M. Martinaitis "Nežinomo dailininko paveikslas"

Marcelijaus Martinaičio eilėraščio „Nežinomo dailininko paveikslas“ analizė ir interpretacija Marcelijus Martinaitis- dvidešimto amžiaus lietuvių poetas. Naujesniaisiais eilėraščiais, kaip „Nežinomo dailininko paveikslas“, jis teigia, kad kūryba yra vienas iš pagrindinių kultūros išsaugojimo būdų. Ypač svarbus vaidmuo kūryboje yra suteikimas etnografinei ir agragarinei lietuvių kultūrai. Šiame eilėraštyje M. Martinaitis išreiškia nostalgiją tiems laikams, kai žmogui užteko jį supančios aplinkos. Nuo pat pavadinimo, „Nežinomo dailininko paveikslas“, Martinaitis teigia, kad ne kiek svarbu, kas kuria, kas dailininkas, kiek yra svarbu, ką kuria, teigia ir kas išlieka. Jau pirmojoje eilutėje sužinome, kad šis paveikslas yra „praėjusio amžiaus“. Taigi, jis yra senas, bet kažkuo svarbus, jei net ir nežinodamas autoriaus rašytojas imasi jį apibūdinti. Tada mums pristatomas paveikslo turinys, kuris jį padaro svarbų ir išskirtiniį. „Apsnigtos kaimo trobelės <...> tiesiai kyla aukštyn“- šie vaizdiniai atspindi praėjusio amžiaus kaimo gyvenimą ir kultūrą. Nors ir vaizduoja žiemą, kai viskas apmirę, paveikslas vis tik yra labai dinamiškas. Visi kažką dirba, kažkuo užsiėmę, verda darbas: „su šieno glėbiu“, „su naščiais vandens“, „su rogutėm“, „su žabais“. Autorius vertina tokį gyvenimą, nuolatos užsiėmę tuo, kas jiems svarbu, kaimo gyventojai randa tai, kas suteikia jų gyvenimui prasmę. Tai, kad paveiksle vaizduojami ir vaikai, ir senukas, rodo, kad kaimas labai vieningas, visi kartu, kelios kartos, dalyvauja žiemos veikloje. Šią vienybę sustiprina tai, kad „viskas čia pat, netoli-/bažnyčia, kapinės“. Bažnyčia buvo svarbus visuomenės centras, kuriame būdavo pakrikštytas ir pradėdavo gyvenimą. Taigi ten pat gimdavo ir ten pat, šalia būdavo palaidojamas, kas sukuria tęstinumo jausmą. Paveiksle matomos kelios netoli viena nuo kitos erdvės: trobelės, ežeras, kalnas, bažnyčia, kapinės, tačiau aukštyn kylantys dūmai, į dangų, tarsi praplatina kaimą supančias erdves, kurios kontrastuoja su mažu kaimeliu, ir padaro jį dar vieningesnį. Dūmai taip pat suteikia žiemos vaizdiniui šilumos. Teigiamus žmonių paveikslus autorius sukuria vaizduodamas juos paprastus. „Jie nesistengia/ ką nors toliau įžiūrėt, kas ne šito pasaulio“, jiems daugiau nieko nereikia, kad būtų laimingi. Tai tarsi kontrastas su šiuolaikine visuomene, kuri nuolatos stengiasi eiti toliau, siekti kažko daugiau ir taip niekada nepasiekti tos pasitenkinimo savo gyvenimu būsenos. Žmonės paveiksle yra „tikri, kad yra matomi Dievo-/ visagalio jų autoriaus, kuris juos įamžina“. Šiuo atveju dailininkas tampa svarbus, nes yra sulyginamas su dievu, nes jis savo kūryboje gali viską, jis gali įamžinti tai, kas svarbu. Kaimo gyventojams daugiau nieko ir nereikia, vien tik žinojimo, kad jis juos stebi. Taip Martinaitis išryškina šiuolaikinės visuomenės nusigręžimą nuo tikėjimo. Antroje strofoje Martinaitis toliau aukština kaimo gyventojus. „Jie veikia oriai, nusimanydami,/ jog viską daro teisingai ir visa išlieka“ ir šis apibūdinimas lyg parodo, kad kaimo kultūra, kurioje jie gyvena, yra teisinga, kad taip ramiai ir užtikrintai turėtų gyventi žmogus. Orumas jiems suteikia pasitikėjimo bei pasitenkinimo savo gyvenimu ir išryškina jo svarbą. Faktas, kad jie išlieka ir „bus kada nors pamatyti“ išaukština kūrybą, kuria ta kultūra yra perteikiama ir įamžinama. Kaip kontrastas praėjusio amžiaus paveikslui vaizduojama šiuolaikinė visuomenė. Susigrūdę salėj žmonės nesiderina su ta laisve, kuria praeitame amžiuje galėjo mėgautis kaimo žmonės. Visa senoji kultūra dabar nepatogiai sugrūsta į kupiną žmonių salę. Jie „žemažiūrėm akim“ ieško, kas autorius, aikčioja, yra sutrikę. Taip Martinaitis vaizduoja šių laikų publiką pasimetusią ir praradusią vertybių suvokimą. Ji nesupranta tikrosios paveikslo vertės. Nesvarbu, kas nutapė paveikslą, jo prasmė nuo to neturėtų pasikeisti. Reikėtų gilintis į tai, ką tas paveikslas vaizduoja ir ką nori atskleisti. Šiuolaikinis žmogus pražiūri tikrąsias vertybes, neradęs paveikslo autoriaus sutrinka, nebesupranta ką jame nori pasakyti autorius. O juk tai tarsi atsivėrusi Dievo akis simbolizuojanti visa, kas gali būti gražiausia. Šiuo eilėraščiu M. Martinaitis teigia tai, kad šiais laikais žmonės nukrypsta nuo tikrųjų vertybių, paviršutiniškai žiūri į dalykus, kurie turėtų būti tokie aktualūs. Jis iškelia senovinės, kaimo kultūros vertę, kurioje viskas yra daug paprasčiau, laisviau ir nuoširdžiau. Menininką jis iškelia kaip pagrindinį kultūros išsaugotoją, nes ją gali įamžinti savo kūryboje. Gabrielės Barysaitės

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!