Marcelijus Martinaitis

Poeto Marcelijaus Martinaičio biografija.
Marcelijus Teodoras Martinaitis gimė 1936 metais balandžio 1 dieną , Raseinių rajone Paserbenčio kaime. Vaikystėje gyvenęs neturtingų kaimiečių šeimoje, poetas anksti paliko gimtuosius namus ir vos 14 metų sulaukęs išvyko į Kauną. Nepažįstamame mieste, vienas, išstypęs ir nedrąsus paauglys iš karto net nesuvokė kur eiti. Su kaimo vaiko drovumu ir benamiškumo jausmu dairėsi Laisvės alėjoje, ryškiai išsiskirdamas iš minios, su mamos išaustu milinuku ir tėvo padaryta medine dėže. Pirmą vakarą ilgesingai žvelgė nuo Žaliakalnio į tėviškės pusėje besileidžiančią saulę prisiminė kaip gera buvo namuose... Prisiminė kelius į mokyklą, ties Kalnujais užlietus vandeniu, nuo Jorudo dvaro grįžtantį tėvą, kumeliuką, jam ir broliui pasodintus ąžuolus, Kalnupį, Serbentos upelį, Piliakalnį, Vadžgirio miškus, Blinstrubiškės ąžuolus, kaimo merginų balsus, giedant mojavas, sužaliavusia ganykla ateinančią jauną mokytoją, Šlynos krantus...
1956 metais baigė Kauno politechnikumą. 1956- 1957 m. dirbo ryšių techniku. 1957- 1958 m. dirbo Raseinių rajono laikraščio ,,Stalinietis“ redakcijoje. 1964 m. baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą, lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. 1964- 1966 m. dirbo ,,Komjaunimo tiesų“, o nuo 1966 m. ,,Jaunimo gretų“ redakcijose.1968- 1970 m. ,,Kultūros barų“, o nuo 1970 ,,Pergalės“ redakcijose. 1970-1972 m. Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos poezijos konsultantas. Nuo 1970 kandidatas į Rašytojų sąjungos valdybos narius.Nuo 1980 m. Vilniaus universitete dėstė lietuvių literatūrą ir tautosaką. 1989 m.nuo Sąjūdžio išrinktas SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1992 m. Nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto pirmininkas. 1998 m. Nacionalinės premijos laureatas.
Labai anksti pradėjęs kurti, poetas savo kūryboje mėgo tikroviškas kaimo gamtos ir buities detales jungti su karo atsiminimais, mitų asociacijomis. Reiškė pastovių žmoniškų vertybių ilgesį, širdies gerumą. Baladinio pobūdžio eilėraščiais atkuriama archajiška liaudies pasaulėjauta, naudojamasi folkloriniais alogizmais pagrista poetika. Kai kuriems eilėraščiams būdingi staigūs vaizduotės šuoliai, grotesko elementai. Žodis daugiau reiškia prasmės nujautimą, negu logiškai išbaigtą prasmę. Poezijai taip pat būdingos vidinio susikaupimo, susimąstymo nuotaikos, stiprus gamto spjautimas. Eilėraščiai dažnai improvizacinio pobūdžio, grindžiami...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!