Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje

„Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje“ Lietuvos įjungimas į Rusijos imperijos sudėtį (1795 m.) Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų Lietuva galutinai pateko Rusijos imperijos žinion. Rusijos valdžia norėjo integruoti naujai prijungtas žemes į imperiją, palaipsniui pašalindama senosios tvarkos likučius, taip pat siekė suformuoti lojalių, atsidavusių monarcho sostui piliečių sluoksnį. Caro valdžia stengėsi reguliuoti visuomeninį ir politinį gyvenimą, pamažu priintegruodama prijungtą kraštą į valstybę. Šios politikos įgyvendinimą lėmė tarptautinės politikos aplinkybės, imperijos vidaus padėtis bei valdovų ir valdančiųjų pažiūros. Vienu pirmųjų žingsnių integruojant kraštą į imperiją buvo naujų administracinių vienetų įsteigimas. 1795 m. prie Rusijos prijungus paskutiniąsias LDK žemes, Buvo sukurta Vilniaus gubernija. Per trumpą laiką rusų valdžia atliko dar kelis perskirstymus. Vilniaus ir Slonino gubernijos sujungtos į Lietuvos guberniją. Pasirodė, kad naujai suformuotas administracinis vienetas buvo per didelis. Todėl jau 1801 m. jis buvo performuotas į Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijas, Toks administracinis padalijimas su kai nedideliais pakeitimais išliko iki pat 1843 metų. Jekaterina II (valdė LDK žemes 1792-1796 m.) LDK žemių prijungimą prie Rusijos Europos akyse siekė pateisinti istoriniu argumentu. Ji teigė, kad susigražino tai, kas priklausė jo pirmtakams – Kijevo Rusios kunigaikščiams. Siekdama kuo greičiau Lietuvą integruoti į Rusijos imperiją, 1795 m. Jekaterina ėmėsi praktinių darbų. 1796 m. Rusijos pavyzdžiu buvo pradėta kurti nauja Lietuvos administracinė sistema. Pačius aukščiausius postus gubernijų įstaigų aparate užėmė atvyk rusų tautybės valdininkai. Žemesni postai, trūkstant išsilavinusių rusų valdininkų, atiteko vietiniams. Lietuvoje Rusija paliko galioti senąją teismų tvarką. Paremtą III-uoju Lietuvos statutu: bajorams apskrityse – Pilies ir Žemės teismus (pirmieji nagrinėjo baudžiamąsias ir svarbiausiai civilines bylas, antrieji – civilines bylas), miestuose magistratus. Teismai turėjo vadovautis Lietuvos statutu ir kitais imperijoje galiojusiais įstatymais. Finansinio pobūdžio bylas, susijusias su miesto pajamomis, iždo reikalais, sprendė gubernijos rūmų teismas, veikęs 1795-1804 metais. Aukščiausiu apeliaciniu teismu buvo Valdantysis senatas Peterburge. Rusijos imperijos valdovė taip pat galvojo apie patikimo sluoksnio sudarymą, todėl valstybiniai dvarai buvo atidavinėjami rusų bajorams. Mirus Jekaterinai II, 1796 m. sostą užėmė Pavlas I (valdė 1801-1825 m.). Pavlas I Lietuvoje laikėsi skirtingos negu motina politikos. Jis amnestavo daugelį 1794 m. sukilėlių. Gražino dvarus arba išmokėjo kompensacijas tremtiniams, taip pat jis beveik nekeitė senosios švietimo sistemos. Skaudesnis Lietuvos gyventojams buvo tik mokesčių padidinimas ir rekrutų prievolės (25 tarnybos metai) įvedimas. 1801 m. Pavlas I sąmokslininkų buvo nužudytas. Imperatoriumi tapo jo sūnus Aleksandras I (valdė 1801-1825 m.). Jis su savo draugais, tarp kurių buvo ir kunigaikštis Adomas Jurgis Čartoriskis, galvojo apie liberalias reformas. Net būta sumanymų išlaisvinti valstiečius. Vis dėlto pradėtos reformos netapo tokios radikalios, Rusija tam nebuvo pasiruošusi. Lietuvai reikšmingiausia buvo 1802-1804 m. švietimo reforma. Rusijoje ji vykdyta, remiantis Edukacinės komisijos mokyklų reformos principu. Reformuodama švietimo sistemą, valstybė rūpinosi ne tiek pačia švietimo plėtra, o visuomenės kontrole su švietimo pagalba. 1803 m. buvo įsteigta Vilniaus imperatoriškas universitetas. Universiteto globėju buvo paskirtas A. J. Čartoriskis. Jis buvo tarpininku tarp universiteto ir Rusijos imperijos Liaudies švietimo ministerijos. A. J. Čartoriskis, naudodamasis Vilniaus švietimo apygardos (į jos sudėtį įėjo buvusios LDK žemės) įsteigimu, siekė atkurti LDK. Realesnė galimybė A. J. Čartoriskis įgyvendinti savo planą atsirado XIX a. 1 dešimtmečio pabaigoje. Tuo metu, susiklosčius palankei tarptautinei padėčiai (1807 m. Napoleonas įsteigė Varšuvos kunigaikštystę), Aleksandrui I buvo pateiktas Lietuvos didikų sukurtas (parengė Mykolas Kleopas Oginskis) LDK atkūrimo (išliekant Rusijos pavaldumui) projektas, bet, Napoleonui užpuolus Rusiją, jis liko nepatvirtintas. Laimėjęs karą prieš Napoleoną, Aleksandras I neatkūrė LDK ir Lietuvos neprijungė prie Lenkijos karalystės. Jo valdymo metais Lietuva buvo vis labiau integruojama į imperiją, kartu naikinant jos institucinius, teisiniu, socialinius savitumus, tačiau pradėtos vykdyti švietimo reformos sudarė sąlygas Vilniui tapti Europinės kultūros centru. Apskritai Jekaterinos II, Pavlo I ir Aleksandro I politiką galima vertinti tik kaip dalinę unifikaciją. Pirmaisiais pookupaciniais dešimtmečiais buvusios lietuviškos gubernijos išlaikė teisinį ir luominį savivaldos savitumą. Jose ir toliau galiojo III-asis Lietuvos statutas. Magdeburgo teisė, veikė Pilies ir Žemės teismai. Mirus Aleksandrui I bei nepavykus dekabristų perversmui, 1825 m. į sostą atėjo trečiasis Pavlo I sūnus Nikolajus I (valdė 1825-1855 m.). Viena pagrindinių jo veiklos krypčių buvo policinė valdžios organų ir visuomenės priežiūra. Tam 1826 m. įkurta slaptoji policija su daugybe šnipų. Be to, pakeista pati policijos organizacija, ją biurokratizuojant ir unifikuojant. Vis dėl to šių priemonių neužteko visiškai kontroliuoti visuomenę, todėl sukurta rusų tautos ideologija. 1833 m. Rusijos švietimo ministras ją nusakė trumpa formule: „Patvaldybė, stačiatikybė, tautiškumas“. Nors ši ideologija buvo skirta rusams, po 1831 m. sukilimo ji pradėta taikyti ir Lietuvoje. Peterburgas ir jo administracija pirmiausiai siekė užgniaužti bajorijos puoselėjamas Lenkijos ir Lietuvos valstybingumo idėjas. Kovoti pradėta prieš bajoriją kaip revoliucingiausią sluoksnį. Pirmiausiai siekta išstumti iš viešojo gyvenimo lenkų kalbą, o kartu ir bajoriškąją kultūrą. Peterburgo valdžia numanė sunaikinti politinį bei kultūrinį Lietuvos savitumą. V4liau 6i politika buvo vadinama „rusų pradų atkūrimu“ („lenkų pradų naikinimu“). Ji buvo grindžiama teorija, kad LDK iki Liublino unijos buvo rusų valstybė ir tik po to ją lenkai polonizavo. Lenkiškai kalbančių bajorų caro valdžia ėmė laikyti lankeis, o lietuvius valstiečius siekė surusinti (valstiečius aktyviau rusinti pradėta po 1863 m.). Valdžia šią politiką stengėsi įgyvendinti iki pat 1905 metų. Pagrindinis principas: ko nepajėgi kontroliuoti – tą reikia uždrausti uždaryti. 1831 m. nulenkinimo ir Lietuvos integracijos programą sukūrė tuometinis Gardino gubernatorius Michailas Muravjovas. Joje buvo numatytas administracijos pareigūnų pakeitimas rusais, Lietuvos statuto veikimo sustabdymas, Vilniaus universiteto uždarymas, bajorijos luomo teisių susiaurinimas, Bažnyčios teisinis ir ekonominis suvaržymas. Po sukilimo numalšinimo programą pradėta įgyvendinti. Po 1831 m. aukštais administracijos pareigūnais bei policijos ir pašto tarnautojais galėjo būti tik rusai, valdžios įstaigose įvesta rusų kalba, 1840 m. panaikintas Lietuvos statuto galiojimas, smulkiuosius bajorus stengtasi priskirti žemesniems sluoksniams, pradėtos siaurinti Bažnyčios ekonominės galios. Caro valdžiai nepavyko įgyvendinti visų programos nuostatų, apsiribota atskirų institucijų uždarymu ir varžymu. 1831 m. laikinai (iki 1850 m.) likviduota Vilniaus švietimo apygarda, 1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas ( kurį laiką dar veikė Medicinos-chirurgijos akademija ir Romos katalikų dvasinė akademija). Dėl šių veiksmų Vilnius, buvęs europinio lygio kultūros centru, ypač nukentėjo ir pamažu ėmė provincialėti. Caro valdžios veiksmai ypatingai pakenkė švietimui. Dešimtmečio pabaigoje uždarytos Vilniuje veikusios aukštosios mokyklos. Vidurinėse mokyklose įsakytą rusų kalbą padaryti dėstomuoju dalyku. Mokyklose turėjo dirbti rusų tautybės mokytojai. Daugelis vidurinių ir pradinių mokyklų uždarytos ar pačios užsidarė, o likusiųjų mokymo lygis krito. Rusinimas pakenkė ir lenkiškajai Vilniaus periodikai. Tuo metu lenkų kalba buvo leidžiamas tik vienas laikraštis. Reikšminga Nikolajus I politikos įgyvendinimo priemonė buvo cenzūra. Vilniaus cenzūros komitetas kontroliavo visus leidžiamus ir įvežamus leidinius. Su cenzūros pagalba siekiama pritaikyti Lietuvos visuomenę prie Rusijos politinės ir socialinės struktūros ir atverti kelią oficialiosios ideologijos propaguojamoms vertybėms. Nikolajus I politika nebuvo nukreipta prieš lietuvių kalbą. Kitaip negu lenkų (dominuojančio bajorų luomo kalba), lietuvių kalba traktuota kaip neutrali. Tai parodo ir valdžios leidimas 1841 m. steigti prie Žemaičių vyskupystės bažnytines mokyklas (įsteigta apie 200). Jų dėka kai kurios Žemaitijos parapijos daugia nei pusė gyventojų pramoko skaityti. Peterburgo valdžia, numalšinusi sukilimą, ėmėsi priemonių ir prieš Lenkijos karalystę, turėjusi ą plačią autonomiją (seimas, atskira kariuomenė), kurią garantavo Aleksandro I pasirašyta konstitucija. 1832 m. panaikinama karalystėje galiojusi konstitucija, o visos valdymo institucijos tampa tiesiogiai priklausomos nuo Peterburgo (seimas ir kariuomenė panaikinami), taip Lenkijos karalystė netenka autonomijos. Lenkijos karalystė, kitaip kaip Šiaurės vakarų krašto gubernijose, nesigriebia nulenkinimo politikos, caro valdžia suprato, kad tai padaryti nerealu. Nikolajus I vykdyta rusinimo ir nulenkinimo politika nepasiekė pagrindinių savo tikslų. Rusintojai tik pristabdė Lietuvos kultūrinę plėtrą, tačiau jiems nepavyko pakeisti religinio, tautinio ir socialinio Lietuvos paveikslo. Bajorija sugebėjo pasipriešinti rusintojų kėslams. 1856 m. Rusija pralaimėjo Krymo karą Turkijai ir jos Vakarų sąjungininkėms Anglijai bei Prancūzijai. Šį pralaimėjimą nulėmė ekonominis, techninis ir karinis Rusijos atsilikimas. Norint Rusijoje pakeisti susidariusią situaciją, reikėjo imtis radikalių reformų. Po Nikolajus I mirties 1855 m. buvusią padėtį teko taisyti jo vyriausiajam sūnui Aleksandrui II (valdė 1855-1881 m.). Jis nedelsdamas ėmėsi reformų. Pirmiausiai siekė panaikinti baudžiavą, todėl buvo priverstas valstybėje sumažinti policinę kontrolę. Valstybėje prasidėjo politinio atšilimo laikotarpis. Tuo metu bajorai ir inteligentai daugiausiai vilčių siejo su 1855 m. pradėjusia veikti laikinąją archeologijos komisija ir Senienų muziejumi. Šios mokslinės ir kultūrinės institucijos bendram darbui sutelkė visą Lietuvos intelektualinį elitą. Lietuvos šviesuomenė tikėjosi atkurti universitetą, gauti tikybinė pakantos užtikrinimą, gražinti lenkų kalbą į įstaigas, tačiau Aleksandro II vyriausybė atsisakė daryti didesnių nuolaidų Lietuvos visuomenei. Rusijos tautinės politikos kursas išliko toks pat kaip ir Nikolajus I valdymo metais. Socialinė politika skyrėsi nuo valdžios vykdomo nacionalinės politikos. XIX a. vidurio ūkio krizė, kurią stiprino nederliaus metai ir epidemijos, liepė caro valdžią rengti baudžiavos panaikinimą. Jį Peterburgo valdžia pradėjo lietuviškose gubernijose, tai darė žinodama, kad Lietuvos dvarininkai palankiai nusiteikę, nekartą siūlė patys tai padaryti. 1857 m. buvo sudaryti bajorų komitetai reformai ruošti. Vėliau padidėjus socialiniai įtampai, Aleksandras II 1861 m . pasirašė manifestą ir įstatymus, kurie panaikiną baudžiavą. Užnemunės likimas Kiek geresnė padėtis buvo Užnemunėje. Ten nuo 1807 m. buvo panaikinta baudžiava galiojo Napoleono kodeksas, kuris skelbė, kad visi gyventojai pagal įstatymą yra lygūs. Valstiečiams buvo suteikta asmens laisvė. Netrukus po sukilimo 1867 m. buvo sudaryta Suvalkų gubernija. Ji buvo gerokai paveikta lenkų kultūros, čia buvo stipri lenkų patriotizmo dvasia. Numalšinus 1863-1864 m. sukilimą, rusų valdžia, matydama auganti lietuvių ir lenkų pasipriešinimą, nutarė atskirti lietuvius nuo lenkų įtakos. Muravjovas Užnemunės valstiečiams davė daugiau žemės negu rusų valstiečiams. Be to, žemė tapo visiška jų nuosavybe. Todėl šio krašto valstiečiai, kurių neslėgė sunkios prievolės, pradėjo sparčiai tvirtėti ir atkuto daug anksčiau negu kitų Lietuvos dalių valstiečiai. Užnemunės valstiečių vaikai mokėsi Suvalkų ir Marijampolės berniukų, Suvalkų mergaičių, Seinų progimnazijoe. Iš tų valstiečių vaikų ir išaugo lietuviška inteligentija. Marijampolės berniukų gimnazijos auklėtiniams buvo paskirtos stipendijos Peterburgo ir Maskvos universitetuose. Tačiau baigusieji Rusijos universitetus katalikai darbo Lietuvoje negalėjo gauti. Suvalkų gimnazijoje taip pat mokyta lietuvių kalbos, nors dauguma mokinių buvo lenkai. O mokytojais galėjo dirbti ir lietuviai. Veiveriuose įsteigta mokytojų gimnazija. Ji rengė pradžios mokyklų mokytojus. Ten taip pat buvo dėstoma, lietuvių kalba. Tačiau stoti į šias bei kitas Suvalkų gubernijos mokyklas Šiaurės vakarų krašto jaunuoliai negalėjo. Lietuvos bajorijos politiniai siekiai Prancūzijos-Rusijos karo metu Rusų okupacija ir toliau slėgė kraštą. Lietuvos aukštuomenė puoselėjo viltis atkurti valstybę. Tačiau daug kas priklausė nuo tarptautinių sąlygų. O jos buvo palankios. Napoleonas, sėkmingai žygiuodamas per Europą, siekė sukelti buvusios Abiejų Tautų Respublikos visuomenės viltis atkurti valstybę ir išsivaduoti iš Rusijos priespaudos. 1807m. Napoleonas įkūrė Varšuvos kunigaikštystę, į kurios sudėtį pateko ir Lietuvos Užnemunė. Čia buvo panaikinta baudžiava, valstiečiai gavo asmens laisvę, tačiau be žemės. 1811m. buvo sukurtas LDK atkūrimo Rusijos globoje projektas. Pagrindinis jos sumanytojas buvo dvarininkas Mykolas Kleopas Oginskis. Tuo metu Rusija ir Prancūzija rengėsi karui. Lietuvos bajorijai šis momentas atrodė tinkamas pagerinti santykius su caro valdžia. Naujo karo su Prancūzija išvakarėse carui Aleksandrui I buvo svarbu užsitikrinti Lietuvos bajorijos paramą. Lenkijos visuomenė aiškiai stojo už Napoleoną, tikėdamiesi, kad prie Varšuvos kunigaikštystės bus prijungtos ir Rusijos valdomos buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemės. M. K. Oginskis įtikinėjo carą Aleksandrą I, kad atkūrus LDK tuo pasibūtų užkirstas kelias Napoleono įtakai Lietuvoje. Lietuvos bajorų planai atkurti LDK Rusijos imperijos sudėtyje liudijo Lietuvos valstybingumo tradicijų gyvybingumą. Buvo ir kitas valstybingumo atkūrimo planas – norėta atkurti visą Lenkijos karalystę, turinčią 1772m. sienas. Tuo metu Rusijos tarptautinė ir vidaus padėtis nebuvo tvirta, todėl Aleksandras I buvo priverstas valdantiems „imperijos pakraščių“ sluoksniams daryti nuolaidų, bent jau su jais tartis. Tačiau karas su Napoleonu ir jo baigtis iš esmės pakeitė situaciją. Lietuva Prancūzijos – Rusijos karo (1812 m.) metu Karo su Napoleonu išvakarėse caras Aleksandras I buvo atvykęs į Lietuvą ir tikrino savo armijos pasiregimą. Birželio 24 d. Napoleonas su pagrindinėmis pajėgomis persikėlė per Nemuną ties Kaunu. Caras, jo kariuomenė bei Rusijos šalininkai pasitraukė iš Lietuvos. Po keturių dienų Napoleono daliniai užėmė Vilnių. Tą dieną „Lietuvos dienraštis“ vadino „nepaprasta, skelbiančia kraštui ir miestui naujos epochos pradžią

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!