Grožinės literatūros skiriamieji bruožai. Antikinės literatūros savitumas

Grožinė literatūra – žodžio menas. Tai yra tekstai, kurie jų skaitytojui teikia estetinių išgyvenimų, praturtina jo asmenybę ir yra neutilitarūs ( neturi praktinės naudos). Nuo antikos iki XVIIIa. vietoj grožinės literatūros buvo vartojamas „poezijos“ terminas. Vėliau poezija buvo vadinami tik eiliuoti grožiniai tekstai, pavadinimas dažnai reikšdavo „lyrikos“ sinonimą. Grožinės literatūros terminas įsigalėjo XIXa., dar yra vadinama beletristika (pranc. k. belles lettres „grožinė raštija“) arba „dailiąja literatūra“.
1. Estetiniai išgyvenimai visuomet yra susiję su jutimu. Išgyvenimai ateina per vadinamus aukštesniuosius pojūčius – per regėjimą ir klausą. Lytėjimas neturi estetinio santykio su menu.
2. Estetinių išgyvenimų turinys yra grožio patyrimas, išreikštas per džiaugsmą, nustebimą, susidomėjimą.
3. Estetinis išgyvenimas neturi utilitarinės (lot. k. utilis „naudingas“), t.y. praktinės naudos.
Riba tarp grožinės literatūros ir visos kitos raštijos nėra labai aiški. Yra nemaža tarpinių variantų: biografija, memuarai yra tarp grožinės literatūros ir istoriografijos, apybraiža - tarp grožinės literatūros ir publicistikos. Bet vis dėlto skiriamuosius grožinės literatūros požymius nusakyti galima. Jie yra suformuluoti žymiausiame antikos laikų literatūros teorijos veikale – Aristotelio „Poetikoje“, kurios teiginiai iš esmės sutampa su dabarties teorine mintimi.
1. Grožinė literatūra yra vaizdavimas žodžiais, ji vaizduoja žmonių charakterius ir veiksmus.
2. Ji vaizduoja ne iš tikrųjų buvusius, o pramanytus dalykus, ne tai, kas buvo, o tai, kas galėjo būti, kas paprastai būna.
3. Joje šnekama gražia kalba, susijusia su melodija ir ritmu. (Būdingas vaizdingumas ir ekspresyvumas).
Veikėjų ir situacijų vaizdavimas
Literatūroje pavaizduotas žmogus niekados nėra realybės kopija, o visados konstrukcija, kuri priklauso nuo rašytojo valios ir gyvena jo sukurtame meniniame pasaulyje. Jis neturi nei praeities, nei ateities, nei keitimosi galimybių, yra tik toks, koks pavaizduotas kūrinyje. Jis yra vienpusiškas ir fragmentiškas, nes turi tik tuos bruožus, tik tas gyvenimo situacijas, kurios reikalingos kūriniui, net ir tuo atveju, kai kūrinio siužetas – žmogaus biografija, jo charakterio formavimasis ir kaita. Geriausiai tai atspindintis pavyzdys – V. Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“, kuriame atsispindi kunigo Liudo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!