Mikalojaus Daukšos "Postilės" marginalijos

ĮVADAS Darbo tema – „Mikalojaus Daukšos Postilės marginalijos“. Trumpas šio termino paaiškinimas galėtų būti toks: tai yra ranka rašytos arba spausdintos pastabos knygos puslapio paraštėse. Būtina pastebėti, kad vieningo susitarimo, ką laikyti marginalijomis, mokslininkai nėra priėmę. Šių pastabų knygose paskirtis gali būti labai įvairi: pataisymai, neaiškių pasakymų paaiškinimai, autoriaus minties parafrazavimas, kitų literatūros šaltinių citavimas, istoriniais, kultūriniais ar socialiniais aspektais paremta polemika su tekstu ir pan. Kai kurie mokslininkai marginalijomis laiko ir knygose esančius piešinius, su tekstu visiškai nesusijusius rašinėjimus. Tiriant marginalijas iškyla dar įdomesnis klausimas – kodėl jos buvo užrašytos. Tikrų skaitytojo (ar autoriaus) pastabų žymėjimo motyvų dabar jau niekas nežino, tačiau panagrinėjus galima juos numanyti ar bent jau įsivaizduoti. Ši tema Lietuvoje tirta gana mažai, panašiomis temomis daugiausia rašyta Knygotyroje, žr. Tomo Petreikio (T. 57), Onos Aleknavičienės (T. 46), Sigito Lūžio (T. 42), Arvydo Pacevičiaus (T. 43), Domo Kauno (T. 49), Jolitos Liškevičienės (T. 42) ir kt. straipsnius. Iš užsienio autorių minėtina amerikiečio H. J. Jackson knyga Marginalia. Readers writing in books. Marginalijas suklasifikuoti taip pat bandė amerikiečių mokslininkai Kevinas Gotkinas ir Carlas Jamesas Grindleyʼus. Šiose ir kitose knygose pateikiama teorine medžiaga bus remiamasi bakalauro darbe. Darbo temos pasirinkimą lėmė nuo trečio kurso studijuojama leidybos specializacija ir noras geriau pažinti senųjų knygų maketavimo, spausdinimo ypatybes, panagrinėti vieną įdomiausių dalykų – marginalijas, kurios gali atskleisti autoriaus pasaulėžiūrą, jo požiūrį į skaitomą tekstą, teksto supratimą, autoriaus (skaitytojo) to meto kalbą ir kt. Darbas rašomas šriftu Palemonas, nes tekste naudojami senųjų raštų marginalijų pavyzdžiai, kuriuos geriausia perteikti naudojant būtent šį šriftą. Palemonas – universali lituanistikos mokslui reikalingų ženklų aibė, taip pat pavadintas ir kompiuterinis šriftas. Šiuo metu Palemone yra apie 4300 specialiųjų ženklų, kurie buvo surinkti ir susisteminti analizuojant senuosius lietuviškus raštus, transkribuotus tarmiškus tekstus, lingvistinius žurnalus ir knygas (žr. Aleknavičienė 2005, 10–11). Darbo objektas – Mikalojaus Daukšos Postilės1 (1599) I dalyje (p. 1–376) užfiksuotos marginalijos. Teorinėje darbo dalyje aprašomi marginalijų, kaip knygos elementų, pagrindiniai bruožai, svarbiausios marginalijų ypatybės, jų istorija ir raida iki naujųjų laikų. Taip pat bandoma paaiškinti marginalijų atsiradimo ir vartojimo priežastis. Praktinėje dalyje išrinktos Daukšos Postilės marginalijos analizuojamos keliais aspektais: motyvacijos, paskirties, lingvistiniu ir istoriniu. Darbe marginalijų bendram vaizdui susidaryti naudojamasi tinklalapyje ePaveldas.lt įdėtu fotografuotiniu Postilės leidimu (žr. Daukša 1599), o teksto analizei pasitelkiamos Lietuvių kalbos instituto (toliau – LKI) tinklalapyje skelbiamos Postilės konkordancijos (žr. LKI). Katalikų kunigo Mikalojaus Daukšos Postilė – iš lenkų kalbos išverstas Vilniaus jėzuitų kolegijos rektoriaus Jokūbo Wujeko pamokslų rinkinys. Tai yra viena iš pačių svarbiausių XVI a. knygų lietuvių kalba, turėjusi didžiulę įtaką lietuvių kalbos raidai, lietuvių kalbos įtvirtinimui viešajame valstybės gyvenime. Knygos prakalba – savotiškas patriotinis manifestas, raginęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvius išlaikyti ir ugdyti gimtąją kalbą. Yra žinomi šeši šios knygos egzemplioriai: penki saugomi Lietuvoje, vienas – Vatikano bibliotekoje (žr. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Tikslas – aprašyti marginalijas, kaip neretai pasitaikantį knygos elementą senuosiuose lietuviškuose raštuose; išanalizuoti surinkus pavyzdžius anksčiau minėtais aspektais. Uždaviniai: 1) iš Mikalojaus Daukšos Postilės (1599) I dalies išrinkti marginalijas; 2) sugrupuoti jas pagal nustatytus kriterijus; 3) išanalizuoti išrinktas marginalijas pagal anksčiau minėtus aspektus; 4) padaryti išvadas. Darbo šaltinis – Mikalojaus Daukšos Postilė (1599). Darbo struktūra: darbą sudaro įvadas, tiriamoji-teorinė dalis apie marginalijas, praktinis jų nagrinėjimas, išvados ir literatūros sąrašas. Teorinėje dalyje pristatomos marginalijos, jų paskirtis, istorija, raida. Praktinėje dalyje analizuojami išrinkti pavyzdžiai. Metodai: aprašymo, interpretavimo. Prieduose pateikiami iš darbo šaltinio išrinkti pavyzdžiai. 1. Marginalijos – SVARBUS KNYGOS ELEMENTAS Marginalia are the hinges of aesthetic doctrine and intellectual history. (Marginalijos yra estetikos ašis ir intelektualioji istorija) George Steiner 1.1. Terminai ir skiriamieji marginalijų bruožai Žodį marginalija Tarptautinių žodžių žodynas aiškina taip: marginãlija [lot. marginalis – paraštinis]: 1. pastaba knygos arba rankraščio paraštėje; 2. poligr. knygos paraštėje įdėta antraštėlė; 3. neesminis, šalut. dalykas. (eTŽŽ) Pirmą kartą šis terminas pasirodė Didžiojoje Britanijoje. „1819 m. nežinomas autorius, pasirašęs inicialais G. J., populiariame Edinburgo žurnale Blackwood’s Edinburgh Magazine pavartojo žodį marginalijos (angl. marginalies). Jos žymėjo Samuelio Teyloro Coleridgeʼo pastabų, išrinktų iš rašytojo Tomo Browno knygos, publikaciją. S. T. Coleridgeʼo pastabų rengėjas įvadinėje publikacijos dalyje išryškino jų vertę ir pažymėjo: Šis [tekstas] yra iššifruotas iš tuščių [arba spauda neužpildytų – T. P.] sero T. Brown „Darbų“ folianto lapų ir yra geras „Marginalijų“ pavyzdys; ir dar labiau artimesnis [tiesai] kaip bet kuris iš jo [S. T. Coleridge‘o] spausdintų darbų“. Šis terminas nebuvo naujas ir rankraštinės knygos epochai, nes tuomet knygos paraštė buvo vadinama margo. Paraštinės pastabos (angl. marginal notes) nuo XVI a. pabaigos buvo žinomos ir Anglijos spaudos terminijoje. Taigi termino autorius, formuluodamas apibrėžimą, atsižvelgė į tuometinės spausdintinės knygos terminiją. Tuo metu negirdėtas dalykas buvo tas, kad G. J. marginalijomis vadino visus knygos lape paliktus rankraštinius įrašus. Tad susidaro dvi marginalijų grupės, jas skirstant pagal išorinius bruožus, – rašytinės ir spausdintinės (žr. Petreikis 2011, 69). Anot Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto doktoranto Tomo Petreikio, pagal tokį marginalijų skirstymą atsispindi du tyrimo aspektai: kodikologinis (lot. codex – „mokslas apie rankraštinę knygą“) ir poligrafinis (pramoninis spausdinimas). „Tiek kodikologinė, tiek poligrafinė marginalijų samprata, remdamasi jų funkcine prigimtimi ir tekstologiniu pagrindu, sutinka, kad marginalijos yra pagalbinis informacinis tekstas ir informaciniai ženklai, tik kodikologai prie jų priskiria ir teksto korektūrą, nes ja baigdavosi rankraštinės knygos gamybos procesas“ (žr. Petreikis 2011, 68). Pagal šį skirstymą Mikalojaus Daukšos Postilėje fiksuotinos tik poligrafinės marginalijos, t. y. spausdintos kaip ir visas knygos tekstas. Išlieka klausimas dėl marginalijų atsiradimo laiko dar knygos kūrimo, rankraščio procese. Turint galvoje, kad M. Daukša Postilę vertė, galima tvirtai paneigti, kad visos marginalijos taip pat yra verstinės – vertėjas knygoje pateikia nemažai įvairių lietuviškų sinonimų, palyginimų, parafrazių. Taigi, kai kurios Postilės marginalijos atsirado žymiai vėliau už originalų tekstą. Dar vieną marginalijų tyrimo aspektą T. Petreikis įvardija kaip „poleidybinį“. Šios marginalijos yra sukurtos jau po galutinio knygos išleidimo ir atspindi ne leidėjo (rengėjo, spaustuvininko ar skriptoriaus), o skaitytojo interesus. Nors pastarasis aspektas yra gan įdomus tiriant marginalijas, šiame darbe jis nebus nagrinėjamas. Kodikologinės marginalijos čia nagrinėjamos tik kaip pagalbinė medžiaga aptarti poligrafinių marginalijų istoriją, jų raidą. Kaip jau minėta, tik atsiradus marginalijų terminui, jomis laikytos visos pastabos, esančios knygoje. Dažniausia vieta, kur skaitytojas (savininkas) pirmą kartą ką nors parašo, yra knygos priešlapis. Čia įrašomas knygos savininkas, įsigijimo vieta, sąlygos, data, rečiau pažymima, apie ką knygoje rašoma, nuomonė apie perskaitytą tekstą, jei knyga dovanota, rašomas sveikinimas. Pasak Hetheros J. Jackson, priešlapyje išsakytos mintys yra labiausiai asmeniški žodžiai, kuriuos knygoje užrašo skaitytojas. Šie žodžiai skirti ateičiai, prisiminimams, o jei tekstas spausdintas – įžangai, ryšio užmezgimui tarp autoriaus ir teksto, palikti kitiems skaitytojams (žr. Jackson 2001, 31). Įrašai, nurodantys esamą ar būsimą savininką, dedikaciją, linkėjimą ar pan. ir esantys priešlapyje, knygos galiniame viršelyje ar kitur, išskyrus pagrindinį tekstą, vadinami proveniencijomis (lot. provenio – kylu, atsirandu) – 1) knygos priklausomybės nustatymu pagal jos ankstesnių savininkų, įstaigų, organizacijų ar bibliotekų įrašus, knygos ženklus ar kitus duomenis; 2) knygos priklausomybės ženklu (žr. Proveniencijos). Tam tikromis šių dienų proveniencijomis galime laikyti bibliotekų nuosavybės antspaudus knygose. Bibliotekos, antspauduodamos knygas, laikosi vienos pagrindinės taisyklės – atskira biblioteka savo antspaudą deda tik tame puslapyje, kuriame yra susitarta (pvz. Šiaulių universiteto bibliotekos nuosavybės antspaudas dedamas septynioliktame knygos puslapyje). Žiūrint į senosios knygos puslapio struktūrą, be marginalijų, galima išskirti dar kelis elementus: puslapio viršuje – kolontitulas (vok. Kolumnentitel), puslapinė antraštė, užrašas kai kurių spaudinių kiekviename puslapyje virš teksto (eTŽŽ) (šis žodis lietuvių kalboje nevartotinas, jį siūloma keisti žodžiu antraštė, puslapio antraštė, tačiau šiame darbe, norint išvengti terminų mišimo, ir toliau bus vartojamas terminas kolontitulas), puslapio apačioje – kustodas (lot. custos (kilm. custodis) – sargas, saugotojas (eTŽŽ), senovinių rankraštinių ir spausdintų knygų puslapio pabaigoje įdėtas kito puslapio pirmas žodis arba pirmas skiemuo). Kiti mokslininkai, tokie kaip H. J. Jackson, kolontitulų ir kustodų neskiria, o viskam apibrėžti vartoja vieną terminą marginalijos. Panašiu kampu bus žiūrima ir šiame darbe. Verta paminėti dar vieną terminą, kuris šiame darbe bus gana dažnas – pagrindinis tekstas. Šis terminas vartojamas turint galvoje tik tą tekstą, kuris yra užrašytas puslapio viduryje, atmetus visas paraštes (žr. II priedą). Terminų vartojimą labai dažnai lemia gimtoji mokslininko kalba, nes anglų kalboje plačiau vartojamas yra terminas marginal notes – užrašai, esantys pakraščiuose, t. y. aplink pagrindinį tekstą. Princtono universitete (Niujorkas, JAV) surinkti duomenys įrodo šią terminų vartojimo priklausomybę nuo kalbos: • vokiečių kalba: Randbemerkungen (marginalia, glosses, comments, marginals, shoulder notes), Marginalnoten (marginalia, shoulder notes); • italų kalba: annotazioni in margine (marginal notes, marginalia), note marginali (marginalia); • rusų kalba: маргиналии (marginalia, side notes), заметки на полях (marginalia, side notes), боковики (outsets, marginalia, shoulder notes); • švedų kalba: marginalanteckningar (marginalia); • čekų kalba: okrajové poznámky (marginalia), poznámky na okraji (marginalia), marginálie (marginalia, gloss, side note); • duomenų bazė turi ir lietuvišką vertimą: pastabos paraštėse (marginalia), marginalijos (marginalia). (žr. Webster‘s Online Dictionary) Kaip matome, dauguma kalbų turi savo pakaitą terminui marginalijos. Dažniausiai naujasis terminas apima platesnę marginalijų sąvoką, pavyzdžiui, vokiečių kalboje žodis Randbemerkungen reiškia ne tik marginalijos, bet ir glosos, kurios yra marginalijų rūšis, komentarai, paraštės (!) ir ranka rašytos pastabos (angl. shoulder notes). Rusų kalba marginalijoms nusakyti galime rinktis iš trijų variantų: маргиналии, заметки на полях, боковики. Pastarasis terminas yra plačiausias – apima visą plotą aplink pagrindinį tekstą, marginalijas, rankraštines pastabas. Šitoks terminų įvairavimas skirtingose kalbose neleidžia įsitvirtinti griežtai marginalijų klasifikacijai, nusistovėti bendrai klasifikacijos sistemai. 1.2. Marginalijų klasifikacija Marginalijų klasifikacija – vienas sunkiausių dalykų analizuojant bet kurio laikmečio spausdintas, rankraštines ar „pogamybines“ marginalijas. Nors mokslo pasaulyje ir nėra nusistovėjusios vieningos terminijos tiriant marginalijas, bandymų įvesti tvarką vis dėlto yra. Toliau darbe pateikiamos dviejų JAV mokslininkų marginalijų klasifikacijos. Pirmoji klasifikacija, siūloma Kevino Gotkino, žiūri į marginalijas išoriškai – į jų pavidalą, vietą puslapyje, užrašymo būdą ar net užrašymo vietą (bibliotekos knygų marginalijos). Ši klasifikacija gana abstrakti, marginalijos čia suprantamos tik kaip tekstas, užrašytas šalia pagrindinio knygos teksto. Kita klasifikacija, pateikiama Carlo Jameso Grindleyʼaus, yra žymiai detalesnė. Mokslininkas marginalijas klasifikuoja ir pagal jų išorę, ir pagal prasmę, paskirtį. Marginalijomis laikoma viskas, kas nėra knygos tekstas: nuo paprasčiausių rašiklio išbandymų iki skaitytojo polemikos su knygos autoriumi. Dvi skirtingos klasifikacijos pateikiamos ne veltui: pirmoji – tai teorinė marginalijų analizė žiūrint įvairiais požiūriais, antroji – išsamesnė, į kurią įtraukta kuo daugiau galimų knygos įrašų ir kuri labiau atsispindės šio darbo praktinėje dalyje. Niujorko universiteto Medijų, kultūros ir komunikacijų skyriaus doktorantūros studentas Kevinas Gotkinas internetiniame puslapyje Dead Media Archive (žr. Gotkin) siūlo savo marginalijų klasifikavimo metodą. Pabrėždamas, kad į sąrašą įtraukia tik dažniausiai pasitaikančias ir aptinkamas marginalijas, jis pripažįsta, kad marginalijų klasifikacija yra labai sudėtinga. Taip yra todėl, kad kiekvienas žmogus, kuris kada nors skaitydamas knygą žymėjosi, komentavo ar citavo tekstą, galėjo nusistatyti savo taisykles, savaip žymėti savo mintis. Mokslininkas išskiria septynis marginalijų tipus: • paprastosios – populiariausias tipas, dažniausiai pasitaikantis, kai skaitytojai užrašinėja pastabas sau, asmeniškai. Tokių marginalijų atsiradimą nesunku paaiškinti – asmeninė patirtis. Šios marginalijos taip pat vertingos dėl to, kad gali atskleisti žmogaus asmenybės bruožus; • bibliotekų – bibliotekose galima rasti geriausių paprastųjų marginalijų pavyzdžių, tačiau šių rūšių nereikia maišyti, nes bibliotekoje marginalijos jau tampa viešos. Įdomiausias faktas apie bibliotekos knygose aptinkamas marginalijas yra tas, kad jos labai įžvalgios; • taisančiosios – šios marginalijos atlieka esminį akademinio diskurso darbą – taisymą, informacijos atnaujinimą. Rankraštinių knygų laikais tekstą taisyti nebuvo lengva, o knygos perrašymas – brangus ir užimantis daug laiko malonumas, tad į pagalbą buvo pasitelkiamos pastabos paraštėse; • nuorašai – XVI–XVII amžiaus literatūros suklestėjimo laikais skaitytojai ėmė į savo sąsiuvinius nusirašinėti mėgstamų knygų patikusias mintis; • scholijos, glosos, rubrikos – svarbiausias marginalijų tipas, kurį, kaip matyti, sudaro trys rūšys. Scholijos (graik. scholion – komentaras, interpretacija) yra vienos seniausių marginalijų. Jos aiškina kalbą arba tam tikrą svarbų istorinį įvykį, literatūros kūrinį. Sholijų aptinkama pirmuosiuose Biblijos leidimuose, klasikinėje literatūroje. Su scholijomis labai susijusios ir į jas panašios yra glosos (graik. glossa – kalba), kurios aiškina nežinomą, neaiškų žodį, verčia iš užsienio kalbos. Anksčiau dažnai buvo sudaromas atskiro teksto glosarijus – mažai vartojamų žodžių žodynas. Scholijos ir glosos yra svarbiausi marginalijų tipai. Rubrikos (lot. rubrica – raudonas), iš kurių kilo knygų ar kitų leidinių pagrindinių tekstų pavadinimai, kartais irgi įtraukiamos prie svarbiausiųjų, kaip nurodančios teksto esmę. Svarbu pažymėti, kad šių tipų marginalijos – scholijos, glosos ir rubrikos – visada užrašomos autoriaus, o ne skaitytojo. Tai instrukcinės teksto nuorodos, be kurių skaitytojui būtų sunku suprasti tekstą, ypač senesnių laikų ar užsienio rašytojų; • anotacijos – tai gana platus terminas, apimantis gana daug marginalijų tipų. Autorius gali jomis naudotis nurodydamas teksto struktūrą, panašiai kaip tai daroma scholijomis, glosomis ir rubrikomis, arba tai gali būti prierašas, skirtas labiau susidomėjusiems skaitytojams, norintiems gilinti savo žinias. Anotacijos dažnai rašomos skaitytojų, kurie marginalijose pateikia skaitomo teksto analizę; • išnašos ir citatos – istoriškai išnašos ir citatos nepakito iki pat mūsų laikų. Teksto autorius jomis nurodo šaltinius, iš kurių sėmėsi įkvėpimo ir pateikia savo mąstymo proceso eigą. Tai sudaro tam tikrą ciklą – rašytojas parodo, kad jis kažkada buvo skaitytojas, kuris žymėjosi tekste pastabas, ir nusprendė visas savo susikaupusias mintis išdėstyti atskirame tekste, nurodydamas šaltinius. Tuomet naują tekstą skaityti imasi jau kitas žmogus, kuriam kils vėl naujų minčių parašyti savąjį tekstą. Savo straipsnio pabaigoje Kevinas Gotkinas teigia, kad iki šių laikų „senovinės“ marginalijos liko tik specifinis siauro mokslininkų rato tyrimo objektas, o buvęs skaitymo stilius mūsų visuomenėje visai nebeegzistuoja. Skaitytojų ir knygos autorių dialogas nebėra toks turiningas, apsiribojama tik lakoniškomis nuorodomis, todėl marginalijos ir tapo nykstančiu reiškiniu. Kitas amerikietis mokslininkas profesorius Carlas Jamesas Grindleyʼus straipsnyje Reading Piers Plowman C-Text Annotations: Notes Toward the Classification of Printed and Written Marginalia in Texts from the British Isles 1300–1641 (žr. Grindley) pateikia labiau išplėtotą ir smulkesnę marginalijų klasifikaciją. Straipsnis parengtas analizuojant 1300–1641 m. Didžiosios Britanijos tekstus ir spausdintas bei rankraštines marginalijas, tačiau klasifikacija – universali, tinkama ir pritaikoma ir lietuviškų senųjų raštų analizei. Grindleyʼus teigia, kad vien pradėti analizuoti marginalijas reikia pastangų. Didžiausia bėda, su kuria susiduria mokslininkai, – teorija ir terminija, pavyzdžiui, knygoje esančius priešlapius, tuščius lapus, metrikos lapus galima laikyti marginališkais pagrindinio teksto atžvilgiu, kaip ir pačias marginalijas. Šią problemą galima išspręsti trimis būdais: a) marginalijas analizuojant pagal viduramžiais parašytą teoriją; b) marginalijas analizuojant pagal šių laikų teoriją; c) pasitelkti senąją teoriją naujosios sukūrimui, atsižvelgiant į kuo daugiau anų laikų teorijos mokyklų atradimų. Pastaruoju būdu remdamasis mokslininkas pateikia marginalijų klasifikaciją, kuri susideda iš trijų pagrindinių skyrių, turinčių po kelis poskyrius: • I – marginalijos, kurios neturi jokio identifikuojamo konteksto. Pirmasis skyrius – labiausiai diskutuotinas šioje klasifikacijoje. Mokslininkas marginalijomis laiko neprofesionalius piešinius, atsitiktinius tekstus ar net rašiklio pabandymus. Ar tokie knygoje atsiradę objektai verti būti klasifikuojami ir moksliškai tiriami, neaišku, tačiau jų pastebėjimas klasifikaciją padaro išsamesnę ir detalesnę. Pirmasis skyrius yra skirstomas į keturis poskyrius: ◦ nuosavybės ženklai - dažnai pasitaikanti marginalija, aptinkama knygų priešlapiuose. Čia rašomi savininko inicialai, vardas ir pavardė, įsigijimo sąlygos, šeimos (giminės) istorijos faktai; ◦ piešiniai apibūdinami kaip neprofesionalų iliustracijos, nė kiek neįkvėptos skaitomo teksto ir su juo nesusijusios. Visi profesionalo atlikti darbai, net jei jie ir nevisiškai atskleidžia tekstą, laikomi teksto inspiruotais darbais, atliktais tik dekoravimo tikslais ir yra priskiriami II marginalijų skyriui. Visi, profesionalūs ir neprofesionalūs, piešiniai, sukurti tam, kad būtų geriau atskleista teksto tiesioginė prasmė, priskiriami III marginalijų skyriui; ◦ rašiklio bandymai – viena dažniausių marginalijų, tačiau yra labai svarbu atskirti paprastą rašymą nuo bandymo atkartoti kokią nors rašyseną ar šriftą. Šrifto kopijavimas jau būtų priskiriamas II marginalijų skyriui; ◦ pavyzdiniai tekstai yra sudėtingiausias I skyriaus poskyris. Tai – neplanuoti, atsitiktiniai tekstai, užrašyti pasitaikiusioje knygoje. Svarbu atskirti, ar tai nėra pridėtinis tekstas (II skyrius) arba polemika (III skyrius). Šiame skyriuje minėtų marginalijų M. Daukšos Postilėje nėra, o jeigu tokių ir būtų, jos nepatektų į tyrimo objekto akiratį. Rankraštinės marginalijos, o ypač visiškai nesusijusios su tekstu, galėjo būti įrašytos vieno iš knygos savininkų. Tam tikrais nuosavybės ženklais galima laikyti įvairių bibliotekų antspaudus Postilėje (DP 15, 33, 81, 143 ir kt.). • II – marginalijos, kurios yra tiesiogiai susijusios su pagrindiniu tekstu. Žymiai sudėtingesnis skyrius, susidedantis iš labiau komplikuotų marginalijų nei pirmasis: ◦ šrifto atkartojimas, kopijuotos iliuminacijos2 – tai rankraštinio teksto marginalija, kada skriptoriai bandydavo išmokti ankstesnių laikų rašysenos, dailyraščio ar raidžių marginimo. Tai nėra atsitiktinis parašymas ar paišymas, knygos buvo atidžiai atsirenkamos, kad atitiktų norimą išmokti šriftą; ◦ kopijuotos ištraukos yra panašios į kustodus – nukopijuojama tam tikra teksto vieta, norint ją pabrėžti, pasinaudoti ja kaip nuoroda į kitą vietą (kustodai, pavyzdžiui, nurodo kito puslapio pradžią); ◦ pridėtiniai tekstai yra tas pats kaip pirmojo skyriaus pavyzdiniai tekstai, tik sudėtingesni skaitomo teksto atžvilgiu. Jie papildo tekstą dažniausiai kitokio žanro tekstu (pvz., šalia maldos užrašytas eilėraštis), tačiau reikia atskirti pridėtinį tektą nuo polemikos, kai skaitytojas pateikia savo nuomonę (III skyrius); ◦ priskyrimo ženklai atskleidžia skaitytojo norą ne tik išsaugoti savo mintis, teksto šaknų suvokimą, bet ir suteikti informacijos ateities skaitytojams; ◦ turinio lenteles vėliau pakeitė spaustuvėje spausdinamas turinys. Kol tai nebuvo daroma, skaitytojai ištisą, nesuskirstytą tekstą dalindavo į skyrius (plg. Kevino Gotkino klasifikacija, rubrikos), numeruodavo. ◦ įvadinė medžiaga – sudėtingiausia antrojo skyriaus marginalija. Tai – trumpas skyriaus ar visos knygos apibūdinimas, rašomas pradžioje. ◦ konstrukciniai ženklai atsiranda dar kuriant knygą. Iliustratoriai, raštininkai tokiais ženklais planuodavo knygos išdėstymą. Šie ženklai, nors ir nėra jokie komentarai ar nuorodos, yra naudingi tyrinėjant knygą nuo jos pradinės stadijos, lyginant, kas buvo suplanuota ir kas padaryta. Antrojo skyriaus marginalijos yra artimesnės Postilės marginalijoms, jos turi tam tikrų bendrų bruožų: iliuminacijos Postilėje daromos pagal užrašytą ir išdidintą pirmąją teksto raidę, pridėtinius tekstus galime vertinti kaip rubrikas, kurios yra panašios į posakius, priežodžius ar patarles („Pikteſnis piktas nt pikto neg gieras nt giero.“ (DP 155), „Ʒmogus nor turet wiſsá ger / o patis ne nor but geru.“ (DP 198), turinio lentelių ir konstrukcinių ženklų funkcijas taip pat iš dalies atlieka konstrukcinės rubrikos. • III – marginalijos, kurios yra susijusios dar ir su pagrindiniame tekste esančiais intertekstais. Šio skyriaus marginalijos atskleidžia nuoseklų (koherentišką) skaitytojo atsaką skaitomam tekstui. Čia keliami svarbiausi klausimai: kuo skaitytojas buvo susidomėjęs, kaip skaitytojas supranta teksto sandarą, kokios yra skaitytojų reakcijos į tam tikras ištraukas ir ar buvo komentuojama laikantis kokios nors bendresnės temos. Šis skyrius turi penkis poskyrius: ◦ skaitymo pagalba – susideda iš tokių marginalijų, kurios padeda kuo greičiau ir lengviau suprasti tekstą. Čia paaiškėja, kad profesorius Carlas Jamesas Grindleyʼus marginalijomis laiko žymiai daugiau nei tik paraštėse esančius užrašus. Tai parodo aštuoni dar mažesni skyreliai: ▪ tema – nusako bendrą teksto temą, tačiau nėra teksto santrauka, veikėjų žodžių atpasakojimas, trumpiau tariant, tai labai artima tam, ką šiuo metu vadiname pavadinimu; ▪ šaltinio nuoroda – nuoroda į pirminį šaltinį, iš kurio buvo paimta mintis. Iš tokių marginalijų galime daryti prielaidas, kokias knygas ir kokiomis kalbomis tuo metu skaitė rašytojas arba skaitytojas; ▪ citatos yra labai panašios marginalijos į šaltinius, tik yra tikslios pirminio teksto ištraukos kopijos su tiksliomis nuorodomis; ▪ dramos veikėjų nuorodas ir šiandien randame dramos žanro kūrinių pradžioje, kur išvardijami veiksme dalyvaujantys veikėjai, kartais trumpai ir apibūdinami; ▪ retoriniai pastebėjimai – apibrėžia teksto loginius kirčius; ne polemizuoja su tekstu, o informuoja skaitytoją; ▪ papildoma informacija – apima visas pastabas, kurios suteikia naujos, papildomo pasirengimo reikalaujančios informacijos, tačiau nėra priskiriamos kokiam nors autoritetui. Šitokias pastabas rašo pats autorius; ▪ vertimas – savaime suprantamos marginalijos, kurios pateikia tekste esančių žodžių ar frazių vertimą; ▪ apibendrinimas yra mažiau siejamas su moksliškumu, loginėmis struktūromis, o daugiau su pačiu tekstu, dar gali būti vadinamas perfrazuotomis rubrikomis; ◦ etinės užuominos gali būti suvokiamos kaip tiesioginis etinių pažiūrų išsakymas paraštėse. Jos skaidomos į šešias grupes: ▪ įžvalgos; ▪ pavyzdžiai; ▪ raginimai; ▪ išryškinimai, pabrėžimai; ▪ gražbyliavimai, pagyros; ▪ ginčas, polemika; ◦ polemika remiasi tam tikru metu ir tam tikromis sąlygomis susiklosčiusiomis skirtingomis autoriaus ir skaitytojo nuomonėmis. Pagal to meto galimus nuomonių susikirtimus skiriamos trys grupės (beje, nė kiek nepasenusios ir galiojančios dar ir šiandien): ▪ socialinis aspektas; ▪ dvasinis aspektas; ▪ politinis aspektas; ◦ literatūrinės pastabos skirstomos į keturias grupes: ▪ skaitytojo dalyvavimas – tai bet kokia pastaba, marginalija, kada skaitytojas diskutuoja ne su rašytoju, o su pačiu tekstu; ▪ humoras ir ironija – tai ne marginalijos, kurios yra juokingos ar ironiškos, o tos, kurios komentuoja tokias teksto ištraukas; ▪ alegorija ir vaizdingumas – tas pat, kaip su humoras ir ironija; ▪ kalba – vienos rečiausių pastabų. Jų pagausėjimas buvo jaučiamas XV–XVI a. Tai gali būti blogo vertimo taisymai, nebevartojamų žodžių keitimai ir pan. Paskutiniojo skyriaus marginalijos yra pačios artimiausios Daukšos Postilės marginalijoms. Pagal kiekvieno poskyrio ar grupės aprašymą galima matyti bendrų bruožų, kurie gali būti priskirti poligrafinėms marginalijoms ir kurie vėliau bus aprašomi darbo tiriamojoje dalyje. Šios klasifikacijos autorius Carlas Jamesas Grindleyʼus teigia, kad tai nėra baigtinis marginalijų skirstymo rezultatas, nes ateityje kiti tyrėjai gali atrasti kitokių, dar niekur nematytų marginalijų. Būtent dėl to knygotyros moksle ir nėra nusistovėjusios marginalijų klasifikacijos, galbūt jų net ir neįmanoma galutinai ir pagal vienintelę sistemą suklasifikuoti, nes kiekvieną kartą knygoje pastabas žymintis skaitytojas tai daro taip, kaip jam pačiam yra patogiausia. Kaip jau minėta anksčiau, darbo praktinėje dalyje bus vadovaujamasi abiem čia pristatytomis klasifikacijomis, iš jų išvedant savą, specialiai M. Daukšos Postilei pritaikytą klasifikaciją. Į pirmą planą iškeliamos pačios svarbiausios marginalijos – glosos, rubrikos ir scholijos (Kevino Gotkino klasifikacija). Kiekvienai iš jų priskiriami Carlo Jameso Grindleyʼaus klasifikacijos II ir III skyriuose pateikiami marginalijų bruožai. Taigi, glosoms priskiriama vienintelė – kalbos komentavimo – funkcija, kuri reiškiama sinonimika, rašybos įvairavimu, parafrazavimu, o rubrikos skirstomos į įvadines (temos, antraštės), konstrukcines ir apibendrinamąsias. Kitos marginalijos, tokios kaip nuorodos į Naująjį ir Senąjį Testamentą ir lotyniškos marginalijos, klasifikuojamos kaip atskiros grupės, kurios šiame darbe plačiau nenagrinėjamos. • 1.3. Marginalijų tyrimo istorija ir raida MARGINALIA Never found in good poems. Can you believe it? Are they nude? Julia Leith Apie marginalijas, kaip tyrimo objektą, kaip jau minėta, pirmą kartą buvo paskelbta 1819 m. Edinburge. Nuo to laiko, per beveik du šimtmečius, atlikta daug įvairių marginalijų tyrimų, kad būtų galima susidaryti įspūdį tiek apie marginalijų, kaip objekto, populiarumą, tiek apie patį jų tyrimo mastą. XIX a. viduryje bibliotekininkai pajuto pareigą ir būtinybę fiksuoti marginalijas. Pirmieji tai pradėjo daryti Kembridžo universiteto bibliotekininkai. Jų katalogizuoti duomenys 1864 m. buvo paskelbti Catalogue of Adversaria and Printed Books Containing MS. Notes Preserved in the Library of the University of Cambridge (Adversarijų ir spausdintų knygų su pastabomis, esančių Kembridžo universiteto bibliotekoje, katalogas). Čia registruotos knygų marginalijos daug kur ir aprašomos: kada knygos įrašai atsirado, kas jų autorius (žr. Petreikis 2011, 73). Toliau pateikiamame 1 paveiksle (žr. 1 pav.) matyti Paryžiuje 1553 m. išleistos knygos marginalijų aprašymas: „Knygos pradžioje įdėta vienuolika puslapių su Municho marginalijomis. pabaigoje yra penkiolika pridėtų lapų su Palatineʼo marginalijų lyginimu, kuriuos atliko Frommelis tame pačiame leidime

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!