Lietuvių kalbos istorija ir kilmė

Lietuvių kalbos istorija Lietuvių kalbos kilmė Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti. (J. Jablonskis) Pagal kilmę ir raidą kalbos skirstosi į šeimas. Kalbų šeima – tai giminiškų kalbų grupė, kurios nariai išsirutuliojo iš vienos kalbos, vadinamosios prokalbės. Indoeuropiečių kalbų šeima – pati gausiausia, jai priklauso vienuolika šakų: baltų, slavų, germanų, italikų ir romanų, keltų, graikų, albanų, armėnų, indų – iranėnų, anatolų, tochtarų. Dvi paskutiniosios šakos jau yra išnykusios, ir apie joms priklausiusias kalbas težinome tik iš išlikusių rašto paminklų. Šiai kalbų šeimai priklauso ir lietuvių kalba, kilusi iš vadinamosios baltų (pavadinimas nuo Baltijos jūros vardo atsirado XIX a.) šakos. Šiai šakai priklauso gyvosios lietuvių, latvių kalbos ir mirusios – prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių. Lietuvių ir latvių kalbomis dabar šneka apie 5 mlj. žmonių (daugiausia Lietuvos ir Latvijos teritorijose). Visos kitos baltų kalbos, išskyrus prūsus, nepaliko jokių rašto paminklų, todėl apie jas ir apie jomis kalbėjusių žmonių skaičių maža ką težinome. Baltų kalboms pradžią davė toji indoeuropiečių prokalbės dialektinė sritis, iš kurios atsirado slavų ir germanų kalbos. Tarp šių trijų šakų yra nemaža bendrybių. Ypač daug bendrybių tarp baltų ir slavų kalbų. Jas jungia daugybė izoglosų: fonetinių, gramatinės sandaros ir leksikos. Ne visos tos izoglosos yra lygiavertės ir vienodai tyrėjų traktuojamos. Baltų ir slavų senųjų kalbinių ryšių aiškinančių hipotezių, iš kuriu ryškėja dvi svarbiausios pažiūros: 1) vieni tyrėjai tvirtina, jog po indoeuropiečių prokalbės suskilimo baltai ir slavai kurį laiką dar sudarė vieną kalbinį vienetą, taigi buvusi tarpinė baltų-slavų prokalbė, 2) kiti neigia tokią prokalbę ir esamas baltų ir slavų bendrybes aiškina glaudžiais šių kalbų kontaktais. Diskusija tebesitęsia. Naujausi tyrinėjimai rodo, kad indoeuropiečių prokalbės raida buvo ilga ir labai sudėtinga. Jos struktūra atskirais laikotarpiais iš esmės kito. Rekonstruojamoji prieš pat suskilimą prokalbė turėjo tipišką sintetinę struktūrą su sudėtinga žodžių kaitymo sistema, gausia fleksija. Tačiau joje aptinkame aiškių požymių, rodančių, kad toji fleksinė struktūra išsirutuliojo iš senesnės nefleksinės. Matyt prokalbė rutuliojosi nuo tokios kalbinės sistemos, kurią sudarė nekaitomi žodžiai, prie fleksija kaitomos kalbos, perėjusi agliutinacijos stadiją. Manoma, kad seniausiu laikotarpiu sakinus būdavo sudaromas iš nekaitomų žodžių-šaknų. Kadangi žodžiai buvo vienamorfemiai, susidėjo tik iš šaknies, šiaip nekaitomi, tai jų gramatinė reikšmė bei santykis su kitais žodžiais daugiausia turėjo priklausyti nuo tvarkos sakinyje, kuri turėjo būti griežta. Formalusis skirtumo tarp kalbos dalių, žinoma, dar nebuvo. Be kita ko, tą laikotarpį atspindi seniausi indoeuropiečių sudurtiniai vardažodžiai, kurių pirmuoju dėmeniu eina ne linksnio forma, bet šaknys ar kamienai. Tokių lietuvių sudurtinių žodžių, kaip šiena-pjūtė, šikšno-sparnis , pelė-kautai, avi-kailis, viršu-galvis, pirmieji dėmenys turi nefleksinę formą. Nors patys šie daiktavardžiai gali būti vėliau pasidaryti pagal ankstesnį modelį, bet tokia žodžių daryba yra labai sena, paveldėta dar iš tų laikų, kai žodžiai buvo nekaitomi. Diachroninė kalbotyra rekonstruoja indoeuropiečių prokalbę, kokia ji buvo epochoje prieš suskilimą. Rekonstrukcija iš esmės buvo atlikta XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kai dar nebuvo iššifruoti hetitų kalbos tekstai. Daugiausia tada buvo remiamasi sanskrito, graikų, lotynų, gotų ir lietuvių kalbų lyginimu. Iššifravus hetitų kalbos tekstus, kurie yra patys seniausi iš visų indoeuropiečių kalbų rašto paminklų, teko rekonstrukciją gerokai tikslinti, koreguoti. Svarbiausia, tada pasidarė įmanoma atskleisti senesnę negu iki tol buvo pasiekiama prokalbės fazę. Mat vis labiau ėmė aiškėti, kad anatolų kalbų šaka, kuriai priklausė hetitų kalba, anksčiau už kitas išsiskyrė iš indoeuropiečių prokalbės. Taigi dabar vis labiau linkstama manyti, kad be hetitų kalbos duomenų atlikta rekonstrukcija rodo vėlyvą indoeuropiečių prokalbės fazę, jau po dialekto, davusio pradžią anatolų kalbų šakai, atsiskyrimo. Šios vėlyvos prokalbės būklės rekonstrukcija mums čia ir turi labiausiai rūpėti, nes ji sudaro išeities bazę baltų kalbų šakai, iš kurios išsirutuliojo lietuvių kalba. Lietuvių kalbos ištakas sudarė toliau į pietus nuo aptartųjų gyvenę rytų baltai, esantys arčiau vakarų baltų – prūsų bei jotvingių. Skirtingai negu šiaurinėje dalyje, kur baltai suformavo naujesnį kalbinį klodą finų gyventoje teritorijoje, rytų baltų pietinė dalis buvo senose baltų žemėse, kuriose jie gyveno jau pirmą tūkstantmetį. Čia baltai nepatyrė ryškesnės finų įtakos. Su finais buvo kažkiek susidūrę tik tolimi šių baltų protėviai, bet tų kontaktų būta visai silpnų. Todėl čia baltų kalba išliko mažai pakitusi, kokia ji buvo iki rytų baltų ryškesnio suskilimo epochos t. y. dar prieš VII a. Čia pietinėje dalyje, išliko sveiki senoviniai baltų priebalsiai š, ž. Galėjo tik tiek kiek paryškėti jų ,,žvarbumas“, t.y. šnypščiamasis pobūdis. Minkštieji priebalsiai k, g iš senesniųjų junginių čia liko kokie buvę, nevirto afrikatomis. Iš junginių si, zi, ilgainiui išnykus i, čia atsirado minkštieji priebalsiai s, z, bet ne š, ž, kaip šiauriniame areale ir vakarų baltų plote. Junginiai ti, di prieš nepriešakinį vokalizmą pietiniame areale greičiausiai buvo išlaikyti sveiki. Ilgainiui išnykus i, imta tarti labai minkštus t, d, iš kurių atsirado afrikatos, bet ne š, ž. Vokalizmas pietuose apskritai buvo išlaikytas toks kaip rytų baltų epochoje, tik mišrieji dvibalsiai an, en, un, in žodžio gale ir prieš nesprogstamuosius priebalsius ilgainiui virto nosiniais balsiais. Išliko archajiška linksniavimo ir asmenavimo sistema, kurią šiauriniame areale, bent latvių kalboje imta gana intensyviai prastinti. Iš to, kas pasakyta, matyti, jog rytų baltų kalbinis suskilimas turi būti suprantamas kaip šiaurinės dalies laipsniškas nutolimas nuo konservatyvios pietinės dalies, kurioje senovinė būklė išliko bemaž nepakitusi. Šis pietinis rytų baltų arealas ir davė pradžią lietuvių kalbai. Lietuvos vardas ir kontaktai su kitomis baltų gentimis bei rytiniais slavais Lietuvos vardas dar kitaip: Litwa, Lettowen, Lethovini, Lethones, Litaw, Lḗtuvā, Litwania, Lettonia, Littowen. Neabejotinai, pirmą kartą Lietuvos vardas paminėtas lotyniškai parašytose Kvedlinburgo metraščiuose 1009 m. aprašant Šv. Brunono mirtį. Aprašomas įvykis – vienas iš nepavykusių bandymų krikštyti baltų gentis. Čia minimas Lietuvos vardas turi aiškiai slavišką formą: Litua. Taigi metraštininką šis vardas bus pasiekęs iš slavų, kuriems Lietuva turėjo būti iš anksčiau gerai žinoma. Manoma, jog tai, kad Lietuvos vardas į šaltinius pateko tarpininkaujant slavams, greičiausiai lenkams, nulėmė ir tą formą, kuria jis buvo užrašytas – Lituae. Tai kilmininko linksnis (“Lietuvos”), o vardininkas būtų Litua. Viduramžiais garsai v ir u buvo žymimi ta pačia raide, todėl šį užrašymą reikia skaityti Litva. Taip lenkai ir daugelis kitų slavų iki šiol vadina Lietuvą. Pastarųjų laikų tyrėjai Lietuvos vardo ištakų daugiausia linksta ieškoti hidronimijoje. Spaudoje pirmasis tokią mintį iškėlė S. Tarvydas. Knygelėje „Lietuvos vietovardžiai“ jis rašė, jog „Lietuva galėjusi kilti iš upėvardžio Leitė. O iš šios upės pavadinimo Lietuvos vardas kilęs taip: Liet(ė) + uva > Lietuva“. Čia sutampa ir P. Joniko bei A. Salio nuomonės. P. Jonikas Lietuva laikos su priesaga –uva pasidaryta iš šaknies liet-

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!