Lietuvos vaizdinys sovietmečio literatūroje

Po Nepriklausomybės atkūrimo gimusiai kartai bene didžiausia mistika – sovietmetis. Rodos, su tipiniu totalitariniu žmogumi neturime nieko bendra, todėl sunku paaiškinti, kaip jis mąstė, kodėl literatai rašė vienaip, o ne kitaip, ar jų išreikštos pažiūros buvo nuoširdžios. Semdamiesi įkvėpimo iš skirtingų šaltinių lietuvių rašytojai į pasaulio žemėlapyje neegzistavusią Lietuvą žvelgė skirtingai. J. Apučiui ji asocijavosi su degradavusia visuomene, J. Marcinkevičiui aktuali buvo jos sudėtinga istorinė patirtis, o S. Geda net ir priespaudos metais joje gebėjo atrasti nesutramdomą gaivalą.
J. Apučio kūryboje tarybinė Lietuva – nuopuolį išgyvenanti šalis. Totalitarizmas vertė jos gyventojus išsižadėti šimtus metų propaguotos žemdirbiškos kultūros ir skatino visur ieškoti naudos, galios, stiprumo. Lietuva buvo priversta patirti dramatišką vertybių kaitą ir dvasinius praradimus, vadinasi, ėjo moralinės degradacijos keliu. Nors šis pokytis buvo akivaizdus, kelti šią problemą didesniu mastu nebuvo lengva dėl galiojusios cenzūros, tačiau J. Aputis, įvaldęs ezopinę kalbą, gebėjo meistriškai kalbėti apie socialinius fenomenus, neužsitraukdamas valdžios nemalonės. Jam rūpėjo atskleisti kylančias problemas, kad stabdytų visuomenės degradaciją. Novelėje „Autorius ieško išeities“ atskleidžiama idėja, kad totalitarinėje valstybėje agresija yra įteisinta norma. Iškreiptos sovietmečio moralės atstovai traktoristai akistatoje su fiziškai silpnesniais žmonėmis – baltakakliu ir studentu – savo stiprumą bando įrodyti smurtaudami (minima, jog mažas su lopyta galva nuolat pakliūva į muštynes, liesam, stiprių rankų vyrui malonumą teikia aukos skausmas, o storasprandis pravardę įgavo neįvertinęs savo galimybių konkuruoti su vikriu studentu). Jų žemą kultūrą atspindi ir jų vartojami šiurkštūs buitiniai žodžiai („Ko neėdi?“) bei novelės išorinė erdvė – veiksmas vyksta dvokiančioje siloso duobėje (nuosmūkio simbolis). Autorius kritikuoja ne tik agresorius, bet ir abejingas merginas, stebinčias įvykį iš tolo, – būtent jos yra „homo sovieticus“, prisitaikančios prie galingesniųjų ir neginančios teisybės. Novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ paaiškėja, jog moralinė degradacija yra paveikusi įvairaus amžiaus žmones. Tragiškiausia ne tai, kad smurtui nesipriešina vaikai, o tai, jog naujiems visuomenės dėsniams paklūsta ir senoliai – archetipiniai...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!