Lietuvos politinės partijos ir partinė sistema

Atkūrus nepriklausomybės aktą, prasidėjo nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo procesas, nulėmęs labai dinamišką partinės sistemos formavimąsi, teisiškai įteisintą Lietuvos Respublikos konstitucijoje, priimtoje 1992 m. bei Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių organizacijų įstatyme, priimtame 1990 m., kuris buvo pakeistas 2004 m. Lietuvos Respublikos (toliau LR) politinių partijų įstatymu (toliau PPĮ). Taip prasidėjo laisvas visuomenės būrimasis į atskiras politines partijas.
Konstitutiškai Lietuvos Respublika – demokratinė valstybė, todėl demokratijos ir nepriklausomybės atkūrimas Lietuvoje atgaivino vieną fundamentaliausių šiuolaikinės demokratijos institucijų – daugiapartinę sistemą.
Šiuolaikinėse demokratijose partijos yra centrinė institucija, susiejanti tarpusavyje įvairius politinio proceso dalyvius ir užtikrinanti veiksmingą valdymą.
Iki šiol Lietuvoje nėra paskelbta išsamesnės dabartinių politinių partijų studijos, stokojama net sistemingos informacijos apie šiuolaikinių Lietuvos partijų atgimimo, jo etapus, partijų organizacinę sandarą bei politinę programą. Tuo labiau, kad Lietuvoje jurisprudencijoje politinės partijos iki šiol nesusilaukė didesnio dėmesio. Dar XIX amžiaus pradžioje M. Riomeris pažymėjo, jog „atsižvelgiant į svarbų politinių partijų vaidmenį moderniame politiniame gyvenime, galima būtų laukti gausingos literatūros šiuo klausimu. Tuo tarpu kažkodėl yra atvirkščiai . Politinių partijų problema /.../ valstybė ir viešosios teisės moksle yra apleista“1.
„Daugelis pokomunistinių Vidurio ir Rytų Europos šalių laikomos konsoliduotomis demokratijomis, politinės partijos akivaizdžiai lieka silpniausia politinio proceso grandimi ir potencialia kliūtimi tolesnei demokratijos institucionalizacijai. Charakteringi partijų silpnumo požymiai šiose šalyse yra mažas partijos narių skaičius, menka partinė identifikacija, didelis rinkėjų lakumas, žemas pasitikėjimas partijomis.
Taip pat Lietuvos politinės partijos yra labai uždaros nuo visuomenės, partijų lyderiai atitrūkę nuo partijų eilinių narių, daugelio partijų nariai nežino savo atstovaujamų partijų programų, ideologijos ir siekių. Tuo išplaukia, kad Lietuvos politinių partijų ligos – uždarumas, bloga vadyba, ideologinio tapatumo suvokimo stoka. Pagal daugelį šių rodiklių Lietuvą galima laikyti tipišku partijų krizės pokomunistinėse šalyse pavyzdžiu: partijų narių skaičius (partijoms priklauso 2 % šalies gyventojų, tuo tarpu Vakarų Europos šalių vidurkis yra apie 5 proc.) tai yra vienas žemiausių pokomunistinėse šalyse, o pagal pasitikėjimą partijomis Lietuva...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!