Ko gamtoje ieško žmogaus siela? (A. Baranauskas, Juozas Tumas – Vaižgantas, Maironis)

Jau nuo seno žmogui gamta yra sakrali vieta. Pagonybės laikais žmonės buvo itin glaudžiai susiję su gamta, aukodavo jai įvairias gėrybes. Nenuostabu, kad įvedus krikščionybę, lietuviai vis tiek garbino gamtą ir joje, atrodo, kažko ieškojo. Vieni žmonės gamtoje ieško atramos, supratimo, o kiti išvalo savo mintis. Taigi šiandien aš ir kalbėsiu tema, ko gamtoje ieško žmogaus siela, remdamasi lietuvių literatūros klasikų Antano Baranausko, Juozo Tumo-Vaižganto ir Jono Mačiulio - Maironio kūryba.
Kiekvieno žmogaus siela gamtoje ieško atramos. Lietuvos istorijoje buvo daug dramatiškų lūžių: krikščionybės įvedimas, carinės Rusijos okupacija, krašto industralizacija ir urbanizacija, jie darė įtaką ir miško likimui. Tai rodo, kad tėvynės ir gamtos likimas siejasi vienas su kitu ir jie tuo pačiu metu patiria sunkias akimirkas. Nenuostabu, kad žmogui visais laikais buvo sunku matyti nykstanti mišką, todėl jo siela ėmė dar labiau veržtis į gamtą. Tai itin aktualizuojama XIX amžiaus antros pusės lietuvių rašytojo, Romantizmo epochos atstovo Antano Baranausko lyrinėje poemoje ,,Anykščių šilelis“, kurioje atskleidžiama, ko gamtoje ieško žmogaus siela. Autorius pirmą kartą lietuvių literatūroje vaizduoja stiprius gamtos ir žmogaus dvasinius ryšius. Gamtos grožis skatino žmogaus kūrybines galias. Anot Antano Baranausko, ji (gamta) praturtina individo vaizduotę, yra neišsenkamas šaltinis kuriamam menui, o išnykusi gamtos pusiausvyra sunaikina pasaulio darną. Poemoje vaizduojama labai realistiška dramatiškais krašto istorijos lūžiais, mano jau minėtais, paremta Anykščių šilelio istorija, skaitytojams primenanti pagonybės laikais šventas girias, kurias vėliau užklupo negandos. Kadangi poemos autorius buvo romantikas, todėl nenuostabu, kad gamtoje jis įžvelgia kažkokias galingas, paslaptingas jėgas, kurios nuolat traukia žmogų atgal į mišką. Tokie santykiai primena senuosius laikus – pagonybę, kai lietuvis gyveno gamtoje ir su gamta. Visų pirma, individas būdamas miške jautėsi esantis šalia savo protėvių (Baranauskas, ko gero, pasinaudojo dar gyvais senų žmonių pasakojimais apie tai, kad mirusiųjų vėlės apsigyvendavo medžiuose) . Antra gamta visada padėdavo žmogui išgyventi – tai ir maisto šaltinis, ir pastogė, ir,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!