Svarbiausi lietuvių kalbos egzamino autoriai

Svarbiausi lietuvių kalbos egzamino programos autoriai Epocha. Lit. srovė Auto- rius Kontekstas Kūrinys Renesansas (rašoma didžiąja) Martynas Mažvydas M. Mažvydas – XVI a., Renesanso epochos, kultūros veikėjas, poetas, reformatas, raštijos lietuvių kalba pradininkas „Katekizmas“ – pirmoji lietuviška knyga, išleista 1547 m. Karaliaučiuje. Knygoje dėstomi krikščionių tikėjimo pagrindai. Šią knygą parengė spausdinti ir sukūrė jai prakalbą lietuvių kalba M. Mažvydas, tuomet dar Karaliaučiaus universiteto studentas. Jis savo vardą ir pavardę įrašė akrostichu lotynų kalba (pirmosiomis eilučių raidėmis). Akrostichas buvo atrastas tik 1938 m. Prakalba pradedama meniška personifikacija – knygelė pati prabyla į skaitytoją. Galimybė skaityti gimtąja kalba suvokiama kaip didelė laimė, kurios žmonės ir anksčiau troško, bet negalėjo gauti. Prakalboje raginama nusikratyti senosios religijos likučių ir būti tikriems krikščionims. Kunigai raginami skaityti pamokslus lietuviškai ir kviečiami mokyti skaityti žmones (vėliau Just. Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas“ vaizduojama, kaip Mažvydas moko „špitolninkus“ skaityti lietuvių kalba žodį „Lietuva“). Citata „Neužtrukit, broliai, seserys, manęs skaityti,/ Jei pagal valią Dievo norit gyventi.“ (M. Mažvydas) Renesansas Mikalojus Daukša M. Daukša – XVI a. antrosios pusės – XVII a. pradžios lietuvių teologas, švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių, išleidęs LDK pirmąją knygą lietuvių kalba. Pirmoji knyga lietuvių kalba, išleista Lietuvoje, yra M. Daukšos išverstas ir 1595 metais išleistas „Katekizmas‘. Lietuvių kalbai ypač didelę reikšmę turi 1599 m. pasirodžiusi „Postilė“ - pamokslų rinkinio vertimas. M. Daukša parašė jai „Prakalbą į malonųjį skaitytoją“. Joje remdamasis argumentais iš gamtos, pasaulietinio gyvenimo ir kitų sričių M. Daukša išaukština gimtosios lietuvių kalbos grožį, vertę. Jis laiko lietuvių kalbą didžiausia tautos vertybe ir smerkia prasidėjusį bajorų lenkėjimą. Tai buvo naujos požiūris, nes tuo metu LDK buvo svarbiau, kokios valstybės pilietis esi, o ne kokia kalba kalbi. Būtent gimtąją kalbą M.Daukša laikė svarbiausiu tautos požymiu. M.Daukša „Postilės“ „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ iškėlė tris svarbiausius tautos valstybingumo bruožus: bendrą teritoriją – tėvų žemę, istoriškai susiklėsčiusius papročius, gimtąją kalbą. Citata „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją,- užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“ (M. Daukša) Renesansas Jonas Radvanas Jonas Radvanas – XVI a. LDK Renesanso poetas, evangelikas reformatas, herojinio lotyniško epo „Radviliada“ autorius. „Radviliada‘ – žymiausia XVI a. lotyniškoji poema, išspausdinta Vilniuje 1592 m. Poemoje išaukštinamas žymus didikas patriotas, karvedys, tėvynės gynėjas Mikalojus Radvila Rudasis (tuomet jau miręs). Jis vaizduojamas kaip labai drąsus, sumanus, iškalbus karvedys. Labai svarbus poemos epizodas – Radvilos sapnas prieš mūšį su maskvėnais (įvykusį 1564 m. sausio 26 d. Polocko apylinkėse, prie Ulos upės). (Karvedžio Radvilos vadovaujama lietuvių kariuomenė, apie 4000 vyrų sumušė apie 25000 kariuomenę). Per sapną pasirodęs Vytautas ugningais priekaištais bei primindamas garsias lietuvių pergales pažadina Radvilos ryžtą kovoti nepaisant didelės karių skaičiaus nelygybės. Citata „Ne, ne tokia vyrija kaimynų valstybes ir priešus/ Triuškino, o garsumu lig aukščiausių žvaigždynų iškilo! / Narsios krūtinės, o ne kazematai, kuorai ir sienos – / toji galybė, kuria mes išgriovėm stipriausias tvirtoves.“ (J. Radvanas) Barokas (rašoma mažąja) Mikalojus Kazimieras Sarbievijus M. K. Sarbievijus – vienas žymiausių lotyniškai rašiusių XVII a. Europos poetų, pasaulyje vadinamas „Krikščionių Horacijumi“. Tai iškiliausias Lietuvos baroko epochos poetas. Viena iš svarbiausių baroko literatūros temų buvo žmogaus menkystė, gyvenimo trumpumas, visko, kas materialu, laikinumas. O Sarbievijus pastebėjo, kad net ir tokio trumpo savo gyvenimo žmogus nevaldo. Kad ir kiek žmogus stengtųsi planuoti gyvenimą, virš jo nuolat plevena Fortūnos šypsnys. Fortūna poetas vadina aklą sėkmę, atsitiktinumą – tai, ko joks žmogus negali nei suprasti, nei numatyti, nei permaldauti. Lemtis nuolat žaidžia žmogumi, todėl kitas ryškus lemties įvaizdis – nuolat besisukantis Fortūnos ratas – žmogus tėra ant to rato nutūpusi dulkė. Beje, Fortūnos ratas yra ir visuomenės metafora. Jos reikšmė tokia: niekas negali būti tikras, kad pakilęs į viršūnę ten ir paliks. Sėkmė laikina. Vienintelis ateities įvykis, kurio kiekvienas žmogus sulaukia neabejotinai ir neišvengiamai, yra mirtis. Todėl šiame gyvenime reikia vertinti tai, kas yra nemaru. Sarbievijus visai nevertina dalykų, kurių į kitą pasaulį nepasiimsi,- materialinių turtų, garbės (karinių pergalių, titulų, net karūnos). Sarbievijus labai mėgsta barokinį vaizdinį „gyvenimas – teatras“. Jo nuomone, savo vaidmenų patys nesirenkame, todėl jų neverta sureikšminti, tapatinti su tikrąja gyvenimo prasme. Aukšta padėtis, istorijon įrašytas vardas – tai tik žmogaus, gyvenimo aktoriaus, vaidmenys, kaukė, kuri nukris mirties akimirką. O tikrieji turtai slypi sieloje. Vienintelė meilė geba bent prilygti mirčiai. Eilėraštyje „Meilė stipri kaip mirtis‘ rašoma, kad meilė kaunasi su mirtimi, kuri stipresnė, bet abi jas nugali Dievas. Citata „Tas turtingas vien, kas neturi nieko, / Kas turtus savus sutalpina saujoj...“ Apšvieta Bet įtakos padarė ir barokas, klasicizmas. Kristijonas Donelaitis K. Donelaitis – lietuvių grožinės literatūros pradininkas, poetas, kūręs XVIII a. Mažojoje Lietuvoje (Prūsijoje). „Juk jūs, ponai, mus, būrus, jau taip nustekenot, / Kad paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi pelėdas.“ (Dočio žodžiai, pasakyti teisme „Žiemos rūpesčiuose“) K. Donelaičio poema „Metai“ – tai pasakojimas apie būrų (lietuvių valstiečių) gyvenimą per vienerius metus Vyžlaukio valsčiuje. Visa tai praturtinama įspūdingais gamtos aprašymais. Žmogus turi mokytis iš gamtos, nes ji natūrali, sukurta Dievo ir išsaugojusi jo idealią tvarką. Žmogus gali ir klysti (vaizduojami nenaudėliai būrai – geriantys, besimušantys, netvarkingi ir tinginiai). Bet būrai klysta dėl savo nemokšiškumo ir išmokomi tingėti baudžiavos (dirba ponui verčiami), o ponai blogi iš prigimties. Kiekvienas veikėjas įprasmina kokį nors ryškų charakterio bruožą. Šaltyšius (kaimo seniūnas) Pričkus veikia visose poemos dalyse. Jis rikiuoja žmonių darbus, kaip saulelė – gamtos gyvenimą. Ir miršta Pričkus žiemą sumuštas pono, nes neva pavogęs truputį pinigų. Jo ir Krizo gyvenimas (Krizas buvo turtingas, gerbiamas, bet vėliau visko netenka ir tampa elgeta) įprasmina baroko idėją, kad žmogaus sėkmė laikina. Pasakotojas kritikuoja nenaudėlius būrus, bet vis tiek ne taip griežtai, kaip smerkia ponus. Daug kritikos susilaukia vokiečiai, kurie buvo atkelti į lietuvių gyventas vietas, kai šie mirė nuo maro. Vokiečiai iš aukšto žiūri į būrus, todėl pasakotojas jiems nepalankus. Taip pat kritikuojami lietuviai, besižavintys vokiečių kultūra. K. Donelaitis tarsi pranašas įžvelgia tiesą: jei būrai toliau žavėsis kitataučių kultūra, mėgdžios jų madas, kalbės vokiškai, tai greitai taps tokie pat. Praėjus apie 50 metų būrų neliko – jie prarado lietuviškumą ir susiliejo su vokiečiais. Tvarkos saugotojas – krikščioniškasis Dievas. Jei žmogus pataikauja kūniškiems malonumams, jis nusigręžia nuo Dievo. Galbūt Žemėje kartais pritrūksta teisingumo, bet Dievas kaltuosius vis tiek nubaus. K. Donelaitis vaizduoja ir vieną maištininką – tai nenaudėlis Dočys. Žiemą pritrūkęs maisto jis liepia bernui eiti varnų šaudyti. Tas bešaudydamas padega stogą ir papūtus stipriam vėjui supleška pusės kaimo trobų stogai. Tai baisi nelaimė, ypač žiemą. Dočys teisme pasako maištingą kalbą – apkaltina ponus dėl būrų nuskurdinimo. Romantizmas Adomas Mickevičius A. Mickevičius – lietuvių kilmės lenkų kalba rašęs poetas romantikas, kurio lyrika padarė įtaką ne tik lietuvių, lenkų, bet ir kitų Europos tautų poezijai. Tai maištininkas, kartu su draugu T. Zanu įkūręs slaptą Filomatų draugiją, per kurios susirinkimus buvo kalbama apie laisvę, lygybę, valstybės atgaivinimą. Mickevičius buvo suimtas, kalinamas Bazilijonų vienuolyne, daugelį metų išgyveno tremtyje. Citata „Aukštų padangių aš – ne žemumų - sūnus!“ (Atsiskyrėlio žodžiai iš „Vėlinių“) „Viena lemtis man paskirta su ja, / Ir ta pati žvaigždė mums švietė danguje.“ (Gustavo žodžiai iš „Vėlinių“) Poetas žavėjosi garsiuoju anglų romantiku, „tamsiuoju genijumi“ Baironu. 1818 – 1819 m. spaudoje pasirodė pirmieji A. Mickevičiaus kūriniai. Eilėraščiuose A. Mickevičius poetizuoja romantikų ypač branginamas vertybes – veržlią jaunystę, tragiškai besibaigiančią meilę (poetas buvo pats stipriai įsimylėjęs Marilę Vereščak, bet mylimoji ištekėjo už vyresnio, bet turtingo ir įtakingo grafo, dėl ko Mickevičius labai kentėjo), laisvę. Parašė daug sonetų (kai kurie skirti įamžinti mylimosios Marilės atminimą, kiti sukurti keliaujant Kryme). „Vėlinės“ – tai kūrinys, kuriame mistika susipina su kančios dėl laisvės ir nelaimingos meilės vaizdais. Pagrindinis jo herojus – Gustavas, dar vadinamas Atsiskyrėliu ir Konradu. Jautrus ir apsišvietęs jaunuolis įsimyli, bet mylimoji išteka už kito. Kankinamas gilaus skausmo, jis tampa atsiskyrėliu, kuris labiau panašus į šmėklą, nei į gyvą žmogų. O vėliau meilę pakeičia ryžtas kovoti už tėvynės laivę. Šiame kūrinyje Mickevičius įamžino savo nelaimingų draugų, Filomatų ir Filaretų draugijų narių, ir savo paties likimą. Romantizmas Antanas Baranauskas A. Baranauskas – lietuvių poetas romantikas, geriausius savo kūrinius sukūręs jaunystėje. Per trejus metus (1858 – 1859) poetas sukūrė kelis kūrinius, kuriuos vadino giesmėmis. Svarbiausias iš jų – poema „Anykščių šilelis“. Citata Mintį sukurti didesnį kūrinį poetas buvo išsakęs Karolinai Praniauskaitei, poetei, su kuria susirašinėjo: „Ilgesingoje puikioje giesmėje broliams / Iš storų praeities pelėsių prikelti / Tolimus mirusių amžių prisiminimus, / juos papuošti nuostabiu svajonės žiedu.“ (A. Baranauskas) . Poema „Anykščių sielis“ sukurta per dvejas vasaros atostogas Anykščiuose. Ji buvo išspausdinta 1860 – 1861 m. Lauryno Ivinskio kalendoriuje. Poemą sudaro dvi dalys, kurias jungia miško tema. Pasakotojas žavisi buvusiu girios grožiu pirmojoje dalyje. Visas pasakiškas šilelio vaizdas gimsta vaizduotėje, ilgesingai susimąsčius pasakotojui. Kūrinyje ne tik atskleidžiamas miško grožis, bet ir iškyla ypatinga pasakotojo figūra. Nors jis tarsi lieka „už kadro“, bet suprantame, kad tai neeilinių gabumų (lakios vaizduotės, subtilaus skonio, puikiai pažįstantis šilelio gyvenimą, savitai jaučiantis liaudies kūrybą) žmogus. Tai kūrėjas, gebantis tarsi senų laikų žynys prikelti praeitį. Antrojoje poemos dalyje gretinamas šilelio ir lietuvių tautos likimas. Lietuviai nuo senų senovės gerbę girią, net nedrįsę sveikų medžių kirsti. Vėliau, atėjus badmečiui, šilelis pats paraginęs žmonės jį kirsti, kad šie galėtų išgyventi. Miškas aukojasi dėl žmonių. Bet vėliau vyksta dvasinis nuosmukis ir žmonės tampa godūs – mišką kerta dėl pelno, nors galėtų išgyventi ir be to. Dar blogiau, kai Lietuvą užima caro valdžia. Valdininkai rūpinasi tik galimybe pasipelnyti. Antrojoje dalyje, panašiai kaip M. Husoviano „Giesmėje apie stumbrą“ rašoma, kad miškas ir vaistų, ir maisto, ir apavą duodavęs lietuviui. Senovėje gyvenę žmonės ne tik labiau vertino mišką, bet ir geriau gebėjo jo gėrybės panaudoti. Vincas Kudirka V. Kudirka – vienas įtakingiausių tautinio sąjūdžio ideologų, poetas, prozininkas bei žymus publicistas, gyvenęs XIX a. antrojoje pusėje (1858 – 1899). Jis visą gyvenimą skyrė lietuvių tautai žadinti, šviesti, siekė Lietuvoje skleisti europietiškus demokratijos principus, priartinti Vakarų Europos literatūrą ir kultūrą. Citata Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus Ir dirvos ne‘pleiski! Tuomet, kada jausi, Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus, Vėlu juk prie darbo: nesėsi – nepjausi. (V. Kudirka.„Labora!“) Ypatinga V. Kudirkos asmenybė. Tai laisvo mąstymo ir maištingos prigimties žmogus. Jis nepaklūsta tėvams ir kunigų seminariją iškeičia į studijas Varšuvos universitete. Netekęs paramos iš namų (tėvas nepritaria sūnaus pasirinkimui) menininkas gyvena skurdžiai, todėl suserga džiova. Nepaisydamas silpnėjančios sveikatos, jis tampa aktyviu lietuvių išsivadavimo judėjimo dalyviu: stengiasi apsišvietusius lietuvius įtraukti į kultūrinę veiklą. Paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį poetas visiškai atsidėjo kūrybai. Jis buvo pagrindinis „Varpo“ žurnalistas ir redaktorius – parašė daug publicistinių straipsnių, pasaulio politikos, ekonomikos ir kultūros apžvalgų. V. Kudirka sukūrė 15 eilėraščių, bet jie nusako esmines poeto gyvenimo pažiūras. Kudirka sukūrė ir Lietuvos himną – „Tautišką giesmę“. Visuose savo kūriniuose rašytojas pirmiausiai kėlė žmoniškumo kriterijų, o svarbiausios vertybės buvo tėvynės gerovė ir laisvė. Kudirka ragino priešintis neteisybei. Ragindamas priešintis Kudirka tikėjosi padėsiąs kurti modernią Lietuvos visuomenę ir valstybę, įsitvirtinančią Europoje. Jo manymu, doras žmogus negali likti nuošalyje nuo svarbių tėvynei ir tautai darbų. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Labora!“ (lot. – dirbk) raginama svarbiausius darbus atlikti jaunystėje, kol „dega krūtinėj šventa ugnis toji“ , kol žmogus yra veržlus, stiprus, tiki idealais. Siekti, anot lyrinio „aš“, reikia tik doro ir aukšto idealo. Jei to nedarysi, gali gyvenimas būti beprasmis, o žmogus nueis į kapą be „likusio ženklo, kad žmogumi buvęs“. Romantizmas Jonas Mačiulis - Maironis Maironis – iškiliausias tautinio atgimimo poetas romantikas, padėjęs pagrindus šiuolaikinei lietuvių lyrikai. Citata „Monotoniškame, kartais ir pilkame žmogaus gyvenime būna valandėlių, deja, per trumpų, kai tau švysteli kažkoks naujas spindulys, atskrenda kažkoks šnibždesys iš nežinomos, tolimos, šviesios šalies.“ (Maironis) Tik užmirusios mūsų krūtinės be žado, Be idėjos, be vado. (Maironis. „Aš norėčiau prikelti“) J. Mačiulio kūrybos kelias prasidėjo 1885 m., kai Zvalionio slapyvardžiu išspausdino pirmąjį eil. „Aušroje“. Pirmas „Pavasario balsų“ leidimas išėjo 1895 m. Tilžėje. Vėliau Maironis išleido dar tris pataisytus ir papildytus leidimus, bet rinkinio pavadinimo nekeitė: poetui buvo svarbi „pavasario balsų“ metafora, išreiškianti gyvenamojo meto ir jo kūrybos dvasią. Pavasaris įprasmina ne tik poeto jaunystę, bet ir visos tautos, išgyvenančios tautinį atgimimą, veržlumą. „Balsai“ primena, kad daugybė žmonių paaukojo gyvenimą, kad Lietuva taptų laisva valstybe. Kartu tai ir gamtos, kurią taip mylėjo Maironis, vaizdinys. Tėvynės grožis, jos kraštovaizdis, skaudus jos likimas – svarbios nuo pat pirmojo kūrinio lietuvių kalba temos (iš pradžių J. Mačiulis kūrė lenkų k.). Maironio tėvynė paprastai tarsi aprėpiama vienu žvilgsniu – kuriama plati panorama. Realizmas Jonas Biliūnas Jonas Biliūnas – rašytojas realistas, lietuvių lyrinės prozos pradininkas, geriausius kūrinius parašęs XX a. pirmajame dešimtmetyje. Šis rašytojas – vienas žymiausių psichologizmo pradininkų lietuvių literatūroje. Patys gražiausi, patys šviesiausi J. Biliūno kūriniai sukurti jau tada, kai jis tikrai žinojo mirsiąs. J. Biliūnas rašo apie gyvenimo nuskriaustus žmones, gyvūnus. Užuojauta skriaudžiamajam – pagrindinė rašytojo moralinė nuostata. Psichologinė moralinė rašytojo patirtis pateikiama p kaip meninė tiesa, kaip vertybių sistema. Šio rašytojo novelėse pasakotojas dažnai yra ir kūrinio veikėjas, kartais net pagrindinis (aps. „Vagis“). Kurdamas personažo charakterį J. Biliūnas dėmesį sutelkia į moralinį konfliktą, žmogaus išgyvenimus dėl savo kaltės ir atsakomybės. Novelė „Vagis“ – tai žmogaus, padariusio didžiausią piktadarystę – nužudžiusio žmogų – išpažintis. Kaip ir Dž. Baironas dramoje „Kainas“, J. Biliūnas vaizduoja dorą žmogų, patekusį į likimo pinkles. Nužudoma staiga. Noras išgelbėti mylimą žirgą toks didelis, kad nebepagalvojama apie galimas pasekmes. Rodos, viskas – nutikimo aplinkybės („burlokas“ apsiginklavęs – ko gero, būtų šovęs), užmuštojo nuodėmingumas (jis – arkliavagis), net kunigas ir žmona – pasakotojo pusėje, bet nusikaltėlį visą gyvenimą graužia sąžinė – griežčiausia iš teisėjų. Net novelės pavadinimas („Vagis“) galėtų būti keleriopai suprantamas: viena vertus, vagis užmušamas, kita vertus, jis „pavagia“ viso Jokūbo gyvenimo ramybę, o ir pats veikėjas tampa savotišku vagimi – atima arkliavagio gyvybę. Sudėtinga, kaip sudėtingas yra ir pats žmogaus gyvenimas. Novelė „Ubagas“ – tai pasakojimas apie skaudų įvykį – nedėkingas sūnus išvaro iš namų seną tėvą, nors šis jam visada buvo geras ir dar ūkį perdavė. Negana to, viską mato anūkai. Koks neigiamas pavyzdys – sunku net numatyti, kokie žmonės jie išaugs! Pasakotojas, labai primenantis patį autorių – ligotas, ką tik grįžęs iš užsienio į tėviškę – vienintelis nuoširdžiai užjaučia senuką, bet gali tik pagarbą išsakyti ir duonos, ir tai ne savos, reikę pasiūlyti. Vėl rašytojas į viską žvelgia per humanizmo šydą – niekas nekaltina atvirai sūnaus, neanalizuoja, kodėl toks geras žmogus užaugino tokį baisų sūnų. Daug svarbiau yra tai, kaip pasakotojas reaguoja į senelio situaciją – jaunuolį užvaldo kaltės už visus vaikus, neatsilyginančius tėvams geruoju, jausmas. Biliūno kūriniuose nuolat kartojama ta pati situaciją – kaip elgiasi žmogus susidūręs su blogiu? Į tai yra vienareikšmis atsakymas - žmogus keičiasi. Apysaka „Liūdna pasaka“ – tai rašytojo gulbės giesmė. Jos įžanga „Baltasai šešėlis“ (autorius vadina „prakalbos vietoje“) kartu yra ir savarankiškas kūrinys, parašytas 1906 m. Tai eilėraštis proza. Į jautimą, nuojautą kūrinyje sutelkiama dvasinė energija. Tai švelnus didžiulės meilės išsakymas. Du žmonės skirti vienas kitam. Net praeitis, kai jie vienas kito dar nepažinojo, pripildyta nuojautos, kad tas vienintelis žmogus kažkur būtinai yra – jis yra nujaučiamas. Jo nušviestas visas kūrinys – be to vienintelio žmogaus gyvenimas beprasmis. Pagrindinis apysakos veiksmas vaizduoja praeitį, 1863 metų sukilimo metus ir jo slopinimą, ir visa tai įrėminta pasakotojo dabarties. Į giedrą dviejų jaunų žmonių, Petro ir Juozapotos, gyvenimą įsiveržia istorijos įvykiai. Petras išeina į sukilimą, o Juozapota jo ilgisi ir nerimauja. Pranašingas baisus sapnas, kurį susapnuoja moteris, deja, išsipildo – Petras pakariamas už dalyvavimą sukilime, o Juozapota netenka laukiamo vaiko ir išprotėja. Šios šeimos likimas – tai vienas iš daugybės pavyzdžių, kaip istorijos įvykiai sugriauna žmonių gyvenimą. Neoromantizmas Juozas Tumas - Vaižgantas Vaižgantas – viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, tautinio atgimimo, o kartu ir moderniosios kultūros reiškėjas. J. Tumas – Vaižgantas tapo mylimiausiu savo meto žmogumi, pasižymėjo tolerancija ir palankumu. Jis sakė: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!