Lietuvos istorijos vingiai Lietuvos literatūroje

Lietuvos istorijos vingiai Lietuvos literatūroje

Lietuva susiformavo kaip valstybė viduramžiais, veikiama Vokiečių Ordinų įtakos – vokiečių puldinėjimai paskatino lietuvių genčių žemes susivienyti į vieningą valstybę kartu kovoti. Vėliau XV a., Lietuva išaugo iki didžios kunigaikštystės, o galiausiai sudarė Liublino uniją su Lenkija – abi šalys susijungė siekdamos kovoti prieš Maskvos kunigaikštystę. Vėliau, jau XVIII a. pabaigoje, Lietuvos ir Lenkijos valstybė buvo padalinta trijų galingų imperijų – tada abi šalys išgyveno priespaudos laikus. Tačiau Lietuvai pavyko atsikurti XX a., bet XX a. taip pat buvo permainingas istorinis laikotarpis. Lietuvos istorija buvo labai įvairi ir spalvinga – pilna tiek pakilimų, tiek nuosmukių. Tam tikri literatūros kūriniai taip pat atskleidžia skirtingus Lietuvos istorijos įvykius. Savo kalbėjime nagrinėsiu Lietuvos istorijos vingius lietuvių literatūroje, remsiuosi Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir A. Škėmos kūryba.

Vincas Krėvė - Mickevičius XIXa. prozininkas ir dramaturgas. Kaip romantikas Vincas Krėvė, stiprių kenčiančių asmenybių ieško istorinėje praeityje. Romantinė legendinė praeitis yra viena jo kūrybos temų. Čia dėmesys sutelkiamas į tuos laikus kai lietuviai kovėsi su kryžiuočiais. Ši tema atsispindi tragedijoje „Skirgaila“, kuri vaizduoja Lietuvos XIVa. antrosios pusės bandymą priimti krikštą sunkiu Lietuvai metu. Veiksmas vyksta pasirašius Krėvos unijos aktą, laiku, kai sprendžiamas Lietuvos krikšto klausimas. Pagrindinis kūrinio veikėjas yra kunigaikštis Skirgaila, kuriam priklauso šalies valdymas – jis yra Jogailos vietininkas Lietuvoje, tačiau jis turėjo faktinę valdžią. Verta paminėti, jog kunigaikštis Skirgaila buvo istorinė asmenybė, apie jo valdymą ir asmenybę nėra žinoma daug faktų. Yra žinoma, jog Skirgaila buvo rūstaus būdo. Vis dėlto tai leido kūrinio autoriui pasitelkti meninę išmonę kuriant Skirgailos paveikslą. Kunigaikštis Skirgaila susiduria su sunkia užduotimi – jis turi įtvirtinti naują religiją šalyje. Pats Skirgaila netiki krikščionybės tiesomis, tačiau suvokia, jog šalis nebeišgyvens šimtmečius trunkančių karų, tad turi priimti naują religiją, kad išgyventų ir klestėtų. Skirgaila dėl to atlieka sunkią užduotį – jis gina ir propaguoja naują religiją nepaisydamas visuomenės nuomonės. Dėl to Skirgaila nėra mėgstamas kitų lietuvių bajorų, kurie vis dar praktikuoja pagonybę. Stardas, vienas iš įtakingiausių vaidilų, gyvenusių kunigaikščio pilyje, nepatenkintas vis labiau plintančia idėja, kad apsikrikštijus Lietuva nebebus puldinėjama, nebijodamas nei kunigaikščio, nei bajorų rėžia grasinimus siekdamas sugrąžinti pagonybę į Lietuvos kraštus. Vaidilai pavyksta įkvėpti bajorus, kurie išgyvena dvilypius jausmus, širdimi norėtų kovoti prieš vokiečius ar lenkus, bet jie klauso Skirgailos, nes mato, kad tokios kovos valstybei nepadės išlikti. Galiausiai nepavykus nei gražiuoju, nei piktuoju priversti veikti bajorus, primindamas protėvių žygius ir tradicijas, Stardas trenkia kankles, pasako: „Geriau žūti šitam nelaimingam kraštui, negu taip vergiškai apleisti dievus, taip baisiai nusidėti protėvių vėlėms“ ir kaip senojo tikėjimo palikimas išeina. Skurdulis, kitas pilies krivis, yra priešingybė Stardui dėl savo ramaus būdo, jis pateikia kitą požiūrį į krikšto priėmimą. Jis pasako, kad Praamžiui nesvarbu, kuriuo vardu jį žmonės vadina. Vokiečių ir lenkų pasiuntiniai šnipinėja pilyje ir kuria intrigas, siekdami pakenkti Skirgailos valdymui. Veikėjas yra visiškai vienas ir niekas jo nepalaiko šiame sunkiame kelyje. Vis dėlto Skirgaila galiausiai palūžta, suvokęs istorijos galią šalies likimui: „Kai vaikas tampa jaunuoliu, o jaunuolis suaugusiu vyru, jie keičia savo drabužius, į labiau pritakintus jų ūgiui ir darbui. Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais - tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus. Kai surimtės ir taps suaugusiu vyru, ji apleis naująjį dievą, kaip dėl jo apleido Perkūną-. Tad iš šių Skurdulio žodžių Skirgaila supranta, kad jis tėra likimo auka – bet kuriam kitam valdovui būtų tekusi tokia pat sunki užduotis. Palaužtas sunkios pareigos ir žinojimo, kad valstybės kūrimas yra niekada nesibaigiantis darbas Skirgaila žlunga morališkai. Kaip paguodą Skirgaila bando sukurti laimę su Ona Duonute, tačiau jam tai nepavyksta. Jis praranda bet kokį tikslą ir žmogiškumą, o tai vaizduoja paskutinė dramos scena, kai Skirgaila įsako užkasti Kelerį gyvą. Taigi, Vinco Krėvės-Mickevičiaus kūrinys „Skirgaila- atskleidžia sunkų žmonių darbą dėl tėvynės išlikimo bei lėtus mentaliteto pokyčius.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!