Keliautojai ir jų kelionių aprašymai XIX a. lietuvių literatūroje

KELIAUTOJAI IR JŲ KELIONIŲ APRAŠYMAI XIX A. LIETUVIŲ LITERATŪROJE Santrauka Magistro darbo objektas – kelionės samprata XIX amžiuje, tikslas – išanalizuoti mažiau žinomų ir nagrinėtų keliautojų po Lietuvą tekstus, atskleisti ir suvokti kelionės motyvą XIX amžiaus poezijoje ir prozoje. Tikslo įgyvendinimui darbas suskirstytas į tris dalis ir pasirinkti šie autoriai bei jų kūriniai: V. Sirokomlė „Nemunas nuo versmių iki žiočių“, K. Tiškevičius „Neris ir jos krantai“, A.H. Kirkoras „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“, M. Balinskis „Vilniaus miesto istorija“, L. A. Jucevičius „Žemaičių žemės prisiminimai“ – tai realios kelionės po Lietuvą; poetinė XIX amžiaus kelionė A.Baranauskas, A. Mickevičius, Maironis, A. Vienažindys, P. Vaičaitis, jų kūryboje stengtasi atskleisti – kaip poetai perteikė kelionės motyvą, kokias prasmes įgyja realiosios kelionės virsdamos dvasinėmis; J. S. Dovydaitis „Šiaulėniškis senelis“, P. Gomalevskis „Aplankymas seniuko“, M. Akelaitis „Kwestorius po Lietuwa wažinedamas žmonis bemokinąsis“, M. Valančius „Palangos Juzė“ – didaktų kelionės, kur aiškinamasi moralinės vertybės, bei kaupiama įvairi medžiaga. Darbo metodai pasirinkti atsižvelgiant į išsikeltus uždavinius: apžvelgti Lietuvą XIX amžiaus keliautojų akimis; išnagrinėti skirtingų autorių kelionių sampratas; ieškoti tekstuose tarpdisciplininių – etnografinių, folklorinių ryšių. Tad daugiausia naudojamas aprašomasis metodas bei remiamasi mitokritikos ir istorizmo metodais. Išanalizavus pirmosios dalies autorius, galima teigti, kad kiekvienas savo kelionėje įamžino Lietuvos XIX amžiaus gyvenimą, vienas fiksavo geografinius duomenis, keliauta ir istorijos keliu, kitam svarbiau stebėti papročius, kaupti legendas, dar kitas žavisi architektūra. Kita grupė analizuotų autorių paliko poetinės kelionės suvokimą. Visus poetus išvykusius iš Lietuvos lydi prisiminimai. Daug kur ryškus dvasinės kelionės įvaizdis. Dažnas jų kūryboje ir priverstinio išvykimo motyvas. Tokiuose eilėraščiuose pasikartoja tėvynės ilgesio nuotaikos. Apžvelgtas kelionės archetipas, kuris prasideda nuo Šventojo rašto ir tęsiasi iki XIX amžiaus nuotykinio romano – V. Pietario „Algimantas“. Išanalizavus didaktų keliones, pastebėta, kad keliaujantiems didaktams svarbu: dalintis patirtimi, skleisti religines, moralines idėjas, perduoti žinias, pastebėti ir nagrinėti socialines problemas, diegti patriotiškumą. Keliaujantys didaktai surinko gausybę etnografinės medžiagos, tautosakos ir folkloro. Visų šiame darbe aptartų autorių polinkis keliauti atsirado dar jaunystėje, studijuojant. Vėliau keliaudavo tam, kad pažintų pasaulį ir žmones. TRAVELLERS AND THE DESCRIPTIONS OF THEIR TRAVELS IN THE LITHUANIAN LITERATURE OF THE XIX CENTURY Summary The object of the master’s work dealing with the travel conception in the XIX century is aimed to the analysis of the lesser-known and studied texts concerning travelers’ and their travels around Lithuania, developing and perceiving travel’s motive in the poetry and prose of the XIX century. With the view of the fulfillment of the aim the work is divided into three units and the writings of the following authors are opted: “The Nemunas from the Springhead to the Outfall” by V. Sirokomlė, “The Neris and its Banks” by K. Tiškevičius, “Strolling around Vilnius and its Surroundings” by A.H. Kirkoras, “The History of Vilnius Town” by M. Balinskis, “The Memories of the Land of the Lowlanders” by L. A. Jucevičius involving real travels around Lithuania; while A.Baranauskas, A. Mickevičius, Maironis, A. Vienažindys, P. Vaičaitis introduce poetical travel of the XIX century aiming to display the methods conveying the travel motifs and expressing significance of the real travels which convert into the spiritual ones; “Grandfather from Siauliai” by J. S. Dovydaitis, “Visiting the Old Codger” by P. Gomalevskis, “Quest Teaching People Traveling around Lithuania” by M. Akelaitis, “ Palangos Juze” by M. Valančius comprehending peregrination by didacts, interpreting moral values and collecting multifarious material. The work methods are chosen according to the set problems: reviewing Lithuania from the point of view of the travelers of the XIX century; approaching travel conceptions of the separate authors; pursuing interdisciplinary, ethnographic and folk connections in the texts; due to the previous fact the descriptive method is dominant supported by the methods of myth critics and historicism. Therefore, having analyzed the authors of the first unit it is possible to affirm that everyone commemorated the life of Lithuania the XIX century in their peregrinations; one of the authors fixed geographical data; the attempts to describe the historical facts are noticeable while some of the writers custom observance and legend collecting considered to be more relevant; one of them was delighted by the architecture. Another group of the writers analyzed by the work suggested the perception of the poetical traveling. Every poet having left Lithuania is accompanied by the memories. The image of the spiritual travel is vivid and the motive of the compulsory departure is frequent. The feeling of the nostalgia of the homeland is repeated in the poems. Travel archetype originating from the Holly scripture and continuing to the XIX century adventure novel “Algimantas” by V. Pietaris is reviewed. After having analyzed travels of didacts it has to be remarked that sharing experience, disseminating religious and moral ideas, conveying information, perceiving and researching social problems, inculcating patriotism are supposed to be essential ideas for the travelers. Traveling didacts accumulated a wealth of ethnographic material and folklore as well. The tendency towards traveling of the writers discussed by the work originated in their juvenility during their studies and later they traveled in order to acknowledge the world and people. ĮVADAS XIX amžiuje Lietuvoje, kaip ir kitur Europoje, vertinta kelionės, daug keliauta po svečias šalis ir po gimtą kraštą. Lietuviai aplankydavo ne tik Europos šalis, bet ir pasirinkdavo populiarius kelionių maršrutus, į Artimuosius Rytus, Egiptą. Kada lietuviai pradėjo keliauti į Artimuosius Rytus, pasak Reginos Romanovskos, tikslių duomenų nėra. Manoma, kad keliavo ir ankstyvaisiais viduramžiais. Pirmieji keliautojai galėjo būti ir pirkliai, ir laiškanešiai. Tačiau keliautojų ilgainiui daugėjo, o jų kelionių tikslai kito, atsirado norinčių pažinti kitus kraštus, susipažinti su tuo, kas dar nežinoma. Svarbiausias tikslas buvo užrašyti patirtus įspūdžius. Atsirado galimybė palyginti savą ir svetimą kraštus, jų kultūras. Garsiausias XIX amžiaus vidurio Lietuvos misionierius buvo tėvas kunigas Maksimilianas Ryllo. Jis lankėsi Izraelyje, Libane, Sirijoje, Irane ir Egipte. Šio kunigo kelionės tikslas – skleisti krikščionybę artimuosiuose Rytuose ir stebėti svetimo krašto kitoniškumą. Kelionėse į Egiptą visi keliautojai siekdavo pažinti pasaulį, pajusti naujus potyrius. Tai jau daugiau turistinės kelionės, o visus įspūdžius keliautojai aprašydavo laiškuose, dienoraščiuose. Pirmasis Lietuvos egiptologas buvo Radvila Našlaitėlis. Egiptą itin mėgo ir Mikalojus Tiškevičius. Kitas tikslas vykti į Artimuosius Rytus – noras pabėgti nuo kasdienybės, pradėti naują gyvenimą; dar kiti tarnavo Egipto ar Turkijos kariuomenėse. XIX amžiaus pabaigoje jau buvo populiarios ne tik pavienės kelionės, bet ir paplitęs masinis turizmas. Atsirado ir organizacijų, kurios rengė keliones. Tai jau buvo ne naujovių ieškojimai, o keliavimas pramintais takais. Patys kelionių aprašymai priklausė nuo kelionių tikslo, nes maldininkams rūpėjo papasakoti apie apsilankymą šventose vietose, o mokslininkams buvo svarbu išdėstyti tyrimus ir gautus rezultatus (30). Daug keliauta ne tik po Artimuosius Rytus, bet ir po Europą, daugiausia po Prancūziją, Italiją, Angliją, Rusiją, taip pat ir po Lietuvą. Ilgainiui kito keliavimo būdai, priemonės. Dailės istorikė, menotyrininkė Jolita Mulevičiūtė savo straipsnyje „Keliaujantis žmogus XIX amžiaus antros pusės Lietuvoje“ teigia, kad techniniai patobulinimai keliavimą pavertė populiariu reiškiniu. Anksčiau keliaudavo pirkliai, misionieriai, tyrinėtojai, dabar atsirado galimybė ir eiliniam žmogui keliaujant stebėti besikeičiančius vaizdus. Uždraudus lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, Lietuva ėmė grimzti į provincializmą. Šalyje nesilankė žymūs užsieniečiai. Net ir tie, kurie LDK žemes laikė savo gimtine, apsilankydavo tik pakeliui iš Peterburgo į Varšuvą ar iš Miuncheno į Peterburgą. Nutiesus geležinkelio atkarpą Peterburgas–Varšuva per Šiaulius, Lietuva virto kultūrinio ir prekybinio tranzito šalimi. Intensyvūs prekybiniai ryšiai su užsienio šalimis leido gyventojams mėgautis įvairiom gėrybėm. Per Lietuvą pravažiuodavo įvairūs keliauninkai: muzikantai, šokėjai, aktoriai ir kt. Nuo XIX amžiaus pradžios į Lietuvą stipriai plūstelėjo kelionių literatūra. Tai įvairios geografijos, etnografijos studijos, ekspedicijų aprašymai, praktiniai vadovai. Buvo galimybė susipažinti su norimais faktais ir vietomis, neiškeliant kojos iš namų. Amžiaus viduryje pasirodė Adomo Honorio Kirkoro „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“, Vladislavo Sirokomlės „Iškylos po Lietuvą“, geografijos ir kraštotyros veikalai bei gamtos pradžiamoksliai, kur buvo pateikta informacija apie įvairias pasaulio šalis. Atsirado ir naujas žanras – kelioninė apybraiža. Ne visos publikacijos buvo mokslinio pobūdžio. Kai kurie veikalai buvo skirti mažai ar vidutiniškai išlavintam skaitytojui: valdininkui, tarnautojui, namų šeimininkei, gimnazistui, o lietuviškos spaudos draudimo metu dar ir valstiečiui. Ne visi veikalai siekė gilumo, moksliškumo. Jolita Mulevičiūtė, cituodama sero Lubbocko žodžius, teigia, kad pasaulį pamatyti ir apžiūrėti reiškė pasaulį pažinti bei valdyti (34). Domėjimasis savu kraštu privertė ne vieną Lietuvos keliautoją parašyti veikalą, kuriame užfiksuotos visos kelionių smulkmenos. Tai realios kelionės, kurių metu buvo kruopščiai renkama vertinga kraštotyrinė, istorinė ir etnografinė medžiaga. Dažnos būdavo ir kelionės mokslo tikslais: dauguma XIX amžiaus jaunų žmonių vykdavo studijuoti į Peterburgą. Šiame darbe yra liečiami ir priverstinių kelionių bei išgyvenimų svečioje šalyje aprašymai. Taigi šio darbo objektas – kelionės samprata XIX amžiaus lietuvių literatūroje. Darbo tikslas – išanalizuoti mažiau žinomų ir nagrinėtų keliautojų po Lietuvą tekstus, atskleisti ir suvokti kelionės motyvą XIX amžiaus poezijoje ir prozoje. Uždaviniai: 1. Apžvelgti Lietuvą XIX amžiaus keliautojų akimis. 2. Išnagrinėti skirtingų autorių kelionių sampratas, požiūrius į aprašomuosius objektus, matymo aspektus ir aprašymų prioritetus. 3. Ieškoti tekstuose tarpdisciplininių - etnografinių, folklorinių, literatūrinių - ryšių. Daugiausia naudojamasi aprašomuoju metodu. Remiamasi mitokritikos ir istorizmo metodais. Darbo struktūra nulemta pasirinktos medžiagos. Pirmiausia – realios kelionės, paskui – poetinės kelionės ir pabaigoje didaktinės. Pirmojoje darbo dalyje supažindinama su Lietuvos keliautojų istorija: kas pirmieji keliavo po Lietuvą, ką stebėjo ir užrašinėjo; kas iš lietuvių keliautojų pirmieji pradėjo pažinti pasaulį; kokią įtaką keliautojų patirtis bei užrašai darė kultūrai ir mokslui. Pirmoje darbo dalyje bus nagrinėjami šie veikalai: V. Sirokomlės „Nemunas nuo versmių iki žiočių“, K. Tiškevičiaus „Neris ir jos krantai“, A.H. Kirkoro „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“, M. Balinskio „Vilniaus miesto istorija“, L. A. Jucevičiaus „Žemaičių žemės prisiminimai“. Taigi pirmoje darbo dalyje bus panagrinėta, kokiais aspektais ir rakursais savo kelionių metu minėti kultūros, visuomenės veikėjai matė XIX a. Lietuvą; kaip jų požiūriai ir darbai tarnavo lietuvybei; kokie svarbiausi jų kūrybos sąlyčiai ir skirtumai. Antrojoje darbo dalyje bus nagrinėjama visiems gerai žinomų lietuvių poetų kūryba. Tai Antanas Baranauskas, Adomas Mickevičius, Maironis, Antanas Vienažindys, Pranas Vaičaitis, - jų pristatinėti, be abejonės, nereikia. Tačiau gerai pažįstama poezija bus nagrinėjama nauju aspektu – kaip poetai savo kūryboje perteikia kelionės motyvus, įvaizdžius, simbolius, kokias prasmes įgyja realiosios kelionės, virsdamos dvasinėmis. Trečiojoje dalyje bus kalbama apie Juozapo Silvestro Dovydaičio apysaką „Šiaulėniškis senelis“, Petro Gomalevskio apysaką „Aplankymas seniuko“, Mikalojaus Akelaičio apysaką „Kwestorius po Lietuwa wažinedamas žmonis bemokinąsis“, Motiejaus Valančiaus apysaką „Palangos Juzė“. Šių kūrinių pagrindiniai veikėjai – keliautojai „moralistai“, dalinantys sutiktiems žmonėms patarimus, pamokymus, pabarimus. Analizuojant jų didaktines keliones bus aiškinamasi, kokios svarbiausios moralinės vertybės ir visuomeninės ydos egzistavo XIX amžiuje. Išvadose pateikiami apibendrinimai: tai kokie gi buvo tie XIX amžiaus keliautojai ir jų užrašai? Kokia buvo kelionės samprata? Kokią Lietuvą matė ir fiksavo keliautojai (jos kultūra, moralė, etnografija, papročiai ir kt.)? Kaip skyrėsi kelionės raiška etnografų, poetų ir didaktų tekstuose? Darbas apibendrinamas, įvertinant kelionių aprašymų reikšmę vėlesnei Lietuvos kultūrai, istorijai ir literatūrai. 1. XIX A. KELIONĖS PO LIETUVĄ. JŲ TIKSLAI Šioje dalyje aptariami kelionės po Lietuvą aprašymai, kur apibūdinamos įvairios vietovės, raiškiai piešiami vaizdai. Aprašymai vadinami kelionės vadovu, istorine kelione, apybraiža. Kiekvienas keliautojas turi tikslų, kuriuos siekia įgyvendinti savo kelionėje. Šioje dalyje bus supažindinta su šiais autoriais: Vladislavu Sirokomle, Adomu Honoriu Kirkoru, Konstantinu Tiškevičium, Mykolu Balinskiu ir Liudviku Adomu Jucevičium. Taip pat bus kalbama apie jų kūrinius ir tikslus. V. Sirokomlės veikalą „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ galima pavadinti kelionine apybraiža. Pats autorius savo darbą vadina monografija. Ji sudaryta iš dviejų dalių: pirmoje dalyje - Nemuno monografija, o antroje – atsiminimai apie 1829 metais lietuviška vytine atliktą kelionę iš Kauno į Karaliaučių. Iš šių atsiminimų galima susidaryti vaizdą apie to meto laivininkystę. Skaitydamas antrą dalį tarsi kartu keliauji, - plauki vytine. Autorius įžangos žodį pradeda sakiniu: „Gerbk savo tėvą ir motiną“(8, 4). Tai vienas iš dešimties Dievo įsakymų, kuris Sirokomlei labai svarbus. Čia autorius žvelgia plačiąja prasme: tėvas - Dievas, motina – žemė. Svarbiausia - tėvynės meilė, bet ji neįmanoma nepažinus savo gimtosios žemės, jos istorijos, gamtos, etnografijos, geografijos. Tik tai pažinus, ištyrinėjus galima sakyti: “kas sutarta vadinti tėvynės meile“(8, 4). Sirokomlė apgailestauja, kad mažai darbų nudirbta geografijos srityje (priešingai nei istorijos darbų). V. Sirokomlė kraujo tekėjimą sulygina su upėmis: „Kaip kraujas organinės būtybės arterijose, taip krašto gyvenimas stipriausiai tvinksi jo upėse“(8, 5). Autorius taip akcentuoja, nes pats keliauja upe, kurios visus vingius stengiasi aprašyti. Darbe atsispindi ne tik kelionė Nemunu, bet ir Lietuvos keliautojo atsiminimai apie vykimą iš Kauno į Karaliaučių. Tai padėjo šios monografijos autoriui papildyti, praplėsti tekstą. Šis darbas daugiau geografinis, ir pats Sirokomlė apgailestauja, kad labai mažai jame etnografinių dalykų, kas monografijai būtų suteikę gyvumo. Savo kelionę Sirokomlė pradeda: „Senovės vaivadija, kur yra Nemuno lopšys“(8, 5). Taigi pradeda keliauti Lošos upe, o vėliau, praplaukus kaimelį, prasideda Nemunas: „tai mūsų lietuviškasis Nemunas“( 8, 8). A. H. Kirkoro veikalas (vadovas po Vilnių) „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ parašytas lenkų kalba ir išleistas 1856 metais. Tokio veikalo atsiradimą lėmė keliautojų domėjimasis Vilniaus padėtimi, istorija, architektūra. Ypač daug leidinių apie Vilnių ir jo praeitį pasirodė XIX amžiuje, romantizmo laikotarpiu. Romantinė buvo beveik visa lenkiškoji XIX amžiaus Lietuvos literatūra. Žinoma, didelę įtaką darė politinė padėtis, ideologinę reikšmę romantizmas turėjo šalyse, kurios buvo pavergtos svetimšalių. Romantikai labai domėjosi praeitimi, žmonijos dvasinės kultūros istorija. Tai rodo ir šiame darbe aprašomi kūriniai, noras atskleisti istoriją, kuri nuolat keičiasi, nestovi vietoje. Istorikai romantikai stengėsi priminti skaitytojams garsiąją Lietuvos praeitį. „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ – pirmasis vadovas po Vilnių, kuriuo naudojosi keliautojai visais laikais. Rengdamas šį vadovą, autorius turėjo daug sunkumų, nes reikėjo aprašyti miesto istoriją, archeologiją, architektūrą, geografiją. Čia pateikiama daugybė vertingų faktų, aprašomos memorialinės vietos. Knyga sudaryta iš 18 pasivaikščiojimų. Tai kelionė po Vilniaus gatveles, kur susipažindinama su kultūros paminklais, bažnyčiomis, kapinėmis, kuriose ilsisi šlovingi veikėjai. Geografinėje kelionėje „Neris ir jos krantai“ K. Tiškevičius teigia, kad „Nemunas ir Neris, tos dvi gražiausios Lietuvos upės

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!