Neoromantizmas (XIX a. pab. – XX a. pr.)

Skaudžiai jaučiama tikrovės ir idealo nesantarvė. Ji - dramatiškų išgyvenimų, melancholiškų refleksijų, skepsio ar rezignacijos šaltinis. Kas gera ir bloga, didu ir žema, išsiskiria į du polius, o konfliktas tarp idealiosios ir realiosios gyvenimo plotmės skausmingai atskleidžiamas. Konfliktai vertinami krikščioniškosios moralės požiūriu.
Kūrėjo mintis sukuria veiksmo lauką, neapibrėžtą griežtais vietos ir laiko kontūrais. Istorinis koloritas išblukęs, nepaisoma istorinio konkretumo, akcentuojami tautiškumo momentai.
Realybė perkuriama, suromantinama, paverčiama pasaka ar svajone. Izoliuojamasi nuo socialinės aplinkos. Poetinė mintis ir išgyvenimas bręsta „paslaptingoje vienatvėje“. Realusis pasaulis atrodo suskilęs, priešingas ar svetimas kūrėjo asmenybei.
Neoromantizmo sąvoka miglota, nes ir pats judėjimas neturi aiškių kontūrų, organizacinio branduolio, vieningos linijos. Neoromantizmas – paskutinioji romantizmo stadija, sujungusi naujausius poetikos (realizmo, impresionizmo, simbolizmo) atradimus bei paneigusi antiidealistines estetines sąmonės apraiškas (natūralizmą, pozityvizmą). Menas, suvoktas kaip savita estetinė vertybė, siejamas su dvasiniu pasaulio pradu – Absoliutu, o per jį su gėriu ir tiesa. Menininko individualybė, meno autonomiškumas bei grožio savaiminė vertė atskiriama nuo naudos. Kūrinys – pasaulio idealaus ir realaus pradų estetinis harmonizavimas.
Dviejų pasaulių (realybės ir svajonių, pasakų) priešprieša. Trokštamas pasaulis – iliuzinis. Nėra visuotinio patoso, visuomeninių idealų, kurie skatintų maištauti. Dominuoja intymios temos, motyvai (meilės, kančios). Poetizuojama meilė. Gamtovaizdis įgyja pasakos bruožų. Kūrybos nacionalinio savitumo idėja. Idealistinio pasaulėvaizdžio atrama – religija. Dievybės idėja neturi kosminių mastelių, filosofinio aspekto kaip kad simbolistų kūryboje.
Egocentrinė išpažintinė lyrika. Žmogaus psichika tarp nepajudinamų vertybių: Tėvynės ir Dievo. Stiprūs pojūčiai, meilės išgyvenimai, ryšio su gamta gyvybinė energija. Katastrofizmo savijauta. Vienišumas. Panteistinis gamtos suvokimas. Emocinis konkretumas, subjektyvumas. „Aš“ dramatiškas, svajotojas, jautrus, trapus, linkęs į melancholiją, elegišką intymumą, švelnumą. Neapibrėžtas idealių vertybių ilgesys, amžinybės garantijų stoka, troškimas kuo nors tikėti - nuolatinės neišsprendžiamos žmogaus egzistencijos problemos. Psichologizmas. Folkloras, iš dalies orientalizmas – mėgstamiausi meninės vaizduotės šaltiniai.
Stiliaus bruožai
Tradicinių romantizmo formų ir bruožų jungimas su impresionizmo, simbolizmo formomis ir ypatybėmis. Polinkis į tautosakinę tradiciją (pasaka, daina, rauda, liaudiški frazeologizmai). Intymi pasakojimo tonacija....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!