Šalutiniai sakiniai A. Tatarės “Pamoksluose išminties ir teisybės” bei J. Dovydaičio apysakoje “Šiaulėniškis senelis”

XIX amžius yra gan sudėtingas, vertas dėmesio laikotarpis. Lietuvių kalba niekinama visų: iš pradžių stiprėjo polonizacija, vėliau, po 1863m. sukilimo, vyko etnografinių sričių jau XVIII amžiuje ėmė išsiskiri žemaičiai, ypač istorinės žemaičių žemės vakarinė dalis, kur buvo susiformavusi žemaičių tarmė. Žemaičių kraštą mažiausiai paveikė lenkėjimas. Tačiau nuo jų neatsiliko ir aukštaičiai.
Maždaug 1820 -1870 m. laikotarpiu atsiradusi grožinė kūryba      lietuvių prozos istorijoje    sudaro savitą reiškinį. Tai - specifiška proza, kurios esmė nusakoma termino reikšme įgavusiu epitetu "didaktinė". Kaip apibrėžtą    istorinę vietą      užimantis kūrybos tipas didaktinė proza - Šviečiamojo amžiaus produktas (V.Vanagas). Gyvenimo permainos tuo metu skatino rašyti žemesniems luomams. Stiprėjo liaudies reikšmės suvokimas. Atsirado liaudiška mokykla, jai skirtas vadovėlis. Viskas ribojosi parapine, pradine mokykla bei jos programa, kuri tereikalavo elementarių rašto pradmenų. Savo auklėtinius ši mokykla ugdė dievobaimingais (moralinio ugdymo reikalavimas) ir šiek tiek raštingais žmonėmis. Tokia - bendriausiais bruožais liaudies švietimo programa lėmė valstiečiui skirtos literatūros pobūdį. Ši literatūra mokė ir moralizavo.
A. Tatarė ir J. Dovydaitis rašė būtent šiuo laikotarpiu. Pirmasis autorius - parašė proza pasakėčių rinkinį "Pamokslai išminties ir teisybės", pasaulietinio turinio knygą "Pamokslai gražių žmonių", porą religinio turinio knygų. A Tatarė rašė    savo gimtąja zanavykų šnekta. Jis kalba sklandžiai, laisvai, natūraliai, ilgokais, bet gyvai šnekai artimos konstrukcijos sakiniais. Kalbinė bei stilistinė jo prozos raiška turi neabejotinų individualumo žymių. Artimas A. Tatarei didaktinės prozos    kalbinis normatyvizmas, žodžio statika bei "elementarumas", tačiau kartu pasakytina, kad stilistinėje plotmėje jo literatūrinė individualybė reiškiasi bene aiškiausiai (V.Vanagas). Be įprastų ir žinomų jungtukų, santykinių prieveiksmių autorius pamoksluose vartoja senovinius žodelius, kurių nemažai buvo vakarų aukštaičių kalboje XIX amžiuje.
Antrasis autorius parašė didaktinę apysaką "Šiaulėniškis senelis". Vaizdavo valstiečių buitį, skiepijo blaivybę, kovojo prieš valstiečių dvasines ydas. J. Dovydaitis    rašė savo gimtąja vakarų aukštaičių šiauliškių šnekta su žemaitybėmis ir rytietybėmis, taip pat tradicinės raštų kalbos elementais. Šiam autoriui...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!