Literatūros teorijos įvadas

Būta įvairiausių mėginimų apibrėžti literatūrą. Pvz.: galima ją apibūdinti kaip „vaizdingą“ aprašymą išmonės prasme – parašymą, kuris nėra tikroviškas. Bet visgi šitokio apibrėžimo nepakanka. Anglų XVII amžiaus literatūra apima Shakespeare‘a, Websterį, Marvellą, Miltoną; tačiau jai priklauso ir Franciso Bacono esė, Johno Donne‘o pamokslai, Bunyano dvasinė autobiografija bei visa tai, ką parašė seras Thomas Browne‘as. Prireikus į ją įtrauktume Hobbeso „Leviataną“ ar Clarendono „Maišti istoriją“. Prancūzų XVII amžiaus literatūroje greta Corneille‘io ir Racine‘o turime La Rochefouncauld maksimas, Bossuet laidotuvių kalbas, Boileau traktatą apie poeziją, Madame de Sévigné laiškus dukrai, Descartes‘o ir Pascalio filosofiją. XIX amžiaus anglų literatūrai paprastai priskiriamas Lambas (tačiau ne Benthamas), Millis (tačiau ne Darwinas ar Herbertas Spenceris).
Matyt, literatūrą vertėtų apibrėžti ne pagal tai, kiek ji išgalvota ar „vaizdinga“, o atsižvelgiant į kalbos vartosenos ypatingumą. Laikantis šios sampratos, literatūra yra rašymo būdas, kuriuo, pasak rusų kritiko Romano Jakobsono, pasireiškia „organizuota prievarta įprastinio kalbėjimo atžvilgiu“. Literatūra transformuoja ir intensyvina įprastinę kalbą, tolydžiai atitolsta nuo kasdienės šnekos. Šitokios tiesos laikėsi Rusijos formalistai, pradėję veikti prieš 1917 metų revoliuciją : Viktoras Šklovskis, Romanas Jakobsonas, Osipas Brikas, Jurijus Tynianovas, Morisas Eichenbaumas ir Morisas Tomaševskis. Šis karingas polemiškai nusiteikusių kritikų būrys atmetė pusiau mistines simbolistų doktrinas, iki tol veikusias literatūros kritiką, ir pagal gyvenimo praktikos bei mokslo poreikius dėmesį sutelkė į paties literatūrinio teksto daiktišką būtį.
Kritika privalanti skirti meną nuo mistikos ir aiškintis, kaip literatūros tekstai veikia iš tikro: literatūra nesanti pseudoreligija, psichologija ar sociologija, o ypatinga kalbos sąranga. Ji turi tik jai būdingus dėsnius, struktūras ir priemones, kuriuos reikia tyrinėti skyrium, o ne šlieti prie ko kita. Literatūros kūrinys nėra idėjų šaltinis, socialinės tikrovės atspindys ar transcendentinės tiesos apraiška: tai materialus faktas, kurio veikimą galima nagrinėti panašiai, kaip kad narstome mechanizmą. Literatūrą sudaro žodžiai, o ne daiktai ar jausmai. Formalizmas iš esmės buvo lingvistikos taikymas literatūrologijai; formalaus pobūdžio lingvistika tuomet labiau gilinosi į...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!