Lietuvos ekonomikso problemų analizė

ĮVADAS Šio darbo tema – Lietuvos ekonomikos problemos. Manau, jos svarbios ir aktualios visiems, gyvenantiems Lietuvoje. Bene kiekvienas mūsų skaitome laikraščius, žiūrime žinias per televiziją, klausomės naujienų per radiją, ir girdime kokios problemos aktualiausios Lietuvoje. Lietuva, žinoma, turi ir daug pasiekimų, tačiau visada yra antra medalio pusė. Ir deja, mūsų pačių nenaudai, ji yra daug niūresnė, nei mums atrodo. Šio darbo tikslas - susipažinti su pagrindinėmis Lietuvos ekonomikos problemomis, įsigilinti ir trumpai paanalizuoti jas. Visais laikais žmonės sprendė ir sprendžia įvairiausias ekonomines problemas. Ekonominės problemos yra vienos opiausių, su kuriomis susiduria šių dienų visuomenė. Kadangi esame žmonės, gyvenantys visuomenėje, tai negalime pabėgti nuo šių problemų, kartu ir nuo ekonomikos. Ekonomikos problemų Lietuvoje yra nemažai ir jos yra gana rimtos. Šiame darbe aptariamos pačios pagrindinės ir svarbiausios ekonomikos problemos. Uždaviniai - išsiaiškinti problemų tikslus, dėl ko šios problemos yra, ir sprendimai, kaip būtų galima jų išvengti. Taip pat žinomų autorių nuomonė apie tai, statistikos duomenys, bei faktai. Darbe naudoti šie tyrimo metodai: testavimas, analizė, apklausa. 1. EKONOMIKA — KAS TAI? PAGRINDINĖS EKONOMIKOS PROBLEMOS. 1.1 Ekonomika. Jos sąvokos ,,Ekonomika“ žodis kilęs iš graikų kalbos: ,,oikos“- būstas, ūkis, ,,nomos“- valdymo, tvarkymo menas. Ekonomika turi daug sąvokų ir paaiškinimų. Vieni iš jų yra šie: ekonomika - tai mokslas, padedantis žmonėms lengviau apsirūpinti būtiniausiais dalykais: gyvenamąja vieta, pramoninėmis prekėmis bei kitais reikalingais pragyvenimui dalykais. ekonomika – tai mokslas tiriantis kaip žmonės priima įvairius sprendimus norėdami patenkinti savo poreikius. Ekonomika – tai mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti žmonių poreikius. Su ekonomikos klausimais tenka susidurti beveik kiekvieną dieną. Vienų žmonių yra darbas susijęs su ekonomika, o kiti susiduria su ja mokėdami mokesčius ar pan. 1.2 Problema. Pagrindinės Lietuvos ekonomikos problemos Kad ir kaip atrodytų, jog ekonomika yra tik mokslas, kuris lengvina gyvenimą, jis yra ir problemų mokslas. Problema – tai uždavinys, sudėtinga situacija, kurią dažniausiai žmonėms yra sunku išspręsti. Ji reikalauja praktinio bei teorinio sprendimo. Kai žmogus turi ne tik mąstyti, galvoti kaip ją išspręsti, bet ir praktiškai tai padaryti. Ekonomikos problema – tai būtinybė rinktis iš tų galimybių, kurias mums, leidžia turimi riboti ištekliai, nes poreikiai – beribiai. Tam, kad prekės, kurių žmonės pageidauja būtų pagamintos reikia išteklių. Tačiau žmonių norai kartais būna didesni nei yra išteklių. G. Davulis ,,Ekonomikos teorijos“ knygoje rašo: ,,problema yra ta, jog poreikiai didėja greičiau nei ekonomikos galimybės. Ši problema gali būti išreikšta kaip būtinybė rinktis iš tų galimybių, kurias leidžia turimi riboti ištekliai. Taigi ekonomikos problema – tai pasirinkimo problema“(V.,2003, p. 19). Ekonomikos problemos yra vienos svarbiausių, su kuriomis susiduria visuomenė. Kiekvieną dieną žmonės su tuo susiduria ir neįmanoma nuo to pabėgti. Kiekvienas žmogus prieš renkantis darbą pasvarsto kokį rinktis, koks atlyginimas bus ir kodėl. Taip pat svarsto kokius mokesčius turi mokėti valstybei, kaip geriau panaudoti savo pajamas – ar patenkinti savo norus ar geriau taupyti. Ekonomika – tai visų pirma visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta gamyba (ūkinė veikla). Būtent tokia ūkinė veikla yra ekonomikos mokslo tyrimo objektas. Bet kuriame ūkyje visada iškyla pasirinkimo problema ,,ką gaminti, kaip gaminti iš esamų išteklių ir kam paskirstyti produktus“. Ūkinė veikla reikalinga tam, kad visuomenė ir jos nariai galėtų patenkinti savo poreikius. Pagrindinė ekonominė problema, su kuria susiduria bet kuri visuomenė yra konfliktas tarp žmonių begalinių poreikių ir ribotų išteklių, kurie gali būti naudojami tam, kad tenkinti poreikius. Lietuvoje yra daug neišspręstų problemų – sparčiai prastėjanti demografijos problema, kurią pablogino šalies piliečių emigracija į kitas ES šalis. Kvalifikuotos darbo jėgos stoka, visų valstybės sektorių skolinimasis užsienio valiuta ir dėl to prisiimama valiutos kurso rizika. Tačiau tai tik kelios problemos. Pačios pagrindinės yra šios: • nedarbas; • emigracija; • euro įvedimas; • kainų nestabilumas; • energetika; • švietimas – mokslas; • sveikatos apsauga; • gamtosauga. Norint išspręsti visas šias problemas reikia, kad būtų visiškai kitoks valstybės valdymas. Tačiau nelabai tikėtina, kad dabartinis Seimas galėtų ką nors padaryti norint pagerinti šalies padėtį. 1.3 Rinka. Ekonomiką įtakojančios rinkos problemos Rinka – visuma santykių tarp realių ir potencialių pirkėjų ir pardavėjų, laisvai, be išorinės prievartos, perkančių prekes bei paslaugas. Pagrindiniai rinkos dalyviai yra vartotojai (pirkėjai) ir gamintojai (pardavėjai). Svarbiausi rinkos struktūros elementai arba rinkos struktūros problemos įtakojančios ekonomiką yra: 1. firmų skaičius ir dydis - šakoje yra daug firmų, dėl to kiekviena iš firmų gamina ir parduoda tik mažą šakos produkcijos dalį. Dėl tos priežasties jos nei didinamos, nei mažinamos savo prekių pasiūlą, nepajėgios pakeisti rinkos kainos; 2. gaminamos produkcijos pobūdis - visos vienos šakos firmos gamina ir parduoda rinkoje homogenišką, arba vienarūšį produktą. Dėl to pardavėjas negali padidinti pardavimo kainos daugiau už rinkos kainą ir sumažinti, nes jis tokiu atveju patirs nuostolių ar net bankrotą; 3. firmos poveikis kainai - pirkėjai turi tobulą informaciją apie kainas. Dėl šios priežasties kai kurie pardavėjai negali parduoti savo prekes didesnėmis kainomis nei rinkos kaina. Be to, pirkėjų, kaip ir pardavėjų, yra daug ir nė vienas iš jų negali paveikti rinkos kainų lygio. Todėl ne tik pirkėjai, bet ir pardavėjai yra kainų gavėjai; 4. įėjimo į šaką ir išėjimo iš jos sąlyga - firmos gali lengvai įeiti į šaką ir išeiti iš jos. Rinkos ekonomika skatina sudėtingą konkurenciją. Rinkoje vertinami tik realią ir nuolatinę paklausą turintys produktai Šalies rinką apibūdina tokie rodikliai, kaip populiacija ir įvairios jos charakteristikos, infrastruktūra, geografinės aplinkos savybės, užsienio įmonių dalyvavimas ekonomikoje. Gyventojų skaičius tam tikroje rinkoje yra svarbiausias rinkos dydžio rodiklis, atskleidžiantis potencialią paklausą. Kad rinkos būtų patrauklios tarptautiniam verslui vystyti, jose turi būti ne tik daug žmonių, bet tie žmonės turi turėti kuo didesnę perkamąją galią, kurios dydį lemia pajamos, kainos, santaupos, skolos ir kreditavimo galimybės. Kalbant apie grėsmes, jos daug kuo panašios į silpnybes: nepakankamas darbo rinkos lankstumas ir mobilumas, iš čia išplaukia struktūrinis nedarbas, kurį būtina įveikti. Toliau - regioninės plėtros netolygumas, kurie kelia tam tikrų išsilavinimo skirtumų ir įsidarbinimo sunkumų. Kvalifikuotos darbo jėgos emigracija. Mažėjant darbo jėgai, t.y. išvykstantys žmonės iš šalies, iš esmės, sudaro labai didelę problemą socialiniam draudimui ir socialinei apsaugai apskritai. Prarandami tie žmonės, kurie moka socialinio draudimo įmokas, jeigu šitie žmonės mokės įmokas kitose šalyse, santykis tarp tų, kurie moka ir kurie gauna, dar blogės. Ši problema iš tikrųjų labai grėsminga. Tai galimos grėsmės rinkos ekonomikai. Rinka turi savo trūkumų – ji nepalaiko tų visuomenės sričių, kurios nėra konkurencingos, bet yra būtinos valstybei egzistuoti.. Rinkos ekonomikoje darbo užmokestis tiesiogiai susijęs su žmogiškuoju kapitalu. Rinkos ekonomikoje darbo kainą lemia paklausa ir pasiūla, o ne centralizuotas darbo užmokesčio nustatymas. Kuo didesnė pajamų nelygybė, tuo nelygesnės galimybės mokslui skirti reikiamą dalį išlaidų. 2. PROBLEMOS 2.1 Nedarbas Gyventojų užimtumo, nedarbo problemos yra aktualios visame pasaulyje. Taip pat ir Lietuvoje. Lietuvoje ši problema yra itin aktuali. Užimti gyventojai – tai dirbantys įstaigose, organizacijose, įskaitant dirbančius ūkinius, bei atliekantys karinę tarnybą. Darbingo amžiaus gyventojams priskiriame nuo 16 iki pensijinio amžiaus. Tačiau dirba ne tik darbingo amžiaus gyventojai, bet ir jaunesni nei 16 metų ir jau pensijinio amžiaus sulaukę gyventojai. Todėl užimti šalies gyventojai – tai visi 14-74 metų gyventojai dirbantys įvairiose nacionalinio ūkio šakose. Nedarbas – tai viena svarbiausių ekonominių problemų. Nes žmonės netekę darbo, taip pat netenka ir pajamų šaltinio. Patiria pragyvenimo lygio smukimą bei psichologinį spaudimą. Nedarbo tipai gali būti keli. Tekamasis nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Ekonomistai tokį terminą taiko tiems gyventojams, kurie ieško darbo arba tikisi jį gauti artimiausioje ateityje. Struktūrinis nedarbas – nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos reikalavimų. Ciklinis nedarbas – nedarbas, sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio. Šalies gyventojų nedarbo socialinės pasekmės, sąlygoja gyventojų nepasitenkinimą, žemą gyvenimo lygį; prastą sveikatą, nusikalstamumą ir kt. Dėl darbo netekimo padidėja mirtingumas, padaugėja savižudybių, žmogžudysčių bei teistumo. Šiuos nuostolius sunku deramai įvertinti: žmonės apiplėšiami, sumušami, o šių nelaimių padariniai – vėl papildomos gydymo, įkalinimo, priežiūros ir kitos išlaidos. O jeigu dar turėsime galvoje žmogaus degradavimą, atliekant bausmę, prarandamą darbingumą dėl įvairių sveikatos sutrikimų, tai bus dar ryškesnės neigiamos darbo socialinės pasekmės. Aišku neteisinga būtų teigti, kad nusikaltimus sąlygoja vien nedarbas, bet tai yra viena iš priežasčių. Ilgą laiką turėjusi pakankamai didelius laisvos darbo jėgos išteklius, šiuo metu Lietuva šio pranašumo jau nebeturi, o nemažėjanti emigracija leidžia teigti, kad ateityje kvalifikuotos darbo jėgos stygius tik didės. Nors nedarbo lygis Lietuvoje atrodo didelis, tačiau palyginus su kitomis Baltijos šalimis trečiąjį 2007 metų ketvirtį Lietuvoje jis buvo pats žemiausias. Estijoje nedarbo lygis siekė 4,2 procento, Latvijoje – 5,9 procento, o Lietuvoje – 3,9 procento (žr. 2.1.1 lentelė). Eurostato duomenimis, 2006 m., iš ES šalių aukščiausias nedarbo lygis buvo Lenkijoje – 12,8, Slovakijoje – 12, Graikijoje 12,7 (trečiojo 2006 m. ketvirčio duomenys), Prancūzijoje ir Ispanijoje – po 8,5 proc. Žemiausias nedarbo lygis buvo Danijoje – 3,2, Nyderlanduose – 3,6, Estijoje – 4,3, Airijoje – 4,4 proc. Per metus nedarbo lygis visose ES valstybėse mažėjo. Ypač nedarbas sumažėjo Estijoje (nuo 7 iki 4,3 proc.), Lenkijoje (nuo 16,9 iki 12,8 proc.), Slovakijoje (nuo 15,5 iki 12,0 proc.) ir Danijoje (nuo 4,1 iki 3,2 proc.).(žr. 2.1.2 lentelė) Tam, kad būtų išvengta nedarbo reikia kurti daugiau darbo vietų, skiriami didesni atlyginimai bei sukuriamos palankios darbo sąlygos. ŠALYS PROCENTAI Latvija 5,9% Estija 4,2% Lietuva 3,9% 2.1.1 lentelė. Nedarbo lygis Baltijos šalyse trečiąjį 2007 m. ketvirtį ŠALYS PROCENTAI Lenkija 12,8% Graikija 12,7% Slovakija 12,0% Prancūzija, Ispanija 8,5% Airija 4,4% Estija 4,3% Nyderlandai 3,6% Danija 3,2% 2.1.2 lentelė. Eurostato duomenys. 2006 m. ES šalių nedarbo lygis 2.2 Emigracija Emigracija – tai žmonių persikėlimas gyventi į kitą šalį nuolatiniam gyvenimui. Migracijos rūšys: • Nuolatinė – kai gyventojai išvyksta gyventi į kitas šalis visam laikui. Arba tai gali būti persikėlimas gyventi iš kaimų į miestus. • Laikinoji – kai gyventojai išsikelia gyventi svetur keliems metams ar net keliolikai. Dažniausiai taip būna kai žmonės nori užsidirbti pinigų, tačiau nepasilikti gyventi svetur. • Sezoninė – kai gyventojai išvyksta gyventi keliems mėnesiams ar savaitėms. Tai gali būti išvykimas su darbo reikalais, komandiruotės ir pan. • Kasdienė – dar gali būti vadinama nuolatinė. Tai yra vykimas į darbą ir atgal į namus. Dėl darbo stokos, mažų atlyginimų ir nepalankių gyvenimo sąlygų, vis daugiau Lietuvos gyventojų išvyksta gyventi į kitas šalis, tikėdamiesi, kad ten užsidirbs pakankamai pinigų ir galės ramiai, negalvodami gyventi, jog neturės pakankamai pajamų susimokėti už visus mokesčius ar tiesiog nusipirkti reikalingiausių pragyvenimui dalykų. Migracijai įtaką daro ekonominiai, socialiniai veiksniai, šeimos aplinkybės, tačiau labiausiai išvykimą iš Lietuvos lemia ekonominiai motyvai. Dėl emigracijos daugiausiai prarandama darbingo amžiaus gyventojų. Dauguma išvykusių gyventojų yra jaunimas, nes Lietuvoje jauniems žmonėms iš tiesų yra labai sunku ,,prasimušti“ į gyvenimą. Tačiau vyresnio amžiaus gyventojams taip pat nėra lengva. Jie turi išlaikyti šeimas, pasirūpinti vaikais, o tai padaryti, jei neturi gerai apmokamo darbo yra labai sunku. Todėl, norėdami gyventi geriau jie tiesiog važiuoja į kitas šalis užsidirbti. Labai daug emigravusių žmonių yra išsilavinę, baigę aukštąsias ar aukštesniąsias mokyklas. Taip pat dauguma išvykusiųjų yra nedirbantys asmenys. Lietuvos statistikos duomenimis 2007 metais emigracija iš Lietuvos didėjo. Daugiausia Lietuvos gyventojų išvyko į Jungtinę Karalystę (26,4 proc.), Airiją (11,7 proc.), JAV (11,1 proc.), Vokietiją (9,2 proc.), Rusijos Federaciją (6,5 proc.) ir Ispaniją (6,1 proc.). (žr. 2.2.1 lentelė) Beveik penktadalį (18 proc.) emigrantų sudarė 25-29 metų amžiaus gyventojai, apie 14 procentų – 30-34 metų amžiaus, 13 procentų – 20-24 metų amžiaus gyventojai, o vaikai iki 14 metų amžiaus sudarė beveik 16 procentų išvykusiųjų. 2.3 Euro įvedimas Vienas pagrindinių Lietuvos užduočių šiandien yra – euro įvedimas. Tačiau tai nemenka užduotis mūsų valstybei ir išbandymas visai šalies ekonomikai. 2006 – ųjų metų viduryje Europos Komisija nagrinėjo, ar Lietuva pasirengusi būti euro zonoje. Vienas svarbiausių Mastrichto kriterijų reikalauja, kad konkrečios valstybės biudžeto deficitas neviršytų 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Finansų analitikai baiminasi, kad Lietuvai nepavykus įsivesti euro iki 2009 metų, tokios galimybės gali nesulaukti dar ilgai. Labai didelė tikimybė, kad šalies ekonomikos augimą po metų kitų šiek tiek gali sustabdyti Ignalinos AE uždarymas, be to ,,Jukos“ veiklos aplinkybės Rusijoje taip pat kelia problemas ,,Mažeikių naftoje“. Ne paslaptis, kad degalų kainos auga kaip ant mielių, taigi infliacija didėja, o ji savo ruožtu lėtina ekonomikos augimą, valstybė surenka mažiau mokesčių, mažėja biudžeto pajamos. Išeitis viena, dėl didėjančio deficito grėsmės, - biudžete numatyti didesnį rezervą. 2.4 Kainų nestabilumas Kaina – tai prekės, paslaugos arba gamybos išteklių piniginė vertė. Ekonomikos nestabilumas Lietuvoje žmones gąsdina vis labiau, ypač didėjančios kainos. Kainos vis kyla ir atrodo, kad tam nebus galo. Labiausiai brangsta maisto produktai, degalai, nekilnojamas turtas. Daugeliui žmonių infliacija yra neigiamas reiškinys. Pasipiktinimą infliacija kartais le­mia žmonių prigimtis ir veikla. Kuomet žmo­nės parduoda prekes ir jų kainos kyla, tuomet jie kainų padidėjimą traktuoja kaip teisingą, normalų ir teisėtą reiškinį. Tačiau, kada žmonės perka prekes, kurių kainos kyla, tuo­met kainų padidėjimas suprantamas kaip prekiautojų gobšumas. Kai kyla kviečių kaina, tai fermeriai džiaugiasi deramu atpildu už savo triūsą. Kai kyla naftos kaina, naftos pro­filio kompanijos teigia, kad jos gaunančios ne ką kitą kaip tik atlyginimą, reikalingą naftos paieškoms finansuoti. Kada kyla knygų kai­nos, jų autoriai mano, jog gauna pelnytą at­lyginimą už savo kūrybines pastangas. Tuo tarpu knygų leidėjai tvirtina, kad jie gauna tik reikiamą kompensaciją už riziką, kuri susijusi su knygų leidyba. Bet kai fermeris, naftos kompanija, rašytojas ir knygų leidėjas susi­duria su perkamų prekių kainų didėjimu, tai jie laiko save infliacijos aukomis. Mes visi tampame tos iliuzijos, kad mūsų parduodamų prekių kainos turi kilti, o perkamų prekių kainos turi būti pastovios, aukomis. 2.5 Energetika Energetika – valstybės ekonominės veiklos sritis, apimanti visus energetikos sektorius, susijusius su energijos ištekliais ir įvairių energijos rūšių gamyba, energetikos sistemų objektų ir įrenginių eksploatavimu. Tai elektros energetika, hidroenergetika, branduolinė energetika, šiluminė energetika, centralizuotas šilumos tiekimas, bei įmonių ir įrenginių, skirtų įvairių energijos išteklių gavybai, gamybai, transformavimui, perdavimui, skirstymui ir vartojimui visuma. Elektrinių tipai: • ŠE – šiluminės; • TE – termofikacinės; • AE – atominės; • HE – hidroelektrinės; • HEA – hidroakumuliacinės. Didžiausios Lietuvos elektrinės yra: VĮ Ignalinos atominė elektrinė, Kauno hidroelektrinė, Kruonio hidroelektrinė, AB Lietuvos elektrinė, UAB Vilniaus energija, AB Kauno energija, AB Klaipėdos energija, AB Mažeikių elektrinė. Pagrindinės šilumos ūkio plėtros problemos Lietuvoje yra tos, kad išryškėjo dideli šilumos tarifų skirtumai tarp didesnių ir mažesnių šalies miestų. Susiformavę didesni šilumos kaštai rajonuose, kuriems būdingas mažesnis sukuriamas bendrasis vidaus produktas (BVP), aštrina socialinę ekonominę padėtį šalyje. Šiuo metu iš atsinaujinančių energijos išteklių Lietuvoje išgaunama maždaug 3,3 proc. elektros energijos. Tai visų pirma – elektros energija, generuojama Kauno HE (100MW), visos likusios elektrinės kartu sudaro tik 17,5 MW. Daugiausia – smulkios hidroelektrinės (61 hidroelektrinė, kurių bendra galia sudaro tik 15,7 MW).(žr. 2.5.1 lentelė) Nuolat kylančios energetinių žaliavų kainos sukelia nemažą susirūpinimą kiekvienam iš mūsų. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, numatomas milžiniškas elektros kainų šuolis. Pabrangusi elektros energija savo ruožtu įtakos ir prekių bei paslaugų brangimą. Statistikos departamento duomenimis, galutinis energijos sunaudojimas Lietuvoje 2006 m., palyginti su 2005 m., padidėjo 6,1 procento. Iš visų naudojamų energijos rūšių sparčiausiai didėjo gamtinių dujų galutinis sunaudojimas – 9,8 procento, elektros energijos – 5,7 procento, naftos produktų – 3,7 procento. Daugiausia gamtinių dujų 2006 m. buvo sunaudota pramonėje, elektros energijos – pramonėje bei prekyboje ir paslaugose, šiluminės energijos ir kito kuro (akmens anglių, dujų, biomasės, biodujų ir kt.) – namų ūkiuose, naftos produktų daugiausia sunaudota transporto sektoriuje (žr. 2.5.2 lentelė).   Gamtinės dujos Naftos produktai Elektros energija Šiluminė energija Kitas kuras Galutinis sunaudojimas 100,0 100,0 100,0 100,0 100,0 Pramonėje 52,2 3,8 33,3 19,0 25,9 Statyboje 2,6 1,2 1,5 0,2 0,7 Transporte 4,6 88,9 1,1 - 3,4 Žemės ūkyje 6,6 2,5 2,3 1,0 0,9 Prekyboje ir paslaugose 9,4 0,3 33,9 21,7 12,5 Namų ūkiuose 24,6 3,3 27,9 58,1 56,6 2.5.2 lentelė Kuro ir energijos galutinis sunaudojimas 2006 m. pagal ūkio sektorius (Procentais) 2.6 Švietimas – mokslas Švietimas – asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas. Jis grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, jo pasirinkimo laisvės, dorinės atsakomybės pripažinimu, demokratiniais santykiais, šalies kultūros tradicijomis. Švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų. Lietuvos Švietimo sistema susideda iš formalaus ir neformalaus ugdymo, mokymo ir studijų įstaigų bei organizacijų tinklo, Lietuvos Švietimo ministerijos bei savivaldybių Švietimo skyrių, jos aprūpinimo reikalingais dvasiniais ir materialiniais resursais, funkcionuojančių pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą. Tai yra konkretizuoti ir adaptuoti ugdymo programas ir garantuoti jų kokybišką įgyvendinimą, vertinti žinių įsisavinimą ir atestuoti mokinius. Švietimo tikslai: 1 - išugdyti kiekvienam jaunuoliui vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru, siekiančiu žinių, savarankišku, atsakingu, patriotiškai nusiteikusiu žmogumi, užtikrinti gimtosios ir užsienio kalbų mokėjimą, taip pat gebėjimus savarankiškai kurti savo gyvenimą; 2- nustatyti jaunuolio kūrybinius gebėjimus ir pagal tai padėti jam įsigyti profesinę kvalifikaciją, atitinkančią šiuolaikinį kultūros bei technologijų lygį ir padedančią jam įsitvirtinti ir sėkmingai konkuruoti kintančioje darbo rinkoje, sudaryti sąlygas nuolat tenkinti pažinimo poreikius ir tobulėti mokantis visą gyvenimą; 3- perteikti asmeniui tautinės ir etninės kultūros pagrindus, Europos ir pasaulio humanistinės kultūros tradicijas ir vertybes, taip pat garantuoti tautos, krašto kultūros tęstinumą, jos tapatybės išsaugojimą, nuolatinį jos vertybių kūrimą, puoselėti krašto atvirumą; 4- stiprinti visuomenės galias užtikrinant darnią krašto ūkio, aplinkos ir žmogiškųjų išteklių plėtrą, nacionalinį saugumą ir demokratinės valstybės raidą; 5- sudaryti sąlygas asmeniui įgyti demokratijos tradicijas, įkūnijančius pilietinės bei politinės kultūros pagrindus, išplėtoti gebėjimus ir patirtį, būtiną asmeniui, kaip kompetentingam Lietuvos piliečiui. Mokyklų problemos: Pagrindinės švietimo sistemos problemos yra tos, kad mokyklose mokiniai nėra išugdomi į brandžias asmenybes, kurios būtų pasirengusios mokytis aukštosiose mokyklose. Taip pat ir egzaminų centras neužtikrina sąžiningo moksleivio konkuravimo, renkantis profesijas. Neseniai iškilęs didelis skandalas dėl užduočių nutekėjimo, rodo jog ir egzaminų centre esama rimtų problemų bei korupcijos. Žmonės dirbantys atitinkamuose organuose ir atsakingi už tai, kad egzaminai nebūtų paviešinti, nusižengė, taip užsidirbdami sau papildomų pinigų, ir pakenkdami mokiniams, kurių daugelis dabar nebetiki sąžiningu mokinių konkuravimu stojant į aukštąsias mokyklas, bei švietimo organų veikla. Jei tokie dalykai kartosis ir toliau, mokiniai gali prarasti bet kokią motyvaciją mokytis. Visur įsivyrautų nuomonė, kad norint gauti gerą išsilavinimą tereikia turėti pinigų, o į žinias atsižvelgiama mažiausiai. Kad būtų galima viso to išvengti, reiktų kuo skubiau pasirūpinti, kad darbas tam tikrose viešojo sektoriaus organuose būtų be pažeidimų ir toks kokio reikalauja įstatymas. Taip pat rimta problema mokyklose yra per didelis krūvis. Mokslo programa kasmet vis labiau sunkinama, dabartinius mokslo krūvius sugeba pakelti tik patys gabiausi mokiniai, kiti norėdami turėti geresnius pažymius, turi samdyti korepetitorius, už kuriuos moka didelius pinigus ir papildomui mokslui aukoja savo laisvalaikį. Kiti, kurie neįstengia nusisamdyti korepetitorių ir yra mažiau gabūs nei kiti, turi tenkintis prastais pažymiais. Dėl to dažnai praranda motyvaciją mokytis, manydami, kad iš to jokios prasmės, nes vis vien viskas per sunku ir jiems nepavyks. Norint viso to išvengti, reiktų atlikti tyrimą, koks krūvis visiems mokiniams būtų tinkamas, kad būtų išvengta būtinybės samdytu korepetitorius ir taip pat, kad mokiniams būtų palikta daugiau laisvo laiko poilsiui. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad didelė problema yra , kad mokslas tampa mokamas. Nors mokslas bendrojo lavinimo mokyklose yra nemokamas, tačiau vis dažniau iš mokinių yra reikalaujama tokių dalykų, už kuriuos reikia mokėti pinigus. Dažnai iš mokinių reikalaujama rašyti darbus kompiuteriu, tačiau ne visi mokiniai juos turi, o ir mokyklose kompiuterių visiems neužtenka. Todėl mokiniams tenka įsigyti nuosavą kompiuterį, o tai kainuoja nemažus pinigus. Taip pat iš mokinių reikalaujama pirkti vadovėlius, nes mokyklose jų nuolat trūksta. Būna taip, kad jei mokinys neįsigyja vadovėlio, tada kenčia jis, nes gauna blogus pažymius. Knygos yra gan brangios, todėl pirkdami jas mokiniai išleidžia nemažai pinigų, o ypač jei reikia pirkti ne vieną knygą. Kitas probleminis klausimas yra dėl mokytojų kvalifikacijos. Ar jie yra pakankamai kompetentingi ir ar tinkamai paruošia mokinius baigiamajam egzaminui? Kai kurie mokytojai iš tiesų yra nepakankamai kvalifikuoti, nesuteikia reikiamų žinių mokiniui bei per daug neatidžiai žiūri į savo darbą. Tam, kad pašalinti šią problemą, reikia prieš priimant mokytojus į darbą daryti rimtas atrankas, kad įsitikinti, jog žmogus iš tiesų išmano savo dėstomą dalyką. Žinoma, reiktų pastebėti, jog dabartinėje situacijoje, darant tokias atrankas, atsirastų pernelyg mažai norinčiųjų, ypač jaunų, kadangi mokytojų atlyginimas yra gana skurdus. Taigi, norint, kad mokyklose dirbtų geri specialistai, reikėtų mokytojams pakelti atlyginimus. Tik tada išsilavinę, geri mokytojai dirbtų mokyklose, ir galėtų suteikti mokiniams naudingos informacijos. Aukštosios mokyklos: valstybinė aukštoji mokykla, vykdydama savo funkcijas turėtų: visiems Lietuvos gyventojams pagal jų sugebėjimus ir žinias sudaryti vienodas galimybes įgyti aukštąjį išsilavinimą, informuoti steigėjus ir visuomenę apie savo veiklą, studijų kokybės užtikrinimo priemones ir lėšų naudojimą. Mokiniai svajoja, kad baigę vidurines mokyklas stos mokytis į aukštąsias mokyklas, gaus išsilavinimą, tačiau tik įstoję pamato, kad švietimo sistema Lietuvoje yra nesisteminga ir užsisenėjusi. Pastebima vis daugiau iškylančių problemų: • Pasenusios mokslo programos; • Korupcija ir kyšininkavimas; • Potencialių dėstytojų trūkumas; • Per didelis studentų skaičius; • Nebetinkamos mokslui laboratorijos ir prietaisai; • Sutrikęs studijų finansavimas; • Neįgaliųjų galimybės pilnaverčiam studijavimui; Aukštųjų mokyklų problemos: pirmoji būtų kyšininkavimas. Vis dažniau apie tai galima išgirsti spaudoje ar televizijoje. Yra dėstytojų, kurie nelegaliai pasididina sau atlyginimą, darydami paslaugą studentams. O studentai taip pasigerina savo semestro pažymius. Kai kuriose aukštosiose mokyklose yra nusistovėjusi korupcijos tvarka: yra žinoma, kuo, kada ir kam atsidėkoti, kad abi pusės būtų patenkintos. Kad kyšininkavimas liautųsi reikia taikyti tam tikras prevencijos priemones: griežčiau bausti prigautuosius kyšininkavimu, stiprinti aukštųjų mokyklų darbo kontrolę. Antroji problema būtų – per didelis studentų skaičius universitetuose. Ši problema skatina didesnę emigraciją ir mokamą mokslą. Lietuvos aukštasis mokslas orientuotas ne į studentų rengimo kokybę, bet į kiekybę, todėl turime daugybę žmonių, kurie formaliai labai išsilavinę, bet realiai negali rasti vietos Lietuvos darbo rinkoje. Trečioji problema būtų – neįgaliųjų studentų mokymasis universitetuose. Kasmet neįgaliųjų studentų universitetuose vis daugėja, tačiau problemos, su kuriomis jie susiduria, sprendžiamos atmestinai. Specialiųjų mokyklų moksleiviai dažnai baiminasi tęsti mokslą aukštosiose mokyklose, o kaip vieną pagrindinių problemų įvardina neigiamą studentų ir dėstytojų požiūrį. Tačiau vis dėlto didžiausia problema yra nepakankamas universiteto techninis pritaikymas neįgaliesiems. Europos šalyse veikia specialūs konsultavimo centrai, kurie rūpinasi neįgaliais studentais, padeda spręsti iškilusias problemas, tačiau Lietuvoje kol kas apie tokius centrus tik šnekama. Ir ketvirtoji problema būtų dėl magistrantūros studijų. Kai kurių specialybių studentai po bakalauro nusprendę tęsti studijas magistrantūroje, teigia esantys nusivylę, nes paskaitose kartojama bakalauro studijų programa. Ypač tuo nepatenkinti už mokslus didelius pinigus sumokėję studentai. Pagrindinė problema, kad atėję mokytis, studentai vėl turi mokintis tą pačią informaciją, iš tos pačios literatūros, tik šiek tiek kitu kampu, kai magistrantūroje turėtų būti daugiau laisvesnės nuomonės reiškimo ir kūrybos. Peržvelgus visas problemas pasidaro aišku, kad jos yra išties didelės, bet visgi galima surasti įvairių šių sprendimų variantų. Reformuojant švietimą pirmiausia reiktų pasistengti skirti papildomai lėšų švietimui, taip pat pasirūpinti, kad būtų kiek galima labiau sumažinta valdininkų korupcija (kad lėšos būtų panaudotos tikslingai, o ne asmeniniais tikslais). Taip pat reiktų iš naujo peržiūrėti mokymo programas ir reformuoti jas taip, kad atitiktų visus reikalavimus. Pasirūpinti, kad mokslo įstaigų personalas yra pakankami kompetentingas. Vykdant visas šitas reformas būtų naudinga atsižvelgti į kitų šalių praktiką, kad nekartoti naujų klaidų. 2.7 Sveikatos apsauga Šių dienų Lietuvoje išryškėjusios aiškios socialinės atskirties tendencijos kelia daug svarbių klausimų. Ekonomikos augimas teikia vilties, kad netolygumai tarp žmonių grupių bus sumažinti, juo labiau, kad socialinės atskirties mažinimas yra vienas iš svarbiausių Europos Sąjungos prioritetų. Sveikatos apsaugos sistema šiuo atžvilgiu tampa vienu iš lemiamų mūšio laukų. Kai kurios naujausios apklausos rodo, kad Lietuvos piliečiai ypač yra nusivylę sveikatos apsauga, o daug žmonių netgi mano, jog sovietmečiu sveikatos apsauga buvo rūpinamasi geriau negu dabar. Turime labai paradoksalią situaciją. Valstybė skiria sveikatos sektoriui vis daugiau lėšų (vien ką reiškia 2007 metų biudžetas – vietoj 3 mlrd. litų 2006 metais sveikatos sektoriui, 2007-aisiais skirta 4 mlrd. litų), bet problemų sveikatos sektoriuje ir piliečių nepasitenkinimo nemažėja. Jau susikaupė daug įrodymų, kad sveikatos sistemos krizės priežastys yra gerokai gilesnės, negu vien lėšų sveikatos priežiūrai trūkumas. Tokiais atvejais labai svarbu pasigilinti į vyraujančias klaidingas tiek piliečių, tiek politikų mąstymo ir veiksmų nuostatas. Viena iš pagrindinių klaidingų nuostatų yra vadinamoji ,,nemokama“ medicina. Iki šiol politikai bijo atvirai pripažinti, kad negali būti nemokamos medicinos – tai yra, jog vis vien kiekviena paslauga turi savo kainą, ir reikia atvirai tartis apie tai, kas, kaip, kad ir už ką moka. Kol tokia atvira diskusija atidedama, tol ,,nemokama“ medicina vis labiau brangsta. Ypač brangstanti medicina kenkia paprastiems žmonėms, kurie neturi galimybių gauti pagerintas medicinos paslaugas per pažintis ar per neoficialius ,,primokėjimus“. Todėl išsiskiria du sluoksniai – vieni gali naudotis brangesnėmis, kokybiškesnėmis paslaugomis, o kiti turi tenkintis prastesnėmis. Šalia privalomo draudimo (kai žmonės draudžiami nuo tokių medicininių būklių, kai reikalinga neatidėliotina pagalba) atsiranda papildomas, arba savanoriškas draudimas. Pavyzdžiui, labiau pasiturintys žmonės draudžiasi papildomai, kad prireikus gydymo paslaugų, jie jas gautų ir ne bet kokias, o labai kokybiškas. Kai kur, pavyzdžiui, Olandijoje, yra pasirinktas modelis, kai papildomai draustis daugiau pajamų gaunantys piliečiai net ne gali, o privalo. Taigi sveikatos politikoje tenka rinktis tarp dviejų blogybių – arba daugiau rinkos ir konkurencijos (kai vieni pacientai galės legaliai nusipirkti geresnes paslaugas negu kiti, o kai kurios medicinos įstaigos bankrutuos neatlaikiusios konkurencijos), arba daugiau nemokamos medicinos ir lygybės (bet tuomet eilėse turėsime laukti visi, išmokdami atsisakyti ,,blato“ ar ,,kyšio“ įpročių. Būtina atsisakyti naivios ir daug metų mus gadinusios komunizmo idėjos, kad sukursime tokią sistemą, kurioje visi pageidaujantys gaus nemokamą, visiems prieinamą ir kvalifikuotą pagalbą. Visuomenė turi tokią sveikatos politiką ir sveikatos apsaugą, kokios ji nusipelno ir kokią užsako. Todėl, jei esame nepatenkinti kaip piliečiai sveikatos apsauga, dėl to galime kaltinti tik savo pilietinį pasyvumą. Jei nėra reiklios milijardų, skiriamų sveikatos apsaugai, priežiūros, tai šie milijardai ir ateityje bus panaudoti taip, kad žmones skatintų ne tiek sveikti, kiek sirgti. Visuomenės sveikatos priežiūra - tai sveikatos stiprinimas, išsaugojimas per organizacines, ekonomines, teisines, socialines priemones. Visuomenės sveikatos priežiūra vykdoma per ugdymą, saugą, kontrolę, užkrečiamų ligų profilaktiką. Sveikatos apsauga ne tik garantuoja apsaugą rizikos atveju, bet rūpinasi, kaip užkirsti kelią rizikai atsirasti, tai yra saugumu, kenksmingų fizinių ir socialinių aplinkos veiksnių poveikio mažinimu, užkirtimu. Visuomenės sveikatos priežiūra, sauga užtikrinama šiais būdais: 1) reglamentuojami darbo, gyvenamosios bei gamtinės aplinkos, maisto, geriamojo vandens, žaliavų, technikos bei įrangos ir kitų prekių, ūkinės ar kitokios veiklos ne pavojingumo ir ne kenksmingumo sveikatai rodikliai ir higienos reikalavimai; 2) licencijuojama ūkinė komercinė veikla; 3) licencijuojama juridinių ir fizinių asmenų, įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros veikla; 4) nustatomos sanitarinės apsaugos zonos; 5) nustatomos sveikatai kenksmingų prekių gamybos kvotos; 6) atliekama visuomenės sveikatos saugos ekspertizė; 7) sustabdoma sveikatai kenksminga ar pavojinga ūkinė komercinė ar kitokia veikla; 8) taikomi individualūs akcizai sveikatai žalingoms prekėms, įrašytoms į Akcizų įstatymą, ir kitos įstatymų nustatytos ekonominio reguliavimo priemonės; 9) taikoma įstatymų nustatyta atsakomybė už sveikatingumo veiklos teisės aktų pažeidimus. Galima teigti, kad Lietuva yra žengusi nemažą žingsnį po nepriklausomybės atgavimo, kuriant sveikatos sistemą. Yra sukurta nemenka teisinė bazė, įkurta atsakingų už sveikatos apsaugą institucijų, tobulinama sveikatos draudimo sistema Be abejo, sveikatos sistema netobula, gerinti ją visada galima, todėl šia linkme dirbama – aktyviai vykdoma sveikatos apsaugos reforma, reorganizuojamos institucijos. Taip pat aktyviai rūpinamasi piliečių sveikata – įgyvendinamos įvairios sveikatos stiprinimo programos. Lietuvoje toliau tęsiamas sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimas; daugiau paslaugų teikiama ambulatoriškai, modernizuojamos kaimo ambulatorijos. Taigi vyksta nemaži pokyčiai sveikatos apsaugos sistemoje, nes svarbiausias jos siekis – sveikas žmogus, sveika šeima ir darni valstybė. Nors ir nemažai yra problemų susijusių su sveikatos apsauga, tačiau jei valstybė stengsis ir nepamirš, kad žmonių sveikata yra pats svarbiausias dalykas, tada visos problemos spręsis, ir ne vien valstybės naudai, bet ir gyventojų. 2.8 Gamtosauga Per trumpą laiką pasyvi aplinkosauga tapo aktyvia. Daugelis aplinkosaugos klausimų imta spręsti gamyboje, tobulinant naudojamas technologijas. Į aplinkos reikalus, gimtojo krašto gamtos globą vis aktyviau įsijungia moksleiviai, įvairių ūkio sričių darbuotojai, kaimo ir miesto žmonės. Steigiamos gamtosauginės draugijos. Jų nariai laisvalaikiu atliko ir atlieka reikšmingus darbus, rūpestingai tvarkydami aplinką, kurdami grožį.. Gamta, jos turtai – tai žemė, vanduo, oras, klimatas, naudingos iškasenos, augalija ir gyvūnija. Šiuos turtus – gamtos išteklius – mes naudojame gamindami įvairias kasdieniam gyvenimui reikalingas gėrybes: maistą, drabužius, būstą, transporto priemones. Kai gamtos turtai naudojami savanaudiškai, kai gamybos technologijos nėra tobulos, pažangios, atsiranda daug gamybos atliekų, kuriomis užteršiama aplinka – vanduo, oras, dirvožemis. O dėl to nukenčia ar net žūva pirmiausia jautresnės augalų ir gyvūnų rūšys. Nukenčiame ir mes patys. Atmosfera yra labai svarbi tiek gyvajam, tiek negyvajam pasauliui. Oras – tai aplinka, kurioje egzistuoja gyvybė Žemėje. Atmosfera saugo Žemės organinį pasaulį nuo kenksmingos kosminės radiacijos. Ji niekada nebuvo švari. Dėl žmogaus ūkinės veiklos atmosferoje padidėjo užterštumas. Šiandien pramonė, energetika, transportas išmeta į atmosferą nemažai teršalų, mažiau ar daugiau pavojingų aplinkai ir žmogui. Didžiausi teršimo šaltiniai yra tuose regionuose, kuriuose yra stambiausios įmonės: Mažeikių raj. (Mažeikių AB ,,Mažeikių nafta“), Akmenės raj. (Akmenės AB ,,Akmenės cementas“), Trakų raj. (AB ,,Lietuvos energija“ Lietuvos elektrinė). Oro tarša žemei jau padarė daug žalos: ,,šiltnamio efektas“, dėl kurio pakilo visos žemės temperatūra, kas įtakojo kai kurių augalų išnykimą, žmonių sveikatos pablogėjimas, retų gyvūnų rūšių išnykimas. Vanduo yra viena labiausia Žemėje paplitusių medžiagų, kuri yra taip pat teršiama. Jis plačiai naudojamas garui gaminti, įvairiems atskiedimams, plovimui, šilumos pernešimui. Vis daugiau gėlojo vandens naudojama laukams drėkinti, miestų ir gyvenviečių komunaliniams-buitiniams poreikiams tenkinti. Kalbant apie vandens naudojimo problemas visų pirma reikėtų neužmiršti pagrindinės taisyklės – kuo daugiau vandens sunaudojame, tuo daugiau jo užteršiame, todėl vienas iš pagrindinių vandens teršimo problemų sprendimo būdų yra taupesnis jo naudojimas. Švaraus, šviežio vandens reikia viskam, kas gyva. Nesivargindami ir nesusimąstydami gamybos atliekas verčiame aplink save. Didelė dalis tų teršalų patenka ir į vandenį. Vandenį teršia pramonė, autotransportas, žemės ūkis, miestų buitiniai vandenys. Nuo užteršto vandens pasaulyje miršta daug žmonių. Augalijos nykimas taip pat didelė problema. Daugiausia mažėja miškų plotai. Lietuviai nuo senų laikų vertino ir garbino mišką. Tačiau kuo toliau, tuo miškai vis labiau naikinami. Vietoj jų paverčiama ariama žemė, kuriamos gyvenvietės, tiesiami keliai. Būna gaisrų, kurie taip pat išnaikina miškus. Pagrindiniai miško ištekliai yra medžių sakai, kelmai, žievė, sula, samanos, uoginiai bei vaistiniai augalai, grybai ir kt. Svarbiausią reikšmę iš jų Lietuvoje dabar turi grybai, uogos ir vaistažolės. Atšilus orams, žmonės pradeda deginti pernykštę žolę, dėl to kasdien taip pat vis daugėja gaisrų. Dėl žmogaus kaltės liepsnose žūva pirmoji pavasario augalija, smulkūs gyvūnai, skurdėja dirva, didėja vėjo ir lietaus sukelta erozija, ugnis persimeta ir į miškus, aukštapelkes, durpynus, gyventojų sodybas, ūkinius pastatus. Taip pat dėl žolės gaisrų nukenčia ne tik gamta, bet patiria traumas ar net žūsta žmonės. Jei žmonės būtų atidesni, laikytųsi įstatymų, miškai, pievos ir laukai būtų saugesni. Aplinkos teršimas – tai cheminių, fizinių ir biologinių teršalų, kurie neigiami veikia žmogų ir kitus gyvus organizmus bei fizinius aplinkos komponentus, patekimas į aplinką. Atliekų yra įvairių rūšių: tai buitinės(pasenę, sugedę prietaisai), statybinės(plytos, stiklas, mediena), sodų-daržų(žolės, medžių šakos). Vienas iš paprasčiausių atliekų tvarkymo būdų – surinktų atliekų išvežimas į tam numatytą vietą – sąvartyną, kur jos sandėliuojamos. Šiandien labai išaugus atliekų kiekiui ir kai dalis atliekų biologiškai neyra arba yra labai lėtai, kai sąvartyne atsiranda pavojingų cheminių medžiagų, sąvartynas tampa gana pavojingu objektu. Geriausias būdas sumažinti atliekų kiekį, tai perdirbti jas. O tam kad atliekos mažiau kenktų aplinkai reikėtų jas rūšiuoti. Vienas iš klausimų, apsprendžiančių atliekų rinkimo ir rūšiavimo problemą yra, tas, kas turi rūšiuoti atliekas: ar gyventojai, ar atliekų perdirbėjai. Šiuo klausimu yra įvairių nuomonių, tačiau, manau, kad rūšiuoti tūrėtų gyventojai. Nes jiems tai būtų lengviau padaryti. Lengviau surūšiuoti vien savo atliekas, nei perdirbinėtojams visų gyventojų atliekas. Aplinkos apsaugoje, pereinant nuo kovos su pasekmėmis prie kovos su priežastimis, vienas svarbiausių uždavinių – sukurti aplinkosauginio teritorinio planavimo sistemą. Planavimo procese įvertinant ne tik poreikius, bet ir apribojimus, išvengiama lėšų švaistymo. Tik nuosekliai rengiant ir įgyvendinant teritorinio planavimo dokumentus galima garantuoti subalansuotą šalies teritorijos raidą, formuoti sveiką ir harmoningą žmonių gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką, racionaliai naudoti gamtos išteklius, išsaugoti kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, gamtines ir kultūrines kraštovaizdžio vertybes, bendrąjį aplinkos ekologinį stabilumą, formuoti gyvenamųjų vietovių sistemos plėtojimo politiką, diferencijuoti krašto tvarkymą pagal šalies gamtinių, socialinių, kultūrinių ir ekonominių sąlygų skirtumus ir t.t. Ekonominių priemonių tikslas – skatinti teršėjus mažinti teršalų kiekį, diegti taršos prevencijos priemones, tausoti gamtinius išteklius. Nauja mokesčių sistema turi skatinti diegti taršos mažinimo priemones ir mažinti aplinkos apkrovą. Svarbiausias mokesčių už gamtos išteklių naudojimą tikslas yra perskirstyti šį turtą šalies gyventojams, skatinti juos tausoti. IŠVADOS Žmonių poreikiai yra beribiai, o ištekliai, deja, riboti ir tie poreikiai kasdien vis didėja. O tuo pačiu ir ekonominė problema sparčiai auga. Surasti sprendimų šiai problemai spręsti yra be galo sunku. Ekonomistams kyla vis daugiau klausimų ir abejonių ką, kaip ir kiek gaminti? Problema ta, kad poreikiai didėja greičiau nei ekonomikos galimybės, todėl žmones priverčia rinktis iš tų galimybių, kurias leidžia turimi riboti ištekliai. Taip atsiranda pasirinkimo problema. Išspręsdami problemas, įgyvendinsime tikslus. Didelė tikimybė, kad jei niekas nesiims veiksmų ir nenukreips Lietuvos ekonomikos vystimosi kitomis kryptimis – mes tapsime tik kitų klestinčių ir į priekį skubančių valstybių šešėlyje. Nereikia bijoti reformų ir privatizavimo sveikatos ir švietimo sferose. Reikėtų susimąstyti apie gamtosaugą, jos teršimą ir netausojimą. Mūsų gamta yra iš tiesų labai turtinga ir graži, todėl reikėtų ją tokią ir išsaugoti. Būtina išmokti taupyti ir negyventi šia diena, galvoti apie ateitį, nes nežinia kada gali ateiti liūdna diena mūsų ekonomikai ir prireiks santaupų, užgyventų ekonomikos augimo laikotarpiu. Taip pat reikėtų sukurti palankesnes sąlygas pragyvenimui. Kurti daugiau darbo vietų, didinti atlyginimą, kad žmonės turėtų pakankamai pajamų pragyvenimui čia, Lietuvoje. Kad nereikėtų gyventojams vykti į kitas šalis, tam, kad užsidirbtų pinigų. Nes kuo toliau tuo daugiau Lietuva praranda šalies gyventojų, o ypač darbingo amžiaus, kurie galėtų padėti Lietuvai klestėti. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 1. Davulis, Gediminas. Ekonomikos teorija. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2003. - 360 p. ISBN 9955-563-29-X, 2. Juknys, Romualdas. Aplinkotyra. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2005.- 332 p. ISBN 9955-12-115-7, 3. Bronius Martinkus, Vytautas Žilinskas. Ekonomikos pagrindai. Kaunas: Technologija, 2001.- 705 p. ISBN 9986-13-575-3, 4. Juozas Stasinas, Karolis Jankevičius. Lietuvos aplinkosaugos raida. Vilnius, 2000. – 320 p. ISBN 9986-427-16-9, 5. Balsas internetinis naujienų portalas. [ Žiūrėta 2008 m. Balandis 28 d.]. Prieiga per internetą: , 6. Naujas darbas internetinis naujienų portalas. [ Žiūrėta 2008 m. Balandis 28 d.]. Prieiga per internetą: , 7. ASA internetinis naujienų portalas. [ Žiūrėta 2008 m. Balandis 29 d.]. Prieiga per internetą: , 8. STAT.GOV internetinis naujienų portalas. [ Žiūrėta 2008 m. Balandis 29 d.]. Prieiga per internetą: , 9. Infocentras internetinis naujienų portalas. [ Žiūrėta 2008 m. Gegužė 5 d.]. Prieiga per internetą: , 10. Anglija internetinis naujienų portalas. [ Žiūrėta 2008 m. Gegužė 5 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!