Konspektai

Lietuvos istorija nuo 1902 metų iki 1995 metų

9.4   (2 atsiliepimai)
Lietuvos istorija nuo 1902 metų iki 1995 metų 1 puslapis
Lietuvos istorija nuo 1902 metų iki 1995 metų 2 puslapis
Lietuvos istorija nuo 1902 metų iki 1995 metų 3 puslapis
Lietuvos istorija nuo 1902 metų iki 1995 metų 4 puslapis
Lietuvos istorija nuo 1902 metų iki 1995 metų 5 puslapis
Lietuvos istorija nuo 1902 metų iki 1995 metų 6 puslapis
Lietuvos istorija nuo 1902 metų iki 1995 metų 7 puslapis
Lietuvos istorija nuo 1902 metų iki 1995 metų 8 puslapis
Lietuvos istorija nuo 1902 metų iki 1995 metų 9 puslapis
Lietuvos istorija nuo 1902 metų iki 1995 metų 10 puslapis
Lietuvos istorija nuo 1902 metų iki 1995 metų 11 puslapis
Lietuvos istorija nuo 1902 metų iki 1995 metų 12 puslapis
Lietuvos istorija nuo 1902 metų iki 1995 metų 13 puslapis
Lietuvos istorija nuo 1902 metų iki 1995 metų 14 puslapis
Lietuvos istorija nuo 1902 metų iki 1995 metų 15 puslapis
Lietuvos istorija nuo 1902 metų iki 1995 metų 16 puslapis
Lietuvos istorija nuo 1902 metų iki 1995 metų 17 puslapis
Lietuvos istorija nuo 1902 metų iki 1995 metų 18 puslapis
Lietuvos istorija nuo 1902 metų iki 1995 metų 19 puslapis
Lietuvos istorija nuo 1902 metų iki 1995 metų 20 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

Lietuva XX a. Amžiaus pradžioje 1902 m. grupė liberalių inteligentų, “Varpo” ir “Ūkininko” bendradarbių ar jiems artimų, slaptame suvažiavime Dabikinės dvare (Šiaulių apskritis) nutarė įsteigti Lietuvių demokratų partiją. Artimiausiu uždaviniu ši partija laikė autonomijos reikalavimą, gimtosios kalbos išlaikymą, jaunimo mokymą, vidurinių mokyklų, universiteto steigimą, valstiečių aprūpinimą žeme. Tačiau suvažiavime išryškėjo dideli idėjiniai nesutarimai, ir programa nebuvo priimta. Ši partija ėmėsi vadovauti tautiniam sąjūdžiui. Jos vadovai - Povilas Višinskis, Kazys Grinius, Jonas Vileišis - ragino kelti politinius reikalavimus: lietuvių teisių sulyginimo su rusų teisėmis. Rusijos valdantieji sluoksniai pagaliau pripažino, kad spaudos draudimas buvo klaida. Tačiau ne tik spaudos draudimo nesėkmės vertė Rusijos valdžią keisti savo nusistatymą. Lietuvių tautinio sąjūdžio radikalumas kėlė konservatyvesnių Lietuvos sluoksnių susirūpinimą. Dvasininkai išsigando visos tos “bedieviškos” spaudos, kuri plūdo į Lietuvą iš užsienio. Žemaičių vyskupas M.Paliulionis ryžosi įtikinti patį vidaus reikalų ministrą, kad reikia panaikinti spaudos draudimą Lietuvoje. 1904 m. gegužės 7 d. vyriausybė panaikino spaudos draudimą. Spaudos draudimo panaikinimu buvo pripažintas lietuvių tautos egzistavimas. Lietuviams atsirado galimybės greičiau išmokti rašto, greičiau gauti spaudą, palankesnėmis sąlygomis plėtoti tautinę kultūrą. 1905 m gruodžio pradžioje Vilniuje vyko suvažiavimas, žinomas Didžiojo Vilniaus Seimo vardu. Suvažiavimo dalyviams buvo surengtas lietuviškas vakaras. Buvo suvaidinti du lietuviški spektakliai, pasirodė lietuvių choras, vadovaujamas Miko Petrausko. Į suvažiavimą atvyko apie 2 000 žmonių - iš Peterburgo, Maskvos, Odesos, Latvijos miestų. Suvažiavime buvo svarstoma politinė Lietuvos ir visos Rusijos padėtis, Lietuvos autonomijos, žemės nuosavybės ir mokyklų klausimai. Nuomonės skyrėsi tik dėl autonomijos siekimo būdų. Vieni reikalavo revoliucinės kovos, o kiti - taikios. Politinės partijos tada buvo dvi - Lietuvių demokratų ir Lietuvos socialdemokratų. Vėlų gruodžio 5 d. vakarą buvo priimti suvažiavimo nutarimai. Suvažiavimas vieningai stojo už Lietuvos autonomiją Rusijos sudėtyje. Autonomijos siekimas buvo pirmasis tautinės valstybės raidos etapas. Suvažiavimo, kuris buvo pavadintas seimu, nutarimai pažadino tautinį susipratimą visoje Lietuvoje. 1906 m. vasarą Lietuvoje pasirodė baudžiamieji būriai. Jie turėjo greitai atkurti buvusią tvarką. Buvo įsakyta atimti ginklus iš gyventojų ir suimti politinius veikėjus. Kai kurie miesteliai ir kaimai buvo apšaudyti iš patrankų vien už tai, kad iš ten buvo pašalintas rusas mokytojas ar valsčiaus sekretorius. Vienas būdingiausių revoliucijos Lietuvoje reiškinių - teroristinių grupių susiformavimas. Atslūgus anticariniam judėjimui, siautėjantys baudėjų eskadronai ir karo lauko teismai, patrankomis griaunami lietuvių aktyvistų trobesiai, išdavystės ir visuotinis šnipinėjimas inspiravo kersšto aktus. Teroristinės grupuotės puldinėjo kolaborantus. Revoliucijos pasekmės buvo prieštaringos, kaip ir pati revoliucija. Vieni lietuvių veikėjai vadino ją blūdu, klaida, kiti - priešingai: ir pralaimėjusi, atnešusi nuostolių ir kraujo revoliucija prikėlė lietuvių tautą naujam gyvenimui, padėjo jai suvokti savo siekimus, iškovojo pilietines teises, liberalizavo visuomeninį-kultūrinį gyvenimą. 1914 m. Lietuvių demokratų partija pasivadino Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija. Ši partija artimiausiu tikslu paskelbė nepriklausomą demokratinę Lietuvos respubliką. Ji siekė laipsniškai išsivaduoti iš caro priespaudos - per autonomiją. Prie šios partijos įsisteigė Lietuvos valstiečių sąjunga, Lietuvos jaunimo sąjunga. Partija leido laikraščius “Lietuvos ūkininkas”, “Lietuvos žinios”. 1910 m. susiorganizavo ateitininkai - nepolitinė, grynai kultūrinė organizacija. Dauguma ateitininkų vėliau stodavo į krikščionių demokratų partiją. Pasaulinėje rinkoje išaugo duonos paklausa ir kainos. Lietuvos žemės ūkis gamino grūdus, mėsą, pieną, paukštieną, linus. Gamintojai siekė tobulinti gamybą - vis plačiau naudojo mineralines trąšas, gerino augalų veisles, inventorių. Lietuvos teritorijoje tuo metu buvo naudojama 171,5 tūkst. geležinių plūgų, 36,5 tūkst. geležinių akėčių, 2,2tūkst. pjaunamųjų, 23,3 arklinių kuliamųjų, 0,8 tūkst. garinių kuliamųjų, 0,4tūkst. šienapjovių. Ši technika, savaime suprantama, priklausė dvarininkams ir stambesniems valstiečiams. Valstiečių ūkiuose kaip ir anksčiau vyravo žagrė, medinės arba pusiau metalinės akėčios. Svarbų vaidmenį, aprūpinant žemės ūkį mašinomis ir mineralinėmis trąšomis vaidino kooperacija. Žemės ūkio bendrovės pirko ir pardavinėjo mašinas, trąšas, organizuodavo parodas, bandymų stotis, leido literatūrą žemės ūkio klausimais, turėjo savo konsultantus-agronomus. Pasaulinio karo išvakarėse buvo apie 200 kredito kooperatyvų, apie 150 prekybos kooperatyvų, 25 pieno kooperatyvai. Iki pasaulinio karo buvo vykdoma taip vadinama Stolypino agrarinė reforma. Reformos esmę Lietuvoje sudarė valstiečių kėlimas į vienkiemius, žemės naudojimo sistemos (sukurtos Valakų reformos metu) keitimas. Skirstymas į vienkiemius sudarė sąlygas pasiturintiems valstiečiams iškilti. 1909 m. pastebimas pramonės pagyvėjimas. Išaugo įmonių ir darbininkų skaičius, padidėjo produkcijos apimtis. Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijose darbininkų skaičius išaugo nuo 15,4 tūkst. (1909 m.) iki 20,5 tūkst. (1913 m.). Ypatingai sparčiai plėtojosi tos pramonės šakos, kurios buvo susijusios su žemės ūkio technikos gamyba. Augo darbo našumas, dėl ko darbininkų skaičius augo ne taip žymiai. 1911 m. Vilniuje buvo sukurta akcinė bendrovė “Vilija”, kuri gamino ir įveždavo iš užsienio žemės ūkio mašinas, mineralines trąšas ir pagerintas augalų veisles. Tuomet buvo atidarytas pirmas lietuviškas bankas. Daug mažų įmonių karo išvakarėse užsidarė - jos neišlaikė konkurencijos, nes jose vyravo rankų darbas. Produkcijos gamyba 1900 - 1912 m. išaugo 62,8 %, darbininkų skaičius išaugo 17 %, o pramonės įmonių skaičius - 8,4 %. Augimo tempais išsiskyrė chemijos, šiluminės ir elektros energijos gamyba, maisto, lengvoji ir metalo apdirbimo pramonė. Vyravo maisto pramonė. Daugelis pramonės šakų naudojo vietos žaliavą, o metalo apdirbimo, odos ir dalinai maisto pramonei žaliava buvo atvežama iš užsienio arba kitų imperijos vietų. Lietuvos gyventojai nesuvartodavo visų žemės ūkio produktų. Į užsienį buvo išvežamas sviestas, mėsa, galvijai, miškas. Miškas buvo ypatingai negailestingai eksploatuojamas, nes žymi dalis Lietuvos miškų buvo privačių savininkų rankose. Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais 1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Nuo pirmųjų dienų Lietuva atsidūrė karo veiksmų zonoje. 1915 m. rugpjūčio 3 d. vokiečių kariuomenė užėmė Šiaulius, rugpjūčio 31 d. - Kauną, o spalio 2 d. - Vilnių. Lietuvoje buvo dislokuoti VIII ir X vokiečių armijų štabai. Okupuotoje Rusijos imperijos Pabaltijo teritorijoje buvo sudarytas karinis administracinis vienetas Oberostas, suskirstytas į sritis arba becirkus. Sritys buvo suskirstytos į apskritis (kreizus). Oberostui vadovavo Vyriausias Vokietijos Rytų kariuomenės vadas, o kiekvienai sričiai - vokiečių karo viršininkas. Prie Rytų kariuomenės štabo buvo įsteigtas “Krašto kultūros skyrius”, kurio vadovu tapo K.van Riumkeris, Berlyno aukštosios žemės ūkio mokyklos profesorius. “Krašto kultūros skyrius” vykdė ūkinę okupantų politiką Lietuvoje. Kiekviena sritinė administracija turėjo dar savo ūkio komitetą, kuris rūpinosi visais žemės ūkio reikalais administracijai pavestoje teritorijoje. Kiekviename apskrities mieste veikė ūkio taryba. Ji kartu su ūkio komiteto inspektoriais rūpinosi žemės ūkiu. Savininkų paliktuose dvaruose ėmė šeimininkauti ūkio karininkai ir ūkio urėdai. Okupantai rado paliktų 1,5 tūkst. dvarų su maždaug 700 tūkst. ha žemės. Visi okupacinės valdžios valdomi dvarai buvo laikomi konfiskuotais arba likusiais be savininkų. Šiuose dvaruose derlingumas karo metais labai krito. 35 % visų žemių čia dirvonavo. Okupantų socialinė-ekonominė politika pavertė Lietuvą žaliavų šaltiniu Vokietijos pramonei ir maisto produktų sandėliu Vokietijos kariuomenei. Nuo pat pradžių okupantai planingai vykdė rekvizicijas. Buvo rekvizuoti 1915 ir 1916 metų derliai ir 1914 m. derliaus likutis. Iki 1917 m. rugsėjo mėnesio buvo penkios arklių rekvizicijos. Rekvizuota 38 % viso arklių skaičiaus, 47,7 % stambiųjų raguočių, 30 % avių, 44 % kiaulių (absoliučiais skaičiais: 141 740 arklių, 365 382 stambiųjų raguočių, 1730100 avių, 201 520 kiaulių). Iškirsta ir išvežta į Vokietiją 177,1 tūkst.ha miško (20 procentų visų Lietuvos miškų), sudeginta 1 200 kaimų (14 270 ūkių ir 2 000 vienkiemių) ir 50 bažnytkaimių bei miestelių. Iš viso sudeginta 57 800 įvairių pastatų. Oberosto valdymo taisyklės draudė vietos gyventojams dalyvauti administracinių įstaigų darbe, atėmė iš jų elementariausias politines teises, uždraudė išvykti iš vienos apskrities į kitą, vaikščioti ir važinėti naktį, keisti butus, priimti nepažįstamą žmogų nakvynei, siųsti laiškus, naudotis telefonais, dviračiais. Už pasipriešinimą gyventojai turėjo būti baudžiami mirtimi, ar kalėjimu, ar piniginėmis baudomis. Buvo nustatytos didelės pieno, mėsos produktų pristatymo kainos. Darbingi vyrai turėjo mokėti pagalvės mokestį. Buvo imami degtukų, druskos, sacharino, šunų, tiltų, kitokie mokesčiai. Lietuvos ūkis buvo taip pertvarkytas, kad galėtų išlaikyti Rytų fronto vokiečių kariuomenę, remti Vokietijos ekonomiką. Prievolės buvo tokios didelės, jog vietos gyventojams ėmė trūkti maisto. Buvo įvesta kortelių sistema. Lietuvoje išplito užkrečiamos ligos, padidėjo mirtingumas. Daug vyrų buvo suvaryta į priverstinių darbų batalionus arba išvežta į Vokietiją. Įmonių įrengimai buvo išvežti iš Lietuvos. Okupantai slopino bet kokį visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą, likvidavo laikraščius, Lietuvą siekė suvokietinti. Gyventojai slėpė maisto produktus, vengė prievartinių darbų. Jaunimas būrėsi į slaptus būrelius, žudė vokiečių žandarus, padeginėjo okupantų talkininkų sodybas, gaivališkai telkėsi į partizanų būrius. Šis pasipriešinimas vertė vokiečius Lietuvoje laikyti nemenkus karinius dalinius. Po Vasario revoliucijos Rusijoje lietuvių inteligentams atsivėrė galimybės savo veiklą kreipti nepriklausomybės link. Karą pralaimintiems vokiečiams teko ieškoti kontaktų su vietiniais gyventojais. 1917 m. vasarą Lietuvai buvo pasiūlyta iš vietinių gyventojų sudaryti pasitikėjimo tarybą prie vokiečių administracijos. Buvo leista sušaukti lietuvių suvažiavimą. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje dirbo konferencija. Dalyvavo 222 lietuvių tautos atstovai. Daugiausia ginčų sukėlė klausimas, kokiu keliu siekti politinės laisvės, kuria kaimynine valstybe pasinaudoti. Visų kalbėjusiųjų buvo atmetami bet kokie santykiai su Lenkija, remtasi nevykusia sąjunga istorinėje pareityje ir tuo, kad Lenkijos politikų ir Lietuvoje gyvenusių lenkų tautinės ir teritorinės aspiracijos Lietuvos atžvilgiu buvo labai suaktyvėjusios. Lietuvių politiniai veikėjai suprato, kad būsimojoje Lenkijos valstybėje lietuviai neturės jokio savarankiškumo. Dalį delegatų veikė Rusijos Vasario revoliucija ir jos paskelbti demokratiniai šūkiai. Todėl kai kurie atstovai pasisakė už “dėjimąsi” su demokratine Rusija.Konferencijoje buvo sudaryta taryba iš 20 žmonių (S.Banaitis, J.Basanavičius, K.Bizauskas, M.Biržiška, P.Dovydaitis, S.Kairys, P.Klimas, D.Malinauskas, V.Mironas, S.Narutavičius, A.Petrulis, J.Šaulys, K.Šaulys, J.Šernas, A.Smetona, J.Smilgevičius, J.Staugaitis, A.Stulginskis, J.Vailokaitis, J.Vileišis). Į Tarybos Prezidiumą buvo išrinkti A.Smetona, S.Kairys, V.Mironas, J.Šaulys, P.Klimas. (1918 m. lapkričio 2 d. Prezidiume liko tik pirmininkas A.Smetona ir vicepirmininkai J.Staugaitis ir S.Šilingas). Vokietijos suinteresuotumas Tarybos sudarymu konferencijos atstovus gąsdino. Jie teigė, kad Vokietijai nusileisti dėl jos pažado kada nors suteikti nepriklausomybę negalima. Tačiau Lietuva buvo okupuota Vokietijos ir tik su ja buvo galima sieti viltis. Be to, daugelis konferencijos dalyvių tikėjo nesėkminga Vokietijai karo baigtimi. Todėl Lietuvos ateities klausimu konferencijoje buvo priimta dviejų dalių rezoliucija. Pirmojoje dalyje buvo deklaruojamas reikalingumas sukurti “nepriklausomą, demokratiškai sutvarkytą” Lietuvos valstybę su jos etnografinėmis sienomis, o jos valdymą galutinai turi apsręsti Steigiamasis Seimas. Antrojoje dalyje rašoma, kad jeigu Vokietija dar palaikys iki Taikos konferencijos Lietuvos siekimą gauti nepriklausomybę, tai “Lietuvių konferencija, turėdama omenyje, jog Lietuvos interesai normalinėse taikos sąlygose yra pasvirę ne tiek į rytus ir ne tiek į pietus, kiek į vakarus, pripažįsta galimu sueiti būsimajai Lietuvos valstybei, nepakenkiant savitam jos plėtojimos į tam tikrus dar nustatytinus santykius su Vokietija”. Lietuvos Taryba tikėjosi apsaugoti kraštą nuo turtų grobstymo ir ginti gyventojus nuo vokiečių kariuomenės savivalės, o ne tapti Pasitikėjimo taryba. Tačiau vokiečiai Tarybai skyrė kitą uždavinį - padėti jiems išlikti užgrobtame krašte. 1917 m. lapkričio pabaigoje Tarybos atstovai apsilankė Berlyne, kur ieškojo galimybių užmegzti santykius su Reichstago partijomis. Gruodžio 1 d. juos priėmė Vokietijos kancleris Hertlingas. Buvo susitarta su Vokietijos užsienio reikalų ministerija, kad Lietuvai bus suteiktas savarankiškumas, tačiau ji turi likti sąjungoje su Vokietija. Tarybos nariams buvo pasiūlyta grįžti namo ir priimti, suderinus su Karinės valdybos valdžia Lietuvoje, atitinkamą dokumentą tuo klausimu, kurio juodraštis buvo aptartas Berlyne. Taip atsirado gruodžio 11 d. aktas. Jame skelbiamas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas ir “visų jos ryšių, kurios ji yra turėjusi su kitomis tautomis” nutraukimas. Akte taip pat sakoma, kad Lietuva prašo Vokietijos apsaugos ir pagalbos, stoja už Lietuvos valstybės amžinus, tvirtus, sąjunginius ryšius su Vokietija. Šis dokumentas buvo reikalingas vokiečių delegacijai Bresto taikos derybose kaip įrodymas, kad Lietuva apsisprendusi likti sąjungoje su Vokietija. Tačiau Tarybų Rusijos delegacijos šis dokumentas neįtikino. L.Trockis įrodinėjo, kad Lietuva yra vokiečių armijos okupuota ir krašto atstovai esamomis sąlygomis negali laisvai priimti jokio dokumento, kad Taryba atstovauja ne visai lietuvių tautai. Tada vokiečiai pareikalavo, kad Taryba paruošyų naują dokumentą, kuriame nebūtų kalbama apie ryšius su Vokietija ir dokumentą Vokietijos kaizeriui dėl galimumo pripažinti Lietuvos savarankiškumą, kuriame būtų akcentuojami ryšiai su Vokietija. Šiuos reikalavimus ėmus svarstyti Lietuvos Taryboje 1918 m. sausio mėnesį kilo nesutarimai tarp kairiųjų ir dešiniųjų grupuočių. Buvo nutarta eiti į derybas su vokiečiais. Buvo sudaryta Tarybos delegacija iš penkių žmonių. Vokiečiai dalino pažadus dėl būsimo Lietuvos savarankiškumo, tačiau atsisakė suteikti Tarybai kokias nors valdžios funkcijas. Dėl to taryba suskilo. Vasario 10 d. derybos Breste nutrūko. Vokiečių kariuomenė pradėjo pulti Tarybų Rusiją. Vokietijos kariuomenei pasiekus kai kurių laimėjimų fronte prieš Tarybų Rusiją, vokiečiams Lietuvos Taryba nebebuvo reikalinga. Jie nutraukė pasitarimus su Taryba. Vasario 15 d. iš Tarybos išėję socialdemokratai sutiko grįžti į ją, jeigu bus priimtas jų pasiūlytas nutarimas dėl Lietuvos nepriklausomybės. Pasiūlymo tekste buvo rašoma, kad Lietuvos Taryba skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. “…Lietuvos Taryba, pareikšdama apie tai vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomos Lietuvos valstybę”.Tarybos posėdyje buvo pasiūlyta balsuoti už šią formuluotę. Už socialdemokratų pateiktą Lietuvos nepriklausomybės tekstą balsavo 11 Tarybos narių. Susilaikė A.Smetona, V.Mironas ir A.Petrulis. Kairieji balsavime nedalyvavo. Buvo iškeltas klausimas, ar kviesti į rytdienos posėdį kairiuosius Tarybos narius. Kai dauguma pasisakė už kairiųjų kvietimą, A.Smetona pareiškė, kad atsisako pirmininko pareigų. Tada V.Mironas pasakė nebūsiąs vicepirmininku, o J.Šaulys - sekretoriumi. Lietuvos Tarybos nariams prašant, vadovavimą perėmė J.Basanavičius. Vicepirmininku buvo išrinktas J.Šaulys, antruoju vicepirmininku - J.Staugaitis, o sekretoriumi - J.Šernas. Kitą Tarybos posėdį buvo nutarta sušaukti kitą dieną. 1918 m. vasario 16 d. buvo du posėdžiai. Juose dalyvavo visi Tarybos nariai. Lietuvos mokslo draugijos patalpose buvo labai šalta. Dėl to posėdis buvo perkeltas į Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto patalpas (Didžioji gatvė, 30).J.Basanavičiui pirmininkaujant, buvo pasirašytas istorinis dokumentas - Vasario 16 d. aktas. Pasirašė visi 20 Tarybos narių. Per vieną vokiečių karininką tekstas pateko į vokiečių spaudą. Iniciatyvos paskelbti vasario 16 d. aktą ėmėsi “Lietuvos aido” redakcija. Naujas “Lietuvos aido” numeris turėjo išeiti vasario 19 d., antradienį. Antradienio rytą jo tekstą reikėjo įteikti vokiečių cenzūrai. Kai P.Klimas pateikė laikraščio korektūrą, cenzorius išbraukė Vasario 16 d. aktą, J.Šaulio ir P.Klimo straipsnius apie nepriklausomybės paskelbimą. Tada P.Klimas savo atsakomybe naktį atspausdino keletą šimtų laikraščio egzempliorių ir pasiuntė pažįstamiems visuomenės veikėjams į rajonus. Be cenzūros leidimo buvo atspausdintas pluoštas atsišaukimų su Vasario 16 d. akto tekstu. 1918 m. vasario 22 d. Vokietijos diplomatai priėmė Tarybų Rusijos vyriausybės pasiūlymą atnaujinti derybas. Dar vasario 21 d. Vokietijos kancleris Lietuvos Tarybai pranešė, kad Vokiertija sutinka pripažinti Lietuvą gruodžio deklaracijos sąlygomis. Į Berlyną buvo pakviesta Lietuvos Tarybos delegacija. Taryba ėmė diskutuoti, ką siųsti. Kovo 20 d. vyko paskutinis posėdis, prieš išvykstant delegacijai. 19 Tarybos narių (A.Smetona susilaikė) balsavo už tai, kad Vokietijos valdžiai būtų pateiktas Vasario 16 d. aktas. Vokietijos kaizeris Vasario aktą atmetė ir Lietuvą pripažino gruodžio deklaracijos sąlygomis. Ir už tai kaizeris pareikalavo, kad Lietuva prisiimtų dalį Vokietijos skolų. Lietuvos valstybės atkūrimas 1918 m. vasarą vokiečiai ėmė planuoti Lietuvos tvarkymą. Dėl to tarybai reikėjo veikti. Po ilgų ginčų, iš Tarybos vėl pasitraukus kairiųjų atstovams, buvo nutarta Lietuvą paskelbti monarchija ir karaliumi pakviesti mažos Viurtenbergo kunigaikštystės nežymų valdovą Vilhelmą von Urachą. Liepos 1 d. buvo priimtas dokumentas, kuriame buvo išdėstytos Uracho karaliavimo sąlygos. (Revoliucija Vokietijoje sutrukdė Urachui tapti karaliumi - lapkričio 2 d. Lietuvos Taryba panaikino kvietimą). 1918 m. liepos 2 d. Lietuvos Taryba pasiskelbė Lietuvos Valstybės Taryba, pabrėždama Lietuvos valstybingumą. Tarybai vokiečiai leido sudaryti vyriausybę, kurti valdžios organus ir perimti krašto valdymą iš vokiečių administracijos. Faktiškai buvo pripažintas Vasario 16 d. aktas. Lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Taryba priėmė laikinąją konstituciją, būsimos santvarkos klausimą spręsti pavedė Steigiamajam Seimui, išrinktam visų Lietuvos gyventojų. Augustinui Voldemarui buvo pavesta sudaryti pirmą Lietuvos Ministrų kabinetą. Kabinetas pradėjo darbą lapkričio 11 d. 1917 m. spalio įvykių įtakoje darbo žmonių atstovų idėja tapo populiari dalies Lietuvos gyventojų tarpe. Rusijoje prie Tautybių reikalų komisariato buvo sudarytas Lietuvių reikalų komisariatas. Komisaru tapo Vincas Mickevičius-Kapsukas, jo pavaduotoju - Zigmas Aleksa-Angarietis. Ši įstaiga ėmė ruošti kadrus revoliucijai Lietuvoje. 1918 m. spalio pradžioje Vilniuje įvyko Lietuvos komunistų partijos suvažiavimas, kuriame ir buvo įkurta ši partija. Suvažiavimo rezoliucija skelbė, kad reikia įvykdyti pasaulinę socialistinę revoliuciją, įkurti tarybų valdžią. 1918 m. gruodžio 7 d. Tarybų Rusijos Vakarų divizijos pajudėjo į vakarus, užimdamos tas teritorijas, iš kurių traukėsi vokiečiai. Gruodžio 8 d. į Vilnių slapta atvykus Kapsukui, buvo sudaryta Lietuvos laikinoji revoliucinė vyriausybė. Buvo paruoštas manifestas, kurį gerokai paredagavo Stalinas ir kuris pirmiausia - gruodžio 19 d. - buvo paskelbtas Maskvoje “Izvestijose” Po to manifesto tekstas buvo paskelbtas per radiją viso pasaulio valstybėms. Vilniuje manifestas pirmą kartą buvo atspausdintas “Komuniste” gruodžio 24 d. Atsišaukimų forma tekstas buvo paskelbtas visame mieste. Gruodžio 22 d. Tarybų Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Gruodžio 26 d. vietoje išvykusio Augustino Voldemaro vyriausybės buvo sudarytas Ministrų kabinetas, vadovaujamas liaudininkų lyderio Mykolo Sleževičiaus 1919 m. sausio 2 d. paskutiniai vokiečių kariuomenės daliniai pasitraukė iš Vilniaus. Su jais kartu į Kauną išvyko Mykolo Sleževičiaus vyriausybė. Vokiečių pasitraukimu pasinaudojo lenkų vadovybė ir sausio 2 d. užėmė Vilnių. Vokiečių pasitraukimo laukė ir Raudonosios Armijos daliniai. Vincas Kapsukas nuvyko į Daugpilį ir rūpinosi, kad Vilniaus pulkas ir Pskovo divizija greičiau žygiuotų į Lietuvą. Naktį į sausio 5 d. Raudonoji Armija priartėjo prie Vilniaus. Sausio 6 d. miestas buvo atimtas iš lenkų. Sausio 7 d. į Vilnių atvyko Laikinosios revoliucinės vyriausybės pirmininkas V.Kapsukas. Buvo paskebtas sprendimas, kad rinkimuose į tarybas gali dalyvauti tik proletarai ir pusiau proletarai. Vidutiniai valstiečiai tokiu būdu negavo politinių teisių. Buvo numatyta nacionalizuoti visas žemes. 1919 m. vasario mėnesį buvo nutarta sujungti Lietuvos ir Baltarusijos tarybų respublikas. Ši valstybė turėjo padėti realizuoti pasaulinės revoliucijos idėją. Konfiskuotuose dvaruose buvo kuriami tarybinių ūkių ir komunų tipo liaudies ūkiai, tačiau šie ūkiai nebuvo populiarūs Lietuvoje, nes valstiečiai norėjo privatinės žemės nuosavybės. Buvo įvestas privalomas vaikų mokymas gimtąja kalba, mokykla atskirta nuo bažnyčios, uždraustas tikybos mokymas mokykloje. 1919 m. balandžio 21 d. staigiu prasiveržimu lenkų kavalerijos junginys užėmė Vilnių. Partiniai vyriausybiniai organai iš Vilniaus persikėlė į Minską. Iki rudens bendra Lietuvos ir Baltarusijos valstybė - Litbelas - nustojo egzistuoti. Mykolo Sleževičiaus vyriausybė 1918 m. gruodžio 29 d. paskelbė atsišaukimą, kuriuo kvietė piliečius stoti ginti krašto ir nustatė sąlygas stojantiems į kariuomenę savanoriams. Kadangi iš Vilniaus teko pasitraukti, kariuomenė buvo formuojama Kaune. Vyriausybei pavyko sutelkti iki 10 tūkst. savanorių. Didžiosios valstybės sprendė klausimą, ką daryti su Rusija, kai ten bus sutriuškinta tarybų valdžia - palinkti Rusiją vieningą ir nedalomą, ar padalinti. Anglija nenorėjo atkurti stiprios imperialistinės Rusijos, kuri buvo rimtas Anglijos varžovas Azijoje. Anglija buvo už Rusijos suskaldymą. JAV pasisakė už nedalomą Rusiją, kai ten bus atkurta buvusi tvarka. Lietuvos pripažinimo Jungtinėse Valstijose koncepcija glaudžiai siejosi su padėtimi Tarybų Rusijoje, tarptautine Vašingtono konferencija, Lietuvos ir Lenkijos santykiais, didžiųjų Europos valstybių delsimu išsitarti juridiniu Lietuvos pripažinimo klausimu. Susidarius palankiai tarptautinei situacijai, 1922 m. liepos 28 d. JAV pripažino de facto ir de jure visų trijų Pabaltijo valstybių vyriausybes, bet ne valstybes. Prancūzija buvo viena svarbiausių pokario Europos politikos kūrėjų. Prancūzijai Rusija buvo reikalinga nedaloma (kapitalistinė) ir be nacionalinių pakraščių (jeigu ji liktų socialistine). Lenkijos kariuomenė nesiliovė brovusis į Lietuvos teritoriją. 1919 m. birželio 18 d. Vakarų valstybių vadovai nustatė pirmąją demarkacijos liniją, liepos 26 d. - antrąją. Lenkijos kariuomenės rankose liko tos vietovės, kurias ji buvo spėjusi užimti. Nuolatiniai demarkacijos linijų pažeidinėjimai ir naujų Lenkijos kariuomenės užgrobimų aprobavimas rodo valstybių vadovų poziciją - jie neprieštaravo, jog Lenkijai liktų jos kariuomenės užgrobtos teritorijos. 1920 m. sausio mėnesį Lietuvos kariuomenė susitelkė prie demarkacijos linijos. Lenkijos kariniai sluoksniai įtarė, jog Lietuvos kariuomenė ruošiasi pulti nuo 1919 m. balandžio mėnesio lenkų užimtą Vilnių. Lenkai ketino suduoti Lietuvos kariuomenei tokį smūgį, kad Lietuvos kariuomenė atsidurtų Kaune. Į bręstantį konfliktą įsikišo Prancūzijos ir Anglijos karinės misijos. Anglija nepritarė Lenkijos pretenzijoms tapti Pabaltijo protektoriumi ir vadovauti jo politiniam gyvenimui. Be to, Lenkija buvo Prancūzijos sąjungininkė, padedanti stiprinti Prancūzijos įtaką Rytų Europoje. Tai buvo nepriimtina Anglijai, pretendavusiai didinti savo įtaką toje Europos dalyje. Todėl Anglija nelaikė Lenkijos savo politine partnere. Lietuva buvo priklausoma nuo Vokietijos ekonominiu požiūriu. 1919 m. vasarą prasidėjo derybos su Vokietija dėl naujos paskolos Lietuvai. Suteikti paskolą reiškė laikyti Lietuvą savo įtakoje. Tačiau paskola nebuvo suteikta dėl Lietuvos pretenzijų į Klaipėdos kraštą. 1919 m. kovo 8 d Lietuva ir Vokietija pasirašė prekybos susitarimą. Vokietija pardavinėjo Lietuvai druską, cukrų, degtukus, avalynę. 1920 m. du trečdalius Lietuvos importo sudarė prekės iš Vokietijos. Naudodamiesi savo galia, Vokietijos imperialistai net planavo Lietuvoje ir Latvijoje sukurti naują valstybę - Rytų Vokietiją, į kurią planavo įjungti Rytų Prūsiją ir Klaipėdos kraštą. Ši nauja valstybė laikinai turėjo būti atskirta nuo Vokietijos, kad būtų išvengta Antantės įtarinėjimų ir trukdymų. Siekdama išlaikyti savo kariuomenę Pabaltijyje, Vokietija siūlė Antantei sudaryti savo frontą prieš Rusiją. Antantė sutiko ir leido Vokietijos karinei vadovybei atgabenti į Pabaltijį Vokietijoje iš rusų karo belaisvių suformuotus karinius dalinius. Jų vadu buvo paskirtas buvęs carinės armijos pulkininkas P.Bermontas-Avalovas. Šiuos dalinius finansavo stambūs Vokietijos pramoninkai ir bankininkai. Didėjant Vokietijos kariuomenės savivaliavimui, Antantės valstybės ryžosi pareikalauti, kad Vokietija išvestų kariuomenę iš Pabaltijo. Vokietijos vyriausybė pasiuntė Vokietijos kariuomenės Pabaltijyje vadui generolui R. fon der Golcui įsakymą grįžti į Vokietiją. Tačiau tuo įsakymu buvo maskuojami nauji Vokietijos planai. R.fon der Golco kareiviams buvo leista prisijungti prie P.Bermonto-Avalovo kariuomenės ir likti Pabaltijyje. Susidarė vokiečių-rusų kariuomenė, vadinama bermontininkais. 1919 m. rudenį ji užėmė šiaurinę Lietuvos dalį. Latvijoje bermontininkus sumušė Latvijos kariuomenė. Lapkričio 23 d. prie Radviliškio juos sumušė Lietuvos kariuomenė. Specialios Antantės komisijos vadovas generolas A.Niselis pareikalavo nutraukti kovą su bermontininkais ir leisti jiems išvykti. 1920 m. Spa mieste buvo pasirašytas susitarimas, kuriuo Lenkijos vyriausybė įsipareigojo grąžinti Vilnių Lietuvai, tuo tikėdamasi jį išskirti iš zonos, kurią užims Raudonoji Armija. Vilniaus politinės priklausomybės klausimą Lenkija sutiko perduoti spręsti Antantei. Liepos 12 d. buvo pasirašyta Lietuvos ir Rusijos sutartis, kuria Lietuva pripažinta teisėta Vilniaus šeimininke. Lenkijos Valstybės gynimo tarybos nariai liepos 13 d. nutarė Vilnių grąžinti Lietuvai. Fronto karinė vadovybė vyriausiojo kariuomenės vado įsakymą perduoti Vilnių Lietuvai gavo liepos 14 d. ir apie tai tuojau pranešė Lietuvos vadovybei. Tą pačią dieną Lietuvos kariuomenės daliniai, buvę prie demarkacinės linijos ir pasirengę žygiui nuo liepos 9 d., pajudėjo Vilniaus link. Prie Vievio ir Maišiagalos Lenkijos kariuomenės daliniai pasipriešino Lietuvos kariuomenei. Lietuvos-Baltarusijos fronto vadas generolas A.Šeptickis šį incidentą aiškino tuo, kad kai kuriems Lenkijos daliniams nesuspėta perduoti Pilsudskio įsakymo. Liepos 14 d. Tarybų Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių. Pasiekusi Vilnių liepos 15 d., Lietuvos kariuomenė rado ten tarybinę kavaleriją. Rusijos karinė vadovybė neprieštaravo Lietuvos kariuomenės išdėstymui aplink miestą. Vyko derybos dėl Vilniaus perdavimo Lietuvai. Rugpjūčio 6 d. Kaune buvo pasirašyta konvencija, pradėta planingai perduoti Vilnių Lietuvos valdžios organams. Rugpjūčio 26 d. į Vilnių įžengė Lietuvos kariuomenė. 1920 m. rugpjūčio pabaigoje persekiodama besitraukiančius Rusijos karinius dalinius, Lenkijos kariuomenė kairiuoju sparnu kliudė Lietuvos kariuomenės liniją. Lietuvos kariuomenė trukdė Lenkijos kariuomenei veikti prieš raudonąją Armiją. Prasidėjo karo veiksmai tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių. Lietuvos kariuomenės daliniai buvo priversti pasitraukti iš užimtų pozicijų, kurias rugsėjo pradžioje vėl atsiėmė. Lietuvos kariuomenės kontrpuolimas buvo pretekstas Lenkijos vyriausybei apkaltinti Lietuvą, kad ji kariaujanti su Lenkija ir padedanti Raudonajai Armijai. Galiausiai Lenkijos vyriausybė pasiūlė Lietuvos vyriausybei pradėti derybas Suvalkuose rugsėjo 30 d. Lietuvos delegacija siekė nustatyti demarkacijos liniją, Lietuvos pusėje palikti Vilnių ir garantuoti jo saugumą. Spalio 7 d. buvo pasirašyta Suvalkų sutartis. Vilniaus užėmimas spalio 9 d. buvo skaudus smūgis lietuvių tautai: užgauta nacionalinė savigarba, pažeisti nacionaliniai interesai, atplėšta didelė teritorijos dalis su istorine sostine, ekonominiu ir kultūriniu centru, atėmė bet kokias galimybes normalizuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius. Pirmiausia prieš Raudonąją armiją stojo vokiečių kariuomenė, kurios Lietuvoje buvo likę tik keli batalionai. Vasario - balandžio mėnesiais jie buvo perorganizuoti, revoliucijai prijaučiančius kareivius išsiunčiant į Vokietiją. Buvo sudaryti 5 saksų savanorių batalionai, kurie kartu su lietuviais savanoriais iki liepos mėnesio kovojo prieš Raudonąją Armiją. 1919 m. vasario mėnesį į Liepoją ir Žemaitiją atvyko reguliari kariuomenė iš Vokietijos. Kovo 11 d. vokiečiai užėmė Mažeikius. Kovo mėnesį raudonarmiečiai buvo išstumti iš visos Žemaitijos. 1919 m. rugpjūčio 25 d. buvo nuslopintas paskutinis tarybų valdžios židinys. Prie Vilniaus apskrities buvo prijungta Švenčionių, Ašmenos, dalis Trakų apskričių. Sudarytas atskiras administracinis vienetas, lyg ir nepriklausomas nuo Lenkijos, pavadintas Viduriniąja Lietuva. Aukščiausia valdžia buvo kariuomenės vado generolo Želigovskio rankose. Vykdomoji valdžia buvo Laikinoji valdančioji komisija. Iš esmės Želigovskis ir komisija vykdė Lenkijos valdžios nurodymus. Veikė tik savas teismas, buvo vykdoma sava ekonominė politika, įvesta knygų cenzūra, suvaržytos visos demokratinės laisvės. Užėmusi Vilnių, Lenkijos kariuomenė brovėsi toliau į Lietuvą Ukmergės kryptimi. 1920 m. lapkričio mėnesį prie Širvintų ir Giedraičių jai kelią pastojo Lietuvos kariuomenė. Želigovskio legionieriai buvo sumušti ir leidosi bėgti Vilniaus link. Lietuviams atsivėrė kelias į Vilnių. Bet puolimas buvo sulaikytas dėl Tautų Sąjungos misijos reikalavimo. Tuo žingsniu tarptautinė diplomatija pasitarnavo lenkų interesams. Taip tarptautinė diplomatija Vilnių pripažino Lenkijai ir dar keletą metų puoselėjo įvairiausius projektus, kaip prijungti Lietuvą prie Lenkijos. Tam prieštaravo visa Lietuva, Tarybų Rusija ir Vokietija, kurios nebuvo suinteresuotos galingo kaimyno egzistavimu, tuo labiau, kad Lenkijai po karo atiteko iš Vokietijos atimtos lenkiškos žemės. Tokiomis aplinkybėmis Lenkijai nepavyko įgyvendinti savo plano - atkurti naują Respubliką su senosiomis Respublikos sienomis. Lietuvos vyriausybė nesutiko su Vilniaus atplėšimu ir konstitucijose bei kituose įstatymuose deklaravo Vilnių kaip istorinę Lietuvos sostinę ir nepalaikė diplomatinių santykių su Lenkija. 1922 m. sausio mėnesį buvo organizuoti rinkimai į Viduriniosios Lietuvos seimą. Lietuviai, iš dalies baltarusiai ir žydai rinkimus boikotavo. Vietos administracija darė viską, kad rinkimų rezultatai būtų palankūs Lenkijai. Iš Lenkijos buvo atvežti balsuotojai, rezultatai falsifikuojami, gyventojai gąsdinami baudomis. Tokiomis aplinkybėmis išrinktas seimas 1922 m. vasario 22 d. nutarė prijungti Viduriniąją Lietuvą prie Lenkijos. Lenkijos seimas tai aprobavo. Lenkijai pavyko paveikti tarptautinę diplomatiją. 1923 m. kovo 15 d. Tautų Sąjunga Vilniaus kraštą oficialiai pripažino Lenkijai. Lenkijos valstybėje Vilniaus kraštas sudarė atskirą administracinį vienetą, vadinamąją Vilniaus vaivadiją, kurią valdė Lenkijos vyriausybės atstovas. Vaivadija buvo padalinta į mažesnius administracinius vienetus - pavietus ir gminas. Kraštas ne tik politiškai, bet ir ekonomiškai buvo įjungtas į Lenkijos valstybę. Ekonominiu požiūriu šis kraštas skurdo ir nyko. Kaip vadinamas pakraštys - kresas - jis tarnavo centrinėms Lenkijos vaivadijoms kaip vidaus kolonija. Vilnius neteko reikšmės kaip politinis centras, pramonės ir transporto miestas. Kraštas buvo labai nuniokotas kaizerinės okupacijos. Todėl susiklosčius tokioms nepalankioms aplinkybėms, pradėjo atsigauti tik apie 1927 m. Ikikarinės pramonės šakos (baldų gamyba, metalo ir odos pramonė) nepasiekė prieškarinio lygio. Atkurtos buvo tik smulkios įmonės, sunyko amatų pramonė. Joje dirbo vienas ketvirtadalis visų darbininkų. Veikė medžio apdirbimo, odos ir kailių bei poligrafijos įmonės. Socialinį gyventojų išnaudojimą papildė dar ir nacionalinė priespauda. Lietuviai, baltarusiai ir žydai neturėjo teisės būti renkami į krašto valdžios organus. Siekiant sulenkinti tautines mažumas, buvo varžoma jų kalba, švietimas, spauda. Lietuvos vyriausybė tarptautinėse institucijose nuolat kėlė klausimą dėl Vilniaus grąžinimo Lietuvai. Ji protestavo prieš visas lenkų valdžios priemones, siekiant įsitvirtinti krašte. Prieš seimo rinkimus, prieš lietuviškų mokyklų ir kultūrinės veiklos persekiojimus, prieš gyventojų lenkinimą stojo Lietuvos vyriausybė. Lietuviškai veiklai Vilniaus krašte palaikyti Lietuvos vyriausybė skirdavo nemažas pinigų sumas iš biudžeto. Lietuvoje veikė “Sąjunga Vilniui vaduoti”, kuri rinkdavo įvairias rinkliavas. Pinigai ėjo Vilniaus krašto mokyklų, spaudos, draugijų reikalams. 1919 m. lapkričio mėnesį Lietuvos vyriausybė paskelbė Seimo rinkimų įstatymą. 1920 m. balandžio mėnesį buvo išrinktas Steigiamasis Seimas. Rinkimus laimėjo Lietuvos krikščionių demokratų partija. Šiek tiek mažiau balsų gavo valstiečiai liaudininkai. Abi šios partijos sudarė Ministrų kabinetą. Prezidentu buvo išrinktas agronomas Aleksandras Stulginskis. Šias pareigas jis ėjo iki 1926 m. Seimas priėmė Lietuvos konstituciją, kuri skelbė demokratines laisves, bet kartu nurodė, kad, esant karo padėčiai, šios laisvės neveikia. Karo padėtis visame krašte arba atskirose jo dalyse buvo visą laiką, išskyrus kelis 1926 m. mėnesius. Konstitucija Seimui suteikė įstatymų leidimo, valstybės valdžios kontrolės, biudžeto tvirtinimo teises. Seimui buvo atskaitingi prezidentas ir Ministrų kabinetas. Prezidentas buvo renkamas trims metams. Plačias teises konstitucija suteikė tikybinėms organizacijoms. Tikybos dėstymas mokykloje tapo privalomas. Be tikybos pažymio neturėjo būti išduodamas atestatas. 1922 m. spalio 1 d. Steigiamasis Seimas priėmė piniginio vieneto įstatymą. Buvo įvesta nauja pinigų sistema - auksu padengtas litas. 1921 m. pavasarį Seime buvo suformuluoti žemės reformos tikslai: “1/ Grąžinti Lietuvos valstybei ir tautai tas žemes ir miškus, kurie iš senų senovės mums priklausė, 2/ Paimti į valstybės rankas tas žemes ir turtus, kurie pačios valstybės ir krašto reikalams gali ir privalo būti racionalingai naudojami, 3/Apdalinti žeme smulkiuosius ūkininkus ir bežemius, kurie iki šiol neturėjo iš ko gyventi ir buvo priversti arba skurdžiai gyventi, arba emigruoti į kitus kraštus”. Galimus reformos priešininkus Lietuvoje ir užsienyje jos šalininkai stengėsi įtikinti, įrodinėdami smulkiojo ir vidutiniojo ūkio pranašumus prieš stambųjį. Žemės ūkio ministras J.Aleksa įrodinėjo, kad stambūs dvarai istoriškai susidarė tik grobiant ir “ žemę dovanojant”, kad ūkio raida to nereikalavo, kad “…Lietuvos žemės ūkio valdymo ir žemės ūkio normingos plėtotės kryptys eina į vidutiniojo ir smulkiojo žemės ūkio augimą ir klestėjimą”. Ginčai įvairiais žemės reformos klausimais vyko beveik dvejus metus ir baigėsi 1922 m. vasario 15 d. priėmus Žemės reformos įstatymą, kuris visuomenei buvo paskelbtas tų pačių metų balandžio 3 d. Steigiamasis Seimas, atlikęs pagrindinius valstybės formavimo procesus, paskelbė rinkimus į Pirmąjį Seimą. Rinkimai vyko 1922 m. spalio10-11 d. Politinė raida 1922 - 1940 m. Vokietijai pralaimėjus Pirmajame pasauliniame kare, Antantė Klaipėdos kraštą atskyrė nuo Vokietijos pagal 99 -tą Versalio sutarties straipsnį. Tačiau Lietuva Klaipėdos krašto negavo, nes nebuvo pripažinta juridiškai. Todėl buvo nutarta į Klaipėdos kraštą laikinai įvesti Sąjungininkų kariuomenę. Lietuvos vyriausybė siekė prisijungti Klaipėdos kraštą. Tam buvo ruošiamas diplomatinis pagrindas ir laukiama patogaus momento. 1922 m. gruodžio mėnesį buvo rengiamas improvizuotas vietinių gyventojų sukilimas Klaipėdoje. Sukilimui parengti buvo štabas Lietuvoje. Klaipėdos krašte buvo sudarytas Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. 1923 m. sausio 10 d. Lietuvoje surinkti “sukilėliai” (milicijos, karo mokyklos kursantai, karininkai) perėjo sieną. Sausio 12 d. įvyko susišaudymas, o sausio 15 d. miestas buvo užimtas. Tik 1924 m. gegužės 8 d. Tautų Sąjunga pasirašė Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai konvenciją. Klaipėdos kraštas Lietuvai buvo perduotas autonominėmis teisėmis ir buvo tvarkomas pagal atskirą statutą. Tai vokiečiams leido stiprinti savo įtaką krašte. Klaipėdos kraštas prie Lietuvos buvo prijungtas su Vokietijos vyriausybės žinia, tačiau, vos jį prijungus, jau 1924 m. pradėta organizuoti pučą, siekiant grąžinti Klaipėdą Vokietijai. Vokietija finansavo Klaipėdos vokiečių partijas, mokėjo valdininkams vokiečiams priedus prie algų, siekė išlaikyti savo įtaką krašto finansams, pramonei, žemės ūkiui. 1926 m. buvo rinkimai į Trečiąjį Seimą. Krikščionių demokratų blokas nebelaimėjo, nors gavo daugiau vietų, negu kitos partijos. (30 vietų iš 85). Liaudininkai (22 vietos) ir socialdemokratai (15 vietų) sudarė koaliciją. Krikščionys demokratai į koaliciją eiti atsisakė. (Tautininkai pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo turėjo seime 3 vietas. Prezidentu buvo išrinktas vienas iš liaudininkų lyderių Kazys Grinius (K.Grinius gimė 1866 12 17 Marijampolės aps. Salemos-Būdos kaime, baigė Marijampolės gimnaziją, Maskvos universiteto medicinos fakultetą, dalyvavo slaptos lietuvių studentų draugijos veikloje, nuo 1890 m. rašė “Varpe” ir “Ūkininke”, 1889 m. pirmą kartą pateko į Butirkų kalėjimą už dalyvavimą studentų riaušėse, Lietuvoje įvairiu laiku daug dirbo kaip gydytojas arba medicinos tarnybos organizatorius, 1945 m. pasitraukė į Vakarus, 1950 m. mirė Čikagoje). Stambiausios to meto politinės partijos buvo Lietuvos krikščionių demokratų partija, Lietuvos valstiečių liaudininkų partija, Tautos pažangos partija, Lietuvos socialdemokratų partija. Antano Smetonos ir Augustino Voldemaro vadovaujama Tautos pažangos partija l926 m. pradėjo rengti valstybės perversmą, nes jų netenkino 1926 m. pavasarį rinkimus į III Seimą laimėjusių liaudininkų ir socialdemokratų politika. Kauno įgulos pulkas apie vidurnaktį (iš gruodžio 16 į 17 d.) apsupo vyriausybės įstaigas, prezidentūrą, paštą, telegrafą, Generalinį štabą. Grupė karininkų įsiveržė į Seimo posėdžių salę, kur naktį buvo svarstomas 1927 m. biudžetas. Diktatoriaus vardu Seimui buvo liepta išsiskirstyti per porą minučių. Momentas perversmui buvo patogus, nes iš vietų į Kauną suvažiavo valdžia prezidento Kazio Griniaus jubiliejaus švęsti. Todėl nebuvo kam organizuoti pasipriešinimą vietose. Kitą dieną buvo sušauktas Seimo posėdis. Dalyvavo pusė Seimo atstovų, nes kai kurie buvo suimti, kiti boikotavo posėdį. Nors nebuvo daugumos ir ne visi dalyvavę balsavo, Antanas Smetona buvo išrinktas prezidentu. Pradžioje po perversmo vyriausybę sudarė tautininkai ir krikščionys demokratai. Augustinas Voldemaras vadovavo Ministrų kabinetui. Tačiau tautininkai greitai nusikratė krikščionimis demokratais. 1927 m. balandžio 12 d. buvo paleistas Seimas, pažadėjus sušaukti naują, grąžinta karo padėtis, atkurti karo lauko teismai. 1927 m. buvo įkurta karinė organizacija “Geležinis vilkas”, kuri turėjo padėti užkirsti kelią bet kokiam mėginimui nuversti valdžią. 1929 m. Antanas Smetona nušalino Voldemarą kaip pavojingą konkurentą. 1934m. Voldemaras nesėkmingai bandė įvykdyti valstybės perversmą. Voldemaras buvo įkalintas, o 1938 m. jam buvo leista išvykti į užsienį. 1926 m. Lenkijoje po perversmo į valdžią atėjo J.Pilsudskis. Lietuvos ir Lenkijos konfliktas paaštrėjo. Iki 1938 m. Lietuvos ir Lenkijos santykiai turėjo derybų pobūdį. Vokietijai pradėjus agresiją prieš kaimynus, Lenkijos agresyvumas Lietuvos atžvilgiu padidėjo. Pasinaudojusi pasienio incidentu, Lenkijos vyriausybė 1938 m. kovo 17 d. įteikė ultimatumą Lietuvai. Lenkija reikalavo diplomatinių santykių su Lietuva. Priešingu atveju Lenkija grasino užpulsianti Lietuvą. Kovo 19 d. Lietuvos vyriausybė ultimatumą priėmė. Diplomatiniai santykiai buvo užmegzti. Lietuvos ir Vokietijos santykiai nebuvo tokie įtempti, kaip Lietuvos ir Lenkijos, bet kildavo konfliktų dėl Klaipėdos krašto. Nuo 1928 m. Klaipėdoje pradėjo siautėti nacistai. Lietuvos vyriausybė patraukė baudžiamojon atsakomybėn 142 žmones, kurie buvo teisiami 1934-1935 m. Vokietija ėmėsi ekonominių sankcijų prieš Lietuvą: suvaržė prekybą, uždraudė Lietuvos prekių tranzitą per Vokietiją. Vokietijos spaudoje išsiplėtojo antilietuviška propaganda. Į Lietuvos pasienį buvo sutraukta vokiečių kariuomenė, vyko masinės antilietuviškos demonstracijos, virš Lietuvos skraidė vokiečių lėktuvai. Lietuvos vyriausybė atsilaikė prieš Vokietijos spaudimą - hitlerininkai buvo nuteisti. Vakarų Europos diplomatai nuolaidžiavo Vokietijai ir spaudė Lietuvos vyriausybę neaštrinti santykių Klaipėdoje. 1939 m. kovo 15 d. hitlerininkai užėmė Čekoslovakiją, o netrukus įteikė ultimatumą Lietuvai, reikalaudami grąžinti Vokietijai Klaipėdą. Matydama, kad iš niekur nesusilauks pagalbos, kovo 21 d. Lietuvos vyriausybė ultimatumą priėmė. 1939 m. kovo 22 d. buvo pasirašyta Klaipėdos grąžinimo sutartis - Vokietija atplėšė nuo Lietuvos Klaipėdą. Klaipėdos netekimas skaudžiai atsiliepė Lietuvos ekonomikai. Lietuva neteko vienintelio uosto, 3 % teritorijos, 6 % gyventojų ir vieno trečdalio pramonės. Nepriklausomybės netektis Paskutiniais 1938 m. mėnesiais A.Smetona buvo perrinktas prezidentu. Naujajame kabinete, vadinamame Tautininkų sąjungos kabinetu, ministru pirmininku buvo paskirtas Vladas Mironas, užsienio reikalų ministerijos sekretorius Juozas Urbšys tapo užsienio reikalų ministru, generolas Stasys Raštikis liko vyriausiuoju kariuomenės vadu. Tačiau ne visi lietuviai džiaugėsi, kad lieka Smetonos režimas. Ėmė telktis energingos opozicinės jėgos, kurios ryžtingai priešinosi esančiai vyriausybei. Vidinių neramumų neužteko, kad vyriausybė keistų politinių įvykių eigą Lietuvoje, bet Klaipėdos užgrobimas buvo pakankamas svertas, privertęs Mirono vyriausybę pakeisti kryptį. Išryškėjo būtinybė sukurti vyriausybę, kuri remtųsi platesniais tautos sluoksniais. Todėl 1939 m. kovo 25 d. Mironas pakvietė opozicinių partijų atstovus - opozicinės partijos buvo paleistos - pasitarti, kaip jie galėtų prisidėti prie naujos nacionalinės vyriausybės darbo. Naują vyriausybę suformavo kitas žmogus ir kitu pagrindu. Kovo 27 d. Mirono vyriausybė atsistatydino, ir prezidentas Smetona įgaliojo generolą Joną Černių, Generalinio štabo viršininką, suformuoti naują vyriausybę. Černiaus kabinetas, sudarytas kaip “tautos suvienijimo kabinetas”, atstovavo įvairiems politiniams sluoksniams. Nors ypatingą padėtį užėmė kariškiai, kabinetą lygiomis dalimis sudarė trijų - dvi iš jų buvo ligi tol uždraustos, - partijų atstovai. To meto komentatoriai teigiamai vertino šį pasikeitimą kaip požymį, kad buvo atsisakyta autoritarinio principo. Tautininkai, krikščionys demokratai ir valstiečiai liaudininkai turėjo po du atstovus. Į dešimties narių kabinetą dar įėjo du kariškai ir vienas diplomatas, Juozas Urbšys, likęs užsienio reikalų ministru. Černius siekė sustiprinti Lietuvos gynybą. Užsienio reikaluose naujasis kabinetas siekė laikytis griežto neutraliteto tarp dviejų grėsmingų ideologinių blokų, į kuriuos suskilo Europa. Vidaus politikoje svarbiausia buvo įvykdyti tokius ekonominius pakeitimus, kurie padėtų prisitaikyti prie sutrikimų dėl Klaipėdos netekties. Reikėjo apgyvendinti 12 tūkst. pabėgėlių iš Klaipėdos krašto. Savitarpio pagalbos sutartis su Maskva kėlė naujų problemų, kurios pareikalavo reorganizuoti vyriausybę. 1939 m. rugpjūčio 23 d. Tarybų Sąjunga ir Vokietija pasirašė nepuolimo sutartį ir „Slaptąjį papildomą protokolą Pasirašydami Vokietijos ir Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos nepuolimo sutartį, abiejų šalių pasirašiusieji įgaliotiniai itin konfidencialiai apsvarstė abiejų interesų sferų pasidalijimo Rytų Europoje klausimą. Apsvarsčius buvo nutarta: 1. Jeigu srityse, įeinančiose į Pabaltijo valstybių sudėtį (Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje) įvyktų teritorinis ir politinis pertvarkymas, šiaurinė Lietuvos siena taps Vokietijos ir SSRS interesų sferų siena. Tuo pačiu abi šalys pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus kraštui. 2. Jei teritorinis ir politinis pertvarkymas įvyktų Lenkijos valstybei priklausančiose srityse, Vokietijos ir SSRS interesų sferų siena eis maždaug Narevo, Vyslos ir Sano upėmis. Klausimas, ar abiejų šalių interesams pageidautinas nepriklausomos Lenkijos valstybės išlikimas ir kokios bus šios valstybės sienos, gali būti galutinai išspręstas tik toliau rutuliojantis politiniams įvykiams. Bet kokiu atveju abi vyriausybės šį klausimą spręs draugiško susitarimo būdu. 3. Turėdama galvoje Pietryčių Europą, Sovietų šalis pabrėžia SSRS interesus dėl Besarabijos. Vokietija iš savo pusės pareiškia, kad ji politiškai visai nesuinteresuota šiomis sritimis. 3. Abi šalys šį protokolą laikys visiškoje paslaptyje)“. 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietija ir Tarybų Sąjunga pasirašė Sienų nustatymo ir draugystės sutartį. Kartu buvo pasirašyti slaptieji papildomi protokolai. (Slaptasis papildomas protokolas Žemiau pasirašiusieji įgaliotiniai konstatuoja šį Vokietijos vyriausybės ir SSRS vyriausybės susitarimą: 1939 metų rugpjūčio 23 dieną pasirašyto slaptojo protokolo pirmas paragrafas keičiamas taip, kad Lietuvos valstybės teritorija atitenka SSRS interesų sferai, o Liublino vaivadija ir Varšuvos vaivadijos dalis priskiriama Vokietijos interesų sferai. Kai tik SSRS vyriausybė imsis Lietuvos teritorijoje ypatingų priemonių savo interesams apsaugoti, tai, siekiant natūraliai ir paprastai nustatyti sieną, dabartinė Vokietijos-Lietuvos siena bus ištaisyta taip, kad Lietuvos teritorija, esanti į pietvakarius nuo linijos, pažymėtos žemėlapyje, atiteks Vokietijai). Toliau konstatuojama, kad aukščiau minėtos Sovietų Sąjungos priemonės neturi pažeisti galiojančių Vokietijos ir Lietuvos ūkinių susitarimų. Lapkričio 10 d. Lietuvos vyriausybės krizė paaiškėjo po finansų ministro generolo Jono Sutkaus atsistatydinimo. Po penkių dienų spauda pranešė, kad generolas Černius ir jo vyriausybė nusprendė atsistatydinti, o naująjį kabinetą sudarys Antanas Merkys, buvęs Kauno burmistras ir vyriausybės įgaliotinis Vilniaus kraštui. Krizė buvo išspęsta lapkričio 21 d., kai buvo suformuota nauja koalicinė tautininkų, krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų vyriausybė. Naciams užpuolus Lenkiją, Lietuva pasirinko neutralitetą, kaip nacionalinę politiką ir šios politikos nuosekliai laikėsi. Tačiau Vokietija surado galimybių Lietuvos ir Lenkijos konfliktą panaudoti savo interesams tenkinti. Buvo norima priversti Lietuvą kariauti prieš Lenkiją. Vokietijos diplomatai pareiškė Lietuvos diplomatams, kad tokiu atveju Lietuvai netektų bijoti Tarybų Sąjungos. Rugsėjo 11 d. Lietuva oficialiai pareiškė Vokietijai nusprendusi laikytis neutraliteto. Tuomet Ribentropas pareiškė, kad dėl karo veiksmų susidarė visiška nauja situacija ir kad Lietuva atsidūrė Vokietijos įtakos sferoje. Ribentropas pareiškė norįs, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras atvyktų į Berlyną ir žadėjo būsimose derybose su Tarybų Sąjunga įkalbėti Tarybų Sąjungos vyriausybę išvesti kariuomenę iš Vilniaus. Tai reikštų Vilniaus grąžinimą Lietuvai. Tačiau Lietuvos vyriausybė dar kartą pranešė vokiečiams savo nusistatymą dėl neutralumo. Lietuva toliau teikė pagalbą lenkų pabėgėliams. 1939 m. rugsėjo 27 d. Ribentropas nuvyko į Maskvą, o kitą dieną Lietuva iš Vokietijos įtakos sferos perėjo į Tarybų Sąjungos įtakos sferą. V.Molotovas 1939 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos nepaprastajam pasiuntiniui ir įgaliotam ministrui Ladui Natkevičiui pareiškė pageidaująs iš naujo svarstyti Lietuvos ir Tarybų Sąjungos santykius. Tam tikslui į Maskvą turės atvykti Lietuvos užsienio reikalų ministras. Spalio 2 d. Lietuvos delegacija išvyko į Maskvą. Stalinas pasiūlė Urbšiui pasirašyti tris dokumentus: sutartį dėl Vilniaus miesto ir Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai, Savitarpio pagalbos sutartį ir Sutartį dėl Lietuvos teritorijos dalies perdavimo Vokietijai. Tarybų Sąjungos pareigūnai pareiškė, kad jie į Lietuvos teritoriją ketina įvesti 50 tūkst. kariuomenės, kuri Lietuvoje pasiliks per visą karą, o dalies Lietuvos teritorijos perdavimo Vokietijai klausimą Tarybų Sąjunga ir Vokietiją yra išsprendusios. Urbšys buvo nustebintas ir to neslėpė. Jis pareiškė privaląs grįžti į Kauną ir gauti vyriausybės nurodymus.. Spalio 7 d. Urbšys grįžo į Maskvą ir tą patį vakarą Kremliuje pareiškė:”…mes 1920 m. pasirašėme Taikos sutartį. Sutartyje pasakyta, kad ji sudaryta laisva valia ir visiems laikams. Todėl šią sutartį mes laikome abiejų šalių laisva valia padaryto apsisprendimo išdava. Toks laisvas ir draugiškas Taikos sutarties pasirašymas atvėrė kelią visai naujiems Lietuvos-Sovietų Sąjungos santykiams, kurie buvo geri nuo pat sutarties pasirašymo iki dabar. Sovietų Sąjungos požiūris į Lietuvą gerokai prisidėjo prie gerų bei draugiškų santykių palaikymo. …Tačiau ši Sovietų Sąjungos pasiūlyta savitarpio pagalbos sutartis, Lietuvos vyriausybės nuomone, pažeistų tradiciškai draugiškus santykius ir pasėtų nepasitikėjimą abiejų valstybių santykiuose. Taikos metu karinių svetimos šalies pajėgų dalinių išdėstymas mūsų šalies teritorijoje prislėgtų tautą, mūsų žmonės pajustų priešiškumą Sovietų Sąjungai. …Dislokuoti sovietinę armiją Lietuvos teritorijoje reikštų Lietuvos nepriklausomybės pažeidimą…Tarptautiniu požiūriu sovietinių dalinių buvimas Lietuvoje nužemintų Lietuvą iki vasalinės valstybės padėties. Todėl Lietuvos vyriausybė siūlo savitarpio pagalbos sutartį, kuri ne tik atitiktų Lietuvos valstybės saugumo reikalavimus, bet ir įgalintų ją išsaugoti neutralitetą”. Molotovas nebuvo įtikintas. Spalio 8 d. Stalinas papunkčiui sukritikavo Lietuvos poziciją. Lietuvai liko laukti okupacijos. Tarybų Sąjunga ėmė telkti kariuomenę prie Lietuvos sienos. Spalio 10 d. įvyko paskutinis susitikimas. Tarybinių vadovų požiūris į Lietuvą buvo pasikeitęs. Sutartis dėl Vilniaus perdavimo ir savitarpio pagalbos sutartis buvo sujungtos į vieną dokumentą, o sąlyga, kad kariuomenė dislokuota Lietuvoje bus tik karo metu, buvo panaikinta. Spalio 10 d. 10 valandą vakaro Lietuvos užsienio reikalų ministras pasirašė sutartį. Šeši mėnesiai po tarybinių karinių dalinių dislokavimo Lietuvos teritorijoje praėjo be kokių nors žymesnių įvykių. Kareiviai elgėsi drausmingai, o tarybiniai pareigūnai tvirtino, kad Tarybų Sąjunga neketina kištis į Lietuvos vidaus reikalus. Lietuvos vidaus gyvenime žymesnių pokyčių taip pat nebuvo. Vyriausybė atidžiai stebėjo komunistų veiklą. Visuomenės nuotaikos tebebuvo antikomunistinės. Kai Tarybų Sąjunga 1940 m. kovo 12 d. pasirašė sutartį su Suomija, Maskvos požiūris į santykius su Lietuva ėmė keistis. Balandžio mėnesį Ladas Natkevičius iš Maskvos pranešė, kad Kremlius jį vis dažniau kviečia paaiškinti, koks Lietuvos požiūris į karą, į Vokietiją, į Lietuvos neutralumą. 1940 m. gegužės 14 d. Natkevičius perdavė Tarybų Sąjungos užsienio reikalų ministerijai pranešimą apie tarybinio kareivio Butajevo nužudymą. Lietuvoje suaktyvėjo komunistų veikla. Prienuose, Gaižiūnuose, kur buvo statomos kareivinės tarybiniams daliniams, komunistai organizavo streikus ir agitavo prieš Lietuvos valdžios atstovus. Gegužės 18-25 d. iš Naujosios Vilnios į Gaižiūnus buvo pergabenta 100 tankų, 250 sunkvežimių su amunicija. Demonstruodama tokią galybę, tarybinė vyriausybė gegužės 25 d. Lietuvos vyriausybei įteikė notą, kur buvo kalbama, kad dar du kareiviai neseniai dingo Lietuvoje, ir kad tai yra kai kurių asmenų provokacija. Lietuvos vyriausybė kitą dieną paprašė tarybinę vyriausybę pranešti, kad jai yra žinoma apie tokius asmenis. Gegužės 28 d. Lietuvos vyriausybė Maskvai pranešė sudariusi komisiją reikalui tirti ir kad vienas iš minėtų dingusių kareivių atsirado kartu su kitu kareiviu, apie kurio dingimą niekas nebuvo pranešęs. Lietuvos vyriausybė reiškė nuomonę, kad buvę dingę kareiviai galėtų suteikti naudingą tyrimui medžiagą. Kadangi tarybinis pasiuntinys Lietuvoje Pozdniakovas minėjo dar vieną dingusį kareivį, Lietuvos vyriausybė prašė suteikti duomenų, koks to kareivio vardas, kada ir iš kurio dalinio jis dingo. Tarybinė vyriausybė jokių žinių nepateikė. Gegužės 30 d. tarybinė vyriausybė paskelbė turinti duomenų, kad kareiviai dingsta, Lietuvos valdžiai padedant. Birželio 4 d. Latvijos pasiuntinys Maskvoje surengė pietus. Tenai susitiko Natkevičius ir maršalas Timošenka, gynybos komisaras. Maršalas pareiškė, kad ginčas galėtų būti išspręstas ramiai, kad Butajevas buvo paprasčiausias niekšelis, o kitais atvejais patys kareiviai buvę kalti Birželio 6 d. ministras pirmininkas Antanas Merkys atvyko į Maskvą. Jį pasitiko Vyšinskis, Dekanozovas, Maskvos komendantas generolas Devinkinas. Vakare ministras pirmininkas buvo pakviestas į Kremlių, o jo delegacijos nariai - pažiūrėti baltarusių operos. Molotovas pareiškė, kad Lietuvos vidaus reikalų ministras ir saugumo departamento direktorius yra priešiški Tarybų Sąjungos atžvilgiu, kad generolas Raštikis buvęs atleistas dėl to, kad rodė šiokio tokio palankumo Tarybų Sąjungai, kad Lietuvos spauda spausdina antitarybinę medžiagą, kad Lietuvoje slapta ginkluojami ir mobilizuojami šauliai. Molotovas akcentavo, kad Lietuvos vyriausybė privalo išvalyti Vidaus reikalų ministeriją. Kitą dieną Molotovas kaltino Lietuvą organizuojant Baltijos karinę sąjungą, nukreiptą prieš Tarybų Sąjungą. Merkys nusiuntė skubią ataskaitą į Kauną, prašė prezidentą nedelsiant kreiptis į M.Kalininą, užtikrinant jį Lietuvos lojalumu. Prezidentas sušaukė ypatingą posėdį ir išreiškė abejonę, ar verta siųsti laišką Kalininui - jeigu Tarybų Sąjunga nutarė panaudoti prievartą prieš Lietuvą - niekas nepadės. Užsienio reikalų ministras reikalavo laišką siųsti. Prezidentas nusileido. Urbšys išvyko į Maskvą. Birželio 11 d. Urbšys jau buvo Maskvoje, atsivežęs Lietuvos vyriausybės deklaraciją apie Lietuvos ir Tarybų Sąjungos santykius. Tą patį vakarą įvyko susitikimas Kremliuje. Lietuvai vėl buvo priekaištaujama dėl Baltijos šalių karinės konvencijos. Po šio susitikimo Merkys grįžo, o Urbšys liko Maskvoje. Birželio 14 d. Natkevičius įteikė Lietuvos prezidento laišką Kalininui. Natkevičius pranešė, kad atsistatydino Lietuvos vidaus reikalų ministras. Saugumo departamento direktorius taip pat pasitraukė iš pareigų. Kalininas pasakė, kad išstudijuos laišką. Priėmimas pas Kalininą truko tik 12 minučių. Urbšys birželio 14 d. nuvyko pas V.Dekanozovą, užsienio reikalų komisaro pavaduotoją. Dekanozovas pakartojo kaltinimus, kuriuos buvo išdėstęs Molotovas. Dekanozovas prikišo lietuvių spaudos nekorektiškumą, saugumo agentų pastangas vilioti kareivius, kaltino Lietuvos vyriausybę visa tai toleruojant. Priminus, kad vidaus reikalų ministras generolas Skučas atsistatydino, Dekanozovas nustebo, kad ministras pirmininkas eina vidaus reikalų ministro pareigas. Susidarė įspūdis, kad ministras pirmininkas tarybiniams vargu labiau pageidaujamas, negu pats generolas Skučas. Natkevičius padarė išvadą, kad ministro pirmininko vizitas į Maskvą situacijos nepagerino, visos ministro pirmininko siūlytos priemonės sovietų netenkinančios. Lietuvos vyriausybė veikė apgraibomis, nes nežinojo, kokia yra Molotovo-Ribentropo susitarimų esmė. Buvo kalbama, kad Tarybų Sąjunga ir Vokietija pasidalijo įtakos sferomis, kad pagal galutinius susitarimus Lietuva pateko į tarybinę sferą. Lietuvos vyriausybė veikė vildamasi, kad, nuolaidžiaudama Tarybų Sąjungai, laimės laiko ir išsaugos nepriklausomybę. Tačiau laikas parodė, jog ši prielaida buvo klaidinga. Birželio 14 d. 11 val. 50 minučių Molotovas įteikė Urbšiui, esančiam Maskvoje, ultimatumą: “Paskutiniu metu įvykus Maskvoje pasikeitimui nuomonėmis tarp Sovietų Sąjungos Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko V.Molotovo ir Lietuvos ministro pirmininko p. Merkio bei Lietuvos užsienio reikalų ministro p. Urbšio Sovietų Sąjungos vyriausybė laiko nustatytais šiuos faktus; 1) Paskutinių mėnesių laikotarpiu Lietuvos valdžios organai įvykdė keletą pagrobimų karių, priklausančių Sovietų Sąjungos kariuomenės daliniams, įkurdintiems Lietuvos teritorijoje pagal Sovietų Sąjungos - Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį, ir kankino tuos asmenis siekiant išgauti Sovietų valstybės karines paslaptis. Be to, buvo nustatyta, kad karys Butajevas buvo ne tik pagrobtas, bet ir Lietuvos policijos nužudytas po to, kai Sovietų Sąjungos vyriausybė paprašė karį Butajevą grąžinti. …Tokiais veiksmais Lietuvoje įkurdintų sovietų kariuomenės dalinių karių atžvilgiu Lietuvos valdžios organai siekia padaryti neįmanomą Sovietų Sąjungos kariuomenės buvimą Lietuvoje. Tai liudija taip pat ir tokie paskutiniu metu ypatingai padažnėję faktai, kaip gausūs suiminėjimai ir siuntimai į koncentracijos stovyklas Lietuvos piliečių, aptarnaujančių sovietų kariuomenės dalinius…Tokios niekuo nemotyvuotos ir nežabotos represijos Lietuvos piliečių, aptarnaujančių Sovietų Sąjungos kariuomenės dalinius, turi tikslą ne tik padaryti neįmanomą sovietų kariuomenės dalinių buvimą Lietuvoje, bet ir sukelti Lietuvoje priešingą nusistatymą sovietų karių atžvilgiu ir paruošti tų kariuomenės dalinių užpuolimą. Visi šie faktai rodo, kad Lietuvos vyriausybė grubiai pažeidžia jos sudarytą su Sovietų Sąjunga savitarpio pagalbos sutartį ir rengia sovietų įgulų, įkurdintų Lietuvoje pagal tą sutartį, užpuolimą. 2) Netrukus po savitarpio pagalbos sutarties tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sudarymo Lietuvos vyriausybė sudarė karinę sąjungą su Latvija ir Estija, tuo būdu paversdama vadinamąją Baltijos Santarvę, kurioje anksčiau karinė sąjunga buvo numatyta tik tarp Latvijos ir Estijos, trijų valstybių karine sąjunga. Sovietų Sąjungos vyriausybė mano, jog yra nustatyta, kad ta karinė sąjunga yra nukreipta prieš Sovietų Sąjungą. Lietuvai prisidėjus prie tos karinės sąjungos, buvo sustiprinti ryšiai tarp Latvijos, Lietuvos ir Estijos generalinių štabų, palaikomi be Sovietų Sąjungos žinios. Taip pat yra žinoma, kad 1940 m. vasario mėn. įsteigtas tos karinės Santarvės spaudos organas “Revue Baltique”, leidžiamas anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Visi tie faktai rodo, kad Lietuvos vyriausybė šiurkščiai sulaužė Sovietų Sąjungos-Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį, kuria abiem šalims draudžiama “sudarinėti bet kurias sąjungas ar dalyvauti koalicijose, nukreiptose prieš vieną iš susitariančių šalių” (Sutarties 6 str.). Visi tie Sovietų Sąjungos-Lietuvos sutarties laužymai ir Lietuvos vyriausybės nedraugiški veiksmai Sovietų Sąjungos atžvilgiu įvyko nepaisant išimtinai palankios ir aiškiai prolietuviškos Sovietų Sąjungos politikos atžvilgiu Lietuvos, kuriai Sovietų Sąjunga, kaip yra žinoma, savo pačios iniciatyva perdavė Vilniaus miestą ir sritį. Sovietų Sąjungos vyriausybė mano, kad panaši padėtis negali ilgiau tęstis. Sovietų Sąjungos vyriausybė laiko absoliučiai reikalinga ir neatidėliotina: 1) kad vidaus reikalų ministras p.Skučas ir politinės policijos departamento viršininkas p.Povilaitis nedelsiant būtų atiduoti teismui kaip tiesioginiai provokacinių veiksmų prieš Sovietų Sąjungos įgulas Lietuvoje kaltininkai; 2) kad nedelsiant Lietuvoje būtų sudaryta tokia vyriausybė, kuri sugebėtų ir norėtų užtikrinti Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties garbingą vykdymą ir ryžtingą Sutarties priešų sutramdymą; 3) kad nedelsiant būtų užtikrintas laisvas įėjimas į Lietuvos teritoriją Sovietų Sąjungos kariuomenės dalinių, kurie bus įkurdinti pačiuose svarbiausiuose Lietuvos centruose, pakankamai gausių, kad galėtų užtikrinti galimumą įgyvendinti Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį ir užkirsti kelią provokaciniams veiksmams, nukreiptiems prieš Sovietų Sąjungos įgulas Lietuvoje. Sovietų Sąjungos vyriausybė šių reikalavimų įgyvendinimą laiko ta elementaria sąlyga, be kurios negalima pasiekti, kad Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartis būtų vykdoma garbingai ir sąžiningai. Sovietų Sąjungos vyriausybė laukia Lietuvos vyriausybės atsakymo iki birželio 15 d. 10 valandos ryto. Lietuvos vyriausybės atsakymo negavimas iki to laiko bus laikomas atsisakymu patenkinti aukščiau nurodytus Sovietų Sąjungos reikalavimus”. Birželio 15 d. 2 valandą ryto Užsienio reikalų ministerija gavo žinią, kad Urbšiui įteiktas ultimatumas. Prezidentas sukvietė skubų posėdį, dalyvavo visi kabineto nariai, išskyrus finansų ministrą Galvanauską, kurio tuo metu nebuvo Kaune, taip pat Urbšį, esantį Maskvoje. Posėdyje dalyvavo vyriausias kariuomenės vadas ir Generalinio štabo vadas. Smetona pasiūlė atmesti ultimatumą. Jis ragino priešintis agresijai. Jis manė, kad vyriausybė turi išvykti iš Lietuvos ir užsienyje organizuoti kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tačiau kabineto dauguma pasiūlė priimti ultimatumą, siekiant išvengti visiško šalies sunaikinimo. Pagaliau prezidentas sutiko su sąlyga, kad ministrą pirmininką jis paskirs, o ne leis sovietams parinkti. Birželio 15 d. 9 val. Urbšys perdavė tarybinei vyriausybei Lietuvos vyriausybės atsakymą. Lietuva priėmė sąlygas. Tą pačią dieną prezidentas priėmė Merkio atsistatydinimą, bet paprašė jo toliau eiti pareigas, kol būsiąs suformuotas naujas kabinetas. Kabineto narių pasiūlymu prezidentas paskyrė generolą S.Raštikį perimti ministro pirmininko pareigas, darydamas prielaidą, jog Raštikis galėtų būti Maskvai priimtinas. Kai Raštikis pradėjo konsultacijas dėl naujo kabineto sudarymo, Urbšys, kuris dar buvo Maskvoje, netikėtai pranešė prezidentui, kad Molotovas Raštikį laiko netinkama figūra, kad į Kauną bus atsiųstas V.Dekanozovas, užsienio reikalų komisaro pavaduotojas, kuris pasirūpins naujojo kabineto suformavimu. Prezidentas suprato, kad nebegalės eiti pareigų. Birželio 15 d. jis išvyko iš Lietuvos. Smetona paliko Merkį, laikinai einantį ministro pirmininko pareigas, eiti prezidento pareigas pagal 71-ąjį konstitucijos straipsnį. Dekanozovas atvyko į Kauną. Jis turėjo baigti inkorporuoti Lietuvą į Tarybų Sąjungos sudėtį. Formaliai reikėjo išsaugoti įstatymus, įtvirtintus Lietuvos konstitucijos. Tarybinė vyriausybė norėjo, kad perėjimas būtų sklandus, kad jis užmaskuotų grasinimų, gąsdinimo procesą - visa turėjo būti pridengta konstitucinių procedūrų paisymu. Dėl staigaus prezidento išvykimo atsirado teisinių kliūčių tarybiniam planui įgyvendinti. Prezidentą būtų buvę galima priversti paskirti Kremliui tinkantį ministrą pirmininką. Patį prezidentą būtų buvę galima priversti atsistatydinti. Dabar konstituciniu požiūriu problema tapo neįveikiama. Laikinai einantis pareigas ministras pirmininkas, kuris perėmė ir prezidento pareigas, šiomis aplinkybėmis neturėjo įgaliojimų nei paskirti naujo ministro pirmininko, nei suteikti kam nors įgaliojimų suformuoti naują vyriausybę. Einantis prezidento pareigas negalėjo perimti vadovavimo valstybei, kuris tepriklausė tik vienam prezidentui, kol prezidentas gyvas. Todėl Elta paskelbė, kad tokiomis aplinkybėmis prezidento išvykimas laikomas atsistatydinimu (72-as konstitucijos straipsnis skelbė, kad prezidentui mirus arba atsistatydinus, ministras pirmininkas turi visą prezidento galią). Dėl to Merkys formaliai galėjo pasirašyti naujo ministro pirmininko paskyrimo aktus. Naujuoju ministru pirmininku tapo Justas Paleckis (birželio 17 d.). Merkys atsistatydino. Paleckis automatiškai perėmė prezidento pareigas, o ministro pirmininko pavaduotojas V.Krėvė-Mickevičius sutinkamai su 102 konstitucijos straipsniu perėmė ministro pirmininko pareigas. Paleckio vyriausybė galėjo veikti tiktai neperžengdama tų ribų, kurias jai nustatė Kremlius. Birželio 18 d. Paleckis paskyrė Antaną Venclovą švietimo ministru, o birželio 19 d. - Mečislovą Gedvilą vidaus reikalų ministru. Vėliau Liudas Adomauskas buvo paskirtas Valstybės kontrolieriumi. Birželio pabaigoje vyriausybėje vyravo komunistai. Birželio 25 d. buvo legalizuota Lietuvos komunistų partija. Visuomenė tikėjosi, kad ir kitos politinės partijos nuo dabar galės veikti, tačiau to nebuvo. Komunistai pateikė reikalavimus vyriausybei: nedelsiant sukurti darbininkų sąjungų tinklą, atimti iš dvarininkų žemę, įvesti progresyvinę mokesčių sistemą, gerinti medicininį aptarnavimą, organizuoti senatvės draudimą, suteikti darbą bedarbiams, pakelti pragyvenimo lygį, atskirti bažnyčią nuo valstybės, įvesti civilinį aktų registravimą, sustabdyti suklastotos konstitucijos veikimą, areštuoti liaudies priešus. Apie tarybų valdžios įvedimą dar nebuvo užsimenama. Krėvė-Mickevičius ir Galvanauskas dėjo pastangų nepriklausomybei išsaugoti. Pradžioje juos palaikė krašto apsaugos ministras generolas Vitkauskas. Liepos 2 d. Molotovas priėmė Krėvę-Mickevičių jam prašant. Mickevičius siekė išsiaiškinti, kokie ateityje bus Lietuvos ir Tarybų Sąjungos santykiai. Jis pasiskundė Molotovui, kad Dekanozovas kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, kad Lietuvos vyriausybė nekontroliuoja padėties, prašė Molotovą imtis priemonių, sudrausminančių tarybinius pareigūnus Lietuvoje. Molotovas atsakė, jog Lietuva buvo išlaisvinta iš diktatūros ir gali džiaugtis laisve. Molotovas pabrėžė, kad būtini rinkimai į Liaudies seimą, kuris ir nuspręs, kokie bus tolesni Lietuvos ir Tarybų Sąjungos santykiai. Molotovas pasakė, kad ministras privalo pažvelgti tikrovei į akis ir suprasti, kad ateityje mažos valstybės turės išnykti. Mickevičius pasakė, kad Vokietijos vyriausybė nepakęs, jog jos pasienyje įsitvirtintų tarybų valdžia. Molotovas atsakė, kad vokiečiai prarijo Pabaltijo kraštų okupaciją nepaspringę, turės suvirškinti ir jų inkorporaciją. Vokiečiai per daug turį sunkumų Vakaruose, kad panorėtų karo su galingąja Tarybų Sąjunga. Molotovas pareiškė, kad su vokiečiais dėl Lietuvos yra sutarta ir tai yra pasakyta buvusiam Lietuvos ministrui pirmininkui, kai jis lankėsi Maskvoje dėl kareivių dingimo. Grįžęs į Kauną, Krėvė-Mickevičius stengėsi atidėti rinkimus. Jis atsisakė įtraukti į darbotvarkę rinkimų įstatymą, kurį pateikė teisingumo ministras komunistas P.Pakarklis. Tačiau komunistai vyriausybėje įgijo persvarą. Paleckis sušaukė kabineto posėdį. Finansų ministras Galvanauskas atsistatydino ir išvyko į užsienį. Kabinetas, kuriam vadovavo prezidentas, priėmė Rinkimų į Liaudies seimą įstatymą. Po posėdžio Krėvė-Mickevičius paskelbė atsistatydinąs. Prezidentas atsisakė priimti jo atsistatydinimą. Jis davė ministrui pora savaičių atostogų. Tuomet vadovavimas buvo patikėtas Gedvilui, kuris stropiai vykdė Maskvos planą. Liepos 2 d. buvo paskelbtas Lietuvos kariuomenės reorganizacijos įstatymas. Įstatymas numatė fundamentalų kariuomenės pertvarkymą, jos pavadinimą “Lietuvos liaudies kariuomene”, politinių instruktorių pareigybės įvedimą, propagandos skyrių įkūrimą. Kitas “valymas” buvo Vidaus reikalų ministerijoje. Apskričių viršaičiai, policijos nuovadų viršininkai, miestų ir miestelių burmistrai, miestų vietinės valdžios vadovai - visi buvo pašalinti. Liepos 1 d. vidaus reikalų ministras išleido įsakymą, kuriuo nurodė uždrausti veiklą visų draugijų, kurios buvo įtrauktos į sąrašą iki birželio 20 d. Uždraustosios draugijos galėjo tęsti veiklą tik gavusios specialų vidaus reikalų ministro leidimą. Birželio 27 d. vidaus reikalų ministras sustabdė leidimą visų leidinių, leistų iki birželio 20 d. Ateityje periodinius leidinius buvo galima leisti, tik gavus specialius leidimus. Ypatingas puolimas buvo surengtas prieš žydų sąjungas. Dienraštis “Lietuvos aidas” vedamajame rašė apie “Palestinos fondo” ir “Palestinos biuro” veiklos uždraudimą. (“Smetonos valdymo metais žydų reakcingi veikėjai buvo ištikimi Lietuvos plutokratų kolaborantai. Žydų buržuazija buvo Smetonos sąjungininkai, jos atstovai kvailino žydų darbininkų mases. Žydų kapitalistai dirbo ranka rankon su Lietuvos kapitalistais”). Liepos 13 ir 18 dienomis likviduotos Šaulių sąjunga ir Skautų sąjunga. Liepos 6 d. buvo paskelbtas rinkimų į seimą įstatymas. Kitą dieną Sniečkus įsakė areštuoti visų nekomunistinių partijų vadovus bei aktyvesnius narius. A.Merkys bandė išvykti į Rygą, bet buvo suimtas ir su šeima deportuotas į Tarybų Sąjungą. Urbšys taip pat buvo deportuotas. Rinkimų tikslams komunistų partija suformavo Lietuvos darbo liaudies sąjungą. Rinkimų platformoje Sąjunga paskelbė pagrindinius tikslus: a.Užsienio politikos srityje: Lietuvos respublikos ir Sovietų Sąjungos tautų draugiškumas ir tvirta bei nesulaužoma Lietuvos respublikos ir Sovietų Sąjungos sąjunga. b.Vidaus politikos srityje: 1. Atleisti darbo valstiečius nuo mokėjimų už nesumokėtus mokesčius ir skolas, panaikinti įvairias baudas. 2. Neturtingųjų ir mažažemių valstiečių ūkius atleisti nuo bankinių skolų. 3. Suteikti paramą bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, aprūpinti juos žeme. 4. Pagerinti darbininkų ir tarnautojų padėtį, pakeliant darbo užmokestį, pagerinant darbo sąlygas. 5. Darbo žmonių socialinis draudimas ligų ir nelaimingų atsitikimų atvejais įmoninkų arba valstybės lėšomis. 6. Pasenusių darbininkų, darbininkų ir darbo invalidų aprūpinimas valstybės lėšomis. 7. Liaudies sveikatos apsaugos išplėtimas - ligoninių, sanatorijų, dispanserių, ambulatorijų tinklo plėtimas. 8. Visapusiškas tautinės kultūros, meno, mokslo ir liaudies švietimo plėtimas. 9. Visiška tautų lygybė ir tikėjimo laisvė. 10. Tolesnis liaudies kariuomenės demokratizavimas. 11. Žodžio, spaudos, susirinkimų, sąjungų laisvė darbo žmonių reikalams ginti. 12. Civilinės metrikacijos įvedimas. 13. Piliečio asmens ir turto neliečiamumas. 14. Sustabdomas mokėjimas pašalpų ir pensijų turtuoliams ir liaudies priešams, panaikinami aukštesniųjų valdininkų asmens priedai ir sumažinamos be saiko išpūstos aukštų valdininkų algos. 15. Butų nuomos sumažinimas ir neturtingųjų nuomininkų teisių užtikrinimas. 16. Kova su spekuliacija. Po rinkimų į seimą (liepos 14-15d.) komunistų partija pradėjo organizuoti mitingus, pateikė pasiūlymą, kad tarybinė konstitucija būtų priimta Lietuvoje, o pati Lietuva taptų Tarybų Sąjungos dalimi. Liepos 21 d. seimas paskelbė Lietuvą tarybine respublika. Antrojoje seimo priimtoje rezoliucijoje buvo sakoma: “… Liaudies Seimas nutarė: Prašyti Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiąjį Sovietą priimti Lietuvos Sovietų Socialistinę respubliką į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos sąstatą sąjungine respublika tais pačiais pagrindais, kuriais įeina į SSRS Ukrainos, Gudijos ir kitos sąjunginės respublikos”. Rugpjūčio 3 d. Tarybų Sąjungos įstatymų leidžiamasis organas - Aukščiausioji Taryba - priėmė įstatymą dėl Lietuvos priėmimo į TSRS sudėtį. Prasidėjo aneksijos laikotarpis. 1940 m. rugpjūčio 25 d. buvo priimta nauja Lietuvos konstitucija, sudaryta stalininės Tarybų Sąjungos konstitucijos (1936 m.) pagrindu. Liaudies seimas paskelbė pramonės, prekybos įmonių, žemės, bankų nacionalizavimą. Buvo suvalstybintos įmonės, kuriose dirbo virš 20 darbininkų. Nenacionalizuotos liko tik smulkios krautuvėlės. Lietuvos ūkis palaipsniui buvo jungiamas į TSRS ūkinę sistemą. Nacionalizuojant žemę, vienam savininkui buvo paliekama iki 30 ha žemės. Kitos žemės turėjo būti paimtos į fondą ir išdalintos bežemiams ir mažažemiams. 1941 m. pavasarį buvo įvestos natūrinės prievolės: grūdai, šienas, mėsa, pienas, kiaušiniai, vilna. Šios prievolės buvo labai didelės ir sunkiai vykdomos. Tai buvo daroma specialiai, siekiant ekonomiškai sužlugdyti privačius ūkius. Dalis valstiečių pasitraukė iš ūkių, dalis buvo deportuoti. Kolektyvizaciją sutrukdė karas. Iš mokyklos ir kultūros buvo šalinama visa, kas tautiška, susiję su religija. Pagal iš anksto parengtą planą prasidėjo susidorojimas su antitarybiniais elementais, kuriais buvo laikomi politinių partijų ir organizacijų aktyvistai, Lietuvos Respublikos valstybės įstaigų darbuotojai, asmenys, palaikę ryšius su kitų šalių piliečiais, kitų valstybių piliečiai, šiaip turtingi žmonės. Naktį į 1941 m. birželio 12 d. buvo suimta apie 2 tūkst. valstybės ir partinių darbuotojų. Birželio 14-18 d. iš Lietuvos buvo išvežta apie 30 tūkst. žmonių. Kalėjimuose laikyti suimtieji pirmomis karo dienomis buvo nužudyti. Kūrėsi pogrindinės pasipriešinimo grupės. 1940 m. rudenį buvo įkurta pogrindinė pasipriešinimo organizacija “Lietuvos aktyvistų frontas”. Vyko ginkluoti LAF ir vidaus reikalų komisariato pajėgų susidūrimai. Lietuva Vokietijos ir TSRS karo metais LAF turėjo žinių, kad Vokietija pradės karą prieš TSRS. Dėl to buvo ruošiamasi perimti valdžią iki vokiečiams užimant Lietuvą. Birželio 22 d. karas prasidėjo. Pasienio vietovėse LAF nariai ginklu paėmė valdžią - prasidėjo susidorojimas su tarybinio aparato darbuotojais. LAF būrių nariai dėvėjo baltus raiščius su juodomis “TDA” (Tautinio darbo apsauga) raidėmis, tačiau vokiečiams tai buvo netikėta. Dėl to kai kurie LAF nariai buvo nuginkluoti. Vėlų birželio 22 d. vakarą ginkluoti LAF būriai Kaune užėmė centrinio pašto rūmus, centrinę telefono-telegrafo stotį ir susprogdino Raudonosios armijos telefono centrinę aparatinę Vilijampolėje. Pirmadienį, birželio 23 d., pusę dešimtos ryto, LAF štabo Berlyne įgaliotinis Lietuvoje Leonas Prapuolenis per Kauno radiją paskelbė valstybės atkūrimo aktą. Po to buvo paskelbta laikinosios vyriausybės sudėtis ir eterio bangomis per Lietuvą nuskriejo Tautos himno garsai. Miestas pradėjo puoštis Lietuvos Respublikos vėliavomis. Sukilę kauniečiai užpuldinėjo pavienius besitraukiančius raudonarmiečius, atiminėjo iš jų ginklus. Į sukilėlių rankas pateko tūkstančiai automatinių šautuvų, pistoletų, kulkosvaidžių. Birželio 23 d. didžiausios kautynės vyko Šančiuose, kur sukilėliai apšaudė besitraukiančius raudonarmiečius. Birželio 25 d. pavakarę į Kauną kuone paradinės rikiuotės tvarka įžengė vokiečių kariuomenė. Birželio 23 d. sukilimas prasidėjo ir Vilniuje. Sukilėlių branduolį sudarė buvę 29-ojo korpuso kariai, kuriuos rėmė studentai, įstaigų tarnautojai. Teisės fakulteto dekanatas tapo sukilimo Vilniuje štabu. Miesto reikalams tvarkyti buvo sudarytas Vilniaus miesto komitetas. Netrukus ant universiteto rūmų ir Gedimino kalne suplevėsavo trispalvės. Iki pat ryto gatvėje aidėjo šūviai. Žuvo 24 sukilėliai ir buvo palaidoti Rasų kapinėse. Birželio pabaigoje buvo beveik 100 tūkst. organizuotų ir neorganizuotų sukilėlių bei partizanų. Žuvo apie 2 tūkst. partizanų (vokiečių kariuomenė, užimdama Lietuvą, neteko 3 tūkst.). LAF štabas Berlyne buvo susitaręs su Vermachto vadovybe, jog Lietuvos partizanai kaip skiriamąjį ženklą ryšės ant kairės rankos baltą raištį su tamsiomis raidėmis TDA. Todėl jie dažnai vadinami baltaraiščiais. Kai kurie Amerikos lietuviai abejojo sukilimo prasme: ar ne veltui buvo pralietas kraujas, laisvė juk neiškovota, o vieną okupaciją pakeitė kita. Tačiau sukilimas parodė pasauliui, kad lietuvių tauta nori gyventi nepriklausoma. Gal dar svarbesnė buvo moralinė sukilimo reikšmė: sukilėlių krauju buvo nuplauta 1940 m. užtraukta gėda, kai Lietuva negynė savo nepriklausomybės. Tauta atgavo pasitikėjimą savimi. Prie pačių kilniausių sąjūdžių prisiplaka karjeristai, visuomenės padugnės. Taigi ir 1941 m. vasaros dienas lydėjo kraupūs šešėliai: kerštavimas, sąskaitų suvedinėjimas, žydų turto dalybos ir nekaltai liejamas kraujas. Pasak JAV lietuvių istoriko Sauliaus Sužiedėlio, 1941 m. vasara - pats kruviniausias naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos puslapis, nes niekada per tokį trumpą laiką nebuvo nužudyta tiek beginklių žmonių. Šiaulių prokuroro M.Krygerio liepos 29 d. aplinkraštyje apskrities viršininkams rašoma:”Susipažinęs su jau įvykusiais ir dar tebevykstančiais Šiaulių apygardoje lietuvių areštais, randu, kad daugelis lietuvių suėmimų, nors šiuo metu suėmimai kai kuriose vietose yra tolygūs perdavimui sušaudyti, kai kur yra padaryti be rimto pagrindo ir be jokio tyrimo. Daug kur suėmimai padaryti labai lengvapėdiškai ir dargi suvedant asmenines sąskaitas. Nėra nė vieno miesto, miestelio ar valsčiaus, kur patys lietuviai nesuiminėtų lietuvių. Suimtųjų lietuvių tarpe yra tarnautojų, ūkininkų, amatininkų, darbininkų, moterų, nepilnamečių jaunuolių ir dargi vaikų (15-16 metų). Daugelyje vietų suimtiesiems, nepadarius jokių kvotų, jau yra įvykdytos mirties bausmės”. Jau birželio 28 d. vokiečių komendantas Kaune Pohlis įsakė paleisti visus lietuvių karinius dalinius. Vyriausybė skubėjo sudaryti administracinį aparatą, kad vokiečiai rastų jį jau veikiantį. Buvo atkurta Lietuvos laikų administracinė sistema. Svarbus vyriausybės veiklos baras buvo privačios nuosavybės atkūrimas. Liepos 17 d. priimtas žemės denacionalizacijos įstatymas skelbė, jog asmenims, kurių žemė buvo nacionalizuota, grąžinama 60 ha jų turėtos žemės, o bežemiai ir mažažemiai bus aprūpinti žeme iš Valstybinio fondo, kurį sudarys grąžinamos žemės normą viršijanti bei kita žemė. Taip pat buvo priimti namų, pramonės, prekybos bei kitų įmonių grąžinimo jų buvusiems savininkams įstatymai. Turto denacionalizavimo aktai nebuvo taikomi žydams ir asmenims, “aktyviai veikusiems prieš lietuvių tautos interesus”. Vyriausybė padarė klaidą - ji nepaskelbė jokio akto, kuriuo remiantis būtų galima teigti, jog Lietuvos vyriausybė remiasi 1938 m. Lietuvos konstitucija. Tai deklaravus, būtų buvęs pabrėžtas atsikūrusios Lietuvos tęstinumas ir tai, kad nauja vyriausybė yra valstybinės nepriklausomybės tęsinys, o ne atsitiktinis mėginimas ar svetimųjų intriga. Ministras pirmininkas Juozas Brazaitis paaiškino, kad vyriausybė susilaikė nuo tokio akto, nes nežinojo, ką susitaręs yra Berlyne K.Škirpa. Šie žodžiai pabrėžia laikinosios vyriausybės priklausomybę nuo vokiečių malonės bei nusistatymą vengti aktų, kurie galėtų vokiečiams nepatikti. Lietuvos vyriausybė vokiečiams buvo labai nepageidaujama. Berlyno radijas ir spauda nė žodžiu neužsiminė apie lietuvių sukilimą Jau birželio 26 d. vokiečių vadovybė nurodė geruoju nuginkluoti Lietuvos vyriausybės dalinius. Gestapas net siūlė tuoj pat suimti vyriausybės narius, tačiau kariuomenės vadovybė nesutiko: labai negražiai būtų atrodęs smurtas prieš vyriausybę, kurią iškėlė antibolševikinis sukilimas, iš esmės palengvinęs vokiečių žygį per Lietuvą. Buvo nutarta laikinąją vyriausybę sužlugdyti netiesioginėmis priemonėmis. Santykiai su Lietuvos vyriausybe neįėjo į vokiečių karo vadovybės kompetenciją. Juos tvarkė Vokietijos vidaus reikalų ministerija, kurios atstovai atvyko į Lietuvą pirmomis karo dienomis. Liepos 17 d. buvo paskelbtas Hitlerio potvarkis naujai užimtoms teritorijoms valdyti. Užimtos sritys buvo dalinamos į komisariatus, generalines sritis, apygardas. Ostlando komisariatą sudarė 4 generalinės sritys: Estija, Latvija, Lietuva ir Baltarusija. Lietuvos generaliniu komisaru buvo paskirtas fon Rentelnas. Kraštą ėmė valdyti karinė vokiečių valdžia. Ambrazevičiaus vyriausybės nariai atsisakė būti tarėjais prie vokiečių administracijos. Ši vyriausybė nustojo egzistuoti. Ostlando vadovo Lozės potvarkiu visas Lietuvoje esantis turtas buvo perduotas civilinei okupantų valdžiai. Pagal Ost planą buvo numatyta kolonizuoti Lietuvą per 20-30 metų. Pramonės bei prekybos įmonės perėjo vokiečių monopolistinėms bendrovėms. Į ūkius buvo grąžinami patikimi repatriantai vokiečiai. Ūkininkai buvo laikomi žemės ūkių valdytojais ir turėjo mokėti dideles natūrines prievoles. Buvo įvestos maisto ir pramonės gaminių normos. Tarp miesto ir kaimo vyko tiesioginiai mainai. Lietuvos darbo jėga buvo naudojama dviem būdais - darbams į Vokietiją arba pagalbinei karo tarnybai į frontą. Vokiečių varžoma, laikinoji vyriausybė išsilaikė 6 savaites. Rugpjūčio 5 d. ji nutarė sustabdyti savo veiklą. Rugsėjo 22 d. A.Rentelnas įsakė uždaryti LAF ir konfiskuoti jo turtą. Vadovas L.Prapuolenis buvo išsiųstas į Dachau. 1943 m. darbo tarnyba tapo privaloma visiems jaunuoliams, vyresniems, kaip 15 metų. Pirmuosius karinius dalinius, vadinamus savisaugos batalionus vokiečiai pradėjo formuoti iš 29 korpuso karių (šiuo korpusu tarybų valdžia buvo pavertusi Lietuvos Respublikos kariuomenę), kurie nepasitraukė į TSRS gilumą. 1942 m. buvo sudaryti 22 savanorių batalionai. Po poros metų bebuvo keletas. 1943 m. žlugo sumanymas organizuoti SS (smogiamieji būriai). Dėl to buvo uždarytos aukštosios mokyklos. 45 inteligentai buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. 1943 m. lapkričio 24 d. generolas Kubiliūnas ir Mykolas Biržiška sukvietė 46 visuomenės veikėjus į konferenciją. Konferencija nutarė kreiptis į vokiečius, kad lietuviams būtų leista organizuoti tautinę Lietuvos kariuomenę, skirtą tik Lietuvai ginti ir pavaldžią tik lietuviams karininkams. Biržiškai atrodė, kad ši konferencija suvaidins panašų vaidmenį, kaip Vilniaus konferencija 1917 metais. Vokiečiai lietuvių pasiūlymus atmetė. 1944 m. vasario 13 d. generolas P.Plechavičius ir SS bei policijos vadas Jackelnas pasirašė kompromisinį susitarimą: kovai su besiplečiančiu banditizmu kuriama savanorių Vietinė rinktinė, kuriai vadovaus lietuvių karininkai, tačiau jos vadas Plechavičius bus atsakingas vokiečių įstaigoms. Naciai pasižadėjo rinktinę apginkluoti, nesiųsti jos iš Lietuvos, nevežti krašto žmonių darbams į Vokietiją. Į rinktinę įsirašė 30 tūkst. savanorių. Tačiau paaiškėjo, kad vokiečiai nori panaudoti rinktinę savo tikslais ir ne Lietuvoje. Tuomet rinktinės vadovybė nutarė tyliai ją demobilizuoti. Vokiečiai suėmė rinktinės štabą ir išvežė į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Tačiau 1918-1919 metų reinkarnacijos mitas buvo gajus. Keli mėnesiai prieš Trečiojo Reicho žlugimą, 1945-ųjų pavasarį, iš Lietuvos pabėgę buvę tarėjai, Mykolas Biržiška, buvęs Lietuvos prezidentas Kazys Grinius ir kiti lietuvių vardu dar susitikinėjo su reicho ministru Alfredu Rozenbergu, susirašinėjo su SS vadu Heinrichu Himleriu dėl “Išlaisvinimo” komiteto ar Lietuvos egzilinės vyriausybės Vokietijos teritorijoje sudarymo, vis laukdami ir nesulaukdami paliaubų tarp Vakarų sąjungininkų ir Vokietijos. Pirmasis lietuvių entuziazmas greitai išblėso, paaiškėjus, kokios nepagrįstos buvo viltys, kad vokiečiai leis atkurti nepriklausomybę. Lietuvoje susiformavo trys antihitlerinės jėgos: patriotinis lietuvių sąjūdis, tarybiniai partizanai, Lenkijos vyriausybės iš Londono vadovaujama Armija Krajova. Tarybiniai bei lenkų partizanai, veikę daugiausia Rytų Lietuvoje, kovojo ne tik su naciais, bet ir su lietuviais, siekusiais atkurti nepriklausomą valstybę. Dėl šių priežasčių lietuvių tauta ėjo pasyvaus pasipriešinimo naciams keliu. Aktyvusis pasipriešinimas būtų vedęs lietuvių pogrindį į bendradarbiavimą su pavojingiausiu priešu - Tarybų Sąjunga. Buvo tikimasi, kad, vokiečiams pralaimėjus, Anglija ir JAV padės atgauti nepriklausomybę. Pasyvioji lietuvių rezistencija reiškėsi šiomis formomis:1) vokiečių organizuojamų Lietuvoje karinių dalinių boikotavimas;2) slapstymasis nuo išvežimo į Reicho darbus; 3) žemės ūkio prievolių nevykdymas; 4) sabotažas pramonėje bei transporte; 5) tautinės kultūros, kultūros ir švietimo įstaigų išlaikymas; 6) nacių persekiojamų žmonių - žydų, tarybinių karo belaisvių, lietuvių karo prievolininkų šelpimas bei slapstymas; 7) nacių talkininkų bei tautos išdavikų demaskavimas. Svarbiausias rezistencinės veiklos metodas buvo antinacinė propaganda per nelegalią spaudą. Pati reikšmingiausia antinacinės veiklos akcija buvo vokiečių organizuotų karinių dalinių Lietuvoje sužlugdymas. Karo pradžioje iš Lietuvos evakuavosi 23 tūkst. žmonių (iš jų - 2,5 tūkst. komunistų). Maskvoje buvo sudaryta žmonių grupė, veikusi LKP (b) CK teisėmis. Ši grupė vadovavo komunistiniam pogrindžiui Lietuvoje, rūpinosi karinių lietuviškų Raudonosios armijos dalinių organizavimu. 1944 m. Lietuvoje veikė 56 partizanų būriai, kuriuose kovojo 3 900 žmonių, daugiau, kaip ketvirtadalis iš jų buvo pabėgę karo belaisviai. 1942 m. Maskvoje buvo įsteigtas Lietuvos partizaninio judėjimo štabas, kurio viršininku buvo paskirtas A.Sniečkus. 1941 m. buvo pradėta kurti 16-oji lietuviškoji Raudonosios armijos šaulių divizija. Hitlerinė okupacija Lietuvai atnešė nesuskaičiuojamus materialinius ir žmonių nuostolius. Didžiausias ir šiurpiausias hitlerininkų nusikaltimas Lietuvoje - masinės žydų žudynės. Antisemitizmas - nacių ideologijos dalis. Jau birželio 24 d. buvo duotas įsakymas Lietuvoje žudyti žydus. Birželio 25 d. vokiečiai, užmezgę ryšį su Klimaičio partizanų būriu, surengė pirmąjį žydų pogromą. Kilimaičio grupė senamiestyje bei Vilijampolėje sunaikino keletą sinagogų ir sudegino žydų namų Naktį Senamiestyje ir Vilijampolėje buvo nužudyta šimtai žmonių. Birželio 27 d. pavakare Lietūkio garaže Kauno minios akivaizdoje buvo žiauriai nužudyta daugiau kaip 50 žydų

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 13932 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Lygis
Universitetinis
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
23 psl., (13932 ž.)
Darbo duomenys
  • Lietuvų istorijos konspektas
  • 23 psl., (13932 ž.)
  • Word failas 269 KB
  • Lygis: Universitetinis
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį konspektą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt