Lotynų kalbos raida ir istorija

Lotynų kalbos raida ir istorija

Lotynų kalbos istorija: Kilmė: Lotynų kalba išsivystė iš indoeuropiečių italikų kalbų grupės, maždaug VII a. pr. Kr. Italikų kalbos buvo išplitusios Italijos pusiasalyje pirmame tūkstantmetyje pr. Kr, o lotynų kalba išsivystė dabartinės Romos teritorijoje, prie Tibro upės deltos, esančiame Lacijaus regione. Priedai 1 ir 2.

VII a. pr. Kr. – I a. pr. Kr. Šiuo laikotarpiu senoji lotynų kalba buvo tapusi Romos karalystės ir vėliau Romos respublikos dominuojančia kalba. Ja buvo tiek kalbama žmonių, tiek rašoma ankstyvuosiuose lotynų literatūros darbuose, bet paplitimo arealas išliko gana nedidelis. Verta paminėti, kad, kai I a. pr. Kr. Senąją lotynų keitė klasikinė, kartu su ja išsivystė ir vadinama vulgarioji lotynų, kuri buvo mažiau oficiali šnekamoji forma.

I a. pr. Kr. – V a. Vėlyvosios respublikos laikotarpiu, apie I a. pr. Kr. Iš senosios lotynų išsivysčiusi klasikinė ir vėliau vėlyvoji lotynų kalbos buvo oficialios Romos imperijos kalbos, jomis daugiausiai kalbama buvo pagrindinėse imperijos provincijose: Italijos pusiasalyje, Galijoje (Prancūzijoje) ir Iberijos pusiasalyje. Taip pat, dėl regiono kasyklų svarbos, daug lotyniškai kalbančių romėnų gyveno Dakijoje (dabartinėje Rumunijoje). Kiti imperijos regionai išlaikė vietines kalbas kaip dominuojančias, nors juos ir valdė lotyniškai kalbantys romėnai. Paminėtinas yra faktas, jog III a. klasikinė lotynų kalba evoliucionavo į vėlyvąją lotynų kalbą. Nors rašomoji kalba visoje imperijoje liko klasikinė lotynų, šnekamieji dialektai ėmė skirtis, priklausomai nuo provincijos. Taip ėmė ryškėti prancūzų, italų, ispanų – portugalų ir rumunų kalbų kontūrai. Nuo pradinės lotynų kalbos ir nuo formalios rašomosios kalbos labiausiai nutolo rumunų kalba, kuri panašėjo į vulgariąją lotynų, kol kitos romanų kalbos iki 711 metų liko gana nenutolusios viena nuo kitos. Priedai 3, 4 ir 5.

V a. – XIV a. 476 metais žlugus Romos imperijai, nebeliko to, kas išlaikė kalbos vienatiškumą, todėl rašomosios kalbos bendrų taisyklių neliko, o šnekamieji dialektai ėmė dar sparčiau tolti vienas nuo kito. Procesą ypač paspartino 711 metų musulmonų įsiveržimas į Iberijos pusiasalį, kuris tapo atkirstas nuo kitų romanų kalbas vartojančių valstybių. Tačiau, nepaisant to, kad kalbančių lotyniškai kaip kasdiene kalba beveik nebeliko po Romos imperijos žlugimo, vėlyvoji lotynų kalba išliko dominuojančia kalba administracijoje, moksle, literatūroje ir katalikų bažnyčios apeigose. V a. susikūrusi frankų karalystė ir vėliau imperija lotynų kalbą buvo paskelbusi oficialia mokymo ir administravimo kalba. Frankų imperijai suskilus 843 metais, lotynų kalba toliau tolo nuo savo klasikinės formos, skolindamasi žodžius iš vulgariosios lotynų bei romanų kalbų. Pereinant į X a. netgi rašytinė lotynų kalba jau šiek tiek skyrėsi, priklausomai nuo rašto autoriaus gimtosios kalbos. Vis dėlto, lotynų kalba išliko pagrindine tarptautinės komunikacijos priemone Europoje, o, nuo XII a. Mindaugo karūnacijos, ir Lietuvoje. Paminėtinas faktas, kad Romos imperijos gyvavimo pabaigoje – viduramžiais susikūrė nauja lotynų kalbos atšaka, iki šiol naudojama krikščionių bažnyčios – ekleziastinė lotynų. Ji yra pagrįsta klasikine lotynų kalba, bet turi ir skolinių iš vulgariosios lotynų kalbos. Ekleziastinė lotynų kalba, nors formavosi ir iki to laiko, buvo dalinai standartizuota frankų imperatoriaus Šarlameno edukacijos reformomis, VII a. po Kr.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!