Sąvoka „romantizmas” imta vartoti maždaug tarp 1797 ir 1800 m. Jo priešpriešai – senajam, arba antikiniam, menui buvo duotas klasikinio meno vardas. Tiek F. Schilleris ir Goethe, tiek broliai Schlegeliai ar Novalis apie romantizmą ir klasicizmą kalba kaip apie du skirtingus to paties dvasinio turinio išraiškos pavidalus.
Lietuvoje jau nuo XIX a. pabaigos ryškėja lietuviškajam kultūriniam arealui neįprasta priešprieša tarp idealizmo ir materializmo. Kiekviena šių tendencijų savo siekius įkūnija kultūriniu „Aušros“ ir „Varpo“ pavidalu.
Idealistinę kryptį ima ginti ir įtvirtinti vokiečių kultūros atstovas, organiškai įaugęs į lietuvių kultūrą,- Jurgis Zauerveinas, o materializmo sparną- J. Mačys – Kėkštas garsiojoje polemikoje „apie dvasią ir medegą“, vykusioje „Aušroje“ 1885 – 1886 m.
Literatūros baruose priešprieša tarp idealizmo ir materializmo transformuojasi į XX a. pradžioje įsisąmonintą priešpriešą tarp realizmo ir romantizmo. Pirmoji romantiškąją dvasią imasi ginti S. Čiurlionienė, jos idėjas palaiko J. Herbačiauskas, vėliau B. Sruoga.
Jau Nepriklausomoje Lietuvoje idealistinės pasaulėvokos aktualumo problemą atgaivina Vaižgantas „Židinyje“ (1927 , Nr.10) pasirodžiusiu straipsniu „Romantiškasis idealizmas sugrįžta“. Šiame straipsnyje Vaižgantas visą žmonijos raidą interpretuoja kaip materializmo ir idealizmo kovą, o amžiaus blogybes sieja su materialistinės pasaulėvokos įsigalėjimu. Vaižgantas apsibrėžia sisteminius savo koncepcijos rėmus, tačiau juos bent iš dalies sutapatina su istoriniais romantizmo rėmais :romantizmas tapatus idealizmui, tad yra dieviškojo poliaus atstovas. Vaižgantas bando teoriškai konkretizuoti romantizmą kaip kultūrinę epochą, tačiau apibendrina būtent „temperamentiniu“ pagrindu – romantizmą ne kaip estetinę koncepciją, bet kaip „esminį žmogaus sielos pasireiškimą“ („Židinys“, 234).
Vaižganto manymu, kitais prigimtiniais romantizmo požymiais tampa intravertiškumas ir jausmingumas: „romantizmas yra širdies, sielos dalykas, nuotaika, kuri viską nudažo maloniu liūdesiu, kaip rudens rūkeliu, ir sukelia pasiilgimus. Romantiškieji jausmai tedera jautrioms širdims ir protams, kurie amžių dvasią tiria“ ( ten pat:221). Vaižganto supratimu, romantizmas yra būtent tai, ką vadiname jausminguoju meno tipu ir kuris būdingas ne tik istoriškai konkrečiam momentui, bet kaip žmogaus sielos pasireiškimo forma ar tos formos ypatumas būdingas visiems laikams ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!