M. Martinaitis "Rauda boružei. Vasaros sapnas"

 Marcelijus Martinaitis Eilėraščio „Rauda boružei. Vasaros sapnas“ analizė Marcelijus Martinaitis – žymus poetas, kritikas, eseistas, tautosakos tyrėjas, tekstų interpretatorius, jaunųjų literatų ugdytojas. Jis - vienas aktyviausių lietuvių literatūros keitimą bei modernėjimą skatinančių rašytojų. Jo eiles sunku būtų priskirti kuriai vienai poezijos pakraipai. Martinaičio kūrybai būdinga agrarinė pasaulėjauta, vartojami tautosakos motyvai, personažai. Eilėraščiai modernūs, tačiau būdingos tautosakos stilizacijos. Šiuos bruožus įžvelgiame ir eilėraštyje „Rauda boružei. Vasaros sapnas“. Eilėraštis pradedamas laiko nusakymu:“Rytą,/patekant saulei“. Kaip jau supratome iš pavadinimo – tai vasaros rytas. Būtent šį ankstyvą vasaros rytą ir vyksta veiksmas. Tačiau kūrinys prasideda išties pesimistiškai – mirtimi. Čia mirties įvaizdis kontrastuoja su ryto, saulėtekio įvaizdžiais, kurie simbolizuoja gyvybę, prisikėlimą. Atrodo neįprasta, kad būtent tada, kai gamta nubunda, viskas prisikelia, kažkas miršta. Čia grumiasi priešingi pradai – skausmas ir džiaugsmas, mirtis ir gyvybė. Tiksliai įvardijamas ir miręs personažas – tai – boružėlė. Ji personifikuojama, suteikiamos žmogiškosios savybės(„<..> mirė boružė“). Taigi eilėraščiui būdinga pasakos logika, tikroviškumo ir netikroviškumo samplaika. Toliau aprašomos visos mirusios boružės laidojimo apeigos, kurios primena žmonių laidojimo papročius( „ Ją vežė iškeltą aukštai“). Čia minimas ir karstas, kurį atstoja stiklinis lašas. Lygiai taip pat, pagal žmonių tradicijas išlydimai boružėlei, pagarbą išreiškia ir aplinkiniai, nukeldami kepures:„ Pakelėj be kepurių stovėjo/basi šienpjoviai“. Ketvirtoje strofoje piešiamas vaizdas atrodo statiškas. Tokį vaizdą kuria raitelių žirgų paveikslas:“Kaip nupiešti jų žirgai“. Jie atrodo negyvi, nejudrūs. Čia pirmą kartą paminimas skaičius 12, kuris ir toliau bus reikšmingas kūrinyje („Priekyje 12 raitelių jojo“). Skaičius 12 perimtas iš lietuvių liaudies pasakų ( 12 brolių juodvarniais virtusių ir kt.). Autorius itin mėgsta perimti įvairius motyvus, skaičius ir simbolius iš liaudies pasakų. Eilėraštyje atpažįstamos nevilties ir vienišumo akimirkos(“Šalia katafalko/ėjo mergaitė raiša-/ji buvo boružės sesuo”). Čia ir vėl pastebime skaičių 12, kuris vyravo visame kūrinyje(„Raudotujų dvylika“). Toliau išgirstame pavadinime jau minėtą raudą, skirtą boružei:”Saulele, saulele,/auginki smilgelę/boružei pakilt”. Ši rauda primena liaudies dainą. Deminutyvas “saulele” sueikia eilėraščiui švelnumo, lengvumo, išsklaido tvyrančią slogią, liūdną nuotaiką. Paskutinėje strofoje vasaros sapnas tarsi nutrūksta. Aukštyn kyla saulė, įdienoja (“

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!