Lietuvos infliacijos rodiklių kaitos analizė

Įvadas Beveik kasdien girdime kalbant apie infliaciją, tačiau ar visada susimąstome, kokią reikšmę ekonomikai, o ypač paprastam žmogui – vartotojui, turi jos kitimas? Iš tiesų šis reiškinys mūsų nedžiugina, atvirkščiai, kelia neigiamų emocijų. Kylant kainoms mažėja pinigų perkamoji galia, mes galime nusipirkti mažiau norimų produktų arba tą patį kiekį, tik jau prastesnės kokybės. Kaip pasakytų paprastas vartotojas, infliacija yra neturtingo gyvenimo viena iš priežasčių. Tačiau ne visiems ji yra toks blogas reiškinys ir negali būti vertinamas vienareikšmiškai. Atvirkščiai, yra tokių rinkos dalyvių, kuriems ji teikia dižiulę naudą, t. y. atneša pelną. Kad ir kaip nenorėtume, tačiau pastaraisiais mėnesiais infliacijos rodikliai vis labiau auga ir tai kelia galvos skausmą ne tik vyriausybės atstovams, bet ir paprastam vartotojui, kuris nuo infliacijos nukenčia labiausiai. Akivaizdu, kad problema yra, o jai esat reikia ieškoti sprendimo būdų. Teoriškai viskas atrodo gana paprasta, išeičių galima sugalvoti aibę, tačiau kaip pasirinkti tinkamiausią sprendimo būdą, ir dar svarbiau, jį realizuoti? Toks ir dar daug panašių klausimų kyla, kai kalbame apie infliaciją. „Ateityje infliacija staigiai nesumažės, nes ją „maitins“ lūkesčiai“. Tai žodžiai, kurie kelių metų bėgyje greičiausiai bus infliacijos vizitinė kortelė. Įvairiausių nuomonių galima išgirsti infliacijos tema: vieni ją laiko didžiule bėda, kiti nesureikšmina ir mano, kad ji trumpalaikis, natūralus dalykas, kuris paprastam žmogui neturėtų būti svarbus... Taigi, kas iš tikrųjų yra ta tiek skirtingų nuomonių ir kalbų sulaukianti infliacija? Darbo tikslas: Lietuvos infliacijos rodiklių analizė. Objektas: statistiniai duomenys. Uždaviniai: • Remiantis teorine medžiaga supažindinti su infliacijos sąvoka. • Pateikti infliacijos egzistavimo priežastis. • Išvardinti antiinfliacines priemones. • Remiantis statistiniais duomenimis išanalizuoti infliacijos kaitą Lietuvoje. • Pateikti išvadas. 1. Infliacijos sąvoka 1. Infliacija Infliacija - tai bendrojo kainų lygio augimas, taigi esant infliacijai kyla įvairių prekių ir paslaugų kainos. Tai yra procesas, kurio metu bendras vartojimo reikmenų kainų lygis kyla sparčiau nei didėja šalies gyventojų nominalus darbo užmokestis bei pajamos. Ji paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus. Dėl infliacijos sumažėja pinigų perkamasis pajėgumas, t.y. pinigai nuvertėja ir už tą pačią jų sumą galime nusipirkti mažesnį kiekį norimų prekių, krenta realusis darbo užmokestis. Kita vertus esant infliacijai turi kilti ir darbo užmokestis, t. y. kylant prekių ir paslaugų kainoms didėja ir atlikto darbo kaina, kuris taip pat yra įvardijamas kaip paslauga ar prekė, tačiau dažnai tokiam dėsningumui yra nusižengiama. Darbuotojai dažnai mano, kad jų atlyginimai didėja dėl jų vis geresnio ir našesnio darbo, dėl infliacijos pinigai yra neteisėtai atimami. Jei kyla kainos, atitinkamai turi didėti ir atlyginimai, tačiau jei abiejų kainos staiga padidėtų dvigubai, daug darbuotojų pasijustų nejaukiai, nors realaus poveikio nebūtų. Būna, kad išauga kelių prekių ar jų grupės kainos, bet šiuo atveju negaletume sakyti, kad egzistuoja infliacija. Gamybos technologijų tobulėjimas arba paklausos svyravimai sudaro sąlygas tam tikrų prekių ir paslaugų kainų didėjimui ar mažėjimui. Kad galėtume sakyti jog yra infliacija, turi kilti ne kelių prekių ar paslaugų kainos, bet bendras kainų lygis. Taip pat tai turi būti ne vienkartis kainų kilimas, o ilgalaikis ir besitęsiantis procesas. 2. Infliacinių procesų priežastys Nustatyti infliacijos priežastis nėra labai lengva. Nors ji pasireiškia pinigų sferoje, tačiau yra visos šalies ekonomikos atspindys ir reikia šiek tiek plačiau žvelgti į pačią ekonomiką norint jas įvardinti. Galima išskirti šias infliacijos priežastis: • Pinigų paklausa ir pasiūla – padidėjęs ar sumažėjęs pinigų kiekis apyvartoje arba valstybės bankuose esančių rezervinių pinigų reguliavimas (nustačius mažesnį privalomą bankuose laikomų pinigų rezervą padidėja pinigų multiplikacija1, ūkyje atsiranda „papildomi“ pinigai ir padidina infliaciją). • Netikėtai padidėjusi prekių bei paslaugų paklausa, kuri sukelia kainas. • Vartojimo prekių ir paslaugų kainų išaugimas, mažinantis vartojimą. • Importuojamų prekių, o ypač žaliavų kainų išaugimas. • Deficitinis valstybės biudžetas (valstybės išlaidos viršija pajamas). • Ilgalaikis neigiamas mokėjimo balansas, kai smunka nacionalinės valiutos kursas, ir dėl to didėja importuojamų prekių ir paslaugų kainos. • Ūkio recesija, dėl kurios smunka darbo našumas, didėja gamybos kaštai ir kyla prekių kainos. • Ūkio monopolizacija arba oligopolizacija, kai gamintojai gali susitarti dėl savavališko kainų padidinimo siekdami pelno. Trumpai aptarkime pinigų pasiūlą ir paklausą. Turto kiekis, kurį šalies ūkio dalyviai nori turėti pigine forma, vadinamas pinigų paklausa. Realiųjų pajamų augimas didina grynųjų pinigų paklausą, kadangi žmonės daugiau perka. Palūkanų normos augimas mažina grynųjų pinigų paklausą, nes didėja galimi jų laikymo kaštai, taigi tokiu atveju daug geriau yra turėti obligacijų arba taupomąją sąskaitą banke. Jeigu yra pinigų rinkos pusiausvyra, tada realiųjų pinigų paklausa gali atitikti pasiūlą M/P=L(Y,r). Kai atsiranda pinigų paklausos perteklius, jei palūkanų norma labai lanksti, ji pakyla ir paklausa pinigams ima mažėti bei artintis prie pasiūlos kiekio. Jeigu atsiranda didelė pinigų pasiūla, palūkanų norma krinta ir paskatina paklausos augimą. Galime daryti išvadas, kad lanksti palūkanų norma išlaiko nuolatinę pinigų rinkos pusiausvyrą. Jeigu padidėja nominaliųjų pinigų pasiūla, pirmiausia išauga ir realiųjų pinigų pasiūla, nes kainos per labai trumpą laiką nespėja prisitaikyti prie padidėjusios pinigų pasiūlos. Dėl šios priežasties atsiranda realių pinigų pasiūlos pertekliai, kurie smukdo palūkanų normą, o ši padidina visuminę paklausą prekėms. Dėl padidėjusios paklausos kyla prekių kainos, o išaugus darbo jėgos paklausai, kyla atlyginimai. Po kurio laiko kainos ir atlyginimai prisitaiko prie vienkartinio nominaliųjų pinigų paklausos šuolio ir atsiranda pinigų rinkos pusiausvyra. 3. Kas pelnosi, o kas patiria nuostolių Esant infliacijai atsiranda ekonominės sistemos dalyvių, kurie gali iš jos pasipelnyti (laimėtojai), ir tokių, kurie patiria nuostolių (pralaimėjusieji). Paprastatai tariant, vieni daugiau pinigų praranda, o dėl to kitiems jų atitenka daugiau. Nuostolių patiria tie, kurių pajamos išreiškiamos pastovia pinigų suma: • Žmonės, gaunantys fiksuoto dydžio atlyginimus. • Verslininkai, kurie yra įsipareigoję ateityje pateikti prekes bei paslaugas už pastovią kainą. • Pensininkai, gaunantys pastovaus dydžio pensijas. • Visi tie, kurie turi nusipirkę olbligacijų ar yra kitaip pasiskolinę pinigų, nes jiems bus grąžinta ta pati suma, tik jau nuvertėjusiais pinigais. Iš infliacijos gauna naudos verslinikai, kurie darbuotojams moka nuolatinį atlyginimą, nes tada jų parduodamų prekių kainos auga greičiau, nei gamybos kaštai. Taip pat galime paminėti ir tuos, kurie išleidžia obligacijas, nes jų pirkėjams patyrus nuostuolių, pelną gauna pardavėjai. Skolintojas pralaimi, o skolininkas grąžindamas skolą nuvertėjusiais pinigais laimi. 4. Infliacijos tipai Infliacija ne visada būna tokia pat: skiriasi jos tempai ir trukmė, todėl skiriami du infliacijos tipai: • Šliaužianti infliacija – tai ilgai trunkanti, neaukštų ir gana pastovių tempų infliacija. • Šuoliuojanti infliacija – tai kainų lygio kilimas dideliais tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti. 5. Monetarinė politika Vyriausybė deda daug pastangų šalies ekonomikai gerinti, o ypač didelį dėmesį skiria priemonėms prieš infliaciją rengti. Vienas iš svarbiausių šios srities veiksnių yra vyriausybės monetarinė politika. Tarkime, kad šoktelėjus prekių pasiūlai dėl gamybos kaštų ir kainų išaugimo, nepadidinus nominalių pinigų pasiūlos, realių pinigų pasiūla sumažės. Dėl šios priežasties pakils palūkanų norma, kuri, savo ruožtu, palaipsniui sumažins grynųjų pinigų paklausą. Tačiau aukštesnė palūkanų norma sumažins visuminę paklausą prekėms, atsiras jų perteklius. Rezultatas bus kainų, atlyginimų ir užimtumo mažėjimas. Kitaip sakant, rinkos pusiausvyra bus atkurta. Monetarinės politikos esmė yra reaguoti į kainų pokyčius reguliuojant pinigų pasiūlą. Ši politika reaguoja į pasiūlos išaugimą, versdama vyriausybę padidinti nominalių pinigų pasiūlą tiek, kad būtų išvengta realių pinigų pasiūlos pokyčio per trumpą laiką. Kai į kainų kilimą reaguojama pinigų pasiūlos didinimu, realiųjų pinigų kiekis lieka pastovus ir nekinta palūkanų norma. Ši priemonė veiksminga, nes ekonomika lieka visiško užimtumo būsenoje, tačiau ji galioja tik esant aukštoms kainoms ir nominaliems atlyginimams. Jeigu atlyginimai ir kainos turėjo laiko pristaikyti prie infliacijos, ekonomika visada bus visiško užimtumo gamybos apimties būsenoje. Kai paklausa realiajam pinigų kiekiui yra ta pati, kainų lygį gali pakelti tik dvi aplinkybės. Viena iš jų yra pinigų pasiūlos padidėjimas siekiant sugrąžini realiųjų pinigų pasiūlą, lygią paklausai esant visiškam užimtumui. Kita – jeigu dar kas nors sukelia kainų lygio pakilimą ir vyriausybė į tai sureaguoja pinigų spausdinimu, tai kainos dar labiau išauga. Galime daryti išvadą, kad vyriausybė, spausdindama pinigus, yra tiesiogiai atsakinga už aukštesnį ar žemesnį kainų lygį. 6. Infliacija ir nedarbas Infliacija yra glaudžiai susijusi su nedarbu. Tai 1958 metais įrodė Londono ekonomikos profesorius Filipsas. Panašios priklausomybės buvo įrodytos ir kitose šalyse bei pavadintos Filipso kreivėmis. Filipso kreivė rodo, kad esant mažam nedarbui infliacija būna aukšta, o esant dideliam, atvirkščiai – žema. Gana ilgą laiką šią kreivę ekonomistai naudojo kaip priemonę ir pagal ją vyriausybei buvo siūloma atitinkama politika. Vyriausybė turėdavo rinktis žemą nedarbo lygį bei aukštą infliacijos lygį ir atvirkščiai arba siekti pusiausvyros. Buvo manoma, kad ši kreivė vaizduoja kiekybinį pasirinkimą tarp infliacijos ir nedarbo, tačiau ilgainiui keitėsi ekonominės sąlygos ir šis teiginys buvo paneigtas. Kitavertus Filipso atskleistas dėsningumas galioja trumpu laikotarpiu. Pavaizduokime Filipso kreivę grafiškai: E – ekonomikos pusiausvyra. A – į šį tašką judama Filipso kreive. Jame kainos jau pakilusios, bet išaugusi visuminė paklausa ir gamybos apimtis padidina užimtumą, nedarbas smunka žemiau natūralaus lygio. Tačiau taške A ekonomika ilgai nepasilieka. Esant tokiai situacijai išauga darbo jėgos poreikis, pakyla darbo užmokestis, kuris didina įmonių gamybos kaštus. Pakilusios kainos ima mažinti visuminę paklausą. Sumažėjusi visuminė paklausa apriboja visuminę pasiūlą ir didina nedarbą. Ekonomika judės žemyn Filipso kreive nuo taško A į ilgalaikės pusiausvyros padėtį taške E. 7. Darbo užmokesčio ir kainų kontrolė Laikina darbo užmokesčio ir kainų kontrolė yra tiesioginis kovos su infliacija būdas. Tada sustabdomas darbo užmokesčio ir kainų lygio augimas (kitaip tariant jis yra „įšaldomas“) arba vyriausybė reglamentuoja darbo užmokesčio ir kainų augimą (nustato kiekybines ribas). Iš pirmo žvilgsnio toks būdas atrodo efektyvesnis, nes vienu sprendimu nuslopinamas kainų ir darbo užmokesčio augimas, taigi ir infliacija yra tarsi sustabdoma. Tokių priemonių pagrindas yra faktas, kad infliacija priklauso nuo „infliacinės psichologijos“ – pirkėjų ir pardavėjų manymo, kad kainos, pakilusios dabar, kils ir ateinančiais metais. Laikinas kainų pristabdymas naudojant teisės aktus buvo nesyk panaudotas pokario metais JAV ir Vakarų Europos šalyse. Kaip parodė praktika, tokios priemonės yra tik trumpalaikės. Iš tiesų neleidžiant augti kainoms ir darbo užmokesčiui, infliacija sulėtėja. Jeigu vyiausybė padidina visuminę paklausą, dėl kainų lygio stabilizavimo smarkiai sumažėja nedarbas. Tačiau kai toks reguliavimo procesas nutraukiamas, infliacija paspartėja keliariopai, vėl ima didėti nedarbas, o „įšaldymu“ spręstos problemos iškyla visuomenei dar aštresnėmis formomis. Yra tokių nuomonių, kad tokiomis priemonėmis negalima išspręsti problemų ilgam laikui, todėl ar nebūtų veiksminga visą laiką švelniomis priemonėmis kontroliuoti tuos dydžius? Kai atlyginimai ir kainos būna įšaldyti, tai ūkis rutuliojasi gana tolygiai. Toks pasiūlymas ignoruoja pačių rinkos ūkių esmę. Nors teoriškai ir įmanoma efektyviai kontroliuoti kainas, tačiau čia iškiltų daug rimtesnė problema – prekių deficitas. Prekės fiksuotomis, žemiau pusiausvyros esančiomis kainomis būtų akimirksniu išpirktos ir atsirastų jų stygius. Todėl, savaime aišku, kristų ir prekių kokybė ir atsirastų tokie reiškiniai kaip favoritizmas („pažintys“), eilės, kyšiai, plėtotųsi „juodoji rinka“. 8. Indeksavimas Svarbu paminėti ir dar vieną kovos su infliacija būdą – indeksavimą. Indeksavimas – tai darbo užmokesčio ir pensijų, gyvybės draudimo polisų nominalios vertės, palūkanų normos ir netgi pajamų mokesčio derinimas su gyvenimo kaštų kitimu (su vartojimo prekių kainų indekso kitimu). Tokiu atveju bet koks kainų išaugimas turi padidinti ir atitinkamas nominalias pajamas. Indeksavimas yra naudojamas daugelyje šalių, pirmiausia pritaikomas profsąjungų sutartyse su darbdaviais dėl darbo užmokesčio ir kitais atvejais. Darbo užmokesčio indeksavimas yra vienas iš būdų, kurio pagalba darbuotojai gali apsisaugoti nuo infliacijos poveikio pajamoms. Šio būdo esmė yra susiderėti su darbdaviais, kad uždarbis būtų pritaikomas prie infliacijos tempo. Kitaip tariant, jei infliacija sudaro 6%, vadinasi reikėtų derėtis dėl 7,5% darbo užmokesčio padidinimo. Tokiu būdu realusis darbo užmokestis padidėtų 1,5%. Darbuotojų požiūriu šis būdas turi aiškų trūkumą. Jis tik apsaugo nuo infliacijos, kurios tikimasi, bet neapsaugo nuo netikėtos infliacijos. Jei ji netikėtai padidėtų 3%, tai nominaliojo darbo užmokesčio pakėlimas reikštų, kad realusis darbo užmokestis sumažėja ir ši antiinfliacinė priemonė būtų nebeveiksminga. 9. Dalyvavimas pelnuose Darbuotojai gauna pagrindinį darbo užmokestį ir dar dalį korporacijos pelno. Esant tokiai politikai darbdaviai ne taip smarkiai mažina darbo vietų, kai ekonomika patenka į nuosmukį. Tai firmas skatina mažinti kainas ir didinti gamybos apimtis. Dalyvavimo pelnuose esmė yra tokia, kad darbuotojai šalia pagrindinio darbo užmokesčio gauna dalį kompanijos pelno kaip premiją ir tai sušvelnina infliacijos poveikį. 10. Defliacija ir stagfliacija Pasaulio ekonomikos istorijoje žinoma ne tik plačiai paplitusi infliacija, bet ir epizodiškai pasirodanti defliacija (kainų mažėjimo procesas). Paprastai defliacija būdinga ekonomikai, kuri yra apimta krizės arba depresijos. Skirtingai nuo infliacijos proceso, kurio metu nukenčia turintys grynųjų pinigų, defliacijos metu nukenčia turintys įvairų kitokį turtą, nes pinigų vertė padidėja, ir jų savininkai atsiduria palankesnėje padėtyje. Defliacija ne visada yra laikoma naudingu ekonomikai reiškiniu. Stagfliacija – situacija, kai tuo pačiu metu yra aukšta infliacija bei aukštas nedarbo lygis. Ji dažniausiai egzistuoja esant ūkio nuosmukiui. 2. Infliacijos pokyčiai Lietuvoje 1991 – 2007 metais 11. Kaip kito infliacija iki 2006 metų Pastaraisiais metais infliacijos rodikliai Lietuvoje sparčiai kinta, o blogiausia tai, kad ji ne mažėja, bet vis auga ir kelia problemų šalies ekonomikai. Dėl didelio infliacijos tempo Lietuva neteko galimybės įsivesti Europos sąjungos valiutos – euro. Pažvelgus į pastarųjų dienų infliacijos rodiklius ir palyginus juos su ankstesniais, mažai tikėtina, kad bent jau iki 2010 metų Lietuva bus priimta į euro zoną. Panagrinėkime ankstesnių metų Lietuvos infliacijos rodiklius. Pagal statistinius duomenis [7] nuo Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo infliacija kito taip: Metai 1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 Infliacija (%) 383 1162,6 189 45 37,5 13,1 8,4 2,4 Metai 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 Infliacija (%) 0,3 1,4 2,0 -1,0 -1,3 2,9 3,0 4,5 Aiškiai matyti, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais infliacijos rodikliai buvo labai aukšti. 1990 metais Lietuva deklaravo nepriklausomybę nuo TSRS ir tada Maskva paskelbė ekonominę blokadą. Paprastai tariant nutrūko bet kokie prekybiniai ryšiai tarp Baltijos valstybių ir buvusių Tarybinių respublikų. Rusija energijai ir žaliavoms, eksportuojamoms į Baltijos šalis, pradėjo taikyti pasaulines kainas. Tai buvo ekonominės sistemos šokas, kuris lėmė pereinamojo laikotarpio pradžioje vietinės gamybos nuosmukį šalyje. Per ketverius metus realusis BVP sumažėjo 44%. 1991 – 1992 metais buvo liberalizuojamos2 kainos. Iki 1993 metų pradžios didžioji kainų dalis buvo liberalizuota, valstybė kontroliavo tik energetikos, komunalinių paslaugų, viešojo transporto, ryšių ir kitas paslaugas. Šis procesas esant pinigų kiekio pertekliui lėmė staigų kainų kilimą 1992 metais (metinė infliacija sudarė daugiau kaip 1000%). Tuo pat metu buvo indeksuojamas ir darbo užmokestis, tačiau jo indeksavimo mastas buvo daug mažesnis už infliacijos lygį. Antravertus, baigus liberalizuoti kainas, vienas iš svarbiausių didelės infliacijos veiksnių galėjo būti pavėluotas kitų rinkos liberalizavimo reformų įgyvendinimas. Rinka buvo liberalizuojama gana lėtai, o tai lėmė menką užsienio šalių konkurencijos vaidmenį vidaus rinkoje. Privataus sektoriaus atsiradimas užtruko keletą metų, kai kurių stambių įmonių privatizavimą atidedant net dešimčiai metų. Kalbant apie Lietuvos pinigų politiką 1991 – 1994 metais galima teigti, kad pernelyg didelė pinigų pasiūla lėmė didelę infliaciją šalyje 1991 – 1992 metais. Buvo delsiama įvesti nacionalinę valiutą ir labai sparčiai didėjo pinigų apyvartos greitis, nebuvo stabilaus valiutos kurso. 1994 metais buvo stabilizuotas nominalus lito kursas, todėl kartu sumažėjo ir infliacijos tempas. Kitavertus, infliacija vis dar buvo labai aukšta. Pradėjo kilti realusis lito kursas. Pradėjus kilti grėsmei užsienio prekybos ir iždo balansui bei pradėtai vykdyti griežtesnei pinigų politikai, 1994 metų pradžioje buvo priimtas lito patikimumo įstatymas. Šio įstatymo dėka buvo artėjama prie Vakarų valstybių infliacijos lygio ir per trejus metus ji pasiekė vienaženklį skaičių. 12. Infliacijos kaita 2007 metais Lietuvai tapus Europos sąjungos nare infliacija yra dėmesio reikalaujanti problema, kurios sprendimas yra viena iš svarbiausių vyriausybės užduočių. 2007 metais infliacijos tempai kito labai nenuspėjamai. Panagrinėkime duomenis išsamiau. Grafike pateikiamas šių metų infliacijos lygis procentais: Iš grafiko matyti, kad stabiliausios kainos buvo metų pradžioje, bet tik sausio mėnesį. Vėliau jos palaipsniui kilo ir balandžio mėnesį nfliacija jau siekė 0,9 procento. Šiek tiek geresnė situacija buvo gegužės ir birželio mėnesiais. Birželį infliacijos lygis buvo tik 0,2 procento, tačiau jau nuo liepos rodikliai vėl pradėjo didėti: liepą ir rugpjūtį infliacijos lygis buvo 0,7 procento, rugsėjį ir spalį tapo dvigubai didesnis ir pasiekė 1,4 procento, lapkričio mėnesį siekė 1,5 procento. Išankstiniais duomenimis gruodį ji turėtų būti 1,1 procento. Kaip rašoma Lietuvos Žemės ūkio ministerijos internetiniame puslapyje, Europos komisija teigia, kad Lietuvos ekonomikos augimas yra vienas iš sparčiausių Europoje. Kadangi auga ekonomika, tai ir infliacijos rodikliai kyla. Prognozuojama, kad artimiausiais metais infliacijos lygis Lietuvoje greičiausiai bus daugiau nei 3 procentai. Pagrindinės to priežastys yra didėjančios energetinių išteklių kainos, bei importuojamų produktų kainos. 13. Kainų augimas lapkričio mėnesį 2007 m. lapkričio mėnesį, palyginti su spalio mėnesiu, bendrąjį vartotojų kainų padidėjimą daugiausia lėmė transporto grupės prekių ir paslaugų pabrangimas 3,5 procento; maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų – 1,1; būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro grupės prekių ir paslaugų – 1,2 procento. Šių grupių prekių ir paslaugų kainų didėjimą iš dalies kompensavo 0,3 procento atpigę alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai, 0,2 – švietimo paslaugos. Tačiau vargu ar galima tai vadinti kompensavimu, nes tokios prekės kaip energetiniai ištekliai yra būtinos ir naudojamos visų, o alkoholis bei cigaretės yra perkamos tik dalies vartotojų. Didžiausią įtaką maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų kainų pokyčiui turėjo 3,0 procento pabrangęs pienas ir jo produktai, sūris, kiaušiniai, 3,4 – daržovės ir bulvės, 1,1 – duona ir grūdų produktai, 2,5 – sviestas, aliejus ir riebalai. Tai labiausiai perkamos prekės, jos vartojamos kasdien kiekvieno vartotojo, nepriklausomai nuo kainos, kitaip tariant yra būtinos, todėl infliacijai jų kainų išaugimas turėjo didelės įtakos. Tikriausiai daugiausia susirūpinimo kelia kylančios degalų kainos, nes pakilus joms dėl pabrangusio transportavimo kyla ir kitų produktų kainos. Čia išskiriama transporto prekių ir paslaugų grupė. Didžiausios įtakos kainų pokyčiui turėjo 6,9 procento pabrangęs benzinas, 9,5 – dyzeliniai degalai, 6,5 – asmeninių transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugos, 1,5 – suskystintos automobilinės dujos, 1,3 procento – keleivinio kelių transporto paslaugos. Prognozuojama, kad jų kainos ir ateityje smarkiai kils, nes ištekliai senka, o alternatyvių produktų gamybai dar nėra sudarytos palankios sąlygos. Būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro grupės prekių ir paslaugų kainų pokytį labiausiai paveikė 2,9 procento pabrangęs kietasis kuras, 5,4 – suskystintos dujos maistui gaminti, 8,7 – šaltas vanduo, 0,6 – karštas vanduo ir centralizuota šiluma, 1,5 – būsto priežiūros ir remonto, 2,5 – nuotekų šalinimo, 2,1 – atliekų rinkimo paslaugos, 0,7 procento atpigusios būsto priežiūros ir remonto prekės. Dauguma šios grupės prekių (paslaugų) taip pat yra glaudžiai susijusios su energetiniais ištekliais, kurie, manoma, ateityje ne tik kad nepigs, bet ir brangs vos ne geometrine progresija. Infliacija lapkritį, kaip ir spalį buvo pati didžiausia šiais metais. Svarbiausia, kad svarstant problemą nėra įvardijamos konkrečios kainų augimo priežastys. Manoma, kad dviženklė infliacija gali sukelti panašių reiškinių kaip 1995 metų bankų krizė. Skirtumas tik toks, kad dabar nukentėtų ne tik indėlininkai, bet ir visi kiti Lietuvos žmonės, nes kainos kainos auga labai sparčiai, o atlyginimai nespėja jų vytis. „Dalis gyventojų yra savotiškai baudžiami kainų didėjimu, kuris nėra nematytas Baudžiamajame kodekse“, „Sprendžiant iš 2008 metų valstybės biudžeto projekto, priešingai, valstybės išlaidos yra smarkiai didinamos. Vyriausybė praleido galimybę formuoti nedeficitinį kitų metų biudžetą, valstybės valdymo ir administravimo efektyvumas iš esmės nepadidėjo, o korupcija nesumažėjo.“(Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas prof. Kęstutis Glaveckas). Tokių ir panašių kalbų galime išgirsti kasdien naujienų laidose ar perskaityti dienraščiuose. Pažvelgę į pastarųjų mėnesių infliacijos statistiką galime sakyti, kad reikia dėti maksimalias pastangas šiems skaičiams sumažinti. Bendrąja prasme ji yra žalinga šalies ekonomikai: krenta bendrojo vidaus produkto vertė. Taip pat tai gana skaudžiai liečia kiekvieną vartotoją, skatina nelegalią prekybą bei korupciją. Svarbu paminėti Europos sąjungos valiutos – euro įvedimo svarbą. Vien dėl per didelės infliacijos Lietuvoje buvo atidėtas šios valiutos įvedimas vėlesniam laikui. Blogiausia tai, kad dabar net nežinoma aiški data, kada galėtų būti litas pakeistas euru. Bendra Europos sąjungos valiuta daugelio paprastų šalies gyventojų vertinama priešiškai bijant dar didesnio kainų augimo, kuris, kaip rodo patirtis, Vakarų Europoje pasireiškė būtent įvedus eurą. Žinomi atvejai, kai pakeitus valiutą prekės, kainavusios tam tikrą sumą prieš euro įvedimą, kainavo tiek pat ir po jo, tik jau eurais: skaičiai liko tie patys, o vertė dėl valiutos kursų skirtingumo jau kita. Kadangi Lietuvos ekonomika dar nėra tiek išsivysčiusi kaip kitų sąjungos šalių, tokie reiškiniai turėtų skaudesnių pasėkmių. Tačiau bendra valiuta, nors ir yra vertinama neigiamai, tikrai padėtų ekonomikai vystytis. Tai būtų didelis patogumas prekiaujant su užsieniu. Nereikėtų užmiršti, kad ši sritis turi didelę reikšmę skaičiuojant šalies bendrąjį vidaus produktą. Dar viena problema, dėl kurios infliacija nėra sėkmingai mažinama, yra Lietuvos teisinė sistema. Jau esant tokiai problemai, kai atrodo būtų laikas ją spręsti ir žinomos sprendimo priemonės, tam sutrukdo esami įstatymai. Daug jų tenka taisyti, nes jie neatitinka esamos ekonominės politikos ir kelia sunkumų priimant naujoves, kurios jau seniai ir gana sėkmingai yra įgyvendinamos kitose šalyse. Vertinant atsakomybę pataisų rengimas užtrunka mėnesius, kai tuo tarpu infliacija sėkmingai kyla. Blogiausia tai, kad yra ir tokių teisės aktų, kurie yra reikalingi, bet dar nėra priimti iš viso. Kitaip sakant, kiekvienam yra aišku, kad parengti nauja yra daug ilgesnis procesas, nei taisyti tai, kas yra jau patikrinta ir beveik tobula. Išvados Susipažinę su teorine medžiaga bei statistiniais duomenimis, galime daryti tokias išvadas: 1. Didžiausią įtaką infliacijos atsiradimui turi pinigų pasiūlos ir paklausos reguliavimo stoka. Taip pat kaip priežastys įvardijamos netikėtai išaugusios vartojimo prekių ir paslaugų kainos, kai sumažėja vartojimo paklausa. Dar galima išskirti atvirkštinį procesą, kai padidėjus paklausai iškart kyla prekių ir paslaugų kainos. Deficitinis valstybės biudžetas, ūkio recesija, žaliavų kainų augimas, ilgalaikis neigiamas mokėjimo balansas ar monopolijos ir oligopolijos įtaka – visa tai vienaip ar kitaip veikia kainas, o drauge ir infliacijos rodiklius. 2. Vienas iš pagrindinių būdų infliacinėms problemoms spręsti yra vyriausybės monetarinė politika. Be monetarinės politikos dar įvardijamos kitos, mažiau svarbios, bet iš tiesų veiksmingos antiinfliacinės politikos priemonės: darbo užmokesčio ir kainų kontrolė, kai vyriausybė nustato kiekybines ribas darbo užmokesčiui ir kainoms augti; indeksavimas, kai pagal kylančius gyvenimo kaštus reguliuojamos vartotojų pajamos; dalyvavimas pelnuose, kai darbuotojai prie atlyginimų gauna priedus, kurie sušvelnina infliacijos poveikį. 3. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje, pirmuosius trejetą metų infliacijos rodikliai buvo labai aukšti. Tam didelę įtaką turėjo to meto šalies politinė situacija. Keitėsi rinka, reikėjo liberalizuoti kainas, labiau buvo orientuojamasi į Vakarų Europos kainų lygį, keletą kartų buvo keista nacionalinė valiuta. Dėl tokių veiksnių kainos augo nežmoniškais tempais ir infliacijos rodikliai viršijo visas leistinas normas. Palaipsniui, per keletą metų, infliacija nuo keturženklių skaičių buvo sumažinta iki dviženklių. Dar šiek tiek vėliau kainos, lyginant su ankstesne situacija, beveik stabilizavosi, ir per dešimtį metų infliacija išaugo tik šiek tiek daugiau nei 4 procentais. 4. 2007 metais infliacijos šuoliai buvo labai nenuspėjami. Metų pradžioje, galima sakyti, infliacijos išvis nebuvo, birželio mėnesį ji siekė tik 0,2 procento, o pabaigoje kainos sparčiai ir dideliais mastais ėmė kilti. Nors spalio ir lapkričio mėnesiais infliacija buvo aukštesnė, nei yra prognozuojama gruodžio mėnesį, tačiau negalime sakyti, kad problema yra tinkamai sprendžiama ir ateityje išliks tokios mažėjimo tendencijos. Kaip rodo patirtis, kartais rodikliai gali išaugti dvigubai net per vieną mėnesį. Antravertus, jei egzistuoja ekonomika, tai egzistuoja ir infliacija, nes šios sąvokos yra glaudžiai susijusios. Literatūra 1. Buračas, A. (2005). Ekonomikos teorija. Vilnius: Eugrimas. 2. Hazlitt, H. (1994). Ekonomika per vieną pamoką. Vilnius: Pradai. 3. Jasienė, M. (2006). Nacionalinės pinigų sistemos kūrimas ir laikinųjų pinigų įvedimas: priešistorė ir įgyvendinimas. [Interaktyvus]. [žiūrėta 2007 m. gruodžio 3 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!