Vincas Krėvė-Mickevičius (Modernizmas, neoromantizmas XIX-XX a.)

Vincas Krėvė-Mickevičius (Modernizmas, neoromantizmas XIX-XX a.) Kūrybos temos  Meilė tėvynei  Įsipareigojimas tėvynei  Žmogaus ir visuomenės netobulumas  Gyvenimo pilnatvė  Dramatiška pasirinkimo situacija  Jausmo ir proto kova  Heroizmas  Meilė  Išmintis  Žmogaus orumas  Moters tema  Asmuo istorijos/politikos verpetuose  Valdovo drama Jausmo ir proto kova V. Krėvės dramoje „Skirgaila“ Viena pagrindinių V.Krėvės istorinėje dramoje „Skirgaila“ kuriamo herojaus Skirgailos tragizmo priežasčių yra jo nuolatinė jausmo ir proto kova. Nesugebėjimas suderinti to, ko nori ir kur link krypsta paties valdovo širdis, su valdovo pareiga priverčia jį nuolatos abejoti dėl jo, kaip valdovo ir kaip žmogaus, pasirinkimų. Kaip būdinga ir kitų neoromantizmoatstovų kūrybai, šiuo laikotarpiu sukurtoje dramoje vyrauja tautinė tematika, gręžiamasi į istoriją. „Skirgailoje“ vaizduojama istorinė lietuvių padėtis yra labai artima realiai XIVa. pab. Lietuvoje vyravusiai padėčiai. XIVa. pab. Europos kultūros lygis buvo apibūdinamas kaip universitetų kultūra, tačiau Lietuva tuo metu dar buvo pagoniška šalis, kurioje nebuvo rašto, taigi vienintelis kelias Lietuvai buvo priimti krikščionybę, ką tikrasis valdovas ir buvo priverstas padaryti. V.Krėvės „Skirgaila“ pirmoji klasikinė lietuvių tragedija, apimanti vieną svarbiausių temų, politinį – religinį konfliktą tarp Lietuvos ir Lenkijos kryžiuočių ordino, norinčio Lietuvos krikšto. Čia autorius valdovą parodo kaip Lietuvos likimo nulėmėją. Skirgailai tenka sunkus uždavinys – rinktis tarp krikščionybe prisidengusių priešų, kurie kėsinasi į Lietuvos žemes, ir tarp savo tėvynainių, vaidilų, ginančių senąjį lietuvių tikėjimą – pagonybę, papročius bei tradicijas. Skirgaila nori savo žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiksmais griaudamas įsisenėjusias gyvenimo normas atneša žmonėms daug sukrėtimų ir nepasitenkinimo: „Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta.“ Nors paties Skirgailos širdis linksta pagonybės ir senųjų dievųlink, tačiau aštriu protu pasižymintis valdovas („Valdovas aš, o ne brolis”) turi pasirinkti tai, kas geriausia jo šaliai – kritiškai vertinamos krikščionybės priėmimą ir tokiu būdu neleisti priešams toliau kėsintis į Lietuvą. Visame kūrinyje Skirgailai tenka spręsti jo šaliai svarbius klausimus, susijusius su jos ateitimi. O negalėjimas suderinti šių klausimų sprendimų su tuo, ką jis jaučia kaip žmogus, ir tuo, ką galvoja kaip geras valdovas, jį priveda prie nužmogėjimo ir moralinio pralaimėjimo. Kontekstai  V.Krėvė, kaip ir Skirgaila, buvo prieštaraujanti, svyruojanti bei abejojanti asmenybė.  Daugelis V.Krėvės veikėjų – išskirtinės asmenybės, trokštančios gyventi kitaip, negalinčios prisitaikyti prie gyvenimo.  V.Krėvė domėjosi Lietuvos istorija ir tautosaka.  Vaižgantas piktinosi, kad dramoje „Skirgaila" aukštinama pagonių ideologija, o krikščionybė žeminama, kiti, kad ir vokietis Keleris yra patrauklus herojus, o lietuvis Skirgaila- atstumiantis.  Kostas Korsakas, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas „Skirgailą“ pripažino pasaulinio lygio dramos veikalu.  „Skirgailoje" yra deheroizuojama ir istorija, ir pagrindinis veikėjas.  Vaizduodamas dramatiškose aplinkybėse atsidūrusius herojus, kurie atkakliai siekė savo tikslo, V. Krėvė žadino užguitos tautos žmonių pasitikėjimą savimi. Citatos  „Matysim kas daugiau gali, tavo dievas ar Lietuvos valdovas.”  „Aš visuomet noriu gero, bet nežinau, kaip tai pasiekti.“  „Aš myliu tuos, kurie gyvena ten, miškuose ir laukuose, ir sunkiai vargsta, kaip tu visuomet man esi sakęs, bet gal todėl ir myliu, kad jų nepažįstu. Juk jie turi būti tokie patys kaip aš ir tu.”  „Patsai aš užsidarysiu paveldėtoje iš tėvo pily, kad nematytau ir negirdėtau nieko...”  „Aš visuomet klysdavau.”  „Bijau, kad vėl klystu.” Biografija Vincas Krėvė (Vincas Mickevičius) gimė 1882 m. Subartonyse, netoli Merkinės. Iš pradžių mokėsi pas daraktorių, paskui Merkinės mokykloje. Peterburge išlaikęs gimnazijos keturių klasių kurso egzaminą, įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, iš kurios po dvejų metų išėjo. Kadangi Lietuvoje buvo uždarytos visos mokyklos, 1904 m. išvyko studijuoti svetur ir per ketverius metus baigė du universitetus: Lvove įgijo filosofijos daktaro laipsnį, Kijevo universitete už diplominį darbą „Indoeuropiečių protėvynė" gavo didįjį aukso medalį. Mokslininko karjera buvo garantuota, tačiau V. Krėvė išvyko mokytojauti į Baku. Ten berniukų realinėje gimnazijoje 1909-1920 m. dėstė rusų literatūrą, rašė mokslinius darbus, visuomenei skaitė paskaitas apie Rytų religijas. Pirmuosius kūrinius išspausdino 1909 m. 1920 m. grįžo į Kauną, dirbo profesoriumi Kauno, vėliau Vilniaus universitetuose, redagavo per dešimtį mokslinių ir publicistinių leidinių, rinko ir skelbė tautosaką, buvo įsitraukęs į politinę veiklą. Artėjant antrajai bolševikų okupacijai 1944 m. pasitraukė į Austriją, vėliau persikėlė į JAV. Pensilvanijos universitete dėstė rusų ir lenkų kalbas bei literatūras. Mirė 1954 m. Amerikoje, netoli Filadelfijos. 1992 m. perlaidotas gimtinės kapinėse Subartonyse. Kūrybos bruožai l . V. Krėvės kūrybą sunku įsprausti į vienos kurios nors literatūros krypties rėmus. Sodrūs, tikroviški kaimo buities vaizdai, į kuriuos žvelgiama romantiko akimis, senojo kaimo žmogaus poetizavimas (apsakymų rinkinys „Šiaudinėj pa­stogėj", 1921-1922, apysaka „Raganius", 1939), atsigręžimas į herojišką tautos praeitį („Dainavos šalies senų žmonių padavimai", 1913), nepritampančio, maištaujančio žmogaus paveikslas (drama „Šarūnas", 1911) rodo V. Krėvės kūrybą esant daugiau romantinę nei realistinę. 2. Ieškodamas lietuviškos dvasios savitumo, V. Krėvė, kaip ir kiti XX a. pradžios neoromantikai, nukreipė žvilgsnį į praeitį - dramose, padavimuose dėmesys sutelkiamas į pagonybės laikus, kuriami stiprūs, maksimalių siekių charakteriai, prozoje vaizduojami tradiciškai tebegyvenantys senieji Lietuvos kaimo žmonės, kurie, autoriaus požiūriu, dar yra išlaikę tautinio būdo individualumą, įkūnija esmines lietuviško charakterio savybes. Tokie yra išminčiai skerdžiai Lapinas („Skerdžius"), Gugis („Raganius"), „bedievis" Vainorus („Bedievis"). 3. Drama „Skirgaila" (1924), palyginti su XIX a. pabaigos draminiais kūriniais, yra pirma tikra drama lietuvių literatūroje. Visa, ko stigo anksčiau parašytoms lietuviškoms pjesėms, - konfliktą, nuolat stiprėjančią įtampą, draminį veiksmą, tragišką situaciją galima rasti „Skirgailoje". Tai keturių veiksmų draminis veikalas, kuriame dėmesys sutelkiamas į Lietuvos kunigaikščio Skirgailos tragediją: ambi­cingas valdovas, siekdamas keršto, pralaimi kaip žmogus - tampa tikru tironu. 4. Dramoje Lietuvos valdovą Skirgailą matome atsidūrusį tragiškoje padėtyje, kurios jis negali nei išvengti, nei pakeisti: Lietuva - jau pakrikštyta valstybė, kunigaikščio pilyje gyvena katalikų kunigas, svečiuojasi vokiečių riteriai, tačiau valdovo bendražygiai, ypač senasis vaidila Stardas, tiki senaisiais dievais, ilgisi laikų, kai buvo gerbiami šventi ąžuolynai. 5. Kaimyninių šalių pasiuntiniai, su kuriais Skirgailai tenka bendrauti, nepagarbiai atsiliepia apie niūrų ir rūmų etiketo nepaisantį Lietuvos valdovą, tačiau patys yra nė kiek ne geresni. Jie rūpinasi tik savo nauda, kurią dangsto tėvynės ir Bažnyčios vardu. Svetimšaliai pasiuntiniai dramoje vaizduojami kaip praradę riterystės vertybes - tiesumą ir atvirumą, žodžių ir darbų vienybę. Diplomatija ir apgaulė dramos pradžioje traktuojama kaip naujosios Europos ginklas, kurio vėliau, priverstas aplinkybių, griebiasi net Skirgaila. Konfliktas tarp tiesos ir melo, nuoširdumo ir veidmainystės, užsimezgęs dramos pradžioje, plėtojamas iki kūrinio pabaigos. 6. Vienas svarbiausių Skirgailos vidinio dramatizmo šaltinių yra proto ir jausmų konfliktas. Protu Skirgaila suvokia, kad reikia gelbėti ne senuosius dievus, o tautą. Tačiau širdyje jis jaučia pagarbą pagonių dievams ir slapta pritaria Stardui. 7. Skirgaila - tragiška asmenybė, nes nepajėgia suderinti valdovo pareigų ir noro būti laimingam, mylimam. Prievarta savo pilyje uždaręs Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, kad lenkams kaip kraitis neatitektų jos žemės, valdovas nori būti švelnus, trokšta meilės ir ramybės, net pasiryžta dėl kunigaikštytės atsisakyti sosto, tačiau ir čia patiria pralaimėjimą. Ona Duonutė, pamilusi vokiečių riterį Kelerį, atstumia Lietuvos valdovą. 4. Tragišką konfliktą dramoje stiprina ir Skirgailos priešininkas Keleris. Tai gudrus ir narsus karys, atvykęs į pilį kaip kaimyninės šalies pasiuntinys. Jis pamilsta Oną Duonutę ir pasiaukoja dėl jos garbės - neišsiduoda, kad buvo kunigaikštytės miegamajame, ir leidžiasi užkasamas gyvas. Moraliai Keleris stipresnis už Skirgailą, nes sugeba nepaisyti savo asmeninių interesų ir mirti dėl kitų. Paaukojęs gyvybę dėl moters garbės, jis lieka ištikimas viduramžių riterių kodeksui. Vincas Krėvė – Mickevičius. Valdovo deheroizmas dramoje „Skirgaila“ Vinco Mickevičiaus-Krėvės (1882–1954) biografija. Iš Dzūkijos kilęs rašytojas nuo mažens buvo rengiamas kunigystei, tačiau pašalintas iš Vilniaus dvasinės akademijos dėl pašaukimo stokos, o gal dėl per didelio apsiskaitymo, kovos už demokratiją V. Krėvė studijavo filosofiją ir kalbotyrą Ukrainoje, mokytojavo ir domėjosi Rytų kultūra Azerbaidžane. Gyvendamas Baku, V. Krėvė kūrė, o vasaromis, grįžęs į Lietuvą, rašytojas domėjosi tautosaka. 1920 m. V. Krėvė grįžo į Lietuvą, dirbo Lietuvos universitetuose, rinko ir publikavo tautosakos rinkinius, rašė straipsnius apie kultūrą. Be to, V. Krėvė buvo susijęs ir su politika, 1940 m. buvo ministru pirmininku. Per Antrąjį pasaulinį karą V. Mickevičius emigravo į Austriją, vėliau į JAV, dirbo dėstytoju Pensilvanijos universitete, tačiau JAV nepritapo ir norėjo būti palaidotas Lietuvoje. Kūryba. V. Krėvė slapyvardį pasirinko pagal ankstesnę senelio gyvenamąją vietą, kur Mickevičiai buvo vadinami Krėvėmis. Rašytojo gyvenimas buvo susijęs su skirtingomis kultūromis, tačiau svarbiausi kūrybos šaltiniai ir sukurti kūriniai buvo siejami su tautosaka ir tradicinės kaimo gyvensenos aprašymu. Romantizmo idėjų paveiktas, neoromantizmo krypčiai priskiriamas rašytojas kūrė maištingą, tačiau nuo tradicijų priklausantį veikėją, atsižvelgė į mitinę pasaulio santvarką, vaizdavo įvairius istorijos periodus, ypač viduramžius, ir kultūros ypatumus, kalbėjo apie laisvės siekį. Drama (tragedija) „Skirgaila“. Manoma, kad ūmaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Skirgailos nurodymu 1382 m. Krėvoje buvo nužudytas Kęstutis, be to, žinoma, kad Skirgaila buvo Jogailos pagalbininkas. Būtent antrasis aspektas aprašytas ir tragedijoje „Skirgaila“. 1924 m. sukurta drama dėl ryškaus konflikto, stiprėjančios įtampos ir kolizijos vadinama pirmąja tikra lietuvių drama. Kiekvienoje tragedijos dalyje („Tarp dviejų pasaulių“, „Aistrų sūkury“, „Palūžusios sielos“, „Bedugnė“) stiprėja įtampa, plėtojamas žmogaus ir valdovo konfliktas, paremtas proto ir širdies priešprieša. Lietuvos didysis kunigaikštis Skirgaila vaizduojamas kaip valdovas, tragiškasis herojus, kurio pečius užgulusi sunki našta: pagoniška Lietuva jau pakrikštyta, tačiau daugelis žmonių, ir pats Skirgaila, tiki pagonybe, nors valdovas supranta, jog pagonišką tautą ištiktų prūsų likimas. Valdovas prometėjiškai atsakingas už tautą: „Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti.“ Siekdamas žemių vientisumo, nenorėdamas atiduoti lenkams Jogailos pažadėtų Voluinės ir Podolės žemių („Aš myliu Lietuvą ir skaldyti jos dalimis niekam neleisiu

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!