Infliacija ir infliacijos kitimo analizė Lietuvoje

ĮVADAS Infliacija yra viena opiausių ir sudėtingiausių šiuolaikinių makroekonominių problemų. Ji pasireiškia prekių kainų kilimu bei pinigų nuvertėjimu ir neigiamai veikia ekonomiką, sukelia daug nepageidaujamų socialinių padarinių. Visos šalys įvairiomis antiinfliacinėmis priemonėmis stengiasi sumažinti savo šalies infliacijos lygį. Sutramdyti infliaciją ir mokėti valdyti, yra viena svarbiausių ekonominės politikos tikslų. Šiuo metu Lietuvai infliacija yra viena aktualiausių ir didžiausių problemų siekiant įsivesti eurą. Vyriausybė ėmėsi griežtos antiinfliacinės politikos. Seime buvo priimtas Fiskalinės drausmės įstatymas. Šis įstatymas vertinamas kaip efektyvi priemonė ilgalaikiam valdžios sektoriaus finansų tvarumui ir stabiliai ūkio plėtrai išlaikyti. Šio kursinio darbo tikslas išanalizuoti infliacijos kitimą Lietuvoje nuo 1992 metų iki 2007 metų spalio mėnesio, susipažinti su euro įvedimo sąlygomis Lietuvoje (Mastrichto kriterijai) ir prognozėmis kada Lietuva galėtų įsivesti eurą. Kursinio darbo uždaviniai: • Išanalizuoti mokslinę literatūrą. • Parašyti kas tai yra infliacija, kokios yra jos formos, matavimo būdai, priežastys, ekonominės ir socialinės pasėkmės, taip pat mažinimo būdai. • Išanalizuoti statistinę medžiagą, kurioje yra Lietuvos infliacijos kitimo duomenys. • Nustatyti infliacijos lygio kitimo priežastis. • Susipažinti su euro įvedimo kriterijais ir prognozėmis Lietuvoje. • Nustatyti kokių priemonių vyriausybė ėmėsi siekdama mažinti infliaciją Lietuvoje. • Apibendrinti darbo rezultatus ir padaryti išvadas. Pagrindinis tyrimo objektas yra infliacija Lietuvoje nuo 1992 metų iki 2007 metų spalio mėnesio. Pasitelkiant du darbo metodus, tai yra mokslinės literatūros analizę ir statistinių duomenų analizę buvo įvykdyti kursinio darbo uždaviniai. Šiam kursiniam darbui buvo naudojama mokslinė literatūra, siekiant susipažinti su teorine medžiaga. Statistiniai duomenys buvo paiimti iš internetinės Lietuvos statistikos departamento svetainės. Analitiniai straipsniai ir prognozės taip pat buvo perskaityti internetinėse svetainėse. Naudojantis patikimomis internetinėmis svetainėmis lengvai galima susipažinti su reikiama informacija. 1. INFLIACIJA 1.1 Infliacijos samprata Infliacija (inflation) yra pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu. Vienos, kelių prekių ar jų grupės kainų išaugimas, kai tuo pačiu metu sumažėja lygiai tokio pačio dydžio grupės prekių kainos nesukelia infliacijos. Gamybos technologijos pažanga bei paklausos svyravimai sudaro sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi. Infliacija yra tuo atveju, kai kyla bendras kainų lygis. Be to, dalis ekonomistų linkę pabrėžti, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendrojo kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis, ilgas jo kilimas. Visuomenė labai jautriai reaguoja į prekių kainų kilimą, todėl čia neišvengiama subjektyvių vertinimų. Kainų kilimas reiškia pinigų perkamosios galios mažėjimą, tai yra realiojo darbo užmokesčio kritimą. Kita vertus, infliacijos sąlygomis darbo užmokestis visada auga. Dažnas algos gavėjas linkęs manyti, kad atlyginimas didėja dėl jo ir bendradarbių vis geresnio ir našesnio darbo, o kainų lygio augimas „neteisėtai" atima iš jo dalį ar net visą uždarbio prieaugį. Dėl tokio kainų ir algų sąsajos ignoravimo, matyt, dauguma piliečių pasijustų nejaukiai, jei, tarkime, kainos ir atlyginimai staiga padidėtų dvigubai. [2] Dabartiniu metu infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena iš sudėtingiausių ekonominių problemų. Infliacija sukelia daug neigiamų pasėkmių, todėl yra intensyviai nagrinėjama, bandoma nustatyti jos mastą. Kainos dažniausiai keičiasi didėjimo linkme. Tačiau kainų pokyčio laipsnis labai nevienodas atskirais laikotarpiais ir skirtingose pasaulio šalyse arba regionuose. [4] 1.2 Infliacijos formos Infliacija gali būti įvairių rūšių. Ją galima skirstyti įvairiais požiūriais, tai yra pagal vietą , pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis mąstą ir t.t. Infliacija pagal vietą gali būti: • lokalinė – pasireiškianti atskirose šalyse; • pasaulinė – apimanti visas šalis arba šalių grupes. Ankstesniais laikais infliacija buvo vietinė, pasireikšdavo atskirose šalyse, dažniausiai trukdavo neilgai ir baigdavosi pinigų reformomis. Dabar vykstanti infliacija yra pasaulinė (globalizacijos procesas). Vis dėlto šios problemos aktualumas įvairiose šalyse nėra vienodas. Infliacija pagal reiškimosi pobūdį gali būti: • Atvira1 – pasireiškia kainų kilimu ir „matoma“ išorėje; • Paslėpta – kainos formaliai gali išlikti nepakitusios arba didėja ne taip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai. Atsiranda tada, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius. Infliacijos procesai pagal jų mastą klasifikuojami į: • lėtąją (šliaužiančiąją) infliaciją (creeping inflation) – tai nedidelis, laipsniškas bendrojo kainų lygio didėjimas ekonomikoje; tai teorinis santykiškai stabilių kainų būvis, kai infliacijos prieaugis per metus ne didesnis kaip 1 – 3 procentai. Ją nesunku numatyti ekstrapoliacijos būdu, prie jos nesunkiai prisitaikoma. Paprastai šliaužianti infliacija reiškia, kad šalies monetarinė sistema funkcionuoja gerai, žmonės pasitiki pinigais, nebijo juos taupyti, investuoti. • šuoliuojančiąją infliaciją (galloping inflation) – tai infliacija, kai kainos kyla gana staigiai, šuoliškai ir turi tendenciją didėti; ekonomiškai stipriose šalyse kainų kilimas gali siekti 25 – 30 procentų per metus. Esant šiai infliacijai stipriai iškraipomi ekonominiai santykiai. Daugelio kontraktų sumos yra indeksuojamos vartojamo kainų indeksu, kiti kontraktai yra sudaromi užsienio valiuta. Žmonės bijo taupyti, investuoja į ilgalaikį turtą (tame tarpe ir į nekilnojamą turtą), skolina lėšas labai nenoriai ir tik už labai aukštas palūkanas. [1] • hiperinfliaciją (hiperinflation) – tai infliacija, kuri pasižymi ypač dideliais tempais. Tuo metu bendras kainų lygis kyla milžiniškais tempais, prekės brangsta beveik kasdien. Remiantis klasikiniu Kolumbijos universiteto ekonomisto Filipo Kagano apibūdinimu, hiperinfliacija yra tuomet, kai kainų kilimo tempai viršija 50 % per mėnesį. Hiperinfliacija paprastai būna susijusi su politiniais sukrėtimais ir šalies ūkio suirute. Taip buvo , pavyzdžiui Vokietijoje, po Pirmojo pasaulinio karo; Vengrijoje, Kinijoje, Japonijoje po Antrojo pasaulinio karo. Tuo metu kainos šiose šalyse kai kuriais metais pakildavo po 20 000 % kas mėnesį. Tačiau hiperinfliacija nėra dažnas reiškinys. Per visą pasaulio istoriją iki XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio žinoma tik 15 jos atvejų. [1] Paprastai ekonomistai susilaiko nuo griežto kiekybinio šių infliacijos rūšių atskyrimo, nes daug ką lemia bendras nagrinėjamos situacijos kontekstas. Tačiau vis tik egzistuoja sąlyginės skiriamosios ribos. Yra laikoma, kad pasireiškia šliaužiančioji infliacija, jei jos metinį tempą galima išreikšti vienaženkliu skaičiumi. Šuoliuojančiąja infliacija laikoma tokia, kai metinį tempą galima išreikšti dviženkliu ar triženkliu skaičiumi. Hiperinfliacija yra laikomas dar didesnis tempas. [5] 1.3 Infliacijos matavimo būdai Infliacijos tempams (IR – inflation rate) įvertinti dažniausiai pasitelkiami kainų indeksai. Tai visų šalies ūkyje pagamintų prekių ir paslaugų kainų pokyčių vidurkis per tam tikrą laiką. Infliacija paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso (CPI, angl. consumer price index) padidėjimu per metus. Vartotojų kainų indeksas yra statistinis svorinis tam tikro nustatyto prekių ir paslaugų rinkinio (kurį vidutiniškai perka kiekvienas dirbantis miestietis) kainų įvertinimas. Šis kainų indeksas seka nustatyto prekių ir paslaugų rinkinio kainų pokyčius ir taip leidžia nustatyti infliacijos lygį. Infliacijos tempams įvertinti naudojamas ir bendrojo vidaus produkto (BVP) defliatorius. Jis parodo, kaip kinta visų šalies prekių ir paslaugų kainos. Infliacijos tempai įvertinami ir kitais būdais. Vienas jų – infliacijos tempų nustatymas, siejant pinigų pasiūlos, paklausos ir kainų kilimo tempus. Infliacijos laipsniui įvertinti gali būti naudojama ir „taisyklė 70“. „Taisyklės 70“ esmė yra tokia: skaičius 70 dalijamas iš metinio infliacijos prieaugio tempo, išreikšto procentais. Ja remiantis, apskaičiuojamas laikas, per kurį kainos padvigubėja. [3] 1.4 Infliacijos priežastys Infliacijos priežastis nustatyti yra sudėtinga ir problematiška. Infliacija yra daugelio veiksnių pasekmė. Atsižvelgiant į tai, kokie veiksniai lemia kainų didėjimą, skiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės: • Bendrosios paklausos sukelta infliacija, vadinama paklausos, arba vartotojų, infliacija (demand – pull inflation). Padėtis, kai pinigų yra daugiau negu prekių , kurias būtų galima už tuos pinigus pirkti, vadinama paklausos sąlygojama infliacija, nes paklausa auga greičiau negu pramonė pajėgia patenkinti vis didėjančius poreikius. Paklausos sąlygojama infliacija atsiranda tada, kai staiga padidėja paklausa. Pirkėjai perka daug prekių bei paslaugų ir dėl to kyla kainos. • Bendrosios pasiūlos pokyčių skatinama infliacija vadinama kaštų infliacija (cost – push inflation). Tai gamybos kaštų didėjimo sukeltas kainų augimas.Šis infliacijos tipas atsiranda tuomet, kai kylant darbo užmokesčiui ir kitų išlaidų elementų kainoms, kyla ir pardavimo kainos. Kainų kilimą sąlygoja išlaidų didėjimas. Pagrindinės ilgalaikės infliacijos priežastys: • Visuminės paklausos veiksniai, sukeliantys papildomą paklausą. • Infliacijos laukimas. • Visuminės paklausos veiksniai. Pagrindinės trumpalaikės infliacijos priežastys: • Staigūs bendrosios pasiūlos pasikeitimai (sumažėjimai). • Šiuolaikinės darbo užmokesčio formavimosi ypatybės. • Infliacijos lūkesčiai. 1.5 Ekonominės ir socialinės infliacijos pasekmės Infliacijos socialinės ir ekonominės pasekmės priklauso nuo jos tempų, jų kitimo ir nuo to ar ji laukiama, numatyta, ar netikėta. Numatyta, prognozuojama infliacija (expected inflation) - tai tikėtina infliacija, į kurią atsižvelgiama ūkio subjektų lūkesčiuose ir elgesyje, jai žmonės būna daugiau ar mažiau pasirengę. Netikėta infliacija (unexpected inflation) - tai reiškia, kad faktiškas infliacijos tempas skiriasi nuo numatyto dažniausiai jį viršydamas. Tokiu atveju atsiranda ir laimėtojų, ir pralaimėjusių. Laimėtojai: verslininkai, kurie darbuotojams moka nuolatinį atlyginimą, gali pasipelnyti, jei jų parduodamų prekių kainos augs greičiau negu gamybos kaštai; leidžiantieji obligacijas; skolininkai, kurie skolą grąžina po sparčios infliacijos periodo. Pralaimėjusieji: žmonės, kurių atlyginimai išreiškiami fiksuotu dydžiu; verslininkai įsipareigoję ateityje pateikti prekes bei paslaugas už pastovią kainą; pensininkai, gaunantys pastovias pensijas; tie kurie pirko obligacijas ar paskolino pinigus kitais būdais. [6] Infliacijos neigiami padariniai: • Perkamosios galios kritimas – krentant perkamajai galiai mažėja rinka ir sunkiau parduoti prekes. Sumažėjęs prekių pirkimas smukdo ūkį. • Nuvertėja indėliai 2– esant didesnei infliacijai žmonės linkę nelaikyti pinigų, o juos greičiau išleisti, ar pakeisti į kitą valiutą, taip dar labiau didindami infliaciją. Taip pat atsisako jų kaupimo ir pasidaro sunkiau gauti ilgalaikių paskolų, tuo pačiu žlugdomas brangių daiktų pirkimas išsimokėtinai. • Prekiautojai, tikintys, kad pirkėjai mažiau gaudosi kainose, jas užkelia daug aukščiau negu jos turėtu būti net esant didesnei infliacijai. Tokių būdu krenta pragyvenimo lygis. • Ateities nežinojimas – žmonės nežino ateities ir todėl gali nutraukinėti savo ūkinę veiklą. • Esant hiperinfliacijai ar tiesiog didelei infliacijai žmonės gali atsisakyti savo nacionalinės valiutos ir net jei nesant ignoruoti savo valstybės pinigus, o naudotis kitų valstybių pinigais. Tokiu atveju viena valstybė negalės vykdyti dalies savo pinigų politikos ir dengti kitos valstybės atspausdintus pinigus, tuo tarpu ir infliaciją savo prekėmis. [7] 1.6 Infliacijos mažinimo būdai Infliacijai mažinti ir kitoms jos problemoms spręsti dažniausiai pasitelkiama tam tikra valstybės ekonominė politika. Svarbiausias jos tikslas mažinti infliaciją, veikiant ją sukeliančias priežastis, stengiantis jas pašalinti. Be to, ji turi padėti švelninti ir neigiamus infliacijos padarinius. Infliacijos mažinimo ir kitų jos problemų sprendimo būdai yra šie: • Pajamų indeksavimas (indexation of revenue) - pajamų didinimas proporcingas infliacijos lygiui. Tuo atveju indeksuojamas darbo užmokestis , pensijos, stipendijos, palūkanos ir t.t. Pajamų indeksavimas dažniausiai būna dalinis. • Infliacijos kontrolė (inflation control) – tai darbo užmokesčio ir kainų kontrolė, pradedant gana švelniomis ir baigiant griežtokomis formomis. Dažniausiai taikomi du kontrolės būdai. Pirma, nustatomos aukštutinės darbo užmokesčio ir kainų kilimo ribos, tai yra leistinas jų kilimo tempas. Antra, visiškai sustabdomas jų kilimas, „įšaldant“ darbo užmokestį ir kainas. Ir darbo užmokesčio bei kainų „įšaldymas“, ir jų kilimo tempų reguliavimas yra tiesioginiai infliacijos tramdymo būdai. • Antiinfliacinė politika (counterinflation policy) – tai fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių visuma. Monetarinė politika (monetary policy) – valstybės centrinio banko politika, reguliuojanti pinigų pasiūlą ir reglamentuojanti kreditus, siekiant veikti šalies ekonomiką. Šios politikos ekonominė teorija remiasi tikėjimu, jog keičiant pinigų kiekį galima valdyti šalies ekonomikos augimą. Reguliuojant pinigų masės didėjimo tempus ar palūkanų normos pokyčius, galima palaikyti monetarinę politiką, vykdant šalies vyriausybės ekonominio stabilizavimo strategiją. Fiskalinė politika (fiscal policy) – valstybės iždo politika, reguliuojant vyriausybės išlaidas ir formuojant jos pajamas mokesčių dėka. [9] 2. INFLIACIJOS KITIMO ANALIZĖ LIETUVOJE 2.1 Infliacija 1992 – 2007 metais Lietuvoje nuo nepriklausomybės atgavimo metų infliacija buvo nepastovi. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, mes paveldėjome centralizuotą kainų nustatymo mechanizmą, deformuotą išteklių produkcijos ir paslaugų kainų bei ją atitinkančią ūkio bei vartojimo struktūrą. Staigiai įvykdyti kainų reformą ir pereiti nuo centralizuotų prie rinkos kainų buvo neįmanoma. Besireiškianti infliacija privertė priimti įvairius nutarimus, kurie palaipsniui liberalizuotų kainas. Kylančios kainos kėlė gyventojų nepasitenkinimą ir vertė priimti kompensacijų mechanizmus. Tačiau kol TSRS ir Lietuvos valiuta sutapo, jokios priemonės negalėjo padėti. Per pusantrų metų Lietuvos ūkis buvo atskirtas nuo TSRS ūkio. Buvo nutraukti admisitraciniai Lietuvos įstaigų , organizacijų ryšiai su TSRS valdžios struktūromis. Įmonėms buvo suteikta savivalda, panaikinta centralizuoto įmonių aprūpinimo ištekliais sistema, liberalizuotos kainos. [8] Infliacija 1992 metais pasiekė net 1163 procentų ribą. Tai buvo ryškiausias infliacijos šuolis. Šią hiperinfliaciją sukėlė kainų liberalizavimas, esant pinigų kiekio pertekliui taip pat visapusiškas atsiskyrimas nuo Sovietų sąjungos ir rublio. Vienas iš priimtų sprendimų mažinant infliacijos lygį buvo laikinųjų Lietuvos pinigų – talonų įvedimas. Nuo tada Lietuvos bankas jau galėjo reguliuoti apyvartoje esančių pinigų kiekį ir vykdyti savarankišką pinigų politiką. Tuomet jau buvo tikslinga nebedidinti kainų ir pradėti vykdyti antiinfliacinę politiką. Tačiau jau kitą mėnesį po talonų įvedimo infliacija šoktelėjo nuo 19 % iki 29 %. Nuo 1992m. spalio 1d. iki lito įvedimo talonai nuvertėjo JAV dolerio atžvilgiu nuo 250 iki 500 už 1 JAV dolerį. [8] 1993 metais LB sugriežtino pinigų politiką ir stabilizavo nacionalinės valiutos kursą JAV dolerio atžvilgiu. Tais pačiais metais sausio mėnesį Lietuvos infliacija buvo sumažėjusi iki 9,5 %, bet balandžio mėnesį vėl pasiekė 25 %. Ir tik nuo to momento buvo pradėta vykdyti infliacijos ribojimo politika, tačiau per tą laiką talonų kursas nukrito 2,3 karto. Nacionalinė valiuta-litas buvo ivestas 1993 metais birželio 25 dieną. Tai netruko duoti gerų rezultatų: infliacija ėmė mažėti, pasirodė pirmieji ekonomikos atsigavimo ženklai. Tuomet infliacija siekė 6 %. 1994 metais balandžio mėnesį litas buvo susietas su JAV doleriu, tuo metu infliacija siekė1,6 %. Infliacija 1995 metais buvo didesnė nei laukta - daugiau kaip 35 % vietoje planuotų 25 procentų. Realiosios gyventojų pajamos augo lėčiau. Tam įtakos turėjo skiriamos priemokos prie supirkimo kainų bei didintos pačios supirkimo kainos, ir atsisakymas subsidijuoti energijos gamintojus. Žemės ūkio produktų supirkimo kainų padidinimas, palengvinęs žemdirbių padėtį, neišvengiamai sukėlė maisto produktų kainų kilimą. Nuo 1995 metais birželio mėn. daugiau kaip du kartus gyventojams padidinti mokesčių tarifai už dujas ir šilumos energiją. Dėl to smarkiai padidėjo išlaidos būstui, kurui ir energijai. . Tų metų infliacija siekė 35,7%. Iki 1996 metų Lietuvos ekonomika funkcionavo hiperinfliacijos sąlygomis, kadangi infliacija nuo 1994 metų iki 1996 metų viršijo 100 %. 1996 metais infliacija siekė jau tik 13,1%. Infliacija mažėjo ir per pirmuosius 1997 metų mėnesius ir metų pabaigoje sudarė 8,4%. Labiausiai tais metais padidėjo ryšių (28,7%), būsto išlaikymo (19,2%), alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių (17,8%) bei švietimo (15,4%) kainos. [8] 1998-ieji metai Lietuvos ekonomikai buvo dideli kontrasto ir netikėtų problemų metai. Realūs ekonomikos kilimo tempai sulėtėjo nuo 7,3 % 1997 m. iki 5,1 % 1998 metais. Vidutinė metinė infliacija nuo 8,9 % 1997 m. nukrito iki 5,1 % 1998 metais. 1998 metais staigiai sumažėjo Lietuvos prekių paklausa užsienio šalyse. Tai lėmė Rusijos finansų krizė. 1999 metais Lietuvos infliacija dar labiau sumažėjo, tačiau tuo metu padidėjo bedarbių skaičius. Tuo metu taip pat padidėjo eksportuojamų prekių kainų indeksas. 1999 m. ir toliau mažėjo žemės ūkyje sukuriamos produkcijos, mažiau buvo patiekta elektros energijos ir vandens. Tam įtakos turėjo padidėjusios energetinių išteklių kainos bei jau minėtas išaugęs nedarbas. 1999 m. vidutinė metinė infliacija sudarė 0,8 % . [14] Infliacija 2000 m. buvo 1,4 %. Padidėjusios naftos ir naftos produktų kainos neturėjo įtakos bendriems kainų lygio pokyčiams. Per pirmąjį 2001 m. ketvirtį užfiksuota 0,5 % infliacija. Kainų lygio stabilumas suteikia puikias sąlygas verslui ir banko sektoriaus veiklai. 2001 m. vidutinė metinė infliacija sudarė 1,3 %. Tais metais padidėjusią infliaciją lėmė blogas derlius ir galvijų ligos užsienyje. 2001 metais 6,2 % pabrango nealkoholiniai gėrimai ir maisto produktai, 1,1% ryšių grupės prekės ir paslaugos, tačiau 10,9% atpigo transporto, 2,9% – drabužių ir avalynės, 2,4 % – būsto apstatymo, namų apyvokos įrangos ir kasdienės būsto priežiūros grupės prekės ir paslaugos. [14] Per 2002 metų sausio-kovo mėnesius vartojimo prekių ir paslaugų kainos Lietuvoje pakilo vos 0,1 %. Didžiausią įtaką tam turėjo atpigę maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai, bei ryšių paslaugos. 2002 m. balandžio mėn. metinė infliacija sudarė 1,3 %, o vidutinė metinė infliacija 2002 m. užfiksuota– tik 0,3 %. Nominalaus3 lito kurso kilimas yra vienas iš pagrindinių disinfliacijos, infliacijos sulėtėjimo veiksnių: 1999 metais vidutinis efektyvusis nominalus lito kursas rekordiškai pakilo 43,8 %, 2000 metais – 17 %, 2001 metais – 3,8 %, 2002 metais - 8,3 %. Dėl valiutos kurso kilimo vidutinė metinė infliacija sumažėjo nuo 5,1 procento 1998 metais iki 0,3 % 2002 metais. 2003 m. sausio mėn., palyginti su 2002 m. gruodžio mėn. buvo užfiksuota nulinė infliacija. Vartojimo prekių kainos per sausio mėn. padidėjo 0,1 %, o paslaugų sumažėjo 0,4 %. Tais metais pastebėta tokių pokyčių: drabužių ir avalynės grupės prekės ir paslaugos atpigo 3,8 %, transporto grupės prekės ir paslaugos pabrango 1,9 %, sveikatos priežiūros – 0,9 %, įvairių prekių ir paslaugų – 0,8 % , alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių prekės 0,5 % bei 0,4 % atpigo ryšių grupės prekės ir paslaugos. [15] 2004 m. vidutinė metinė infliacija (2004 m., palyginti su 2003 m.) sudarė 1,2%. Tai yra vienas iš mažiausių infliacijos rodiklių Europos Sąjungoje. 2004 m. metinė infliacija buvo 2,9 %. Metinės infliacijos lygį lėmė pabrangę maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai, transporto, sveikatos priežiūros, Šį kainų didėjimą kompensavo atpigusios poilsio ir kultūros, būsto apstatymo, namų apyvokos įrangos ir kasdienės būsto priežiūros, ryšių grupės prekės ir paslaugos. 2005 m. infliacija užfiksuota 2,7% tai nulėmė 10,0 % pabrangusios transporto grupės prekės ir paslaugos, 3,5% – maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai, 6,7% – būsto, vandens, elektros, dujų, kuro prekės ir paslaugos, 5,2 % atpigusios ryšių grupės prekės ir paslaugos, 1,1 % – drabužiai ir avalynė, 0,8 % – alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai. Vartojimo prekių kainos per 2005 m. padidėjo 2,8 %, paslaugų – 3,5 %. 2006 m. vidutinė metinė infliacija sudarė 3,8 procento, metinė infliacija (2006 m. gruodžio mėn., palyginti su 2005 m. gruodžio mėn.) sudarė 4,5 procento, mėnesinė infliacija (2006 m. gruodžio mėn., palyginti su lapkričio mėn.) – 0,2 procento. 2006 metais vasario mėn. buvo užfiksuota nulinė infliacija, rugpjūčio ir rugsėjo mėn. buvo užfiksuota 0,1 procento defliacija. Diagramoje (žiūrėti 3 priedą) pateikti mėnesiniai vartojimo prekių ir paslaugų kainų pokyčiai, palyginti su ankstesniu mėnesiu. Metinės infliacijos lygį nulėmė 8,1 procento pabrangę maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai, 10,3 – būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro grupės prekės ir paslaugos, 5,9 – sveikatos priežiūros grupės prekės ir paslaugos ir 3,0 procento atpigę drabužiai ir avalynė. Vartojimo prekių kainos per 2006 m. padidėjo 4,2 procento, paslaugų – 5,4 procento. [14] 2007 m. spalio mėn., palyginti su rugsėjo mėn., užfiksuota 1,5 procento infliacija. Šiais metais tai didžiausia mėnesinė infliacija. Praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu buvo užfiksuota 1,0 procento infliacija. Diagramoje (žiūrėti 4 priedą) pateikti mėnesiniai vartojimo prekių ir paslaugų kainų pokyčiai, palyginti su ankstesniu mėnesiu. 2007 m. spalio mėn., palyginti su rugsėjo mėn., bendrąjį vartotojų kainų padidėjimą daugiausia lėmė maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų pabrangimas 3,7 procento, būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro grupės prekių ir paslaugų – 2,6, drabužių ir avalynės – 2,7, viešbučių kavinių ir restoranų paslaugų – 1,0 procento. Šių grupių prekių ir paslaugų kainų didėjimą iš dalies kompensavo atpigusios 0,9 procento poilsio ir kultūros bei 0,4 procento transporto grupės prekės ir paslaugos. 2007 m. spalio mėn. metinė infliacija (2007 m. spalio mėn., palyginti su 2006 m. spalio mėn.) sudarė 7,6 procento. Metinės infliacijos lygį daugiausia nulėmė 15,8 procento pabrangę maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai, 12,4 – būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro bei 6,2 procento – transporto grupių prekės ir paslaugos ir 5,3 procento atpigę drabužiai ir avalynė, 7,2 – ryšių grupės prekės ir paslaugos. Vartojimo paslaugos per metus pabrango 7,7, prekės – 7,5 procento. 2007 m. spalio mėn. vidutinė metinė infliacija sudarė 5,1 procento. [15] Infliacijos kitimas Lietuvoje nuo 1992 iki 2006 metų pavaizduotas 1 priede. 2.2 Infliacija ir euro įvedimas Lietuvoje 2004 m. gegužės 1 d. tapusi Europos Sąjungos nare, Lietuva pasižadėjo įstoti į Ekonominę ir pinigų sąjungą (euro zoną), t.y., įvykdžius tam tikras sąlygas, įsivesti bendrą valiutą – eurą. 2005 m. gegužės 30 d. Vyriausybės nutarimu buvo sudaryta euro įvedimo Lietuvos Respublikoje koordinavimo komisija , kurios užduotis – užtikrinti tinkamą pasirengimą euro įvedimui Lietuvoje. Komisija atskiriems klausimams spręsti sudarė septynias darbo grupes, kurios parengė Nacionalinį euro įvedimo planą bei Lietuvos visuomenės informavimo apie euro įvedimą ir komunikacijos strategiją 2007 m. Balandžio mėn. 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo patvirtintas naujas Nacionalinis euro įvedimo planas ir Lietuvos visuomenės informavimo apie euro įvedimą ir komunikacijos strategija. Nacionalinis euro įvedimo planas nustato pagrindinius euro įvedimo (lito pakeitimo euru) elementus, tvarkaraštį ir tvarką. Jame išdėstyti euro įvedimo Lietuvoje teisiniai pagrindai, institucinė struktūra, valiutos pakeitimo būdas, numatomos priemonės, reikalingos įgyvendinti įvairiuose sektoriuose (viešajame, Lietuvos Banke, kredito įstaigose, privačiame sektoriuje, kt.). [12] Norėdama įsivesti eurą, Lietuva turi išpildyti tam tikras sąlygas, kurios nurodytos Europos sąjungos (Mastrichto) sutartyje. Joje numatyta, kad valstybės narės pasirengimas pereiti prie bendros valiutos vertinamas pagal penkis kriterijus. Šiuo metu Lietuvai svarbiausias iš kriterijų yra tai, jog infliacija negali daugiau kaip 1,5 procentinio punkto viršyti trijų ES valstybių narių, kuriose infliacijos lygis yra žemiausias, infliacijos vidurkio. Remiantis statistiniais duomenimis šiuo metu infliacija Lietuvoje didėja, tai kelia vis didesnį nerimą Lietuvos gyventojams, nes kyla kainos. Suprantama, kiekvienam žmogui nerimą kelia infliacija - ji skatina kuo greičiau išleisti gaunamas lėšas. Didėjant vartojimui ima didėti ir kainos. Vyriausybė yra skatinama imtis vis griežtesnių priemonių infliacijos lygio mažinimui. Tačiau premjeras Gediminas Kirkilas viename iš interviu teigė: „Infliacija yra valdoma. Praeitais metais Finansų ministerija tokią infliaciją prognozavo. Ji yra neišvengiama dėl daugelio dalykų. Dėl to, kad mes esame atviroje Europos Sąjungos rinkoje ir esame susieti su euru, dalis infliacijos iš ten ateina. Dalis dėl to, kad brangsta energetinės žaliavos, dalis dėl to, kad yra kai kurios kainos pakeltos – akcizai. Taip pat į rinką ateina daug pinigų, tai pirmiausia indėliai grąžinti, didėja atlyginimai. Todėl tam tikras infliacijos lygis, kuris Lietuvoje yra mažiausias tarp Baltijos valstybių, ir, kaip sakiau, buvo prognozuotas – apie 5 proc., jisai yra. Priemonių, kurių galėjo imtis Vyriausybė, jinai jų ėmėsi.“ (Ministro Pirmininko Gedimino Kirkilo interviu Lietuvos radijui 2007 m. lapkričio 6 d.). [11] Siekdama suvaldyti infliaciją, Vyriausybė pateikė Seimui Fiskalinės drausmės įstatymą bei kartu su Lietuvos banku parengė vidutinės trukmės kainų stabilumo strategiją, kuri numato pagrindines infliacijos valdymo priemones, tokias kaip atsisakyti metų viduryje peržiūrėti valdžios sektoriaus biudžetus, vykdyti griežtą fiskalinę politiką ir toliau taikyti gerokai griežtesnius nei euro zonos reikalavimus dėl komercinių bankų privalomųjų atsargų ir kapitalo pakankamumo, įvertinti natūralių monopolijų reguliavimo politikos efektyvumą, užtikrinant ekonomiškai pagrįstą elektros, šilumos, dujų ir vandens sektorių kainodarą. Fiskalinės drausmėsJuo nustatoma, kad ekonominio augimo laikotarpiu būtų siekiama subalansuoto arba perteklinio biudžeto tam, kad, esant lėtesniam ekonomikos augimui būtų išlaikytas viešųjų finansų stabilumas. Įstatymas įsigalios nuo 2008 m. sausio 1 d. ir bus taikomas sudarant 2009-ųjų bei vėlesnių metų valstybės biudžetą. Įstatymas numato, kad 2008 m. valdžios sektoriaus deficitas negali būti didesnis kaip 0,5 proc. bendrojo vidaus produkto. Įstatymas pagrįstas pagrindinėmis ES Stabilumo ir augimo pakto nuostatomis, kurių Lietuva privalo laikytis pagal Europos Sąjungos stojimo sutartį. Taigi valstybei pradėjus aktyvią antiinfliacinę politiką galima tikėtis, kad staigių kainų šuolių nebebus. Finansų ministerija, atsižvelgdama į Statistikos departamento 2007 metų spalio mėnesio pabaigoje paskelbtus ekonomikos rodiklius, atnaujina makroekonominių prognozių perspektyvas. Remiantis šiomis prognozėmis pagal suderintą vartotojų kainų indeksą skaičiuojama 2007 bei 2008 metų infliacija bus didesnė, nei buvo projektuota rugpjūčio mėnesį, šiuos rodiklius taip pat didina objektyvūs veiksniai: rugsėjo mėnesį apie 12 procentų per metus padidėjusios naftos kainos koreguos 2007 metų vidutinės metinės infliacijos rodiklį iki 5,5 procentų, o 2007 metų gruodžio mėnesio metinė infliacija ir 2008 metų vidutinė metinė infliacija gali didėti iki 6,5 procentų. [12] Atsižvelgiant į Finansų ministerijos ir Lietuvos banko pateiktą informaciją dėl Lietuvos atitikties Mastrichto kriterijams makroekonominių rodiklių, Vyriausybės pasitarime nuspręsta nekeisti pozicijos dėl galimos euro įvedimo datos. Toliau lieka galioti 2006 metų spalio 4 dieną patvirtinta Vyriausybės nuostata, kad palankiausias laikotarpis Lietuvai įstoti į euro zoną prasideda 2010 metais. IŠVADOS Vienos, kelių prekių ar .jų grupės kainų išaugimas nėra infliacija. Infliacija yra tuo atveju, kai kyla bendras kainų lygis. Infliaciją galima skirstyti įvairiais būdais, t.y., pagal vietą (lokalinė, pasaulinė), pasireiškimo pobūdį (atvira, paslėpta), atsiradimo priežastis (bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija, bendrosios pasiūlos pokyčių skatinama infliacija), mastą (šliaužiančioji, šuoliuojančioji, hiperinfliacija) ir t.t.Infliacija matuojama pasitelkiant kainų indeksus (CPI, BVP defliatorius, infliacijos tempų nustatymas, siejant pinigų pasiūlos, paklausos ir kainų kilimo tempus, „Taisyklė 70“). Infliacijos socialinės ir ekonominės pasekmės priklauso nuo jos tempų, jų kitimo ir nuo to, ar ji laukiama, numatyta ar netikėta. Tačiau egzistuojant infliacijai, aiškiai matomi du dalykai: pinigų perkamoji galia krinta, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Dėl to pardavėjas laimi, o pirkėjas pralaimi. Daugelio ekonomistų nuomone, nedideli infliacijos tempai (2-3% į metus) yra net naudingi. Tuo atveju pagyvėja investicinė veikla, plečiasi realioji gamybos apimtis ir mažėja nedarbas, bet viršijus šį tempą, ekonomikos kilimo tempai ima mažėti. Tuo atveju ekonomika dar kyla, bet su kiekvienu infliacijos padidėjimo procentu, lėtėja, ekonomikos augimo tempas. Infliacijos mažinimo būdai yra pajamų indeksavimas, infliacijos kontrolė ir antiinfliacinė politika Veiksmingiausia antiinfliacinė priemonė gali būti tik vyriausybės visuminės paklausos ir pasiūlos reguliavimas, pasitelkus fiskalinės ir monetarinės politikos priemones: apmokestinimo normų kitimą, vyriausybės išlaidų pokytį, centrinio banko operacijų ir funkcijų kitimą Lietuvoje nuo nepriklausomybės atgavimo metų infliacija buvo nepastovi. 1992 buvo pasireiškusi hiperinfliacija – infliacijos lygis siekė 1163 procentų ribą. Nuo 1993 iki 1999 metų reškėsi disinfliacijos procesas, tai vyko dėl vyriausybės aktyvios antiinfliacinės politikos. 2000 – 2001 metais infliacija padidėjo. 2002-2003 metais pasireiškė defliacijos procesas. Nuo 2004 metų infliacija vis didėjo, dėl kylančių naftos ir jos produktų kainų. Didėjanti infliacija kelia nerimą vyriausybei, dėl artėjančios euro įvedimo datos. Vyriausybės nuostata, kad palankiausias laikotarpis Lietuvai įstoti į euro zoną prasideda 2010 metais. Todėl yra ruošiamos įvairios programos infliacijos lygio mažinimui. Taip pat labai svarbu yra remiantis makroekonominiais duomenimis prognozuoti ateinančių metų infliaciją. LITERATŪRA 1. Blanchard, O. (2007). Makroekonomika. Vilnius: Tyto alba. 2. Jakutis, A., Petraškevičius, V., Stepanovas, A., Šečkutė, L., Zaicev, S. (2005). Ekonomikos teorija. Vilnius: Eugrimas. 3. Jakutis, A., Petraškevičius, V., Stepanovas, A., Šečkutė, L., Zaicev, S. (2000). Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas: Smaltijos leidykla. 4. Lietuvos statistikos departamento leidiniai: Lietuvos statistikos metraštis 2005; Lietuvos ekonominė ir socialinė raida 2005. 5. Makroekonomika (2001). Ats. red. V. Snieška, J. Čiburienė. Kaunas: Technologija. 6. Makroekonomika (2005). Ats. red. V. Snieška, J. Čiburienė. Kaunas: Technologija. 7. Martinkus, B., Žilinskas, V. (1997). Ekonomikos pagrindai. Kaunas: Technologija. 8. Šimėnas,A. (1996). Ekonomikos reforma Lietuvoje. Vilnius: Pradai. 9. Wonnacott, P., Wonnacott R. (1994). Makroekonomika. Litera. 10. Finansų ministerija. [žiūrėta 2007-10-20]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!