M. Martinaitis "Rauda prie Davainio-Silvestraičio tvenkinio"

Marcelijus Martinaitis yra XX a. II – XXI a. I pusės poetas, literatūros tyrinėtojas, esėjistas, vertėjas, Nacionalinės premijos laureatas. Jis parašė lyrikos rinkinį „Atmintys“, poezijos rinkinius: „Atrakinta“, „Tolstantis“ bei „Kukučio“ balades. Autorius jungia modernumą ir tradiciją, kuria tautosakinėje, mitinėje ir archetipinėje erdvėje, iš kurios kyla amžinieji ir esminiai būties klausimai. M. Martinaitis apmąsto ryšį su žlungančia agrarine ir paprotine kultūra. Nagrinėjamoje raudoje „Rauda prie Daivainio Silvestraičio tvenkinio“ lyrinis subjektas grįžta į gimtinę. Dabartyje ji yra sunykusi, todėl lyrinis subjektas jaučia sielvartą bei liūdesį. Šią kaimo tragediją aiškina Lietuvos ir pasaulio kontekste.
Raudą galima suskirstyti į tris dalis pagal tematiką. Pirmojoje dalyje vaizduojamas nykstantis kaimas. Lyrinis subjektas yra prisiminimų erdvėje: nuolat gręžiasi į mylimą, gerbiamą valstietišką kultūrą ir istoriją: „Kur žmonių darbai skambėjo“. Kaip žinome iš konteksto, Kalnu jai yra tautosakos gerbėjo ir skelbėjo – Davainio Silvestraičio, o taip pat ir Marcelijaus Martinaičio gimtinė. Tačiau dabartyje žmonės apleidžia gimtąsias vietas, o tai lyriniam subjektui kelia liūdesį. To priežastis paaiškinama opozicija „eina saulė priešais vėją - / vis ant vietos“, kuria nusakoma priešprieša tarp gyvenimo džiaugsmo -tradicijos ir kliūčių - modernėjimo. Kaimo griūtis hiperbolizuojama epitetu „džiovos raudoną gėlę“. Tai rodo prastas gyvenimo sąlygas, kurios, kaip žinome iš konteksto, nustelbė lietuvių archajinę kultūrą: aukščiausia vertybė - Dievo namai – bažnytėlė yra neigiamoje erdvėje. Ji nuspalvinama tragiškomis spalvomis „raudona gėlę“, „kraujo perdegus ruda“. Taigi, pirmojoje dalyje atskleidžiamas senosios kaimo pasaulėjautos žlugimas; namų bei tradicijos ilgesys.
Antroje dalyje parodomos kaimo vertybės; jo nykimo priežastys. Lyrinis aš nusako pagrindinę mūsų tautos vertybę – tradiciją. Tai šventės, religija ir papročiai: „Kur šventadienis – nuplautų kojų, tie gėlių kvapai – per mojų?“ Pastebėtina, kad tik šis retorinis klausimas raudoje atspindi šviesias spalvas(mojus – gegužinė - atsinaujinimas). Tačiau lyrinis subjektas pereina į pilką, triukšmingą...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!