Maironis konspektas

Maironis. Tėvynės paveikslas. Lietuvių tautinio sąjūdžio idealus, tikėjimą tautos galiomis ryškiausiai išsakė Maironis. Maironio lyriniam subjektui rūpi tautos patirtis, sukaupta išmintis. Praeitis yra pati tvirčiausia atrama, padedanti gyventi dabartyje. O dabartis sunki ir vargana. Tai carizmo priespaudos metai. Geresnio gyvenimo viltis aktyvina žmogaus dvasines galias. Asmens vertę ypač atskleidžia tėvynės meilė. Oratorinis eilėraštis „Užtrauksme naują giesmę“ skamba kaip lietuvių tautinio atgimimo himnas. Kartu tai giesmė jaunystei, žmogaus aktyvumui. Tuo šis eilėraštis primena A. Mickevičiaus „Odę jaunystei“ ir V. Kudirkos „Labora!“ Kūrinyje kreipiamasi į „brolius“, „jaunimą“, „vyrus“ („Užtrauksim naują giesmę, broliai,? Kurią jaunimas tesupras!) ir į tėvynę („Numesk, tėvyne, rūbą seną,/ Kurį užvilko svetimi!“), skatinama priešintis carinei priespaudai. Eilėraštyje kviečiama pakeisti gyvenimą, veikti, kalbama „mūsų“ vardu. Minimi arklas, knyga ir lyra – tai tautinio sąjūdžio siekių ženklai. Pagrindinė mintis – reikia konkrečios veiklos. Tik tada nušvis kiti laikai. Apie tėvynę šiame ir kituose oratoriniuose eilėraščiuose kalbama pakiliai, džiaugsmingai, tokį toną sukuria vartojami retoriniai kreipiniai, sušukimai.
Praeitis Maironiui – tai, ką verta atsiminti, ko nebėra, bet kas sudaro tauto patyrimą. Praeitis mitologizuojama ir aukštinama. Visuose poeto eilėraščiuose praeitis ryškėja kaip dabarties antitezė. Ten, praeityje, buvo kilnūs „bočiai“, „milžinai“, „galiūnai“. Čia, dabar, nyku, miega aplinkui „naktis“. Istorinės praeities atsiminimas uždega krūtinę, teikia jėgų, padeda įveikti dabarties sunkumus. Tokiuose eilėraščiuose supriešinami praeities ir dabarties vaizdai. Praeities ir dabarties antitezėmis grindžiami eilėraščiai „Vilnius (Prieš aušrą)“, „Trakų pilis“, „Miškas ūžia“. Eilėraštyje „Vilnius (Prieš aušrą)“ kalbama pakylėtai, kuriamas didingo miesto vaizdas: Vilnius „dunkso“, jį „naktis dengia“, jis „miega giliai“. Vilnius eilėraštyje ir gražus paslaptingas miestas, ir sostinė, pagaliau or visos Lietuvos personifikacija. Kada atgis senasis miestas, tada ir tauta sulauks geresnės ateities. Eilėraščio pabaigoje minima aušra turi ne vieną reikšmę: tai priešprieša „nakčiai“, kuri žymi priespaudą, „aušra“ - tautinio atgimimo ženklas. Aukštindamas praeitį, lyrinis subjektas nesirengia stabdyti laiko, jis tiki ateitimi, kad po „nakties“ ateis „rytas“, nušvis kiti...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!