Romantizmas (XVIII a. pab. – XIX a. pr.)

 R O M A N T I Z M A S (XVIII a. pab. – XIX a. pr.) Apie romantizmą pasaulyje: Romantizmas – XVIII a. pabaigoje–XIX a. Europos ir Šiaurės Amerikos kultūros epocha, turėjusi ilgalaikį poveikį meno, filosofijos tradicijai, politiniam ir socialiniam gyvenimui. Romantizmas išreiškė Vakarų civilizacijos Naujųjų laikų žmogaus mentaliteto kaitą, lėmusią modernizmo ir postmodernizmo epochų pobūdį. Romantizmo kultūra susiformavo kaip reakcija į XVIII a. pabaigos–XIX a. modernizacijos procesus: visuomenės pasaulietėjimą, mokslinio pasaulėvaizdžio įsivyravimą kultūroje, industrinių visuomenių, kapitalistinės ekonomikos įsigalėjimą. Romantizmas yra daugialypis reiškinys, atliepęs skirtingų kraštų, kuriuose reiškėsi, kultūrinius, socialinius, politinius procesus. Pavadinimas susijęs su Viduramžių riterine literatūra, parašyta romanų kalbomis, bei šios epochos lyrinės ar herojinės dainos žanru – romansu. Jis visų pirma nurodo pakitusius, palyginti su ankstesnėmis epochomis, meninės kūrybos orientyrus: Romantizmo menininkai nuo Antikos atsigręžė į Viduramžius – religingumo, tikėjimo stebuklais, mistinių išgyvenimų ir pirminio, nesuvaržyto emocingumo epochą. Epochą, kurioje matytos ir originalių tautinių kultūrų, nesekančių „svetimais pavyzdžiais“, ištakos. Ši epocha pažadino mokslo žinių troškimą. Kilo nenumaldomas smalsumas, noras eksperimentuoti visose srityse, antkapinių paminklų manija, domėjimasis požemiais, gamtos stichijomis. Pagrindinis romanų (pats populiariausias ano meto žanras po melodramos) herojus – jau nebe švelnaus būdo laukinis ir ne kilnus tėvas, o plėšikas, apsimetęs kovotoju už teisybę nedorėlis, įtartinas vienuolis arba ,,miško žmogus’’. Romantizmo menas ir literatūra: Romantinės literatūros stilius nėra vieningas kaip klasicizmo, bet pagrindinės formos naujovės kilo iš poreikio perteikti žmogaus psichologinį charakterį ir vidinę būseną (intymi, emocinga kalba, laisva ir neišbaigta teksto kompozicija). Literatūrinio stiliaus kaita Romantizmo epochoje išreiškė svarbų mentaliteto pokytį – naują žmogaus, jo ryšių su kitais, vietos pasaulyje sampratą. Romantizmo mene ir filosofijoje žmogus suvokiamas kaip nuo bendruomenės atsiskyręs, unikalus individas, pasižymintis savitu vidiniu gyvenimu, psichikos gelme. Ši žmogaus psichologinio pasaulio idėja buvo susieta su kūrybos poreikiu: kas mes esame, sužinome tik išreiškę tai kalba, vaizdu, garsu, pasitelkę ne tik mąstymo, bet ir jausmų bei vaizduotės galias. Ankstesnėms epochoms būdingą mimetinį meno pobūdį (menas perteikia tai, kas yra išorinėje tikrovėje) keitė ekspresinė meno samprata (menas išreiškia vidinę asmens tikrovę, jo santykį su pasauliu). Kiekvieno individo vidinės gelmės išraiška yra nepakartojama ir originali. Originalumo idėja buvo dar viena epochinės reikšmės naujovė, ypač paveikusi meninės kūrybos pobūdį. Ansktesnių epochų menininkui kur kas svarbiau, nei išreikšti kūrinyje savo individualybę, buvo „sekti gamtą“ (imituoti tikrovę), taip pat tęsti tradiciją, teikti malonumą, pamokyti. Romantizmo kūryboje vertinta nepakartojama kūrybinė vaizduotė, ėmė nykti tradicinis žanrų kanonas ir klasicistinė stilių hierarchija. Nuo Romantizmo laikų iki pat šių dienų didelė asmens vertė tebėra kūrybiškumas, gebėjimas originaliai reikštis. Romantizmo menas – tai ir reakcija į vis didėjantį mokslinio bei religinio pasaulėvaizdžio atsiskyrimą. Romantikams buvo nepriimtina racionalistinė pasaulio kaip mechanizmo samprata, kuria rėmėsi Apšvietos žmogaus instrumentinis protas, siekęs technologiškai užvaldyti gamtą. Gamtamokslis pasaulio aiškinimas paliko žmogų „nustebuklintoje“, „atkerėtoje“ tikrovėje, praradusioje gelmės ir kosminės vienovės matmenį. Romantizmo kūryboje siekiama išlaikyti tradicinės religinės, kosminės pasaulėjautos elementus. Čia pasaulis suvokiamas kaip gyvas organizmas, apimantis pojūčiais patiriamą ir tai patirčiai neprieinamą sferą, pasiekiamą vien kūrybine, religine intuicija ar mitologine vaizduote (Adomo Mickevičiaus Baladės ir romansai, Ponas Tadas; Antano Baranausko Anykščių šilelis). Religiniais vaizdiniais neretai reiškiama ir istorinė Romantizmo sąmonė – žmogaus buvimas laike suvokiamas kaip metafizinė kelionė iš prarastojo į atgautąjį rojų, kaip Dievo, žmogaus ir tautos sąveikos laukas (Mickevičiaus Vėlinės; Baranausko Kelionė Petaburkan). • https://www.nemoku.lt/romantizmas-konspektas-71O.htm/1 • http://www.šaltiniai.info/index/details/1020 Apie romantizmą Lietuvoje: XIX amžius – modernizacijos, pramoninės revoliucijos, imperijų klestėjimo, modernių tautų formavosi, visuomeninių judėjimų amžius – Lietuvoje prasidėjo politine Abiejų Tautų Respublikos griūtimi. Per trečiąjį Respublikos padalijimą 1795 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija buvo aneksuota Rusijos imperijos. Lietuvos visuomenė tai patyrė kaip didelį sukrėtimą, taikliai apibūdintą LDK poeto Juozapo Moreliovskio (1777–1845) lenkų kalba tais metais parašytose „Raudose“: „Lenkas šiandien jau be lenkiškumo, lietuvis – be lietuviškumo“. Vėliau tokią jauseną su karčiu žemaitišku humoru išsakė XIX a. pr. lietuvių poetas, istorikas ir kalbininkas mėgėjas Dionizas Poška (1764–1830): „Norint lenkiškai šokinėti moku,/Bet jau dabarčion ir kazoką šoku“. Per visą XIX – carinės prievartos – amžių Lietuvos visuomenė ieškojo būdų, kaip, praradus valstybę, išlikti tauta. Abiejų Tautų Respublika, anot Česlovo Milošo, išnyko iš žemėlapio, bet neišnyko iš jos piliečių atminties. Keliskart siekta prarastą valstybę atkurti pasipriešinimo ir išsivadavimo kovose. Jos supurtydavo Lietuvos ir Lenkijos visuomenę kas du tris dešimtmečius, kaskart, kai tik užaugdavo nauja karta, pajėgi atlikti tėvynės gynimo pareigą, perduodamą tėvų ir senelių nuo Tado Kosciuškos sukilimo 1794-aisiais. Buvę Respublikos piliečiai XIX a. pradžioje valstybingumo atkūrimo viltis siejo su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu, dalyvavo nesėkmingame Prancūzijos–Rusijos kare 1812 m. kaip Napoleono kariai. Atkurti buvusią Respubliką siekta Lietuvos ir Lenkijos sukilimuose prieš Rusijos imperiją 1830–1831 ir 1863 m. Nelaisvame krašte literatūra tapo svarbi patriotinių, rezistencinių ir revoliucinių nuostatų reiškėja bei skleidėja. Žymus lenkų Romantizmo poetas, VU absolventas Julius Slovackis (1809–1849) užaugęs Vilniuje, 1830–1831 m. sukilimo metu sukurtoje „Lietuvių legionų giesmėje“ perteikė šios kovos entuziazmą: „Lietuva gyva! Lietuva gyva! / Saulė jai šlove suspindo, / Tiek širdžių Lietuvai plaka, / Tiek širdžių jau plakti nustojo. / [...] Mes už jas keršijom kardu, / Ir laisva mintim, ir laisva daina. / Sudreba priešai, – / Rūsti ta daina, / Tas žemaičių rago garsas.“ Adomas Mickevičius Biografinis kontekstas: • XIX a. I p. Lietuvos ir Lenkijos poetas romantikas, rašęs lenkų kalba apie tėvynės ilgesį, nelaimingą meilę, maištą, jaunų žmonių ryžtą keisti pasaulį, padėjęs romantinės poezijos pagrindus. • A.Mickevičius įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš carizmą. Jis visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. • Gimė Zaosėje netoli Naugarduko 1798m. gruodžio 24d. Baigęs mokslus universitete, A.Mickevičius išvyko į Kauną mokytojauti. • Ankstyvoji kūryba: Dar universitete A.Mickevičius uoliai studijavo lenkų ir kt. tautų literatūrą, mėgo F.Šilerio, J.V. Gėtės kūrinius, žavėjosi Žukovskio baladėmis, Dž. G. Bairono poemomis. • Pirmuosius eilėraščius parašė studentaudamas. Juose nesunkiai galima įžvelgti F.Šilerio kūrybos pėdsakus. • Poetas rašė balades, romansus, kt. žanrų kūrinius; 1822m. Vilniuje išėjo pirmasis eilėraščių rinkinys “Poezija”. • Lietuviškoji tematika A.Mickevičiaus kūryboje: Jau vaikystėje būsimasis poetas domėjosi senomis sakmėmis, vietinių gyventojų liaudies kūryba ir papročiais, o vėliau – Lietuvos istorija. Todėl įkvėpimo sėmėsi iš Lietuvos praeities, rašė lietuviškos tematikos kūrinius. Iš jų vienas reikšmingiausių – istorinės herojinės poemos “Gražina” ir “Konradas Valenrodas”. Jose vaizduojama kovų su kryžiuočiais epocha. Abi poemos yra ryškūs romantinės poezijos pavyzdžiai. 2021-01-27 Klasės darbas • Jo kūryba įkvėpė V.Kudirką, A.Baranauską, Maironį. • Filomatų draugijos narių šūkis – „Mokslas, dorybė, tėvynė!“ – poetui buvo idealas poezijoje ir šis šūkis atsispindi daugelyje jo kūrinių. • Poeto jaunystės poezijai būdinga laisvės, ir kovos prieš despotizmą tema. „Odė jaunystei“ • XIXa. Lietuva kentė carinę priespaudą. • A.M. romantikas, karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš carizmą. • Poetas priklauso Filomatų draugijai, kurios himnu tapo „Odė jaunystei“. Odė atskleidžia jaunimo siekius. • Kūrinyje ryškus nepasitenkinimas realybe ir siekis sukurti ryškesnį pasaulį. • Eilėraštyje teigiama, kad niekas neįstengs sulaikyti jaunystės veržlumo ir romantinio polėkio. • Jauno žmogaus idealai, tai – tarnystė žmonijai. Vienybė siekiant bendrų tikslų, noras kurti šviesią ateitį. Klausimai: 1. Ištrauka komponuojama kontrasto principu. Išrašykite, kurios dvi priešpriešų poros padeda ją kurti. Vaizduojamas gyvenimo prieštaringumas: 1. Netikras pasaulis, atitrūkimas nuo realybės. „Virš žemės negyvos/pakilsiu rojun, į kraštus“. 2. Kalbama apie realybę ir realius dalykus. „Visų bendroji laimė – mūs tikslai“ Jaunystė ir senatvė, žemė ir dangus. (Ryškus romantinės pasaulėjautos bruožas yra dviejų pasaulių – realaus, riboto ir idealaus, begalinio, svajojamo – priešprieša.) 2. Opozicijos išryškina skirtingą gyvenimo sampratą. Remdamiesi epochos kontekstu ir kūrinio siužetu, parašykite žmonių požiūrio į gyvenimą prieštaringumą. Jaunystė ir senatvė įveda skirtingą gyvenimo sampratą. Jauni žmonės idealistai, siekiantys didingų idealų, plačių užmojų, o seni žmonės – pasyvūs, nieko nebesiekiantys, pasitenkinantys tuo, ką turi, būdinga dvasinė stagnacija. Romantikos epochoje yra įprastas kontrasto principas ir priešprieša. Romantikoje viskas vyksta tarp realaus ir riboto – idealaus – begalinio pasaulio. Realus pasaulis blaškosi tarp riboto ir pernelyg idealizuoto pasaulio, neįveikiamų svajonių. Kūrinyje „Odė jaunystei“ yra reiškiamas jaunas ryžtas bei dvasios pakilumas, jaunuoliai buvo skatinami imtis didžių darbų, stotis į kovą su smurtu ir prievarta, romantinis dvasios pakilumo šlovinimas, kartu prieštaraujant tikrajai realybei „Be dvasios, bei širdies – tai griaučių minios!“, „O duok, jaunyste, man sparnus!“, „Virš žemės negyvos

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!