūlą, (susiję su tv, kai žmonės nors peikia, bet žiūri) o Informacijos laikmena (2oji po rašto). Taip vadiname, nes vos ne iki 17a. didžioji dalis spausdintų knygų, buvo rašytinių knygų perkėlimas į spausdintinį variantą. Tai užtruko kone pusantro šimtmečio. 8. Informacijos revoliucija. Mechaninis telegrafas 1790m. (IR siejama su jo atsiradimu). Linija Maskva - Varšuva, kurioje buvo 220 stočių, ir viena jų, buvo Vilniuje. o Informacija kuriama perdavimo metu - laikraštis pirma kuriamas, paskui skaitomas o Žodžiai koduojami - rašytinė kalba irgi koduoja informaciją, bet žmonės kurie perduodavo, nežinodavo, ką perduoda. o Signalas stiprinamas - televizijos stiprinimo stotys yra autostradoj vln - kns. Viena - Vievy, kita - ties Žiežmariais. o Atskiriamos informacijos perdavimo ir priėmimo erdvės. Vienoj pusės inf. kuriama, kitoj - priimama, ir plius - perduodama. S Luigi Galvani S subtili srovė 1786 S Allesandras Voltą * baterija 1800 S Samuelis Morse S elektrinis telegrafas 1837 S Wernerisvon Siemensas S telegrafo linijos 1876 Informacijos revoliucija: o Žinia iš Londono į Indiją: o 1830m. 5-8 mėnesius o 1850m. 1-1.5 mėnesio - dar nebuvo telegrafo, bet turim garlaivius, garvežius. Juokas: Atsiradus garvežiui, kuris važiavo 30-50km/h, kai kas sakė, kad tokia susisiekimo priemonė yra neįmanoma, nepadori, nes važiuojant negalima gėrėtis vaizdais © o 1870m. 5h. Jei mama paklaus, su kuo siejama informacijos revoliucija, pasakysim, kad su telegrafu, ir paklausti - kodėl, sakysim, kad revoliucinė technologija. Nes didėja greičiai, signalai, stipriniamai.. Pora faktų, prieš pertraukaujant: Išradus galimybė, kaip izoliuoti varinį laidą, linijos telegrafo pradėtos tiesti po vandeniu. 1866m. -jau buvo kabelis taro EU ir JAV. 20a. pr. 1902m sukuriamas pasaulinis telegrafo žiedas. 9. Grafinė revoliucija. o Nicephoro Niepc" o fotografija 1823 o Louis Daguerro dagerotipas 1839 o Williamo Talboto kalotipas 1839 o Gamta reprodukuoja save o Industrializuojama vaizdų gamyba o Konkuruoja su tapyba o Vaizdas papildo arba pakeičia raštą ir kalbą mutoskopas stroboskopas fotošautuvas Svajonės išjudinti vaizdą 10. Tiražo revoliucija. Tomas Edisonas fonografas 1877 kinetoskopas 1891 Luji ir Augustas Lumierai sinematografas 1895 o Demokratizuojamos technologijos o Tiražas keičia originalą o Vaizdo ir garso kalba o Žiūrovai parengiami televizijai 11. Informacijos amžius. XIX amžiaus pabaigoje radijo bangomis jau buvo siunčiami telegrafo signalai, o netrukus ir balsas. Radijas grąžino komunikacijai natūralų kalbėjimą, o televizija - vaizdą. 1900-aisiais Pasaulinėje Paryžiaus parodoje buvo ištartas žodis televizija. Anglas Johnas Bairdas 1926 m. Londono Selfridges parduotuvėje pirmą kartą viešai demonstravo televizorių. Prieš Antrąjį pasaulinį karą pasaulyje pradėtos televizijos transliacijos. Nors apie televiziją buvo svajota, tačiau drauge ji buvo netikėta. Audiovizualiniai signalai pasklido be adreso, informacinė sėkla buvo beriama kur papuola. Radijas ir televizija sukūrė naujus transliavimo nežinomai auditorijai principus. Iki tol telegrafas ir telefonas informaciją perduodavo iš taško į tašką, o naujosios vaizdo ir garso perdavimo technologijos pasuko srauto arba informacijos liūties linkme. Siųstuvo skleidžiami signalai pasklido ieškodami atsitiktinio adresato - masinės, anonimiškos, palyginti pasyvios auditorijos. Auditorija, neturėdama galimybių paveikti transliuojamo programų srauto, tapo visiškai nuo jo priklausoma. Transliavimas masinei nežinomai auditorijai tapo netikėtu komunikacijos technologijų raidos posūkiu. Prisimename, jog liaudies kūryboje, fantastinėje literatūroje dažniausiai buvo prognozuojama tarpasmeninė utilitari (naudinga) informacija. Tačiau naujosios technologijos viską gali pakeisti. 12. Asmenybės. G. Marconi - 1895 telegrafo signalai eteriu. T. Edisonas - 1877m. fotografas - pirmoji garso atkūrimo sistema, jam priklauso elektros lemputės išradimas, nors jis tik komercializavo išradimą, o iš tiesų ei. lemputė išrado H. Goebelis. P. Nipkovas - 1884m. Nipkovo diskas. Pirmasis vaizdo perdavimo sistemos išradimo liudijimas, sukurti mechaninės televizijos teoriniai pagrindai. J. Bairdas - škotas 1926m. pademonstravo elektromechaninę televizijos sistemą, „televisor" V. Zvorykinas - 1939m. elektroninis televizorius 13. Televizijos raidos bruožai. 14. Pirmosios transliacijos, televizijos stočių plėtra JAV ir Europoje. Kabelinė TV-1944 Vaizdo magnetofonas -1955 (67) Spalvotoji TV: NTSC -1953 SECAM -1959 (75) PAL-1963 15. Technologinė TV raida: mechaninė ir elektroninė televizija. Teoriniai pagrindai mechaninei televizijai atsirado Nipkovui sukūrus diskų, su spirale išdėstytomis skylutėmis, sistemą. Vienas diskas vaizdą išskaido - kitas atkuria. Jo idėją įgyvendino J. Bairdas po 40m. 1926m. Londono Selfridges parduotuvėje pademonstravęs pirmąjį televizorių. J. Bairdas inicijavo imtuvų gamybč, o 1929m. BBC jau transliavo vidurinėmis bangomis. Tai buvo pirmoji Europoje veikianti televizija. Mechaninės TV pranašumai - galimybė transliuoti toli sklindančiomis vidutinėmis bangomis. Trūkumai - didelis aparatas, mažas ekranas, prasta vaizdo kokybė. Elektroninės televizijos atsiradimą paskatino rusas B. Rozingas sukūręs katodinį vamzdį (1907-1911), kuriame vaizdo analizė vyksta greičiau nei Nipkovo diske. Elektroninės TV principas beveik nepakitęs liko ir šiandieniniuose katodiniuose kineskopuose. B. Rozingo TV tobulino jo mokinys V. Zvorykinas, 1939m. užpatentavęs elektroninio standarto televizorių. 16. TV kanalų klasifikavimo principai: visuomeniniai, komerciniai, universalaus ir teminio programavimo. 16. Televizijos stilistinė kaita. Technologinis TV raidos aspektas. Gyvoji TV - tiesioginės transliacijos TV. Fiksuotoji TV - programa yra įrašoma. Montažinė TV - video yra karpomas ir dedamas į vientisą programą. PaleoTV (monopolinė klasika). Siejamas su langu. Savęs pamatyt ten negalėjai. TV eiliniam žmogui yra nepasiekiamas dalykas. NeoTV (konkurencinis barokas). Siejamas su veidrodžiu. Įsijungi TV ir matai save. Realybės TV (modernus konkurencinis rokoko). Siejamas su rakto skylute. Intymios paslaptys, apatiniai marškiniai. Dabar lango televizija galime vadint gerų filmų rodymu. PaleoTV [gyvoji]. Simultaniškumas (tiesioginė transliacija). Dalyvavimo efektas - aš galiu dalyvauti įvykiuose, nes jie vyksta mano akivaizdoj. Kameriškumas - maža scena, mažas ekranas, maža studija. Bendravimo intymumas - transliuojant tūkstantinei auditorijai tu vaizduoji, kad kalbi...(kažką). Gyvenimo teatras - televizijoje turi vaidinti ne teatro žmonės, už scenos dirbantys asmenys. Buvo stengiamasi pavaizduoti, jog kai kurie vaidybiniai dalykai yra tikri. PaleoTV [fiksuotoji]. Cenzūra - atsiranda cenzūros galimybės. Tiesioginio eterio imitacija -laida įrašyta, bet kad žmonėms atrodytų ji gyvai įrašyta, kas nors sugalvojama, tarsi atrodytų kad būtų tiesioginis eteris. Vaidybinių formų autonomija - aiškiai atsiskiria, kur gyvas pasirodymas, o kur nufilmuotas vaidinimas. Vienkryptis TV ryšys - TV transliuoja žiūrovui, o jis nieko negali padaryt. Pasyvus žiūrovas - TV pradėjo darytis nelabai įdomi. NeoTV [konkurencinė]. Šį laikotarpį reikia sieti su komercine TV. Jai būdinga: konkurencija -atsiranda daugiau konkurencinių kanalų. Nuotolinis pultas -jis sukėlė TV revoliuciją (žmogui nebereikėjo sėdėt ir žiūrėt to pačio kanalo). Mišrūs žanrai - pokalbių šou, realybės šou. Didėja dialogas su auditorija -prodiuseriai bando visomis galimybėmis išlaikyti žiūrovą. Aktyvus žiūrovas. Informacijos spektaklis. Sureikšminamas eilinis pilietis - kiekvienas iš mūsų su savo individualia istorija galime būti įdomūs. Pabrėžiamas institucijų neveiklumas - pvz. Akcija vaikams (atrodo, jog valstybinės institucijos daro nepakankamai vaikų labui). Pedagoginis istorijų aspektas - kad ir kokia istorija, ji turi kažkokį pamokymą. Rūpestis žmogumi. Paskutinė viltis. NeoTV tendencijos. Asmenybės intymumas - žmonės skatinami nusirengti visomis prasmėmis. Nuoširdumas - turite atsiverti, kitaip jūs būsite neįdomūs. Juokas pro ašaras - tragikomiška TV. Masinė terapija (psichologiniai šou). Pramoginis teisingumas (teismo šou). Greitoji pagalba (paieškos, pažinčių tarnyba). Realybės spektaklis. Realaus gyvenimomuilo opera; dokumentinėodrama; pokalbiųošou; realybėsošou. Visa tai yra dirbtinai sukurti dalykai, kuriuos dalis visuomenės priima už gryną pinigą. Realybės TV = pokalbių šou + žaidimas + loterija + dokumentinė drama + muilo opera + sitkomas (situacijų komedija) + serialas + varžybos + psichologinis eksperimentas + drama + interaktyvus dalyvavimas. 18. Paleotelevizija, neotelevizija, realybės televizija. Paleotelevizija. Ne tau, Martynai mėlynas dangus Monopolis: visuomeninis, valstybinis Elito diktatas: politikos, kultūros Profesionalumo standartai: klasikiniai žanrai Formalusis instituciškumas: propagandos kanalas, mokykla, kultūros namai. Neotelevizija. Ateik ir papasakok apie save Konkurencija: programavimo technikos Stiliaus kaita: žanrų evoliucija Auditorijos tyrimo būdai: reitingų diktatas Profaniškumas: eilinio žmogaus šlovės valanda Neformalusis instituciškumas: spektaklio demokratija, globali terapija, pramoginis teisingumas Realybės televizija. Ateik ir gyvenk Demokratinis totalitarizmas: tironijos žaidimas Virtualusis panoptikonas: malonus kalėjimas Hobbeso Leviatanas: dirbtinės visuomenės griovimas Katodinė moralė: amoralumo fiesta, jaunystės kultas Tocąueville'io demokratinis despotizmas: egalitarizmo metastazės 19. Santykio su auditorija kaita. 20. Programavimo principai ir technikos. Televizijos programavimas apima laidų planavimą, reklamavimą, parengimą transliuoti (apipavidalinimą). Siauresnė samprata - programos tinklelio sudarymo metodai, konkuravimo strategijos, programavimo technikos, kuriomis siekiama sutelkti kuo didesnę auditoriją. Laida - vientisa programos dalis, paprastai turinti pavadinimą, transliavimo laiką, autorius, vedėjus. Programavimą lemiantys veiksniai: Teisės: Konstitucija, įstatymai, etikos kodeksas, licencijos sąlygos, autorių teisės, kanalo politika. Programos tipas: universali, teminė Transliavimo būdas: laisvo priėmimo, riboto priėmimo (koduota, mokama) 21. Tradicinės (klasikinės) televizijos ypatybės. o Analoginis signalų srautas o Simultaniškumas o Numanoma auditorija o Programa kuriama o transliacijos metu o Pasyvi auditorija o Auditorijos ir reklamos o investicijų mainai 22. Analoginio ir skaitmeninio transliavimo skirtumai. 23. Televizijos kaitos perspektyvos. 1. PEČIULIS, Žygintas. Iki ir po televizijos: žvilgsnis į XX amžiaus masinės audiovizualinės komunikacijos fenomeną. Vilnius: Versus aureus, 2007, p. 35-59, 131-169. 1. Spausdintinės, elektroninės ir skaitmeninės medijos. Medijos veikia suvokimo modelius ir būdus, kuriais mes suprantame pasaulį. Spaudiniu poveikis visuomenei ir žmogui pasireiškia linijiškurnu, standartizacija, racionalumu, tęstinumu, tautiškumu, individualizmu, specializacija, akių ir matymo svarba. Skaitmeninės lakimenos išryškina klausos, emocionamumo, simuliantiškumo efektus. Spausdinta ir skaitmeninė medžiaga suaktyvina skirtingas jusles. Ir tradicinė spausdinta, ir naujoji skaitmeninė knyga turi savų privalumų ir trūkumų. Tradicinės knygos charakteristikos (pagal T. Vilsoną): • Nešiojama; • Galima vartyti, lengva peržvelgti turinį; • Tekstą galima papildyti iliustracij omis • Minimalūs energijos ir prietaisų poreikiai Skaitmeninės knygos charakteristikos: • Gaminama ir platinama labai greitai; • Lengva taisyti, papildyti ir atnaujinti; • Gali būti interaktyvi, kolektyvinė, neužbaigta; • Prieinama visam pasauliui be papildomų pastangų; • Nėra tarpinių išlaidų; • Lengva rinkti duomenis apie perkamumą ir pirkėjus. Skaitmeninės knygos trūkumai - reikia specialios įrangos skaitymui, daugelis vartotojų jaučia psichologinį pasipriešinimą, skaitmenine knyga nevisad patogu naudotis. Tačiau, atsiradus skaitmeniniams leidiniams, tekstų kūrimas ir spausdinimas tapo nepalyginamai paprastesni, lengvesni. Kiekvienas, besinaudojantis teksto rengimo programa ir turintis prieigą prie interneto, gali nesunkiai tapti autoriumi ir tekstų platintoju. Internetas ir skaitmeninė informacija sukuruia tas pačias problemas, kaip ir tradicinė knygų leidyba ir platinimas: autorių teisės, informacijos iešką, patikimumas. Elektroninė kultūra peržiangia tautinius ir kultūrinius barjerus. Spauda iš esmės yra nacionalinė, o internetas internacionalinis. 2. Spausdinta knyga ir periodika medijų sistemoje. Statistika rodo, kad knygų leidyba auga, tačiau tuo pat metu vis daugiau leidėjų pereina prie skaitmeninės leidybos arba plėtoja ją lygiagrečiai. Skaitmeninė leidyba šiandien yra madinga ir paklausi. Skaitmeninius žurnalus bibliotekos ir universitetai vis labiau vertina dėl patogumo naudotis. Skaitmeninės knygos tampa patogesnės ir patrauklesnės. Statistiniai duomenys rodo, kad spausdintos produkcijos augimas Europoje (1982-1991) buvo maždaug 5,5 proc, o skeitmeninės 15-20 proc. Interneto vartotojų skaičius auga labai sparčiai, tačiau jis labai netolygus įvairiose pasaulio šalyse (skaitmeninė atskirtis Afrikoje lyginant su Europa, kaime lyginant su miestu, jaunimą lyginant su pagyvenusiais žmonėmis ir 1.1.). Augant elektroninės informacijos ir skaitmeninių leidinių kiekiui, kuriantis virtualioms bibliotekoms, neišvengiamai atsiranda tradicinės spausdintos ir skaitmeninės informacijos konkurencija. Nuogąstaujama, kad tradicinius spausdintus leidinius išstums skaitmeniniai, elektroninė informacija, pasiekiama per internetą, taip pat kitos masinės komunikacijos priemonės: radijas, televizija, periodinė spauda. Samprotavimai apie knygos ateitį vadinami knygos futurologija. Visa komunikacijos istorija yra lydima suvokimo apie nauja ir sena kaitos pavojų. Panašius būgštavimus sukėlė ir spaudos atsiradimas, kada iškilo grėsmė rašytinės knygos išlikimui. Tačiau istorija rodo, kad būgštavimai dėl mažėjančio skaitomumo ir spausdintų leidinių išlikomo turi būti siejami su skaitymo ir lektūros kokybės klausimais. Jau nuo senovės Aleksandrijos laikų iki dabar nuolat bandoma tobulinti knygos formas (knygas siekta miniatiūrizuoti, perkelti į mikrofišas, vėliau į kompiuterines laikmenas, garsinti) tam, kad informacija taptų lengviau, greičiau ir patogiau prieinama. Žmonijos komunikacijos formų istorijoje nauja forma neišstumia senos, tačiau jos pasidalina itakos sferomis ir nuolat kinta. Spausdinto teksto skaitymas reikalauja susikaupimo, dėmesio, apsisprendimo, vadinasi yra aktyvi veikla, o naršymas internete, televizijos žiūrėjimas dažnai yra inertiška, nereikalaujanti pastangų, pasyvi veikla. Skaitmeninė leidyba yra pigesnė, tai kelia abejonių dėl spausdintų leidinių ateities, bet tradicinė knyga išlaiko privalumus, kurių neturi skaitmeninės technologijos. Anot Umberto Eco, knyga liks nepakeičiama tiems, kam ji yra reikailinga ne tik informacijos gavimui, bet ir jos apmąstymams (mąsliam skaitymui). Tradiciniai spausdinti leidiniai išliks todėl, kad: • ne visi vartotojai turi prieigą prie skaitmeninių išteklių; • niekada visi informacijos ištekliai netaps skaitmeniniais (anksčiau spausdintos knygos); • spausdintais leidiniais dažnai naudotis yra patogiau; • spausdintas leidinys yra estetinis ir meno objektas. Skaitmeniniai leidiniai pakeis spausdintus tik tam tikrose srityse: ten, kur kaupiama ir teikiama operatyvi ir greitai senstanti informacija, kur reikšmingas interaktyvumas (informaciniai leidiniai, žinynai, statistika, faktografinė literatūra, enciklopedijos, moksliniai žurnalai, dienraščiai, vadovėliai, mokomieji leidiniai). Ekonominiu požiūriu knygos yra verslas, pramonės ir prekybos šaka, kuri nepaisant įvairų prognozių, nuosekliai auga. Jau vien todėl tradicinė knyga artimiausioje ateityje neišnyks, nes tai tebėra pelningas verslas. 3. Pagrindinės sąvokos ir apibrėžimai. Manoma, kad į lietuvių k. žodis knyga atėjo iš slavų k. Knygos savybes, funkcijas tiria daugelis mokslų - literatūrologija, kalbotyra, menotyra, tekstologija, sociologija, dokumentotyra ir kt, tačiau tik knygotyra nagrinėja knygą kaip sistemingai sutvarkytą ją sudarančių komponenčių visumą. Pirmasis knygotyros terminą savo veikaluose panaudojo austrų knygos mokslo teoretikas Michaelis Denisas (1774-1778). Kiti 18 a. pabaigos - 19 a. pradžios knygos mokslininkai mokslą apie knygą vadino bibliografijos arba bibliologijos vardais. Knygotyros istorijoje pradinis šio mokslo etapas vadinamas bibliografiniu, o vėlesnis nuo 19 a. antros pusės - bibliotekiniu. Tuo metu bibliotekininkystė į tiriamų klausimų lauką įtraukė visus knygos klausimus. Knygotyra kaip savarankiška mokslo šaka susiformavo 20 a. pradžioje. Tada bibliografijos mokslo objektu tapo knygų aprašymas, bibliotekininkystė siekė ištirti bibliotekas, o knygotyra nagrinėjo vien knygą ir knygininkystę. Tuo metu prasidėjo knygotyros kaip mokslo tyrimai, parašyti pirmieji knygos mokslo istorijos darbai (Polis Otle, Ladislavas Živnis, janas Muškovskis, Kazimiežas Piekarskis, Nikolajus Lisovskis, Aleksandras Loviaginas, Michailas Ščiolkunovas, Nikolajus Rubakinas, Aleksiejus Sidorovas ir kt). Knygotyros pradininkai Lietuvoje buvo 19 a. pradžios VU dėstytojai Joachimas Lelevelis, Aleksandras Viktoras Bohatkevičius, Jurgis Plateris. Pirmas lietuviškas knygos istorijos veikalas - J. Platerio „Trumpa žinia apie tą išdavimą lietuviškos Biblijos Londone" (1831). Vėliau - Simonas Stanevičius, Kajetonas Nezabitauskis, Laurynas Ivinskis. Svarbiausios sąvokos ir apibrėžimai: Knygotyra, kaip mokslas apie knygą, apibrėžiamas keliais terminais. Šalia tarptautinio knygos mokslo pavadinimo BIBLIOLOGIJA, egzistuoja ir jo tautiniai ekvivalentai (lietuviškas KNYGOTYRA). Kiti knygotyros prasme vartojami terminai yra bibliografija, bibliotekininkystė, knygos tyrinėjimai. Knygotyros objektas - knyga ir knygininkystė. Dabartinė knygotyra domisi knyga kaip sudėtingu sisteminiu, daugiasluoksniu reiškiniu, kuriam būdinga ivairiaaspektė raiška ir dinamiška formų kaita. Knyga tapatinama su materialia, daiktine jos forma, o knygininkystė su knygų leidyba, gamyba, platinimu. Knygotyros teorijos objektas yra knygos teorinis modelis atspindintis knygos esmė ir formas, jos egzistavimo ir funkcionavimo būdus. Knygotyra tiria knygą knygų leidyboje, gamyboje, prekyboje, bibliotekininkystėje, bibliografijoje ir kt. Knygos esmę bandoma atskleisti per 4 svarbiausias knygotyros kategorijas, kurios sudaro sistemą vadinamą knygos statika (sudėtis, struktūra, turinys) ir knygos dinamika (funkcijos). Svarbiausios knygotyros kategorijos: • Sudėties kategorija (knygos savybių, elementų unikalumas, jos formos raida) • Strukrūros kategorija (knygos sandaros elementai - tekstas, grafiniai elementai, pagalbinės informacinės priemonės ir kt.). • Turinio kategorija (knygos turinio elementai) • Funkcijų kategorija (išreiškia pokyčius, kurie vyksta žmoguje ir visuomenėje dėl knygos funkcionavimo). - semantinės informacijos perteikimo grafiniais ženklais įvairaus pavidalo priemonė. Knygotyra - humanitarinis mokslas, kompleksiškai tiriantis knygos kilmės, raidos ir funkcionavimo visuomenėje dėsnius. Sąvoką pirmas pavartojo austrų bibliotekininkas Michaelis Denisas savo veikaluose 1774 m.) Kompiuterinė spauda - semantinės informacijos perteikimo forma - informacija užrašoma, apdorojama ir pateikiama kompiuterinės technikos priemonėmis. Leidinys - sutvarkytas redakciniu leidybiniu požiūriu dokumentas, išspausdintas poligrafiniu būdu ar elektroninėmis priemonėmis. Leidinio tipas - modelis, apibrėžiantis bendrus grupės leidinių požymiusbei nusakantis bet kurio tos grupės leidinio esmę, jo individualumą. Periodinis leidinys - tuo pačiu pavadinimu, vis naujo turinio, vienodai apipavidalintas, numeruotas arba datuotas, paprastai vienodo formato ir apimties reguliariai leidžiamas leidinys (laikraštis, žurnalas, biuletenis). Skaitymas - specifinis žmonių bendravimas per spaudinius, rankraščius ir ženklus. Skaitytojas - individas, vartojantis raštą ar spausdintą tekstą, jį suvokiantis ir įsisavinantis jo turinį. Skaitmeninė knyga - tai autorių susisteminta, struktūruota, leidybos specialistų suredaguota, apipavidalinta ir pagal tam tikrus reikalavimus skaitmeniniu formatu laikmenoje - plokštelėje, kompiuteryje, specialiame skaitytuve ar kompiuteriniuose tinkluose - pateikta semantinė informacija. 4. Knygos sąvoka: kilmė ir apibrėžimai. a. Knygos sąvoką reikšiančių žodžių kilmė nėra iki galo aiški. b. Šis žodis atėjęs iš slavų kalbos žodžio „kna" („ritinys"). c. Knygos sąvokos aiškinimai dažniausiai nukreipia į medžiagą, iš kurios knyga yra pagaminta, į įrašo formą arba knygos turinį bei funkcijas. d. Knyga - istoriškai susiformavusi įvairios tekstilės ir/ar iliustracinės informacijos laikinio ir erdvinio fiksavimo ir perdavimo forma, semantinės informacijos perteikimo grafiniais ženklais įvairaus pavidalo forma (šiuolaikiniai knygotyrininkai) e. Knyga - kodekso formos spaudos produktas, kurio apimtis yra ne mažesnė kaip 49 puslapiai, neskaičiuojant viršelio (spaudos statistikos požiūris, pagal 1964m. priimtas UNESCO rekomendacijas) 5. Knygos mokslo objektas ir svarbiausios kategorijos, struktūra ir vieta tarp kitų mokslų ir ryšiai su jais. Knygotyros mokslo objektas ir struktūra. Tyrinėjimų objektas yra svarbiausia kiekvieno mokslo kategorija, esminė mokslo teorijos sąvoka. • Bibliologijos tyrinėjimų objektas - knyga - pavienė, rinkiny, kaip knygų universumas. Taip pat ir bibliologiniai procesai ir jų rezultatai, juose dalyvaujantys žmonės ir institucijos. Knygotyros mokslo objektą galima skirti į 2 sritis: knygą ir knygininkystę. Knygininkystė suprantama kaip knygų leidyba, gamyba ir platinimu. Kita mokslo objekto sritis yra knyga. Būtent ši sritis yra svarbiausioji knygotyros mokslo objekte. Knygos esmę galima atskleisti per 4 knygotyros mokslo kategorijas: • Sudėties. • Struktūros kategorija. Struktūra suprantama kaip materiali knygos teksto ir jos grafinė struktūra, pagalbinių informacinių priemonių struktūra. Šios trys struktūros yra glaudžiai susijusios ir sudaro knygos funkcijų ir pavidalo vienovę. • Turinio kategorija. Knygos turinį sudaro daug įvairiausių elementų, tarp kurių galime įvardinti literatūros kūrinį, knygos informacines priemones, iliustracijas. Knygos turinio elementai bei jų tarpusavio ryšys nulemia leidinio rūšį ir knygos tipą. • Funkcijų kategorija. Ši kategorija išreiškia pokyčius, vykstančius žmogaus viduje dėl knygos funkcionavimo. • Požiūrių į bibliologinių tyrinėjimų dalyką evoliucija: o Pirmiausia buvo domimasi knyga, kaip materialinės ir meninės kultūros paminklu poligrafijos meno produktu. o Pradėjus atsižvelgti ir į turinį, studijos išsiplėtė turinio perteikimo, suvokimo ir funkcijų problematikos kryptimi. o Šiandien domimasi knyga, kaip sudėtingu, sisteminiu, daugiasluoksniu dariniu arba reiškiniu, kuriam būdinga įvairiaaspektė raiška ir dinamiška formų kaita. Struktūra. Knygos struktūra suprantama kaip materialus darinys, kurį sudaro knygos teksto struktūra, jos grafinė struktūra, pagalbinių informacinių priemonių struktūra ir kt. Mokslo vidinę struktūrą lemia jo objekto ir tikslų samprata. Skirtingai aiškinant šiuos teorinius klausimus, skiriasi ir paties mokslo struktūros supratimas. Nagrinėjant įvarius šiuolaikinių autorių pripažįstamus knygos mokslo interesus išryškėja viena tendencija: knygotyra turi kalbėti apie visas knygos egzistavimo ir funkcionavimo visuomenėje fazes. • Svarbiausios knygotyros kategorijos, kurios apibrėžia mokslo problematikos ribas, yra knyga - skaitytojas , autorius - skaitytojas. • Iki šiol buvo manoma, kad knygotyros mokslą sudaro teorinės ir empirinės žinios apie knygą bei jos leidybos, gamybos, aprašymo, saugojimo, apskaitos, platinimo, sklaidos, vartojimo ir skaitymo procesu. • Šiandieninė tradicinė samprata. Knygotyra - mokslas, kuris vienija giminingus ir tarpusavyje susijusius dalykus: knygų leidybą, gamybą, knygų platinimą ir jų naudojimą, knygos teoriją, knygos tipologiją, knygos istoriją ir knygos meną • Naujausia. Ne linijiniais, bet sisteminiais ryšiais grįsta knygotyros struktūros samprata. Pagal ją: Žinios apie knygą sudaro dvi pamatines sistemas: ♦ Fundamentalią (apima žinias apie knygos reiškinius ir aspektus) sudaro: • Ekstraknyginiai(užknyginiai) - knygos istorija, knygos teorija, knygos metodologija • Interknyginiai (tarpknyginiai) - knygos tipologija, knygos sociologija ir knygos psichologija • Intraknyginiai(viduknyginiai) - knygos kultūra, knygos menas, redagavimo teorija. ♦ Taikomąją: • Epiknyginiai(prieknyginiai) - bibliotekininkystė, bibliografija, lektologija • Egzoknyginiai (užknyginiai, vertinantys ją kaip prekę, daiktą, gamybos priemonę) - knygos ekonomika, knygų prekybos teorija, knygos statistika, knyginės teisės teorija • Amfiknyginiai (supantys knygą, su ja susiję) - bibliofilija, bibliomanija, bibliotafija, knygos ženklų teorija ir kt. Į šią sistemą taip pat dar siūloma įtraukti mokslo statuso dar neturinčių dalykų (knygos filosofija) ar kurių atsiradimas dar tik prognozuojamas (bibliodionika). Svarbios šiandieninės knygotyros žinijos dalys yra knygos teorija (sistema apibendrintų, patikimų mokslinių žinių apie knygą ir knygos mokslą), knygos metodologija (tiria konceptualias knygos pažinimo priemones, mokslinių žinių sutvarkymo principus, būdus formas), knygos istorija (domisi knygos istorinės raidos dėsningumais, jos leidyba, gamyba, tematika ir platinimu įvairiais istorijos laikotarpiais). 1. Knygotyros ryšiai su kitais mokslais. Lietuvoje taikomoje aukštojo mokslo studijų klasifikacijoje knygotyra priskiriama socialiniu mokslu srities komunikacijos ir informacijos krypčiai. Lietuvos mokslų klasifikacijoje ji priklauso humanitariniu mokslu srities komunikacijos ir informacijos krypties mokslams. Knygotyra - mokslas, kuris tenkina ir pažintinius ir praktikos poreikius. Knygotyros ryšiai su: • Bibliografija ir bibliotekininkyste: formavosi drauge • Literologija ir mokslotyra: domisi knygos turiniu ir jos funkcijomis • Istorija: knygos istorija (pagalbinės disciplinos knygos istorijos tyrimui - archeologija, paleografija, papirologija, filigranologija) • Lingvistika: bendra tyrinėjimų problematika - raštas ir knygos kalba • Kultūros istorija: knygos, kaip meno kūrinio, tyrimai • Žurnalistika: knygos ir spaudos istorija • Visuomenės mokslai (psichologija, pedagogika, sociologija) - bendrumą rodo atsirandančios naujos kryptys bibliopsichologija, bibliopedagogika, bibliosociologija. • KIM: knygotyros interesų sričiai priklauso visuomenės komunikavimo knygomis bei neknyginėmis informacijos laikmenomis tyrimas 6, Knygos ir knygininkystės tyrimų metodai ir tyrimų institucionalizacija. Knygotyros metiodologija kuria šio mokslo pažinimo priemones ir mokslinių žinių sutvarkymo principus, būdus ir formas. Ji siekia padėti spręsti pažintines problemas, generuoti mokslines žinias apie knygą. Svarbiausi metodologijos elementai yra tyrimo metodai. Knygai pažinti taikomi empiriniai ir teoriniai bendrieji bei specialieji moksliniai metodai. Visi jie tarpusavyje glaudžiai susiję. Šiuolaikiniame knygos moksle dominuoja keletas tyrimo metodų, kurie apibrėžia metodologinį knygos mokslo statusą: tai funkcinis, analitinis teminis, struktūrinis tipologinis, bibliografinis ir tipografinis metodai. Funkcinis metodas. Naudojamas aiškinantis socialines knygos funkcijas. Tiria knygos elementus ir procesus kaip visumą, juos siejant su skaitytoju. Jame svarbiausias tiriamo objekto struktūros ir funkcijų santykis. Analitinis teminis metodas. Padeda analizuoti pirminį ir antrinį leidinių srautą - leidybos produkciją, bibliotekų fondus, bibliografines priemones, leidyklų, knygų prekybos įstaigų veiklą. Struktūrinės tipologinės analizės metodas. Naudojamas kuriant leidinių, bibliotekų, bibliografijos priemonių, leidybos ir knygų platinimo įmonių tipologiją. Jo pagalba išsiaiškinama kiekvieno objekto ar reiškinio kilmė ir jo vieta kitų objektų sistemoje. Bibliografinis metodas. Tai specialus knygotyros metodas. Šiuo metodu knyga tiriama pagal jos išorės požymius, nesusijusius su kūrinio tekstu. Metodas taikomas kaupiant duomenis reikalingus bibliografijos priemonėms rengti. Tipografinis metodas. Tai specialus knygotyros metodas. Nagrinėja knygą kaip materialiosios kultūros paminklą ir poligrafijos meno kūrinį. Padeda nustatyti knygos elementų savitumus (antraštinio lapo, teksto, paraščių, viršelio ir kt.). Naudojamas senoms knygoms, inkunabulams identifikuoti, jų leidimo duomenims, spaustuvių, leidyklų istorijos faktams tikslinti. Naujausioje knygotyros metiodologijoje pateikiamos žinios ne tik apie knygos tyrimo metodus, bet ir apie jos pažinimo principus, priemones ir procesus. Išskiriami šie svarbiausi knygos pažinimo principai: 1. Empiriniame lygmenyje: • pastabumo principas, naudojamas tiriant knygą vizualiai; • atgaminimo principas, naudojamas fiksuojant stebėjimo faktus, apibendrinant išvadas • visumos principas, naudojamas aiškinantis užfiksuotų faktų ryšius, analizuojant knygos vidinius santykius ir ryšius. 2. Teoriniame lygmenyje: 1. loginės determinacijos principas, naudojamas knygos turinio pažinimui; 2. sistemiškumo principas, naudojamas knygai kaip sudėtingai sisitemai suvokti; 3. funkcionalizmo principas, naudojamas struktūrinių knygos elementų funkciniams ryšiams pažinti, jos poveikio visuomenei ypatumams nustatyti. 4. istorizmo principas, anudojamas tyrinėjant knygą, kaip istorinį reiškinį. Knygotyros institucionalizacija. Tai knygotyros organizacinė ir institucinė struktūra. Svarbiausios institucijos yra šios: 1. Knygos mokslo studijų bazė (įvairiose šalyse skirtinga): tai katedros, institutai, fakultetai universitetuose, pedagogikos mokyklose, aukštosiose profesinėse mokyklose. Specialios vidurinės mokyklos, institutai, kultūros mokyklos, specialiosios mokyklos. Lietuvoje VU KF Knygotyros ir dokumentotyris institutas, Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų institutas) 2. Mokslinės draugijos. Pvz. Gutenbergo draugija maince (Vokietija), tarptautinė bibliografijos asociacija, Lenkijos bibliologų draugija ir kt. 3. Bibliotekos (nacionalinės, universitetų). 4. Savarankiški moksliniai padaliniai. Pvz. Vokiečių knygos archyvas, Knygos centrai didžiosiose pasaulio nacionalinėse bibliotekose, knygotyros tyrimų ir diskusijų grupės, apskritieji stalai. Viena svarbiausių - Autorių, skaitymo ir leidybos istorijos draugija (JAV). Rengia konferencijas, leidžia moklso darbus, skatina tyrėjų bendradarbiavimą. 5. Svarbų vaidmenų atlieka tarptautinės organizacijos: Jungtinių tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, tarptautinės autorių, vertėjų, leidėjų, knygininkų, bibliotekininkų draugijos. 7. Knyga kaip dinamiška informacijos sistema. Jos visuomeninės funkcijos. Knygos funkcijos pasireiškia per žmogaus reakciją, per pokyčius, kurie vyksta visuomenėje funkcionuojant knygai. Knygotyra išskiria 4 jos funkcijas: 1. informacinę - per tekstą ir iliustracijas knyga teikia semantinę informaciją; 2. komunikacinę - knyga perduoda informaciją laike ir erdvėje; 3. kumuliacinę - knyga kaupia ir laiko informaciją, kaip dvasinę ir materialinę vertybę; 4. etinę ir estetinę. 8. Knygotyros terminija ir jos resursai. Knygotyros terminija yra tam tikra terminų sistema, kuri apibūdina knygą, jos sandarą, funkcijas, gamybą, leidybą ir platinimą. Lietuvoje knygotyros terminijos raida prasidėjo kartu su M. Mažvydo „Katekizmu", kuriame buvo tokių sąvokų kaip knyga, raštas. Bėgant metams ir atsirandant naujiems literatūriniams kūriniams bei žodynams terminai buvo įtvirtinami, tačiau iki 1956 metų, kai buvo išleistas L Kisinio žodynėlis „Bibliotekinė ir bibliografinė terminija", knygotyros terminai nebuvo nei norminami, nei sisteminami. Nemažą įtaką terminijos plėtrai turėjo praktinė knygininkstės veikla: leidyba, spausdinimas, knygos mokslo atsiradimas. Nepriklausomoje Lietuvoje savo veiklą vykdę knygos specialistai padėjo pagrindus terminijos norminimui. 1983 metais A. Trečiokienė parengė informacijos terminų žodyną „Mokslinės ir techninės informacijos terminų žodyną", kur ketvirtadalį terminų sudarė knygotyros terminai. 1991 metais A. Balsienė ir N. Kolesinskienė parengė terminų aiškinamąjį žodyną „Dokumentas. Leidinys. Leidyba", kur buvo sunormuoti 561 terminas. 1997 metais VU Knygotyros katedros dėstytojai parengė pirmąjį enciklopedinį žodyną „Knygotyra", kur buvo sunorminti 1035 knygotyros terminai. 9. Svarbiausi terminų leidiniai. Terminija - kurios nors mokslų srities ar apskritai kalbos terminų visuma. Knygotyros terminija - terminų sistema, apibūdinanti knygą, jos funkcijas, istoriją, leidybą, gamybą, reopertuarą ir platinimą. Lietuviška knygotyros terminijos raida prasidėjo su pirmąja lietuviška knyga - M. Mažvydo katekizmu, kurioje jau buvo tokių sąvokų kaip knygelės, raštas, skaitymas* Dar daugiau terminų buvo 17 a* Konstantino Sirvydo žodyne. Dalis pirmųjų sąvokų nepakitusios išliko iki mūsų dienų (knyga, spauda), kitos išnyko, buvo pakeistos kitais žodžiais. Terminai buvo įtvirtinami per įvairius rašytinius šaltinius - žodynus, gramatikas, literatūrinius tekstus, o taip pat per praktinę knygų leidybos, spausdinimo, prekybos veiklą. Kiti veiksniai turėję įtaką terminijos raidai, norminimui ir įtvirtinimui: • 19 a. pirmoje pusėje atsiradęs knygotyros mokslas; • 20 a. pradžioje sutvirtėjusdi bendrinė lietuvių kalba; • valstybinės lietuvių kalbos įtvirtinimas Nepriklausomoje Lietuvoje; • Pirmųjų knygotyros Ir bibliografijos periodinių leidinių atsiradimas ("{Knygos", "Bibliografijos žinios"); • knygos specialistų (vaclovo Biržiškos, Izidoriaus Kisino, Juozo Rimanto, Vinco Ruzgo) publikuoti darbai; • Knygotyros disciplinų dėstymas Vilniaus universitete ir kultūros mokyklose; • Specialių terminų žodynų pasirodymas. Terminų žodynai. Didžiausią reuikšmę profesinės terminijos tobulinimui turėjo su knygos funkcionavimu susijusių žodynų pasirodymas. 1. Izidoriaus Kisino žodynėlis „Bibliotekinė ir bibliografinė terminologija" (1956 m). Leidinyje pateiktas 261 lietuviškas terminas su apibrėžimais ir atitikmenimis rusų kalba. 2. 20 a. 7-8 dešimtmečiais sparčiai augantis informacijos mokslas susidūrė su lietuviškos terminologijos problema. Adelė Trečiokaitė ėmėsi terminų tvarkymo ir norminimo ir parengė pirmą „Informatikos terminų žodyną" (1969). Jame 755 terminai su apibrėžimais ir atitikmenimis rusų kalba. 3. Terminai opatikslinti ir papildyti A. Trečiokaitės žodyne „Mokslinės ir techninės informacijos terminų žodynas" (1983). Jame 1320 terminų su apibrėžimais ir atitikmenimis rusų k. Ketvirtadalis žodyne pateiktų terminų priklauso knygotyrai. Įtvirtintas norminis terminas informacijos laikmena. 4. 1987 m. Lietuvos nacionalinės bibliotekos Mokslinio tyrimo skyriuje įsteigtas Terminologijos sektorius, kurio darbuotojai rengė terminų žodynus, standartus. Auksė Balsienė ir Nijolė Kolesinskienė parengė terminų aiškinamąjį žodyną „Dokumentas,. Leidinys. Leidyba" (1991 m. ). Šis žodynas - keturtomio „Bibliotekininkystės ir bibliografijos terminų žodyno" dalis. Jame 561 terminas su apibrėžimais ir atitikmenimis rusų, anglų ir vokiečių kalbomis. 5. Adelė Trečiokaitė parengė „Informacijos terminų žodyną" (1993). Tai ankstesnių žodynų naujas leidimas. Jame 1365 terminai su apibrėžimais, pateikta nemažai naujų terminų, susijusių su kompiuteriais ir informacijos kompiuterizavimo technologijomis. 6. VU Knygotyros katedros dėstytojai terminijos tyrinėjimus paskelbė enciklopediniame žodyne „Knygotyra" (1997). Jame 1035 sunorminti knygotyros terminai su daug platesniais apibrėžimais, daug naujos istorinės ir lituanistinės medžiagos. 7. Knygotyros terminų, susijusių su leidyba ir poligrafija, paskelbta pirmojoje lietuviškoje „Žurnalistikos enciklopedijoje" (1997), kurią parengė ir išleido Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto darbuotojai. Lietuviška knygotyros terminija kuriama pagal bendrinės lietuvių kalbos žodių darybos principus, jiems privalomi bendri terminų darybos reikalavimai: aiškumas, taisyklingumas, tikslumas, vienareikšmiškumas. Knygotyros terminai kuriami 3 būdais: 1. Terminologizuojant lietuvių bendrinės kalbios arba kitų mokslo sričių žodžius. 2. Sudarant naujadarus. 3. Skolinantis terminus iš kitų kalbų. Kiekvienas terminas turi savo sandaros formą. Skiriami vienažodžiai (antraštė, leidinys, spausdintuvas, tomas) ir sudėtiniai ( knygos kaina, skaitmeninė knyga, vidutinis tiražas) terminai. Vartojamos ir sudėtinių terminų santrumpos ( mašinraštis). Terminų žodynuose terminai pateikiami su apibrėžimais. Standartai. Knygotyros terminamas standartuose taikomi reikalavimai yra griežtesni nei žodynuose. Lietuvoje parengti keli profesinės terminijos standartai: LST 1350: 1994 Bibliografinis įrašas: pagrindiniai terminai ir apibrėžimai LST 1357: 1994 Leidiniai: pagrindiniai terminai ir apibrėžimai LST 1427: 1995 Katalogavimas: Katalogai ir kartotekos. Pagrindiniai terminai ir apibrėžimai. LST 1425: 1996 Autorystė. Leidyba. Tekstai: pagrindiniai terminai ir apibrėžimai LST 1474:1997 Bibliotekų fondai. Pagrindiniai terminai ir apibrėžimai LST 1475: 1997 Bibliotekos fondų organizavimas LST 1515:1998 Bibliotekos fondų komplektavimas. Terminai ir apibrėžimai. Šiuos standartus parengė Lietuvos nacionalinė biblioteka, patvirtino Lietuvos standartizacijos departamentas. Nuo 1999 m. bibliotekininkystės, bibliografijos, knygų leidybos standartus rengia Lietuvos standartizacijos departamento Technikos komitetas 47 Bibliotekininkystė (LST TK 47 Bibliotekininkystė). 2003 m. šio komiteto veiklos sritis išplėsta ir apima informacijos ir dokumentų tvarkymą, bibliotekininkystės ir archyvų standartizavimo klausimus. Nuo 2003 m. komitetas vadinasi LST TK 47 Informacija ir dokumentavimas. JSio komiteto parengtus standartus svarsto ir jiems pritaria TX 37 Terminologija. Naujausias tarptautinis terminų standartas taikomas leidybos įstaigoms, bibliotekoms, informacijos centrams, archyvams - LST ISO 5127 Informacija ir dokumentacija. Žodynas. 10. Skaitmeninė knyga. Skaitmeninio leidinio apibrėžimas dar nėra visuotinai priimtas. Jį galima apibūdinti taip: tai specialiomis techninėmis atpažinimo priemonėmis naudojamas skaitmeninės laikmenos informacinis dokumentas, perėjęs redakcinį ir leidybinį parengimą, turintis leidimo duomenis ir skirtas patinti nekeičiamu pavidalu. Skaitmeninė knyga - tai autorių susisteminta, struktūruota, leidybos specialistų suredaguota, apipavidalinta ir pagal tam tikrus reikalavimus skaitmeniniu formatu laikmenoje - plokštelėje, kompiuteryje, specialiame skaitytuve ar kompiuteriniuose tinkluose - pateikta semantinė informacija. Tyrėjai mano, kad geriausiai skaitmeninę knygą apibūdina 2 apibrėžimai: 1. Skaitmeninė knyga - tai kompiuterinėje byloje saugomas visiškai sutvarkytas ir formatuotas dokumentas, prieinamas per skaitytojo kompiuteryje įdiegtą specialią skaitymo programą (.txt, .pdf formatai ir MicrosoftReader) 2. Skaitmeninė knyga - tai formatuotas ir programuotas dokumentas, prieinamas per skaitytuvą ar specialią programą. Skaitmeninė knyga yra trijų rūšių: 1. Pastovi (jos apimtis ir turinys nekinta). 2. Iš dalies kintanti (keičiama tik knygos išvaizda). 3. Kintanti (keičiamas ir turinys, ir išvaizda). Kai kurios skaitmeninės knygos būna tik tekstinės, kitose vartotojas gali matyti erdvinius, trimačius vaizdus, klausytis garso, daryti pataisas ar papildymus. Skaitmeninių knygų pranašumas - vaizdinės komunikacijos pirmumas žodinės atžvilgiu. Vienos skaitmeninės knygos leidžiamos dubliuojant spausdintus leidinius, kitos spausdinto atitikmens neturi. (Lietuviškų skaitmeninių knygų pavyzdžiai - „Lietuviškos knygos metai" (1997), „Lietuva iki Mindaugo" (1999) ir kt.) Skaitmeninės knygos kuriamos tik bendradarbiaujant dviems partneriams - turinio ir daugialypės terpės kūrėjams (daugialypės terpės kūrėjo pavyzdys Lietuvoje - Matematikos ir informatikjos institutas, leidėjo pavyzdys - „Elektroninės leidybos namai"). Skaitmeniniai leidiniai, tarp jų ir knygos, būna įvairių formatų: populiariausias HTML, ilgi tekstai daugiausia pateikiami .txt arba .pdf formatais. Daugėjant skaitmeninių knygų tobulinami jų ieškos ir taikymo būdai. Dabar vyrauja 3 skaitmeninių knygų naudojimo technologijos: 1. Programinė įranga Librus, Glassbook ir MicrosoftReader. Jų pagalba galima parsisiųsti ir įdiegti skaitmeninę knygą į asmeninį kompiuterį arba į specialų skaitytuvą. 2. Skaitymas tiesiogiai internete nemokamai arba sumokėjusnaudojimo mokestį. Tam, kad lengviau rasti internete esančias skaitmenines knygas kuriamos skaitmeninių knygų bibliotekos („bibliotekos be sienų"). Pavyzdžiai: Gutenbergo elektroninės bibliotekos projektas (pradėtas dar 1971), eLib (1993. UK. Ne tik kaupia ei. tekstus bet ir atlieka jų paiešką, pristato vartotojui, rūpinasi mainais). 3. Skaitmeninių knygų platinimo sistemos NuvoMedia, SoftBook, Everybook. Sistemos sukurtos skaitmeniniams tekstams skaityti specialiais nešiojamais skaitytuvais. Tokiuose skaitytuvuose telpa daug knygų, jos turi specialų ekrano apšvietimą, leidžia nustatyti šrifto dydžius, žymėti reikalingas vietas, daryti pastabas. Skaitytuvai nuolat tobulinami, jie mažinami, o talpinamų tekstų kiekis auga (japonų skaitytuvas LIBRe talpina 125 000 puslapius teksto). Skaitytuvuose turinys specializuojamas - vienuose įrašomos grožinės knygos, kituose mokslinės ir kt. Informacija apie bibliotekos turimas ei. knygas pateikiama kataloge. Saugant autorines teises skaitytuvuose esančių knygų neleidžiama kopijuoti arba spausdinti. Skaitmenines knygas vartotojai gali rasti naršydami po įvairias duomenų bazes: universalias, temines, skirtas įvairioms amžiaus grupėms ir 1.1. (Pvz. Books on Line). Dažniausiai tokias duomenų bazes prenumeruoja bibliotekos ir leidžia naudotis savo vartotojams. Kuriamos vis naujos skaitmeninių knygų duomenų bazės, o senos papildomos ir atnaujinamos. Kuriasi skaitmeninės bibliotekos. Tokios bibliotekos tinklo pavyzdys - eLibrary. Jos lietuviškas padalinys veikia nuo 2004 m. Skaitmeninėse bibliotekose registruojasi ir jų paslaugomis naudojasi asmenys, įstaigos, organizacijos. Taip pat kuriamos ir specialios informacinės sistemos (pvz. netLibrary), leidžiančios informuoti apie turimus skaitmeninius leidinius, kontroliuoti jų išdavimą, apsaugoti autorines teises. (Skaitmeninių knygų pavyzdys: Stiveno Kingo romanai) 11. Įrašytos laikmenos. Skaitmeninės knygos skolinamos taip, kaip įprasta bibliotekose principu „viena knyga vienam vartotojui". Dabar kuriami ir kiti skolinimo medeliai: „viena knyga daugeliui vartotojų4, numatoma spausdinimo pagal pareikalavimą paslauga, nes ilgas teksto skaitymas kompiuterio ekrane vargina. Skaitmeninės knygos nuolat tobulinamos, bet jos yra brangios, joms skaityti reikia specialių įrenginių, todėl yra prieinamos ne visoms bibliotekoms ir ne visiems vartotojams. Vis populiaresnėmis tampa universaliuose kompaktiniuose diskuose skaitomos knygos, įrašytos į CD arba DVD. Kuriamos skaitmeninių leidinių parduotuvės: pvz. JAV kompanijos Microsoft ir „Barnes and Noble" sukūrė specialią skaitmeninių knygų skaitymo programos „Reader" versiją, kuri į kompiuterio ekraną perkelia spausdintus puslapius. Nusipirkęs pageidaujamą kūrinį skaitytojas į savo kompiuterį gali įsirašyti visą jo tekstą, saugoti asmeninėje skaitmeninėje bibliotekoje arba atsiapausdinti. Skaitmeniniu formatu ketinama dubliuoti vis daugiau poligrafiniu būdu išleistų knygų. Tokių knygų plitimo kliūtis - autorinis atlyginimas, nes sunku sukontroliuoti neteisėtą platinimą. Autoriai nėra suinteresuoti savo knygų skaitmenine leidyba. 12. Tradicinės ir skaitmeninės knygos santykis. Jų ateitis. Knyga šiuo metu pasiekė krizę. Tai situacija, kuri sukelia didelius pokyčius knygų kūryboje, leidyboje, skaityme. Problema - nepasitenkinimas knyga dėl jos ribotumo ir trūkumų. Pagrindiniai trūkumai - per lėta informavimo priemonė, spausdintų tekstų gausybė (laikymo problema). Faktai rodo, kad knyga šiais laikais niekaip negali įvairiopų teksto kaupimo ir platinimo poreikių. Knyga ne tik gali, bet veikiausiai ir turi būti keičiama. Nepaisant to, kai kuriose srityse ji išlieka itin veiksminga, nors vis dažniau tarnauja tik kaip sudedamoji informacijos spektro dalis. Evoliucija atvedė tiesiai prie kompiuterio. Elektroninis tekstas padarė tokį perversmą, kad mums dar ilgai bus sunku iki galo įvertinti visus jo pranašumus. Visų pirma elektroninis tekstas suteikia galimybę koreguoti. Elektroninis tekstas atveria naujas perspektyvas, kas anksčiau buvo nepasiekiama, tampa įmanoma. Ateityje reikšmingesnių kritinių veikalų leidimai turės „tekstą skaitymui" knygos pavidalu ir „darbinį tekstą" elektroninės, vartotojo poreikiams pritaikytos formos pavidalu. Kada nors atsiras nauja knygų rūšis - printed on demand, kai tekstas iš kompiuterio atminties bus perkeliamas ant elektroninio popieriaus, kuris dar tebekuriamas. Didžiulės talpos elektroninė atmintis suteikia viziją - visišką mūsų tekstų perkėlimą į elektroninės atminties priemones. Taip būtų galutinai atsikratyta nuolat jaučiamos knygų naštos. Mėginama išskirti tris kompiuterizavimo kryptis: pirmoji - tarnavimas mokslo tyrimams, antroji -tekstu išsaugojimas, trečioji - reikšmingesniu tekstu atrinkimas ir pavertimas skaitmenine forma. Tai yra pagrindas kurti virtualią biblioteką, kuri jau yra po truputį formuojama. Idėjos šalininkai tokiu pagrindu laiko internetu pasiekiamą tekstų fondą, kuris yra didesnis už įprastus ir pasiekiamas iš bet kurios vietos. Tačiau kaip konkrečiai turėtų funkcionuoti tokia virtuali biblioteka, dar sunku pasakyti. Virtualios bibliotekos tekstų visuma neišvengiamai neteks savo pirminės formos, taip nukentės tekstų kokybė. Todėl virtuali biblioteka vertinama prieštaringai. Netolimoje ateityje bus imamasi ryžtingų veiksmų sukurti tekstų bazę, kurios atrankos kriterijus bus ne tam tikra tekstų kokybė, o jų tinkamumas paversti skaitmenine forma. Knyga gyvuos tol, kol bus norinčių ją rašyti. Autorių troškimas išreikšti save knygos forma garantuoja knygos išlikimą. 13. Knygos struktūra ir architektonika. Knygos architektonika - tai knygos regimoji loginė prasminė struktūra. Knygos struktūra turi užtikrinti, kad kūrinys tinkamai atliktų idėjines informacines funkcijas ir efektyviai funkcionuotų visuomenėje. Taigi knygoje darniai vienoje sistemoje - jos architektonikoje - sujungtas ir turinys, išreikštas tekstu, ir forma, parodyta išorės vaizdu. 14. Knygos sandara: vidiniai ir išoriniai elementai. Pagal paskirti ir funkcijas knygos elementais skirstomi į vidinius ir išorinius. Išoriniai - formatas, apimtis, viršelis, aplankas, priešlapis, mandžetas. Vidiniai - antraštinis lapas, tekstas, iliustracijos, leidybiniai duomenys, informacinės priemonės. IŠORINIAI. Knygos formatas - jos aukštis (ilgis) ir plotis. Lietuvoje jis matuojamas dvejopai: • Popieriaus lapo formatu cm, pvz. 60*90/16, kur pirmi du skaičiai reiškia lapo dydį cm, o trečias - į kiek dalių sulenktas lapas. • Išspausdinto ir apipjaustyto knygos bloko puslapio dydžiu milimetrais,, pvz. 145*215, kur pirmas sk. reiškia knygos bloko plotį, antras - aukštį. Rankraštinės knygų formatai lotyniškais pavadinimais: in majori, in medijori. Išradus spaudą imta vadinti: in plano, in folio, in ąuanto. Knygos apimtis. Skaitytojams nurodoma puslapiais, rečiau skiltimis ar lapais, ar visai nenumeruojami. Leidyboje apimtis matuojama sutartiniais vienetais: autoriniu, leidybiniu apskaitos ir spaudos lankais. Autorinis - 40 tūkst. spaudos ženklų, arba 700 eilučių poezijos teksto arba 3000 kv.cm. spausdintos grafinės medžiagos. Apskaitos leidybinis - apskaičiuojant visą leidinio apimtį. Naudojamas leidyklų darbo planavimui ir apskaitai. Leidėjai savo produkciją skaičiuoja dar ir spaudos lanku - atspaudu. Tai knygos viso tiražo apimties apskaitos lankas. Ženklų tiek pat. Spaudos lankas naudojamas apskaičiuojant faktinę leidinio apimtį. Viršelis. Funkciios: technologinė - sutvirtina knygos bloką, apsauginė - saugo knygą nuo sužalojimų, informacinė - teikia pirminę informaciją apie autorių, knygos tematiką, reklaminė - siekia sudominti skaitytoją. Greta spalvų viršeliui apipavidalinti neretai naudojama įspaudų technika. Tai reljefiniai atspaudai aušinimuose kietviršiuose ar specialia medžiaga įklijuotuose popieriniuose viršeliuose. Įrištos knygos dar gali būti apgaubtos popieriaus, celofano ar kitos medžiagos lapu - aplanku, kurio funkcija apsaugoti knygą nuo sužalojimų, atlikti informacinę, estetinę, reklaminę funkcijas. Pagal gamybos būdą viršeliai būna vientisiniai arba sudurtiniai, kieti arba minkšti, apipjaustyti arba su briauna. Viršeliams naudojamas medžiagas vadiname kartoniniais, popieriniais, drobiniais, odiniais, plastmasiniais. Visi viršeliai yra suskirstyti į 9 rūšis: 1 ir 2 įrišimo viršelis yra lankstus, nugarėlės tiesios, apvalios. Populiariausias yra 4 įrišimas - kietas, šonai kartoniniai, dengti spausdintu popieriumi, kartais aptraukti plėvele. 9 įrišimo viršelis yra plastmasis - gali būti lankstus arba kietas, laminuotas. Šitaip įrišama beveik visa kišeninė literatūra. Aplankas. Tai sintetinės medžiagos arba popieriaus lapas, apgaubiantis knygą. Jis laikosi dėka užlenkimų. Funkcijos: apsauginė ir reklaminė. Apsauginė: daromas iš tankaus lygaus popieriaus, ant kurio spausdinamas nesudėtingas piešinys, šiek tiek teksto. Patvariausi aplankai yra iš permatomų sintetinių medžiagų (neslepia meninio vaizdo). Jis papildo ir parodo knygos tūnn[.Reklaminė. Tokiu atveju ant pirmosios pusės yra spausdinamas ryškus užrašas arba/ir iliustratyvus piešinys, o ant užlenkimų būna žinios apie autorių, jo knygas, anotacija, trumputė biografija. Aplankas visada turi įtakos viršelio meniniam vaizdui. Esant aplankui visas įrišimas puošiamas mažiau. Mandžetas. VIDINIAI. Antraštinis lapas. Nuo jo prasideda kiekviena knyga. Jo svarbiausia paskirtis suteikti skaitytojui išankstinę informaciją apie knygą. Jame nurodoma autoriaus pavardė, knygos antraštė, paantraštiniai ir leidimo duomenys. Nuo jo prasideda kiekviena knyga. Jo svarbiausia paskirtis suteikti skaitytojui išankstinę informaciją apie knygą. Jame nurodoma autoriaus pavardė, knygos antraštė, paantraštiniai ir leidimo duomenys Tekstas. Skirstomas į pagrindinį ir pagalbinį. Pagrindinis tekstas tai informatyviausia, svarbiausia knygos struktūros dalis, atskleidžiantis autoriaus teikiamą informaciją. Pagrindinis tekstas pagal struktūra ir pobūdį gali būti paprastas(vieno dydžio, vieno garnitūro šriftu: proza, grožinė literatūra) ir sudėtingas(poezija, dramos veikalai, žodynai). Rubrikacija - teksto skirstymas į dalis - atliekama autoriaus. Leidėjai siekia autoriaus tekstą parengti taip, kad būtų patogu jį skaityti. Siekdami kokias nors vietas išskirti redaktoriai naudoja kursyvą, didžiąsias raides, žodžių retinimą, pabraukimą, rėmelius, kita spalva. Pagalbiniai tekstai padeda skaitytojui naudotis knyga. Skirstomi į pagalbinius informacinius ir mokslinius informacinius. Pagalbiniai informaciniai. Turinys: supažindina skaitytoją, atskleidžia teksto sandarą, padeda greitai rasti reikiamą skyrių, straipsnį. Moksliniuose leidiniuose turinys dažniausiai spausdinamas knygos pradžioje, grožiniuose - pabaigoje. Pagalbinės rodyklės dažniausiai būna asmenvardžių, vardų, dalykų, vietovardžių, chronologinė, rečiau - kolektyvų, antraščių. Prie pagalbinių informacinių tekstų dar priskiriami puslapinė antraštė(raštų ar straipsnių rinkiniuose, žodynuose, enciklopedijose it kt. virš teksto spausdinama autoriaus pavardė, knygos, jo skyriaus pavadinimas ar paskutinis teksto žodis ar raidė.Ji nuo pagr. teksto atskiriama brūkšniu), anotacija - trumpas, iki 600 spaudos ženklų, knygos turinio, paskirties ir formos apibūdinimas. Ji gali būti spausdinama antraštinio lapo kitoje pusėje ar knygos gale. Referatas - knygos turinio išdėstymas, pateikiant pagr. faktografinius duomenis ir išvadas. Jo apimtis 500 - 1000 spaudos ženklų ir paprastai spausdinamas kitoje antraštinio lapo pusėje. Pagalbiniai moksliniai informaciniai knygos tekstai - pratarmė(apibūdinama veikalo struktūra, tyrimo objektas, paskirtis, nurodomi jo sudarymo principai), įžanga, įžanginis straipsnis(savarankiškas kūrinys, spausdinamas kito autoriaus), išvados, pabaiga, pastabos, komentarai, bibliografinė informacija, santrauka, priedai pateikia skaitytojui naujų žinių apie knygos problematiką, padeda geriau suvokti pagrindinį tekstą. Iliustracijos. Tai knygos elementas, papildantis ir puošiantis tekstą, padedantis skaitytojui grafiniais vaizdais geriau suvokti jo turinį. Pagal funkcijas: mokslinės pažintinės ir meninės. Mokslinės pažintinės dedamos į mokslinius, mokslo populiarinimo, mokomuosius, informacinius leidinius. Pagal vaizdavimo pobūdį jos skirstomos į dalykines ir sąlygines. Dalykinės: fotografija, meninė reprodukcija ir piešinys. Sąlygines: brėžinys, diagrama, lentelė, schema, žemėlapis. Dar viena mokslinių pažintinių iliustracijų grupė -dokumentinės iliustracijos. Jos autentiškai fiksuoja konkretų objektą ar reiškinį, apie kurį rašoma tekste, dažniausiai jos būna istorinėse knygose. Knygose prie iliustracijų dedamas aiškinamasis tekstas vadinamas eksplikacija. Iliustracija, dedama knygose atskirame lape prieš antraštinį lapą - frontispisas - nesisieja su knygos tema, dažniausiai tai autoriaus ar asmens, kuriam skirta knyga, portretas. Pagal poligrafinį apipavidalinimą iliustracijos: štrichinės(visi vaizdo elementai perteikiami vieno tono atspalviu) ir toninės(atskiros vaizdo dalys yra įvairių tonų ir pustonių). Iliustracijų rengimas ir tyrimas - atskira dailės šaka - knygų grafika. Knygose dar randamos atsklanda(dekoratyvinis ar siužetinis elementas, knygos teksto, jos skyriaus ar atskiro straipsnio pirmo puslapio viršuje) ir užsklanda. Leidybiniai duomenys. Juos sudaro: autoriaus vardas ir pavardė, antraštė, priešantraštis, paantraštė, leidimo duomenys, metrika ir kt. Daugiausia leidybinių knygos duomenų turi antraštinis lapas(autorius, antraštė, leidybiniai duomenys). Kartais knyga gali turėti ir keletą antraštinių lapų (daugiatomės knygos: bendrasis ir dalinis, vertimuose, mokslinėse knygose, įrištose knygose - priešantraštinis lapas). 15. Knygos gamybos medžiagos. Poligrafijoje naudojamos medžiagos skirstomos į: • Pagrindines: popierius, įrišimo medžiagos, spaustuvinis šriftas, spaustuviniai dažai (4). • Pagalbines: klijai, fotomedžiagos, chemikalai, marlė, siūlai, vielelės blokams susegti. Popierius - tai plonalakštė medžiaga, sudaryta iš mechaniškai ir chemiškai apdoroto augalinio pluošto. "Tėvas" - kinas Pai Lunis, 105m. išradęs popierių. Popieriaus rūšys: spaudos(knyginis, žurnalinis, laikraštinis, kartografinis, afišinis), spausdintuvų, rašomasis, dekoratyvinis, pakuojamasis, sugeriamasis ir 1.1. Spaudos popieriaus savybės: lygumas, baltumas, išorinio sluoksnio atsparumas, neperšviečiamumas, sugeriamumas, plastiškumas, standumas. Popieriaus gamybos procesai: masės ruošimas, popieriaus liejimas ir jo apdorojimas. Popieriaus kokybė priklauso nuo celiuliozės kiekio. Popieriaus masė - malinys. Popieriaus sutankinimas, sulyginimas specialiais velenais vadinamas kalandravimu. Norint gauti dar lygesnį, paviršius dengiamas cheminių medžiagų sluoksniu. Toks ypač geros kokybės popierius - kreidinis. Popieriaus lakštai skirstomi į trijų serijų - A, B, C formatus ir matuojami mm, LT - cm. Leidyklose labai svarbios popieriaus fizinės savybės: pluošto sudėtis, masė, lygumas, baltumas, elastingumas, poringumas, atsparumas dėvėjimuisi. Spaudos popierius skirstomas ir pagal tankį: masės vienetas gramatūra -lm2popieriaus masė gramais. Įrišimo medžiagos. Tai viršeliams gaminamas popierius, kartonas, specialūs audiniai ir jų pakaitalai. Dažniausiai naudojami: kolenkoras, dermantinas, štapelinis audinys, audininis lederinas, popierinis lederinas. Itin brangių, prabangių knygų viršeliams naudojami metalas, kailis, kamštis ir jų deriniai su popieriumi. Spaustuvinis šriftas - tai rašto ar spaudos ženklų - raidžių, skaitmenų, kitų simbolių (procentų, sudėties, atimties, daugybos ir kt.) kompleksas, naudojamas tekstui spausdinti. Pagal atlikimo būdą: rankraštinis, pieštinis, graviruotinis, kaltinis ir renkamasis. Spaustuvinio šrifto dydis vadinamas kegeliu. Kegelis -spaustuvinio šrifto matmuo - atstumas tarp spaudinio (literos) viršutinės ir apatinės briaunos, matuojamas punktais(l punktas - 0,3759mm). Pagal paskirtį šriftas skirstomas į tekstinį, antraštinį ir akcidentinį. Pagal šrifto piešinio stilių ir kontrastingumą jie skirstomi į garnitūras. Knygų tekstai gali būti renkami akademiniu, laikraštiniu, mokykliniu, literatūriniu, senoviniu. Lietuvių kalbai yra sukurtas originalus kompiuterinis ir leidybinis šriftas Palemonas. Spaudos dažai. Tai poligrafinė medžiaga, perteikianti vaizdą popieriuje ar kitoje medžiagoje. Jie turi turėti tam tikrų optinių ir fizinių savybių, kad įsigertų į popierių, pasiskirstytų plonu sluoksniu ir greit išdžiūtų atspaude. Jie turi būti atsparūs vandeniui, alkoholiui, šarmams, rūgštims, šilumai. Dažų pagrindą sudaro pigmentai ir įvairūs priedai - lakai, rišikliai, tirpikliai, pastos. Pagal spalvą - juodieji ir spalvotieji. Pagal spaudos būdą: ofsetinei spaudai, iškiliaspaudei, giliaspaudei, fleksografinei ir trafaretinei spaudai. 16. Knygos leidybos procesas. Šiuolaikinėje knygų leidyboje galim išskirti keletą sąlyginių leidinio rengimo, išspausdinimo ir realizavimo etapų. 1 etapas. Autorinis. Parašomas rankraštis arba vertimas - tai pagrindas nuo kurio prasideda visas leidybos procesas ir jį rašyti gali tiek vienas autorius, tiek autorių kolektyvas. Daugumos knygų leidyklų darbo pagrindą sudaro vertingų rankraščių ieškojimas arba vertimų užsakymas. Pagal įstatymus, leidykla atsako už išleisto leidinio turinį, tad ji turi atidžiai patikrinti autoriaus teiginius pateikiamus faktus ir šaltinius, kuriais jis rėmėsi. Šiuo 1-uoju etapu idėja turi įgauti apčiuopiamus bruožus: aptariama leidinio paskirtis ir auditorija, apimtis ir struktūra, dizainas ir formatas, spalvotumės, sudarymo principai, tiražas, biudžetas, įgyvendinimo terminai, galima realizacija, planuojamos pajamos, pasirašoma autorinė sutartis ir U. Sutorių teises Lietuvoje iki 1999m. buvo reglamentuotos Civiliniame kodekse, o 1999m. gegužės 18d. LRS priėmė LR autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą, kuriuo nustatė, kas yra autorių teisių objektai, subjektai, kokias teises turi autoriai, kokie yra šių teisių galiojimo terminai. Autorių teisių apsaugos ženklą sudaro: apskritime arba apvaliuose skliaustuose įrašyta raidė ©, asmens, turinčio autoriaus teisę, vardas ir pavardė ir knygos leidimo metai. Autorių teisės Lietuvoje pagal įstatymą galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po jo mirties. Lietuvos autorių teises gina LATGA-A (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra), kurią 1990m. įkūrė Lietuvos kūrybinės sąjungos ir autoriai. Nuo 1992m. LATGA-A priklauso Tarptautinei autorių ir kompozitorių bendrijų konfederacijai(CISAC). 1994m. Lietuva priėmė 1886m. pasirašytą Berno konvenciją, kurios pagrindinis principas - įstatymas, kuris saugo autorių teises vienoje valstybėje, galioja ir visose kitose valstybėse. 2 etapas. Leidybos. Leidėjas(redaktorius) susipažįsta su autoriaus pateikta medžiaga, ją įvertina. Rankraštyje turi būti nurodoma: kūrinio antraštė, pagrindinis kūrinio tekstas su skyriaus antraštėmis, schemomis, lentelėmis ir kt. vaizdine medžiaga, informaciniai pagalbiniai tekstai, turinys. Atliekamas kūrinio redagavimas(ne tik kalbinis, bet bendradarbiaujant su autoriumi, redaktorius gali padėti autoriui patikrinti faktus, patikslinti teksto sandarą, patari, kokią papildomą informaciją pateikti, kaip geriau iliustruoti knygą), maketavimas(nustatomas knygos formatas, apimtis, parenkama popieriaus rūšis, šriftas, intervalai tarp eilučių, puslapio laukų dydis, spausdinimo būdas, įrišimas), korektūra(spaustuvinio rinkinio tikrinimas ir klaidų taisymas) ir pan. Išskiriamos trys knygos projekto dalys: tekstinės dalies parengimas, iliustracijų parengimas ir viršelio parengimas, taip pat apskaičiuojamos darbo sąnaudos ir išlaidos. Kai parengiamas ir išspausdinamas galutinis maketas, jis perduodamas spaustuvei arba poligrafinių paslaugų firmai. 3 etapas. Gamybos. Gamybos procesą sudaro trys pagrindinė operacijos: Rinkimas - teksto ir vaizdo, kuris bus atgamintas spausdintame puslapyje, gaminimo ir išdėstymo procesas. Rinkta rankiniu būdu(literos), linotipu(renka eilutėmis), monotipu(raidėmis), fotorinkimu, kompiuteriu. Spausdinimas. Spaudos būdai: iškiliaspaudė, giliaspaudė ir plokščiaspaudė. Įrišimas. Tarp leidyklos ir spaustuvės sudaroma sutartis, sprendžiami popieriaus pasirinkimo ir įsigijimo klausimai, pagal pateiktą užsakymą spaustuvė išspausdina leidinio tiražą. Šio proceso metu leidėjai turi nuolat stebėti spaustuvėje atliekamą darbą, kad nebūtų nukrypstama nuo maketų ir pan. Jei yra galimybė naudingas signalinis knygos egzempliorius, bandomasis viršelio spaudas. Pasirašomas priėmimo - perdavimo aktas, išspausdintas tiražas perduodamas leidyklai, kur leidinys atidžiai peržiūrimas. 4 etapas. Jei leidinys buvo užsakytas - perduodamas užsakovui. Jei paskirtis komercinė - perduodamas knygų prekybos tinklams. Šiuo atveju leidykla privalo stebėti ir kontroliuoti knygų paskirstymą tarp knygynų, ieškoti naujų būdų jai platinti ir reklamuoti. Jei mažoms leidykloms sunku pačioms kontroliuoti leidinių paskirstymą, jos bendradarbiauja su didmeninėmis knygų prekybos firmomis. Sprendžiant knygos kainą, svarbu prisiminti, kad dalis egzempliorių turi būti nemokamai duodama bibliotekoms, taip pat skiriama pačiam autoriui, ar naudojama reklamos tikslams. 17. Spausdintų ir skaitmeninių leidinių tipologija. Spausdintų leidinių tipologija. Leidybos apimtys auga. Pastebima tendencija: auga spausdintų leidinių įvairovė (pavadinimų skaičius), tačiau mažėja tiražai, ypač periodikos. Tai susiję su informacijos sklaida elektroniniais kanalais, spausdintų ir skaitmeninių leidinių konkurencija. Didėjant leidinių įvairovei aktualesnė tampa jų tipologija - poligrafinės ir skaitmeninės produkcijos sugrupavimas pagal logiškai pagrįstą sistemą - knygininkystei būdingus požymius. Tipologija leidžia grupuoti leidinius pagal rūšis ir porūšius. Remiantis leidinių tipologija vykdomi tyrimai, kurie reikalingi leidybai, prekybai, rinkodarai, reklamai. Leidinys yra materialus laikmenos informacinis dokumentas, perėjęs redakcinį-leidybinį procesą, savarankiškai apipavidalintas ir turįs leidybos duomenis. Skaitmeninis leidinys - skaitmeninės laikmenos informacinis dokumentas, kuriuo naudotis reikia skaitmeninio atpažinimo priemonių. Leidinio tipas - teorinis leidinio modelis, sudarantis galimybę apibūdinti jo esmę ir individualumą. Leidiniu rūšis - leidinių grupė, kurią formuoja būdingi vidaus ir išorės požymiai. Rūšis skaidoma į mažesnes grupes - porūšius. Svarbiausi leidinio požymiai yra laikmena ir informacija. Tradiciškai knygotyroje leidiniai klasifikuojami pagal: 1. Turinį. 2. Funkcijas. 3. Skaitymo adresatą (skaitytoją). 20 a. susiformavusios tipologijos svarbiausi klasifikavimo požymiai yra keturi: 1. Materialioji konstrukcija. Leidiniai skirstomi pagal vidinę konstrukciją ir išorę (formą, leidybines, poligrafines charakteristikas). Šiamm leidinių tipui priklauso knygos (daugiau kaip 48 psl.), brošiūros (5-48 psl.), laikraščiai, žurnalai, tęstiniai leidiniai, plakatai (informacijos meninis apipavidalinimas), afišos (informacijos perteikimas šriftu), lapeliai (1-4 psl.), lankstiniai. 2. Informacijos ženklu pobūdis. Pagal ženklų pobūdį išskiriami tokie leidiniai: tekstiniai (vyrauja žodinis tekstas), natų (muzikinio kūrinio užrašymas natų ženklais), kartografiniai (žemėlapiai ir žemėlapiai - schemos), Brailio spaudos ( specialiu akliesisms skirtu šriftu), vaizdiniai (albumai, atlasai, atvirukai, estampai, plakatai, vaizdinės priemonės, iliustracinė medžiaga nusveria tekstinę). 3. Periodiškumas ir struktūra. Pagal šį požymį leidiniai skirstomi į: • Neperiodinius: tai vienkartiniai leidiniai (knygos, brošiūros, plakatai ir kt. Populiariausi yra monoleidiniai, kuriuos sudaro tik vienas grožinis, mokslo ar kitoks kūrinys), serijos (knygos jungiamos pagal iš anksto nustatytus ir lengvai atpažįstamus požymius), teminiai rinkiniai (straipsnių kokiu nors klausimu knygos), raštai (apima visus ar dalį vieno autoriaus kūrinių). • Periodinius: išeina nustatytais laiko tarpais, tuo pačiu pavadinimu, nesikartojančio turinio, vienodai apipavidalinti, numeruoti, datuoti, lankstytų lapų arba brošiūros formos. Periodinių leidinių porūšiai: laikraščiai (spausdinti ant didelio formato lapų, pagal periodiškumą būna dienraščiai, savaitraščiai, dvisavaičiai, mėnraščiai), žurnalai (panašus į brošiūrą, turi viršelį, turinį. Periodiškumas įvairus - nuo karto per savaitę iki karto per metus) ir biuleteniai (į žurnalą panašus bet paprasčiau apipavidalintas, nedidelės apimties leidinys. Skelbiama dažniausiai speciali, tam tikriems interesams skirta informacija). • Testinius: leidžiami iš anksto nenustatytais laiko tarpais. Išlaiko pavadinimą, vienodą formatą ir tęstinę numeraciją. Dažniausiai tai didelės apimties leidiniai ir skelbia mokslo darbus. 4. Paskirtires adresatas. Tai svarbiausias tipizavimo požymis. Parodo, kokiam tikslui leidiniai skirti ir kokią užduotį atlieka socialinėje aplinkoje. Nuo paskirties priklauso informacijos pobūdis, apimtis, turinys, struktūra, medžiagos dėstymo forma, apipavidalinimas. Pagal paskirties adresato požymį skiriama 13 pagrindinių leidinių rūšių: 4.1. Oficialieji: įstatyminio, normatyvinio, direktyvinio pobūdžio. Paskirtis - informuoti pareigūnus ir visuomenę apie valstybės valdymą, reguliuoti tautinius, visuomeninius, gamybinius, pilietinius santykius. Porūšiai: a) tarpvalstybinės ir tarptautinių organizacijų sutartys, b) šalies įstatymai, Seimo teisės aktai, Prezidento dekretai, vyriausybės nutarimai, c) valdymo ir administracijos įstaigų potvarkiai, d) visuomenės grupių, susidariusių pagal profesinius interesus ar pažiūras nuiostatai. 4.2. Moksliniai: moksliniai tyrinėjimai, informacijos duomenų sąvadai ir kt. Tradicinė forma - knyga su pagalbiniu informaciniu tekstu: rodyklėmis, komentarais, šaltinių, literatūros nuorodomis. Skiriama moksliniams darbuotojams, aukštos kvalifikacijos specialistams, vyresnių kursų studentams. Porūšiai: monografija (išsamus vienos problemos ar temos tyrimas), mokslo darbų rinkiniai (rengia autorių kolektyvai, leidžia mokslo tyrimo institucijos, mokslinės organizacijos, aukštosios mokyklos), konferencijų medžiaga (skaitytų pranešimų, nutarimų vienkartinis rinkinys), pranešimų tezės (būsimos konferencijos pranešimų santraukos), preprintai (išankstinių mokslo tyrimų duomenų santraukos siekiant užfiksuoti autorių teisių pirmumą), atliktų tyrimų santraukos (skelbiami prieš disertacijos gynimą). 4.3. Mokslo populiarinimo: skirti skaitytojams nespecialistams. Lengvai suvokiama dėstymo kalba skelbia mokslo tyrimų duomenis. Apima visas mokslo sritis. Populiariausia forma - knygos, brošiūros, žurnalai. 4.4. Literatūriniai grožiniai: skelbia grožinę kūrybą ir jos interpretacijos veikalus. Paskirtis ugdyti estetinę, dorovinę ir idėjinę nuovoką, žadinti kūrybingumą. Turi emocinį poveikį. Porūšiai: prozos, poezijos, dramos knygos. Kelių autorių nedidelės apimties kūrinių rinkiniai vadinami almanachais ir antologijomis. Almanachuose skelbiami įvairių žanrų kūriniai, antologijose - tik vieno žanro, dažniausiai poezijos kūriniai. Grožinę kūrybą interpretuojantys veikalai vadinami dokumentiniais meniniais ir moksliniais meniniais. 4.5. Gamybiniai praktiniai: skirti įvairios kvalifikacijos specialistams. Skelbiamos taikomojo pobūdžio žinios leidžiančios diegti mokslo ir technikos laimėjimus. Porūšiai: metodinės instrukcijos, vadovai, atmintinės, produkcijos katalogai, techninės charakteristikos katalogai. 4.6. Normatyviniai gamybiniai praktiniai: oficialaus pobūdžio, nustato gamybinės ir organizacinės veiklos normas, taisykles, reikalavimus. Porūšiai: taisyklės, standartai, įstatai. 4.7. Mokomieji: skelbia susistemintas, dėstymui ar mokymuisi skirtas žinias skirtas mokiniams ir studentams. Pritaikyti konkrečiai disciplinai ar kursui. Porūšiai: vadovėliai, mokomosios priemonės, metodikos priemonės, darbo sąsiuviniai, savimokos vadovėliai, chrestomatijos (literatūrinių ar kt. tekstų rinkiniai), praktikumai, uždavinynai, programos. 4.8. Masiniai politiniai: visuomeninio politinio turinio ir agitacinio propogandinio pobūdžio. Tikslas - daryti daryti idėjinę ir pasaulėžiūrinę įtaką. Pvz. atsišaukimai. 4.9. Tikybiniai: perteikia religijų doktrinas. Svarbiausi krikščionių leidiniai: Biblija, katekizmai, giesmynai, maldaknygės, pamokslai, apeigynai. Kitų religijų: toros, talmudai, Koranas, sunos ir kt. 4.10. Žinyniniai: teikia glaustas taikomojo ar mokslinio pobūdžio žinias. Turi sisteminę ar abėcėlinę struktūrą tam, kad informacija būtų greitai randama. Porūšiai: enciklopedijos, enciklopediniai, kalbiniai, terminų žodynai, adresų (telefonų) knygos, katalogai. 4.11. Informaciniai: skelbia antrinius dokumentus ar tyrimų rezultatus, gautus vykdant mokslinę informacinę veiklą. Porūšiai: bibliografijos rodyklės, apžvalgos, referatai. 4.12. Reklaminiai: patrauklia vaizdo ir teksto sintezės forma teikia žinių apie gaminius, paslaugas, renginius siekiant sukurti jų paklausą. Porūšiai: plakataos, afiša, lankstiniai, prospektai. 4.13. Laisvalaikio: teikia populiarių, ne specialistams skirtų žinių apie kasdienę buitį, laisvalaikio ir pramogų turinį. Tai namų ūkio, kulinarijos, siuvimo, mezgimo, turizmo ir kt. knygos, spnų, burtų, pranašavimų aiškinimo literatūra. Leidiniai klasifikuojami remiantis ir atskirais požymiais ir jų visuma, {askirties adresato kriterijus dažniausiai derinamas su kitais kriterijais ir taip pasiekiama ypatingo lankstumo ir funkcionalumo. Kiekviena leidinio rūšis turi skirtingą turinį ir architektūrą. Be paminėtų leidiniai gali būti klasifikuojami ir pagal kitus požymius: adresatą (skaitytojo išsilavinimas, amžius ir kt.), kalbą (leidiniai lietuvių, anglų, rusų ir kt. kalbomis), struktūrą (rinktinės, daugiatomiai ir kt. leidiniai), leidimo laiką (inkunabulai, paleotipai, senoji, naujoji knyga), meninį apipavidalinimą ir gamybos būdą (rankraštis, spausdintas, kopijuotas ir kt.). Tiksliai priskirti leidinius kuriam nors vienam tipui sunku. Leidinių tipologija reikalinga bibliotekininkystei, leidybai, gamybai, prekybai, statistikai. Mokslininkai kuria ir kitokias šiuolaikinių leidinių tipologijas. Skaitmeninių leidinių tipologija. Skaitmeniniai leidiniai skirstomi į rūšis pagal šiuos kriterijus: 1. Spausdinto varianto buvimas (kai atkartoja spausdintą leidinį). 2. Informacijos pobūdis (tekstinė, vaizdinė, garsinė, daugialypės terpės, programinė). 3. Paskirtis (atitinka spausdinto leidinio rūšis). 4. Platinimo technologija (vietiniai, tinkliniai, mišrūs). 5. Leidinio ir vartotojo sąveika (vartotojo keičiami arba nekeičiami leidinio dydžiai ir apimtys). 6. Periodiškumas. 7. Struktūra. 18. Lietuvos leidybos produkcija ir jos statistika. Lietuvos publikuotų dokumentų statistinės apskaitos pagrindas yra privalomasis leidinių egzempliorius, 2006 m. gautas iš šalies leidėjų ir saugomas Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionaliniame publikuotų dokumentų archyviniame fonde. Statistikos objektas - spausdinti dokumentai, neknyginė medžiaga ir elektroniniai ištekliai fizinėse laikmenose, apipavidalinti kaip atskiri vienetai, turintys metriką ir skirti perteikti užfiksuotą informaciją. 2006m. spaudos statistikos duomenimis, knygų leidybos padėtis nesikeičia. Knygų ir brošiūrų išleista daugiau nei 2005m. (325 knygomis), o vidutinis vienos knygos tiražas išliko toks pats - 1.8 tūkst. egz. 19. Metininko „Lietuvos spaudos statistika44 sandara ir teikiama informacija. 20. Knyga visuomenės informavimo priemonių (VIP) sistemoje. Masinės komunikacijos istorija rodo, kad knyga negali patenkinti visų informacijos kaupimo ir platinimo poreikių. Yra tokių sričių, kur, siekiant panaudoti informaciją efektyviau, knyga gali būti ir yra pakeičiama. Pvz. knygos ir laikraščiai siekia to paties tikslo: patenkinti žmonių poreikį žinoti, būti informuotiems, tačiau, siekiant informacijos operatyvumo, laikraščiai tai padaryti įgalina greičiau. Knyga reikia suprasti ne kaip universalia informacijos priemone, bet kaip šiu priemonių sudedamąja dali. Knyga yra viena iš 5 pagrindinių masinių komunikacijos priemonių (knygos, kinas, televizija, radijas, laikraščiai). Tyrimai rodo, kad skirtingi poreikiai lemia vienų ar kitų priemonių pasirinkimą- žmonės linkę skaityti laikraščius, klausytis radijo ar žiūrėti televiziją kad palaikytų ryšį su visuomene. Knygos ir kinas jiems padeda kuriam laikui pabėgti nuo tikrovės. Knyga - dažniausiai naudojama priemonė siekiantiems save pažinti. Tyrimų duomenimis žmonės, skaitantys knygas, kitomis komunikacijos priemonėmis naudojasi ne daugiau ir ne mažiau nei tie, kurie knygų neskaito. Žmonės renkasi informacijos priemones pagal tai, kokio sudėtingumo lygio informaciją jos geriausiai perduoda. Faktai lengviau suvokiami klausant, sudėtingesnei informacijai perteikti derinamas garsas ir vaizdas, sudėtingiems, abstraktiems dalykams labiausiai tinka knyga, kur pateikiamas nuoseklus, užbaigtas tekstas dažnai papildomas iliustracijomis, schemomis, grafikais, brėžiniais. Knyga netenkina visų informacijos poreikių, tačiau tai yra tinkamiausia priemonė perteikti užbaigtą ir nuosekliai organizuotą tekstą. Nors šiuolaikinėje visuomenėje svarbus informacijos greitis ir operatyvumas, tačiau poreikis susikaupti, pamąstyti išlieka. Knyga, kaip „lėta" informavimo priemonė turi šią savybę ir tai yra privalumas. 21. Skaitytojas ir vartotojas. Iki 20 a. antros pusės knyga buvo siejama tik su skaitymu. Atsiradus naujoms informacijos laikmenoms (garso, vaizdo, skaitmeninėms), skaitymo sąvoką keičia vartojimo sąvoka, nes ji tiksliau išreiškia įvairiopą pateikiamos informacijos supratimą. Šiuolaikinėje skaitmeninėje knygoje randame ne tik raštą, bet ir garsus, judančius vaizdus, todėl galime teigti, kad knygos vartojimas - tai skaitymas, kaip psichofiziologinis procesas, tačiau jame dalyvauja jau ne tik regos, bet ir kiti organai. Skaitymo tyrimai rodo, kad kinta požiūris į tradicinį skaitymą. Tradicinės knygos vaidmuo vienuose gyventojų sluoksniuose didėja, kituose, ypač jaunimo tarpe, mažėja. Tai lemia sparti technologijų raida, galimybė gauti informacijos neskaitant knygų. Iškyla klausimas - ką reiškia skaityti knygą? Ar tai tik spaudinio fizinis skaitymas, supratimas ir suvokimas, ar tai visų informacijos laikmenų vartojimas kasdieninėje veikloje? Siekiant pažinti skaitytojus pasitelkiama skaitytojų tipologija. Kuriami apibendrinti skaitytojo modeliai pagal įvairius kriterijus, tačiau priskirti žmones vienam ar kitam apibendrintam modeliui yra sunku, nes skaitymo procese skaitytojas gali pereiti iš vieno tipo į kitą, todėl kad veikiama aplinkos, kultūros ir kitų veiksnių skaitytojo asmenybė kinta. Svarbiausi skaitytojų tipizavimo kriterijai: • Amžius. Skiriami vaikai (iki 18 m.) ir suaugusieji (po 18 m.). Dažnai bandoma įterpti jaunimo grupę, tačiau labai sunku apibręžti šios grupės amžiaus ribas. Vaikai skaitytojai dažnai dar skirstomi į smulkesnes tipologines grupes (Lietuvoje išskiriamos 4 grupės: ikimokyklinio amžiaus (iki 7 m.), pradinių kl. moksleiviai (7-10 m.), paaugliai (11-15 m.), jaunimas (nuo 16 m. Viršutinė šios amžiaus grupės riba pasirenkama labai nevienodai). • Lytis. Berniukų ir mergaičių, vyrų ir moterų skaitymas. Leidžiama spaecialiai vienai ar kitai lyčiai paskirti leidiniai. • Požiūris i skaitymą. Išskiriami šie tipai: abejingi skaitytojai (skaito tik būtinybės verčiami), pasyvūs (skaito tik tai, ką pasiūlo kiti), knygų graužikai (skaito viską iš eilės), impresyvūs (ieško tik įspūdžių), intrigos ir dinamokos mėgėjai, religinės ir dvasinės lit. mėgėjai, emocingo moralinio turinio mėgėjai ir kt. • Skaitymo motyvacija. Išskiriami šie tipai: neskaitantys, skaitantys iš pareigos, skaitantys dėl intereso, skaitantys iš pareigos ir kartais dėl intereso, skaitantys tik dėl intereso, skaitantys iš pareigos ir visada dėl intereso. • Skaitymo aktyvumas. Išskiriami aktyvūs skaitytojai (skaitymas ir socialinė veikla vienodai aktyvūs), skaitytojai vartotojai (socialinė veikla pasyvi, skaitymas intensyvus), galintys būti aktyvūs (socialinė veikla aktyvi, bet neturi laiko ir motyvacijos skaityti), pasyvūs knygos vartotojai. • Skaitomu leidiniu tipai. Skirstoma pagal tai, ką skaito: periodiką, garsines knygas, skaitmeninius leidinius ir kt. Knygos vartotojų tipizavimas. Skaitytojai tipizuojami turint omenyje spaudos leidinius. Hiperteksto, kitų laikmenų atsiradimas keičia požiūrį į skaitymą. Keičiasi vartotojo santykis su knyga ir pasirinkimo prioritetai. Vartotojas išmoksta naudotis vis naujomis laikmenomis, gali rinktis jų rūšis, derinti popierinę ir skaitmeninę knygas, raštą ir daugialypės terpės dokumentus. Daugialypės terpės dokumentai turi savo skaitytojus (dominuoja vaikai ir jaunimas). Daugelis suaugusių pripratusių prie spausdintų leidinių nenoriai renkasi skaitmeninius, nes juos sunkiau suvokti, sunkiau fiziškai skaityti, ne visad priimtini papildomi efektai. Naujų formatų leidinių atsiradimas turi įtakos naujų skaitytojų kategorijų atsiradimui - formuojasi vartotojų karta, kuriai tekstui priimti ir suvokti yra būtini pagalbiniai vaizdo elementai (3d iliustracijos, garsas, vaizdas ir kt.). Tipizacijos procesas darosi vis sudėtingesnis ir aktualesnis, nes svarbu pažinti skaitytojų tipus, tam kad prognozuoti knygos ir leidybos ateitį. 1. + FABIAN, Bernhard. Knygos ateitis. Knygotyra, 2003, t. 40, p. 236-245. 2. Knygotyra: vadovėlis. Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 11-87, 146-170, 264-306, 328-340. - Tas pat 2-ojoje laidoje (2007). 3. McLUHAN, Marshal. Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai. Vilnius : Baltos lankos, 2003. 347 p. 4. VLADIMIROVAS, Levas. Apie knygas ir bibliotekas: straipsnių rinkinys. Vilniaus : Vilniaus universiteto leidykla, 2002, p. 16-19. 5. + MIGON, Krzysztof. Bibliologija pasaulyje. Tarp knygų, 2000, nr. 7, p. 14-21. (MISIŪNUI )DATUS, C. Smith, jr. Knygų leidybos pradmenys. Vilnius : Alma littera, 1994, p. 77-91, 99-128 3L Leidybos vieta šiuolaikinėje visuomenėje, jos kultūriniai ir ekonominiai aspektai* (nepilnas) Knygų leidyba - verslas, iš kitos pusės suprantamas kaip kultūrinė veikla. Šis prieštaravimas kelia daugybę problemų, kurie nori užsiimti knygų leidyba kaip verslu. Svarbi leidybos paskirtis - aiškinti plačiajai visuomenei, kodėl knygų leidyba yra švietimo, socialinės bei ekonominės raidos, taigi ir tikro valstybingumo pamatas. Švietimas - yra svarbiausia investavimo sritis, lemianti pažangą, o knygos yra svarbiausios švietimo priemonės. Leidėjų verslas - tai komunikacija. Šiuo metu knyga yra komunikacijos priemonė, ir daugelis mano, kad aip bus ir toliau, nors yra ir naujų reiškinių -kompiuterinė programinė įrana, mokomoji TV ir pan. 2. Juridiniai leidybos pagrindai. Lietuvos leidėjai privalo vadovautis šiais standartais: o Tarptautinis standartinis knygos numeris (ISBN) (1994); o Serialinių leidinių tarptautinis standartinis numeris (ISSN); o Laikraščių leidybiniai duomenys ir jų išdėstymas (1994); o Knygų leidybinis įforminimas (standartus nustato leidybinius duomenis, jų eilę ir duomenų pateikimo formą); o Tarptautinis standartinis muzikos leidinio numeris (ISMN) (1998). Teisinė bazė: Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (1996 m. liepos 2 d.); Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai: o Dėl spaudinių ir kitų dokumentų privalomųjų egzempliorių siuntimo bibliotekoms tvarkos (1996m.); o Dėl ausčiau esančio nutarimo dalinio pakeitimo (1997m.); o Dėl Tarptautinio standartinio knygos numerio (ISBN) žymėjimo leidiniuose (1993m.). 3. Leidyklų organizacinės struktūros ir tipai: šakinė, specializuota, universali leidykla. Nepriklausomoje Lietuvoje susiformavo leidybinė struktūra, kur dominuoja leidyklos. Privačios, aukštųjų mokyklų ir kitos leidyklos, sudaro 1/3 visų leidėjų, o išleidžia 2/3 visos metų produkcijos. Likusį 1/3 produkcijos pasidalija kiti leidėjai: įvairios valstybinės institucijos, tarptautinės organizacijos, privačios firmos, draugijos, fondai, asociacijos, spaustuvės, periodinių leidinių redakcijos, pavieniai asmenys, meniniai kolektyvai ir religinės institucijos. Vidutiniškai vienas leidėjas paskelbia apie 6 leidinius kasmet. Pagrindinį leidinių srautą formuoja arti 100 leidyklų, kurios publikuoja >10 leidinių per metus. 100-150 knygų ribą kasmet įveikia vos kelios leidyklos. Daugiau nei trečdalis leidėjų per metus išleidžia tik po 1 knygą. Rinkos dydis lėmė, kad Lietuvoje dominuoja universalios leidyklos, leidžiančios įvairaus pobūdžio literatūrą. Per kelerius metus susiformavo leidyklų lyderių grupė: "Alma littera", „Šviesa", 11 Vaga", "Baltos lankos", "Tyto alba", ir kai kurios kitos (Rašytojų sąjungos, Vilniaus dailės akademijos leidyklos.). Beveik visos yra privačios, susikūrusios nepriklausomybės metais. Išimtį sudaro "Vaga", kurios istorija siekia 50 metų ir kuri vienintelė iš buvusių valstybinių leidyklų, perėjusi į privačias rankas, išliko rinkoje. Lietuvoje leidyboje įvairiose srityse dirba per 3000 žmonių. Dauguma naujų leidyklų turi labai nedidelį personalą, dažnai bendradarbiauja su laisvai samdomais redaktoriais, korektoriais ir 1.1. Geografiniu požiūriu leidyba telkiasi didmiesčiuose - Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Dažnas rajonas taip pat turi po leidyklėlę, tad galima kalbėti apie besiklostančias regioninės leidybos tradicijas. 4. Leidybos ekonomikos pagrindai. 98-112 Knygos leidėjas - tai investuotojas į knygas. Jis moka autoriui, vertėjui, dailininkui, redaktoriui, spaustuvininkui, popieriaus teikėjui ir kitiems žmonėms už knygų gaminimą, moka už jų pardavimą, reklamą ir prekybos organizavimą, o gauna pinigus iš knygų pardavėjų ir tų, kurie perka knygas arba teisę kokiu nors būdu pasinaudoti knygų turiniu. Leidėjas tikisi daugiau pinigų, negu yra išleidęs. Tai ir yra knygų leidybos ekonomika. Esminis knygų leidybos principas: didinant egzempliorių skaičių, vieno egzemplioriaus savikaina sumažėja ne truputį, o kartais net labai daug. Išlaidos. Leidėjų išlaidos vertinamos dvejopai. Pirmu būdu, jos skirstomos į tris grupes: • Redakcinio parengimo išlaidos. Atlyginimai, honorarai. • Gamybos išlaidos. Atlyginimas spaustuvininkui, popieriaus, dažų, siūlų ir t.t. gamintojams • Prekybos ir platinimo išlaidos. Atlyginimai prekybos agentams, užsakymų tvarkytojams, knygų išsiuntinėtojams, reklamos darbuotojams ir kt. Antruoju atveju leidėjas naudojasi spręsdamas,kiek reikia išspausdinti knygos egzempliorių, kokią nustatyti pardavimo kainą, kiek nusileisti autoriui derintis dėl honoraro ir t.t. Išlaidos skirstomos: • Automatiškai kintančias. Tos, kurios padidėja didėjant egzempliorių skaičiui. • Nekintančios, (redakcinis parengimas, teksto rinkimas) • Reklamos išlaidos. • Pridėtinės išlaidos, (administracijos, sąskaitybos, nuomos ir pan) Pajamos. Skaičiuodamas galimas pajamas leidėjas turi atsižvelgti į: • Pardavimo kainą • Parduotų egzempliorių skaičių • Nuolaidą knygų pardavėj ams ir kitiems pirkėj ams • Nenumatytos pardavimo išlaidos Tarkim išleista 5000 egzempliorių po 31t. 100 sugadinti arba išdalyti nemokomai. Pardavimui lieka 4900. Vidutinė nuolaida sudaro 25%, nenumatytos išlaidos - 3%. Grynosios leidėjo pajamos - 106951t. 5. Leidinio sąmata. 6. Leidinio redakcinio ir gamybinio darbo pagrindai. Redakcinis darbas. Tas leidėjas, kuris nori deramai pasitarnauti visuomenei ir savo firmai, pats nuolat ieško rankraščių. Jis ne tik siekia gauti geriausius jau parašytus kūrinius, bet ir skatina rašyti naujus, kurie pasitarnautų visuomenei ir rinkai. Čia atsiskleidžia dvejopos leidėjo galimybės - kaip kultūros veikėjo ir kaip įžvalgaus verslininko. Pagrindinis redaktoriaus darbas - ieškoti rankraščių (strateginė veikla). Gavus rankraštį, labai svarbu atsakingai su juo elgtis, redaktorius j į užregistruoja - mato, kada jis gautas, kada paduotas recenzentui, kada grąžintas autoriui ir pan. kalbant, apie rankraščių įvertinimą, redakcijos darbas yra tuo efektyvesnis, kuo redaktoriai randa daugiau būdų mažesnėmis laiko ir lėšų sąnaudomis įvertinti tuos rankraščius, kurie galiausiai bus atmesti. Rankraštį skaito redaktorius, recenzentas iš šalies ir dar vyksta kiti svarstymai, lemiantys, ar spausdinti knygą. Rankraštis pas leidėją patenka įvairiai: etatiniai darbuotojai (redakcijos skyrius), leidyklos žvalgai (leidyklos vardu ieško rankraščių ir nukreipia pas redaktorių), premijos (siūlomos už geriausius leidyklai pateiktus rankraščius), leidybos agentai (tarnauja autoriui, gauna rankraštį, ieško leidyklos, autoriaus vardu derasi dėl sutarties). Ilgalaikės leidybinės programos: serijos, vadovėliai ir skaitiniai, informaciniai leidiniai. Ilgalaikių programų finansavimas: poreikių planavimas, paskolos. Kuriant ilgalaikes programas redaktorius bendrauja su realizacijos skyriumi, jog užsitikrinti, kad bus kas pirks knygas. Rankraščio paruošimas spaudai(redagavimas). Pagrindinės redaktoriaus darbo su rankraščiu užduočių rūšys: • Įskaitomumas(aiškiai parašytos raidės, be daug pataisymų ar pribraukymų, tekstas atspausdintas mašinėle) • Nuoseklumas (rėmimasis žodynais ar kt. informaciniais leidiniais, rašyba, transkripcija, skyryba, santrumpos, alternatyvios formos, papildomos medžiagos suvienodinimas, kitos problemos, pvz. didžiosios raidės.) • gramatinių formų taisyklingumas, • aiškumas ir stilius • faktų tikslumas • teisėtumas ir padorumas, • gamybos detalės, (redaktorius turi pasiekti, kad rankraštis būtų visiškai pilnai sutvarkytas. Jei leidykla neturi dizainerio, redaktorius spaustuvininkui nurodo šrifto dydį ir tipą, eilutės ilgį, intervalus tarp eilučių ir t.t.) Gamybinis darbas. Knygos apipavidalinimas. Žmogus, atsakingas už knygos dizainą, yra būtinas. Kartais tai yra atskiru etatu dirbantis dizaineris, kartais pats redaktorius ir pan. Projektuodamas bet kurią knygą redaktorius bando suderinti: formos ir turinio vienovę, meninį patrauklumą, aiškumą ir suprantamumą skaitytojui, ekonomiškumą leidėjo ir galutinio vartotojo požiūriu, praktinį įgyvendinimą spaustuvininko požiūriu. Pagrindiniai dizainerio sprendžiami klausimai: • knygos apimties nustatymas • knygos tekstinės dalies projektavimas (šrifto ir su juo susijusių dalykų nustatymas, puslapio projektavimas) • iliustracinė medžiaga • titulinis puslapis ir viršelis • įrangos ir medžiagų parinkimas • spaudos procesai: rinkimas, spauda, popierius, įrišimas Knygos gamyba: spaudos darbai ir įrišimas * Trys pagr. procesai: Rinkimas - tai teksto, kuris turi būti atkurtas spausdintame puslapyje, pagaminimo ir išdėstymo procesas. Spausdinimas - tai dažų atspaudimas ant popieriaus spaudos mašina iš metalinio rinkinio arba spaudos formų. Įrišimas - spausdintų lapų sulankstymas, sudėjimas reikiama tvarka ir sutvirtinimas. Rinkimas: • rinkimas rankomis • monotipas • linotipas ir intertipas • kompiuterinis rinkimas ir kt. • Juodos, baltos ir spalvoto iliustracijos Spausdinimas: • Iškiliaspaudė • Plokščiaspaudė • Spauda be spaudimo • Trafaretinė spauda • Specialios mašinos Įrišimas • Minkštasis • Kiaurasis • Viršelių spausdinimas 7. Knygos reklama, populiariausi knygos reklamos būdai. Reklama - apima visus leidėjo naudojamus būdus pranešti pasauliui apie naują knygą ir padaryti taip, kad žmonės ją pirktų. Tai leidėjo įsipareigojimas kiekvienos išleidžiamos knygos atžvilgiu. Dažniausiai leidėjų naudojami reklamos būdai: • Knygos viršelis arba aplankas. Skirtas „patraukti akį". Geriausia pateikti tikslius, paprastus ir atsakingus teiginius. Meninė išvaizda turi atspindėti knygos pobūdį, o viršelio tekstas -sąžiningai ją apibūdinti. • Egzemplioriai, skirti laikraščių ir žurnalų apžvalgoms. Gali būti viena pigiausių ir geriausių reklamos formų. Viena iš leidėjų bendradarbiavimo formų - dėti bendras pastangas kad laikraščių leidėjo, TV ir radijo direktoriai skirtų kuo daugiau vietos ar laiko knygų pristatymams. Paprastai knygai skiriama 25-200 nemokamų egzempliorių, kurie nepriskaičiuojami prie bendro tiražo, iš kurio laukiamos pajamos. • Nemokami egzemplioriai rinktiniams asmenims. Principas labai panašus į apžvalginių egzempliorių dalinimą, tik čia nemokami egzemplioriai dovanojami garsiems, įtakingiems žmonėms, kurių nuomonė gali turėti įtakos knygos populiarumui. Egzempliorių adresatų sąrašas turi būti rengiamas labai atsakingi, kad pinigai nebūtų išvaistyti veltui. Nemokamų egzempliorių skaičius gali būti labai įvairus: gali nebūti nė vieno, o didesnėse šalyse, kur tikimasi knygos populiarumo gali būti išdalinama net apie 1000 tokių egzempliorių. • Prekybiniai pranešimai - tai ne tiek reklama, kiek informacija knygų prekybai, kad viena ar kita knyga bus išspausdinta tam tikru metu ir turės tam tikrą kainą bei tam tikrą nuolaidą. Daugelis leidyklų mažiausiai du kartus per metus išleidžia leidinių sąrašą ir jame pateikia pagrindines žinias apie visas savo būsimas knygas. Taip pat spausdinimas sezoninis pranešimas(nes visada tuo pačiu metų laiku). Tai nedidelis reklaminio prospekto formos katalogas, paprastai iliustruotas, kuriame išvardijamos, aprašomos ir aktyviai reklamuojamos ateityje išeisiančios knygos.... • Prekybos agentų apsilankymai knygynuose, mokyklose. Agentų darbą galima laikytis ne tiek reklamos, keik prekybos dalimi, tačiau patys savaime šie apsilankymai - reklama. Prekybos agentai taip pat nešioja ir reklaminius leidinius.... • Skelbimai spaudoje. Leidėjas gali reklamuoti savo knygas nusipirkęs plotą laikraštyje ar žurnale. Didelės leidyklos turi skyrius, kurios užsiima reklama tiesiogiai arba per nepriklausomas reklamos agentūras. Skelbimams spaudoje priskiriamos užsakymų kortelės. Yra ir kitų būdų. Reklama paštu: vardiniai sąrašai, užsakymo kortelės, kreditas, netiesioginis reklamos paštu poveikis. Radijas ir televizija, plakatai, parodos, įdomybės, premijos, publikacijos žurnaluose, vieši autoriaus pasirodymai, knygų grupės reklama, jungtinė reklama, kūrybingumas ir mokėjimas pasirinkti laiką. 8. Knygų platinimas. Knygų pardavimą galime skirstyti į tris dideles dalis: • Reklama. Procesas, kurio metu žmonės informuojami apie knygos egzistavimą ir įtikinami ją pirkti. • Užsakymų priėmimas. Užsakymai gaunami kaip reklamos kampanijos rezultatas. Jei užsakymai ateina paštu -jais rūpinasi reklamos skyrius. Užsakymus taip pat priima ir prekybos agentai. • Užsakymų vykdymas ir knygų siuntimas. Procesas apima knygų įpakavimą, išsiuntimą ir sąskaitų tvarkymą. Problemų dažnai sukelia knygų sandėliavimas, nes nėra pakankamos patalpos. Pardavimą lemiantys veiksniai: Pardavimo kaina, nuolaida, kreditas, grąžinimo teisės, reklama, aptarnavimas, laiko apsirinkimas. 9. Pagrindiniai knygų pirkėjai, jų ypatybės. Pagal tai, kad yra faktinis pirkėjas, knygų pardavimo būdai skirstomi į: • Pavieniai vartotojai (reklama ir pardavimas paštu, nuosavas leidėjo knygynas, nuosava leidėjo masinio platinimo sistema, nuosavas ledyno knygų klubas). • Institucijos (mokyklos, bibliotekos, švietimo įstaigos) • Mažmeniniai prekybininkai(mažmeninės prekybos knygynai, masinio platinimo bendrovės, knygų klubai, prekybininkai, parduodantys knygas paštu, knygų prenumeratos bendrovės, keliaujantys prekiautojai). • Didmeniniai prekybininkai. Tai tarpininkai tarp leidėjų ir mažmeninių prekybininkų. 10. Leidybos santykiai su valstybe. Knygų pramonė sudaro nedidelę šalies ekonomikos dalį. Švietimo darbuotojai, bibliotekininkai ir leidėjai supranta kokią didelę reikšmę valstybei turi knygų pramonės klestėjimas, bet, deja, vyriausybė dažnai linkusi matyti tik menką pinigų apyvartą. • Importo taisyklės. Užsienio prekybos taisyklės, importo licenzijos, ypač liečiančios popieriaus importą. • Pašto paslaugos. Svarbūs pašto tarifai, pašto paslaugų efektyvumas. • Cenzūra • Autorinė teisė • Konkurencija su valstybine leidyba 11. Šiuolaikinė leidybos situacija pasaulyje. Knygų leidyba Vakaru Europoje ir JAV. Knygų leidyba Vakarų Europoje laikoma labai sėkmingu verslu. Didžiausios pasaulio leidyklos priklauso europiečiams (Vokietijos, Prancūzijos, Olandijos ir Britanijos). Vyrauja mažo ir vidutinio dydžio leidybos įmonės, bet didžiąją dalį knygų išleidžia didžiosios leidyklos. Vakarų Europos šalims galimybes labai praplečia kalba (Ispanai - į P.Ameriką, Prancūzai - į Belgiją, Šveicariją ir dalį Afrikos). Taip pat Europos Sąjungos leidėjai investuoja į kitų šalių knygų leidybą, taip praplėsdami savo galimybes. 60% Europos šalyse išleidžiamų knygų sudaro Vokietijos, Britanijos ir Ispanijos leidyklų išleidžiamos knygos. Daugiausiai knygų nuperkama Vokietijoje. JAV knygų leidyba prasidėjo nuo 1639 metų. Iš pradžių tai buvo šeimos verslai, o nuo XXa. įsivyravo stambios įmonės. Šiuo metu JAV veikia apie 15 tūkst. leidyklų. 30 didžiausių susivienijimų išleidžia per 50% leidinių. Vyrauja gamybiniai kompleksai - leidyklos, leidžiančios knygas kietais viršeliais, vienijasi su pasirinkusiomis pigių masinių leidinių specializacija, su prekybos bei poligrafijos įmonėmis. Didžiosios leidyklos dažnai užsiima ne tik leidybos verslu. Plačiai paplitęs „holdingas" (kai motininė kompanija įsigyja tiek leidyklos, tiek bankų, draudimo bendrovių akcijų ir jas valdo). Stipriai investuojama į kitų šalių leidybą. McMillan yra didžiausias leidybos holdingas - valdo daugiau kaip 80 leidybos įmonių. Doubleday - didžiausia grožinės ir religinės literatūros leidykla. Egzistuoja universitetų leidyklos. Knygų prekyba paskutinį dešimtmetį augo. 2/3 knygų išplatinama per: didelius knygynų tinklus, knygų klubus, nuolaidų parduotuves, mažus tinklus bei nepriklausomus knygynus. Svarbia knygų rinkos dalį užima knygų eksportas. Leidėjų interesus gina Amerikos leidėjų asociacija. Ji turi atstovą kongrese, per kurį bandoma priimti reikiamus įstatymus arba sustabdyti nenaudingus. Yra leidžiamas savaitinis žurnalas apie knygų leidybą. b) Knygų leidyba Rytu Europoje. Regioną galima suskirstyti į 2 dalis: šalys, kur situacija yra ,normali' (Lenkija, Čekija, Vengrija ir kt. valstybės), ir šalys, kurios yra pusiau autoritarinės, kur politinės reformos vyksta sunkiai, o knygų leidėjai patiria politines represijas ir kovoja dėl savo išlikimo (kai kurios buvusios Jugoslavijos valstybės, Baltarusija, Armėnija ir kt.). lOdeš. pradžioje šalys išgyveno leidybos pakilimą - draustos knygos buvo leidžiamos ir akimirksniu išparduodamos, išaugo leidyklų skaičius, kainos buvo mažos, pelnas didelis. Tačiau netrukus leidyklos susidūrė su politinėmis, ekonominėmis bei kultūrinėmis pereinamojo laikotarpio problemomis. Dauguma valstybinių leidyklų arba bankrutavo, arba buvo privatizuotos. Leidykloms reikėjo mažinti savo etatus ir įrangą, vykdyti pertvarką, o tuo metu viršų ėmė naujai įsisteigusios kompanijos. Ypač grėsminga tai, kad mažos ir vidutinės leidyklos susiduria su išlikimo grėsme, kadangi jos pristato publikai naujus talentus, leidžia intelektualinius bei kultūrinius veikalus. Nesutvarkyta knygų platinimo ir prekybos sritis. Senosios sistemos suardytos, o naujas dar tik bandoma kurti. Daugelyje šalių sumažėjo knygynų, kiek daugiau knygynų atsidaro R.Europos sostinėse -Varšuvoje, Prahoje, Budapešte ir kitur. Nors kai kuriose šalyse susiformavo vidutinė klasė ir knygų parduodama kiek daugiau, tačiau susiduriama su sunkumais realizuojant „rimtas" knygas, nes pati vidutinė klasė labiau domisi kitomis kultūros sritimis, o ne grožine literatūra. Ypač sunku mažoms leidykloms, kurių knygos vis rečiau randa savo vietą. Knygos rinka Lietuvoje. Spaudos statistikos duomenimis, 2007 metais knygų leidybos kiekybinis augimas pastaraisiais metais stabilizavosi: knygų ir brošiūrų išspausdinta apie 4.5 tūkst. Vidutinis vienos knygos tiražas beveik nesikeičia nuo 2003m. - apie 1.8 tūkst. egz. Lyginant su dar ankstesnių metų duomenimis, tiražų skaičius pastebimai mažėja: 1997m. tiražas buvo du kartus, o 1990m. net šešis kartus didesnis nei 2007m. Teksto kalba. 86% knygų ir brošiūrų išspausdinama lietuvių kalba. Tarp leidinių užsienio kalba dominuoja knygos ir brošiūros anglų, rusų, lenkų ir kt. kalbomis. 36% visų knygų lietuvių kalba sudarė vertimai iš užsienio kalbų, 60% iš jų- grožinė literatūra. Tematika. 2007m. 37% visų leidinių sudarė grožinė literatūra. Pusė iš jos yra lietuvių grožinė literatūra, nors jos tiražai kur kas mažesni nei vertimų. Taip pat daug išspausdinta literatūros skirtam plačiajam skaitytojų ratui bei mokslinės literatūros. Pagrindinės Lietuvos knygų leidyklos Lietuvoje dominuoja universalios leidyklos, leidžiančios įvairaus pobūdžio literatūrą. Pagal statistiką: 2003m. - 524 leidėjai, 2004m. - 566 leidėjai, 2005m. - 489 leidėjai, 2006m. - 484 leidėjai, o 2007m. 455 leidėjai. Per kelerius paskutinius metus susiformavo leidyklų lyderių grupė. Daugiausia knygų nuo 2005m. išleidžia „Alma litera", nuo jos mažai atsilieka leidykla „Šviesa". Šių dviejų leidėjų publikacijų skaičius sudaro beveik 1/5 visų spaudos statistikos užregistruotų knygų skaičiaus. 2007 metais taip pat daug knygų išspausdino leidyklos „Technologija", „Technika", „Žaltvykstė", "Gimtasis žodis", „Vaga". Beveik visos leidyklos yra privačios, susikūrusios nepriklausomybės metais. Išimtis - „Vaga", kuri susikūrė prieš 50m. ir sėkmingai perėjusi iš valstybinės į privačią, toliau egzistuoja rinkoje. BRAZIŪNIENE 1. +(nurašyta©) Antspaudas. Ekslibrisas. Superekslibrisas. Iš Knygotyra: enciklopedinis žodynas. Vilnius : Alma littera, 1997, p. 97-98, 22, 352. 2. + BRAZIŪNIENĖ A. Spaudos paveldo sampratos ir išeivijos spaudos paveldo sklaidos klausimu. Knygotyra, 2008, t. 50, p. 7-20. 3. FEIGELMANAS, Nojus. Lietuvos inkunabulai. Vilnius : Vaga, 1975, p. 5-49. 4. ++ KISARAUSKAS, Vincas. Lietuvos knygos ženklai, 1518-1918. Vilnius : Mokslas, 1984, p. 6-23 1. Senoji knyga kaip media. Kalbėdami apie senąją knyga kalbame apie: 1. Kaip komunikacijos priemonė ir tarpininkas 2. Kaip pranešimas 3. Kaip institucializuota kažkas - senųjų leidinių telkinus įvairiose atminties institucijose metafora. Apie institucjas kurios saugo renka per leidinius: bibliotekos, archyvai ir muziejai. Visas jas vienija tai, kad visos jos per savo objektus saugo visuomenės kultūrinę ateitį). Ką pasako/kalba senoji knyga? Senoji knyga kaip pranešimas yra labai polifunkciška. 1. Pirma, senoji knyga kaip tekstas, labai įdomi mokslui, tiesiogine pradine prasme kaip informacija. 1547m. pirmoji lietuviška knyga. Svarbus lietuviams įvykis. Kažkur jo knygelėj užšifruotas autorius. Ši knyga įdomi ir literatūros ir knygos istorijai. Katekizmas kaip visų knygos kažkieno esmė. Knygos istorijos prasme ši knyga kalba visų grafinių lapų apriforminimu, raidžių puošyba, tekstu ir paratestu. 2. Senoji knyga kaip tyrimo objektas yra įvairių mokslo sričių tyrimo centre. Senosios knygos saugomos ne tik bibliotekose bet ir muziejuose bei archyvuose. Bet pavyzdžiui Mažvydo katekizmo originalo mum neduos, nes tai nacionalinė vertybė, ir originalo yra išlikusios tik dvi knygos. 3. Knyga kaip muziejinis objektas yra muziejininkystės objektas, BET (mes esam įpratę knygą vaitot visų pirma kaip tekstą, bet senajai knygai šita nuostata netinka, nes ji yra ne tik kaip tekstas, bet kaip įrišimas, ženklai, ir t.t. Netgi ta kita knygos pusė yra svarbesnė už informaciją.). Ir viršelis, ir jame įspausti knygos ženklai. Ir tą knygą skaičiusio asmens pasbraukimai, pasirašymai. Senoji knyga pradeda kalbėti į mus vsa savo komponentų derme, o tie vadinami paratekstai yra ypatingai įdomus. 2. Senųjų knygų telkiniai - palikimas ar paveldas? Arba tiksliau išsiaiškint ką mes vadinam spaudos paveldu(saugotinas palikimas. Ne viską ką mes paveldime, galime vadinti paveldu)? Svarbu pabrėžti, kad paveldas yra įpaveldintas palikimas. Senosios knygos kaip muziejinio ekspoato/artefakto-dirbtinai žmogaus sukurto objekto kažkas. Į kiekvienąją senąją knygą, mes turime žiūrėti kaip į individalų ir savitą egzempliorių. Senajai knygai netaikoma dubliatiškumo sąvoka(nėra dviejų vienodų). Gutenbergo biblija - 1542 kaip simbolis yra nepaprastai svarbi. Jos išlikę 49 egzemplioriai. Maince išlikusi. 3. Įpaveldinimas. . Įpaveldinimas - sąvoka ganėtinai nauja. Tai procesas, apimantis inventorinimo/registravimo fazę, apsaugos, prieigos, panaudos etapus. Tai paveldo proceso vyksmo priežiūra ir vadyba. Jo etapai: paveldo inventorinimas, apsauga, prieiga, panauda. 4. Spaudos paveldas. 5. 6. Chronologinės spaudos paveldo ribos. 1. Tai susitarimo reikalas, kad visus 15 a spaudinius vadiname inkunabulais(tai knygos išspausdintos nuo Gutenbergo biblijos, nuo 1452-1456m. (tiek metų prireikė biblijai apipavidalinti) iki 1500 gruodžio 31d.) 2. Paleotipai - 16a. pirmosios pusės spausdintos knygos. 1501-1555m. Inkunabula nuo paleotipo nieko nesiskiria, tai tik sąlyginiai susitarimo dalykai. Aišku ryškėja šiokie tokie skirtumai, pvz knyga nebežymima lapais o puslapiais ir t.t. Bet savaime paėmus knygas ir jas lyginant skirtumų žymių nėra. Be šių susitarimo dalykų sunku aprėpti visą knygos paveldą. 1. Visi kiti 16a. spaudiniai 2. Visi 17a. spaudiniai 3. Visi 18a. spaudiniai Šie amžiai daugmaž sutampa su kultūrnių epochų ribomis. 1500 - maždaug vidramžų pabaiga, renesanso pradžia ir t.t. Knygos taip suskirstytos elementariai patogumo dėlei bei praktiniais saugojimo sumetimais. 19-20a knygos ar jie ne paveldas? Jie yra paveldas. Išrandama spausdinimo mašina. Knygos praranda meninę prasmę. Tada atsiranda keletas žmonių, judėjimas, kurie sako kad reikia grįžt prie perrašinėjimo ranka. Knygos lietuvių kalba turi specifinį statusą ir bendru knygos istorikų susitarimu ir visos lietuviškos knygos iki 1864m. laikomos senoviškomis. 1861 m. - iš sovietmečio atėjusi data, kai buvo sukilimas. 1917m. - Rusijoje įvyko spalio perversmas. Visos tos datos yra grynai susitarimo dalykas 7. Inkunabulai, formalieji jų požymiai. 8. Paleotipai - pereinamasis etapas tarp inkunabulų ir XVI a. knygų. 9. Senųjų knygų paratekstai. 10. Knygų nuosavybės ženklai (rankraštiniai įrašai, antspaudai, ekslibrisai, superekslibrisai). marginalijos ir graffiti kaip paveldo dokumentai. Rankraštiniai irašai - senosios knygos nuosavybės ženklas, rodantis leidinio savininką. Atsirado kartu su pirmaisiais rašto rinkiniais ir bibliotekomis. Europos šalyse ėmė plisti nuo 12-13a. Iki 18a. įrašai dažniausiai buvo daromi anglų kalba. Jų turinys iš pradžių buvo įvairus, vėliau nusistovėjo tam tikros teksto formulės: „Ši knyga yra..", „Sau ir bičiuliams", „Sau ir saviesiems įsigijo..". Šios formulės buvo naudojamos ir pirmuosiuose ekslibrisuose ir superekslibrisuose. LDK pirmieji nuosavybės įrašai atsirado 15 - 16a. vienuolynų knygose. LDK knygų nuosavybės įrašuose 18a. įsivyravo lenkų, Mažosios Lietuvos - vokiečių kalba. Lietuviški įrašai Mažojoje Lietuvoje ėmė plisti nuo 18a., Didžiojoje - nuo 19a. antros pusės. Pagal paskirtį įrašai skirstomi į 4 grupes: pirmoji - provenienciniai, rodantys knygos nuosavybės kilmę, antrajai -donaciniai, įrašyti knygos dovanos gavėjo arba davėjo, trečiajai - dedikaciniai, sukurti knygos autorių, arba dovanotojų, ketvirtajai - memorialiniai, skirti mirusių knygos savininkų atminimui įamžinti. Įprastinė lietuviškų įrašų vieta - priešlapis arba viršelio vidinė pusė. Antspaudas - knygos nuosavybės ženklas, įspaustas įrankiu su tekstu ar piešiniu. Kai kuriose šalyse knygų nuosavybės ženklu laikoma tik tokia žymė, kurioje yra žodžiai „knyga", „biblioteka" ir pan. Knygų nuosavybei žymėti Lietuvoje naudojamas nuo XVIIa. Pirmieji buvo herbiniai, nuo XVIII a. - daugiausia tekstiniai. LDK buvo daugiausia su tekstu lotynų, lenkų ir rusų, Mažojoje Lietuvoje - vokiečių kalba. Dažniausiai turėjo įstaigos, pasaulietinės ir dvasinės diduomenės bibliotekų savininkai. Lietuvoje knygų nuosavybės ženklinimas paplito panaikinus liet. Spaudos lot. raidėmis draudimą. Jų atsirado daug daugiau negu kitų knygos ženklų - ekslibrisų ir superekslibrisų. Pradžioje knygų nuosavybės ženklai buvo raižomi metale, nuo XIXa. Pab. Daromi iš gumos. Būna stačiakampio, ovalinės, apskritos formos, su rėmeliu ir be jo, puošiami ornamentais, piešiniais. Tarybiniais metais juos gamino specialios dirbtuvės. Buvo draudžiama tokius ženklus gaminti apskritos formos ir vaizduoti tautinę simboliką. Šiuolaikinių nuosavybės ženklų tekstai būna lakoniški ir rodo knygos savininką, laikymo vietą, bibliotekos ar knygos įsigijimo metus. Pagal paskirtį ženklai skirstomi į institucinių, organizacijų ir asmens bibliotekų. Superekslibrisas (lot. super - ant, ex libros - iš knygų) - tai knygos nuosavybės ženklas, įspaudžiamas knygos įrišimo išorėje. Dažniausiai buvo įspaudžiami knygos savininko asmenvardžiai, monograma, inicialai, herbas, devizas, kiti nuosavybę liudijantys ženklai, knygos įrišimo data ir savininko gyvenamoji vieta. Superekslibrisai pasirodė Vakarų Europoje 15 a., labiausiai išplito 16-17 a. Lietuvoje seniausias išlikęs yra herbinis Žygimanto Senojo superekslibrisas (1518). Ankstyvieji superekslibrisai buvo reprezentaciniai, puošnūs ir įspaudžiami auksu. Spaudus gamindavo metalo raižytojai, knygų įrišimus ženklino knygrišiai. Superekslibrisus dažniausiai naudojo valdovų, didikų, dvasininkų, religinių ir mokslo institucijų bibliotekos. Ekslibrisas - knygos nuosavybės ženklas - lapelis, klijuojamas viršelio vidinėje pusėje arba priešlapyje. Iš pradžių ekslibrisuose buvo spausdinami asmenų herbai, monogramos, asmenvardžiai, įstaigų pavadinimai, dabar - dažniausiai meninis piešinys, charakterizuojantis bibliotekos pobūdį arba savininko polinkius. Ekslibrisai raižomi medyje, varyje, linoleume bei kt. medžiagose ir tiražuojami spaudos technika. Dalis šiuolaikinių ekslibrisų yra praradę savo funkcinę paskirtį ir, kaip mažosios grafikos kuriniai, gaminami tik parodoms. Pirmieji ekslibrisai pasirodė XVa.pab. Vakarų Europoje. Jų ėmė daugėti XVI ir XVIIa., labai paplito XVIII-XIXa. LDK seniausias žinomas ekslibrisas su kunigaikščio ir vyskupo Povilo Alšeiniškio herbu bei insignijomis datuojamas apie 1533m. Šis ženklas medžio lentele įspaustas tiesiog į knygos puslapį. Nuo XVIIIa. Pradėtos spausdinti šriftinius ekslibrisus. Pirmieji ekslibrisai su įrašais lietuvi kalba atsirado Mažojoje Lietuvoje apie 1866 - 1868m. Tai buvo popieriaus lapeliai, kartais įrėminti geometrinio piešinio bordiūrais, su knygos savininkų lietuviškomis pavardėmis. Lietuvoje po spaudos draudimo panaikinimo pirmasis ženklas buvo sukurtas Vaižgantui. P. Galaunė parašė pirmąją lietuvišką studiją „Ekslibrisas Lietuvoje. 16-20 šiomtmečiai". Nuo 1982m. Vilniuje veikia Lietuvos ekslibrisininkų klubas. Marginalijos. 1. Pastabos knygų ar rankraščių paraštėse. 2. Pastraipų ar kitų smulkių teksto dalių antraštės, tų pastraipų santraukos, išspausdintos puslapio paraštėje. Marginalijos senosiose knygose, proveniencijos ir kiti ženklai, dažnai neturintys tiesioginių sąsajų su knygos turiniu, Lietuvos istoriografijoje jau įvardyti kaip knygų graffiti. Jie atskleidžia praėjusių epochų mentalitetų kaitą, visuomeninę sąmonę, piliečių pasąmonę bei kasdienybę ir yra svarbūs daugeliu aspektų - socialinės psichologijos, dokumentinės ir kultūrinės komunikacijos, menotyros. Anot J. Liškevičienės, šie piešiniai, kaip socialinės komunikacijos išraiška, skirstytini į tris grupes: 1) savarankiškus užbaigtus meno kūrinius, turinčius savo kompoziciją, suteikiančius informacijos apie knygos savininką; 2) įvairiausio pobūdžio papaišymus, kurie laikytini skaitytojo impresijomis (paprastai tai primityvūs, neaiškūs, neužbaigti kontūriniai piešinukai, mažiau turintys ryšio su tekstu, užtat daug - su pačiu skaitytoju); 3) paterliojimus, papaišymus, neturinčius nieko bendra su menine percepcija

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!