Makso Horkheimerio ir Teodoro Adorno švietimo dialektika

...
Knygoje “Švietimo dialektika” Maxas Horkheimeris ir Theodoras Adornas remiasi „juodaisias“ buržuazijos rašytojais – markizu de Sade ir Nietzsche. Horkheimeris visada žavėjosi panašios pakraipos autoriais, jo kūrybai įtaką darė ir Machiavelli‘s, ir Hobbesas, ir Mandeville‘is.
„Švietimo dialektikoje“ pateikiama masinės kultūros kritika. Horkheimeris ir Adorno vadindavo ją „kultūros pramone“. Jie suprato ją kaip vienalytę pramogų sistemą, iš kurios pašalintas aukštosios kultūros kadaise turėtas kritikos potencialas ir kuri skiriama dominavimo sistemai stabilizuoti.
Pabrėžiama, kad susipina politika, sociologija ir psichologija. Industrinės visuomenės galybė įsikūrusi žmonių protuose.
Horkheimeris ir Adorno itin puolė idėją, jog egzistuoja skirtumas tarp normatyvinės politinės teorijos ir empirinių potikos mokslų. Šiuo požiūriu jie tvirtai laikėsi marksizmo sampratos, kuri sieja socialinius mokslus ir socialinę kritiką. Tuo pačiu metu ortodoksalesni marksistai matė, kad kritinė teorija atsisako proletarinės revoliucijos sąvokos, o jos atstovai eklektiškai skolinasi iš marksistinių šaltinių. Būtent tai juos išbraukia iš marksistinės tradicijos.
Politinėje filosofijos Horkheimeris ir Adorno tapatina save su klasikinės liberaliosios ir demokratinės teorijos idealais, bet kartu plėtoja marksistinę liberaliosios demokratijos kritiką.
Jie skelbia, kad liberalizmas nepajėgia išlaikyti savo idealų, kol susisaistęs su kapitalizmu. O dėl to ir su instrumentiškai racionaliu dominavimu bei apmokamos darbo jėgos išnaudojimu. Būtent ši tema ir yra apibūdinama „Švietimo dialektikoje“.
Pagrindinės šios knygos dalys buvo parašytos remiantis Horkheimerio ir Adorno diskusijos magnetiniais įrašais. Tekstas buvo užbaigtas 1944 m. Po trejų metų jį paskelbė Querido leidykla Amsterdame.
Ši knyga dažnai vadinama keista. Taip pat keista ir jos kompozicija. „Švietimo dialektiką“ sudaro daugiau nei penkiasdešimties puslapių rašinys, du ekskursai ir trys priedai, užimantys daugiau nei pusę teksto.
Bene pagrindinė knygos problema – kodėl Horkheimeris ir Adorno švietimą nori išsiaiškinti per save pačius? Didysis pavyzdys, yra Nietzsche – kaip ideologijos kritika visiškai pranoksta save. Autorių dažnas lyginimas su Nietzsche dar labiau išryškina ne tik skirtingas kryptis, bet ir kelia abejonių dėl besikartojančios švietimo savirefleksijos.
Švietimo tradicijoje mastymas prieštarauja mitui, nes jis siekia surasti geresnį argumentą ir išvaduoja...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!