Lietuvių kalbos egzamino medžiagos santrauka

RAŠYTOJ AS APIBŪDINIMAS ISTORINIS KONTEKSTAS KŪRINIAI TEMOS APIE KŪRINIUS Martynas Mažvydas XVI a. raštijos lietuvių kalba pradininkas, dvasininkas-liuteronas, Renesanso epochos atstovas XVI a. vyko reformacija, kurios tikslas-reformuoti katalikų bažnyčią, padaryti prieinamą Dievo žodį visoms tautoms jų gimtosiomis kalbomis. M. Mažvydas buvo liuteronų kunigas, dėl persekiojimo palikęs LDK ir atvykęs į Rytų Prūsiją, kur Karaliaučiuje 1547 m. sukūrė pirmąją lietuvišką knygą. ,,Katekizmas“-pirmoji lietuviška knyga, kurią sudaro lotyniška dedikacija tikrajai rašytojo tėvynei LDK, lotyniška prakalba, lietuviška prakalba, elementorius, katekizmas, pirmasis giesmynas. Mums svarbiausia lietuviška prakalba Tikėjimo tema Mokslo, išminties tema. Tautinės tapatybės tema Nors lietuviai jau prieš 200 metų apkrikštyti, bet daug pagonybės liekanų. Poetas ragina ,,kaukus, žemėpačius, laukosargus pamesti“ ir imti į rankas knygą. Knyga padės atrasti tikrąjį Dievą. Jo pažinimas atvers kelią į pasaulio pažinimą. Anot rašytojo, Dievo žodžio nepažinęs žmogus pasmerktas tamsybėms. Rašytojas pačios knygos vardu kreipiasi į skaitytoją: ,,Broliai, seserys, imkit mane ir skaitykit...“ Prabyla apie knygą gavusios kartos pranašumą prieš ankstesnes kartas: jos norėjo mokslo siekti, bet neturėjo galimybių. Pažinti knygą, raštą-tai pažinti Dievą ir pasaulį, išsivaduoti iš tamsos. Žodį skleisti M. Mažvydas įpareigoja dvasininkus ir ūkininkus. Prakalboje įterptas nuoširdus valstiečio prisipažinimas paliudija, kad tauta, nors apkrikštyta nei Dievo žodžio nepažįsta, nei bažnyčioje nesilanko. Tad ši knyga turi įveikti pagoniškąsias tamsybes. Pirmoji lietuviška knyga atkreipia dėmesį į gimtąją kalbą, ja žmogui atskleidžia Dievo išmintį. Kartu skatina jos vartojimą, tautiškumą. Iki šios knygos visi rašytiniai šaltiniai rašyti lenkų ir lotynų kalbomis. M. Mažvydas buvo dvasininkas, tad suvokė bendruomeniškumo, visuomeniškumo svarbą. Atsakomybę už tamsos įveikimą jis nurodė dvasininkams ir ūkininkams, kad šie ūkiuose šeimyną mokytų. Tai naujas renesansiškas požiūris į tautą, suvokiant, kad jos ateitis priklauso nuo apsišvietusio žmogaus. Mikalojus Daukša XVI a. raštijos lietuvių kalba LDK pradininkas, dvasininkas, švietėjas, kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių XVI a. įkurtas Vilniaus universitetas stojo į kovą su Reformacija. Jame susitelkę šviesuoliai suprato tautos šveitimo būtinybę, ėmėsi kovoti už katalikų bažnyčią, už lietuvybę, kuriai iškilo pavojus po Liublino unijos. Tad Vilniuje XVI a. pab. pasirodė pirmosios M. Daukšos sukurtos lietuviškos knygos ,,Postilė“- pamokslų rinkinys, išverstas iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą. Tačiau svarbiausia jos dalis būtent lenkiškai parašyta prakalba ,,Į malonųjį skaitytoją“, skirta lenkiškai kalbantiems ir gimtąją kalbą paniekinusiems lietuviams. Kalbos tema M. Daukša ,,Postilės“ lenkiškoje prakalboje išaukština gimtąją kalbą. Autorius teigia, kad tautos laikosi ,,ne pilių ir miestų gražumu“, bet vartodamos gimtąją kalbą. Ji yra ,,vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas“. Po Liublino unijos įsigalėjusį kalbėjimą lenkų kalba M. Daukša laiko ėjimu prieš prigimtį, Dievo nustatytos tvarkos pažeidimu: ,,Kur tai matyta, kad varnas suoktų kaip lakštingala, o lakštingala kranktų kaip varnas“. O kalbą paniekinusią tautą vadina ,,niekingu žemės užkampiu“. Pateikia lietuvius gėdinantį lenkų ir italų kalbų, kuriomis tautos rūpinasi, jomis kalba, leidžia raštus, pavyzdžius. Ji neniekina kitų kalbų, yra tolerantiškas, jų mokėjimą laiko privalumu, bet ragina gimtąją kalbą vartoti bažnyčioje, tarnyboje, namie. Tikėjimo tema Tautišku-mo tema M. Daukša, kaip ir M. Mažvydas, dvasininkas, tad atkreipia dėmesį į pagonybės liekanas. Kol tauta neturi rašto gimtąją kalba, nepažįsta tikrojo Dievo, garbina pagoniškąsias dievybes, laikosi prietarų. Primena Dievo nustatytąją tvarką. Tai ji nurodo vartoti gimtąją kalbą. Jos ignoravimas-ėjimas prieš Aukščiausiąjį. M. Daukša ,,Postilės“ prakalboje pirmasis suformuluoja renesansinį tautos supratimą. Tauta- tai bendruomenė, kurią vienija teritorija-tėvų žemė, papročiai ir gimtoji kalba. Būtent ji tautos išlikimo svarbiausias garantas. Po Liublino unijos lenkėjančioje Lietuvoje matydamas grėsmei tautos išlikimui, šią prakalbą parašė lenkiškai kalbantiems bajorams. Priminė vertybes, kurios svarbios, kad tauta išliktų, ir suformavo tautiškumo sampratą. Jonas Radvanas XVI a. Renesanso poetas, lietuviško herojinio epo lotynų kalba autorius. J. Radvanas rašė praėjus nedaug metų po Livonijos karo (1558-1583), kuris pridarė didžiulių bėdų, sukėlė baisių nelaimių ir paliko daug nuostolių. Mirtis tada daugiau kaip dvidešimt metų vaikščiojo šalia kone kiekvieno žmogaus. J. Radvanas, pats būdamas tų įvykių liudininkas, rašė pirmiausia norėdamas palikti atminimą apie pagrindinę to karo laimėtoją - senąją Lietuvą. Didžiausių aukų karo frontas Rytuose pareikalavo iš LDK. Lietuvos kariuomenės karvedys Radvilas Rudasis tapo J.Radvano poemos pagrindiniu veikėju. Epas ,,Radviliada“ išaukština Radvilos Rudojo gyvenimą, Lietuvą. J. Radvanas su pasigėrėjimu piešia Lietuvos gamtos grožį, vaizduoja krašto turtus, upes, girias, ypač pakiliai apdainuoja Nerį ir Nemuną. Iš pasakojimo apie M. Radvilos Rudojo gyvenimą ir mokslą matyti, ko didikai buvo mokomi, ir kartu išryškėja paties autoriaus nuomonė, ko jie turėtų būti mokomi. Gyvenime didikai paprastai rūpindavosi asmeniniais reikalais, o čia, vaizduojant M. Radvilos auklėjimą, iškeliamas pedagoginis idealas. Auklėtinis mokomas pažinti krašto teisę, istoriją, karo meną, lavinamas ir grūdinamas fiziškai. Viso mokymo tikslas turįs būti tėvynės garbė. Radvila priimamas į Žygimanto Augusto dvarą ir, atsidėkodamas už tai, visą gyvenimą skiria valstybei, kovoja su totoriais, Livonija, Rusija. Tad poemoje kalbama apie Meilė, įsipareigojima s, pasiaukojimas tėvynei, tautinė tapatybė Lietuvos Paveikslas XVI a. renesansinė literatūra kurta po Liublino unijos, kai iškilo pavojus Lietuvos valstybingumui, atsigręžė į aukštesniuosius luomus ir svarstė jų atsakomybės už tėvynę, jos gerovę klausimą. Herojinio lotynų kalba rašyto epo ,,Radviliada” autorius Jonas Radvanas kaip sektiną pavyzdį visiems bajorams iškelia Lietuvos kariuomenės karvedį Radvilą Rudąjį. Priešingai nei dauguma didikų, jis nesirūpina tik asmenine gerove, o Mūsajo išauklėtas gyvenimą paskiria valstybei ir kovoja už ją su totoriais, Livonija, Rusija. Šis herojus turėjo sužadinti bajorijos nerimą dėl valstybės. Atgimimo laikų rašytojas Jonas Radvanas herojiniame epe „Radviliada“ kuria galingos, stiprios, nepaprastų didvyrių turinčios Lietuvos paveikslą. Herojiniame epe , kuris buvo sukurtas LDK kancleriui, karo vadui Mikalojui Radvilui Rudajam paminėti ir išaukštinti, vaizduojama galinga LDK laikų Lietuva. Stipri Vytauto laikų Lietuva atsispindi Radvilo Rudojo skyde, kuris tampa dieviškosios apsaugos simboliu. Skyde, išmargintame geltonu metalu (geltonas metalas – auksas – nurodantis šalies turtingumą), Jonas Radvanas pavaizduoja ne tik didžiausias lietuvių kovas su priešais, tačiau ir nurodo, kokia didelė buvo Lietuva: „…juk nuo Baltijos jūros iki Juodosios / valdo lietuviai žemes…“ Tačiau tokios didžios šalies vaizdavimas - tai tik išmonė, mitas, nes poeto laikais tokios Lietuvos jau nebebuvo. Pristatydamas Lietuvą skaitytojui, poetas pavaizduoja jos meilę, įsipareigojimą, pasiaukojimą tėvynei, tautinę tapatybę, žmogaus ryšį su gamta. Gamtos tema geografinę padėtį, apdainuoja gamtos turtus, lietuvių tautos kilmę ir istoriją. Lietuva vaizduojama tarsi kokia aukso amžių gyvenanti valstybė, kurią sunaikino prasidėjęs karas. Tad kokios tai žemės? Jose savaime „lengva išmisti", nes čia kiek užmatai stūkso girios, „viršūnėmis remiančios žvaigždynus, o šaknimis nusileidžiančios iki Stikso vėlių". Giriose pilna žvėrių: elnių, briedžių, stumbrų, lūšių, stirnų, netgi taurų , o ežeruose ir upėse - žuvų, netgi didžuvių . Lietuvių miškuose gausiai spiečiančios bitės, todėl žemdirbiai gauną turtingą medaus ir korių dovį . Toliau poetas pasigroži LDK upėmis: Dnepru, Dauguva, Nerimi, Vilnia, Šventąja ir Nemunu Antrajame epizode pavaizduoja lietuvių kovas su gausiais priešais: totoriais, kryžiuočiais, lenkais ir maskviškiais. Antrojo epizodo kovų vaizdai turėjo paliudyti Radvilos protėvių narsą ir savotiškai parengti skaitytoją toliau apdainuojamai kruvino Ūlos mūšio panoramai. M. K. Sarbievi- Jus Garsiausias XVII a. Europos poetas, atstovaujantis Baroko epochai Gyveno Baroko epochoje, kurios metu siautė karai, maras, todėl ir gyvenime, ir literatūroje buvo aktuali mirties, laikinumo tema. M. K. Sarbievijaus kūryboje primenamas Baroko šūkis ,,Atsimink, kad mirsi.“ Lyrika, kurta lotynų kalba Nepasto- vumo, lemties, laikinumo tema M. K. Sarbievijaus poezijoje išryškėja aplinkos nepastovumo, likimo, lemties motyvai. Jo poezijos žmogus baiminasi kintančios aplinkos : „Kintanti sėkmė, nepastovios lemtys / Savo valdžioje laiko vargšą žmogų...“(„ Krispui Levinijui “). Jis yra mokomas nesidžiaugti nei šlove, nei turtais, kadangi jie yra laikini : „Dešine dosnia valanda ką davė, / Vėl kita pagrobs apgaulia kairiąja...“ („Krispui Levinijui“). O be to, mirties valandą turtai bei kitokios gėrybės praranda visą vertę, nes Dievo akivaizdoje visi yra lygūs: etinėje odėje „Telefui Likui“ teigiama: „... lemties ranka / Grobia miestus, / tautas ir varganoj tėkmėj / Nugramzdina ji karalius... / O virš griuvenų tų baisių, / Virš kapų, didžiūnus žemės priglaudusių, / Skries lemtis triumfuodama / ir žvaigždžių orbitas ji nusineš kartu / Sūkury nesuvaldomam.“ Todėl lyrinis subjektas yra išsigandęs, jaučiasi menkas dėl nuolat besisukančio lemties rato, kuris vieną akimirką apsvaigina laikinais malonumais, pavyzdžiui, sėkme, o po to vėl viską atima. Toks lemties rato elgesys etinėje odėje „Telefui Likui“ yra vadinamas žaidimu: „ Žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis, deja.“ Taigi M. K. Sarbievijaus poezijos žmogus – individas, išgyvenantis krizę dėl gyvenimo trapumo, likimo baimės, nenuspėjamo gyvenimo. Kristijo-nas Donelaitis XVIII a. lietuvių grožinės literatūros pradininkas, Švietėjas, dvasinininkas XVIII a. lietuviams gyvenantiems Mažojoje Lietuvoje, iškilo pavojus. Į po maro ištuštėjusias sodybas kėlėsi kitataučiai, jiems suteikiamos privilegijos, atleidžiami nuo baudžiavos. Tad lietuvių kultūrą ima išstumti vokiečių kultūra, atsiranda nutautėjimo pavojus. K. Donelaitis, kaip išsilavinęs žmogus, ragino gyvenimo negerovėms priešintis doru gyvenimu, imti pavyzdį iš gamtos. Tai esą geriausi ginklai lietuvybei išsaugoti. Poema ,,Metai” yra XVIII a. etnografinių duomenų apie lietuvio valstiečio gyvenimą Rytų Prūsijoje šaltinis, istorinis jo tautinės savimonės liudijimas. Valstiečio gyvenimas vaizduojamas per keturis metų laikus, lydimas gamtos, kuri sektinas pavyzdys( gandro, lakštingalos epizodai) , nes yra Dievo kūrinys, morali ir harmoninga. Pasakotojas lietuvninkų gyvenimą vertina religiniu, moraliniu, doroviniu, socialiniu, tautiniu pažiūriu. Metų veikėjai skirstomi į ,,viežlybuosius” ir ,,nenaudėlius”. Tai Rytų Prūsijoje gyvenę lietuviai būrai, atsidūrę nutautėjimo pavojuje. K. Donelaitis į juos kreipiasi su aiškia tautine nuostata. Kūrinyje susiduria ,,lietuviškoji” ir ,,vokiškoji” kultūra. Kalbama, jog ,,vokiečiai lietuvninką per drimelį laiko” arba kitataučiai, ,,lašinių lietuviškų prisiėdę,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!