Lietuvos valdymas Rusijos imperijos sudėty

Įvadas: Lietuvos teisės istorija – turininga ir įdomi. Besidriekianti per dešimtį amžių, o viduramžiais netgi pasiekusi vieną aukščiausių raidos lygių Europoje. Lietuvos teisė net ilgalaikiais valstybingumo praradimo laikotarpiais, tokiais kaip carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos pavergimai, neprarado gyvybingumo, sugebėjo iš naujo atgimti, nors nepriklausomybės netektys ir trukdžiusios natūraliam valstybingumo ir visuomenės tobulėjimo procesui, dėl ko patirta didžiulių gyventojų kultūrinių, socialinių ir ekonominių išteklių netekčių. Šio referato tikslas yra apžvelgti Lietuvos teisės raidą Rusijos imperijos sudėtyje (XVIII a. pabaiga – XX a. pradžia). Lietuvos valdymas iki 1863 m. XVIII-XIX a. – tai politinės ir teisinės sumaišties amžiai, kurią sukėlė kardinalios politinės permainos – Abiejų Tautų Respublikos antrasis padalijimas ir LDK okupacija. Rusijos kariuomenei užėmus visą Lietuvos teritoriją iki Nemuno, pradėta rengtis inkorporuoti kraštą į imperijos sudėtį, pertvarkant administracinį teritorinį skirstymą, naikinant buvusius ir kuriant naujus valstybinius teisės institutus.1 Lietuva, prieš patekdama Rusijos imperijos valdžion, buvo ne tik vakarietiška valstybė savąja kultūra, bet ir visa politine valdymo sistema, kuri labai skyrėsi nuo Rusijos carų autokratiško valstybės valdymo būdo. Nuo senų laikų dauguma Rusijos valdovų pasižymėjo didesniu ar mažesniu despotizmu ir visą didžiulę valstybę valdė autokratiškai. Autokratinis Rusijos valdymas aukščiausią laipsnį buvo pasiekęs Nikolajaus I viešpatavimo metu (1825-1855).2 1794 m. rudenį okupuotos Lietuvos administracija buvo sukoncentruota Rusijos karinių institucijų rankose. Jekaterinos II 1794 m. spalio 30 d. įsaku buvo nustatyta nauja okupuotos Lietuvos valdymo struktūra. LDK teritorija padalyta į tris dalis, kurių centrais numatyti Vilnius, Kaunas ir Gardinas. Jų vykdomajai valdžiai turėjo atstovauti imperatorės skiriami karinių korpusų viršininkai, pavaldūs Lietuvos generalgubernatoriui, kuriam priklausė aukščiausia valdžia Lietuvoje. Jo svarbiausioji pareiga buvo jo valdžioje esamoje teritorijoje saugoti absoliutaus monarcho teises, skelbti jo įstatymus ir įsakymus bei prižiūrėti jų vykdymą. Karinių korpusų viršininkai turėjo tapti generalgubernatoriaus ir apskrities valdžios tarpine grandimi. Apskritims turėjo vadovauti pulkų vadai, jiems padėti – komisarai. Gardine buvo numatyta įsteigti Lietuvos vyriausiąją valdybą, vadovaujamą Lietuvos generalgubernatoriaus N. Repnino. Valdyboje turėjo būti keturi skyriai: mokesčių, baudžiamasis, civilinis ir ekonominis, vadovaujami viršininkų. Minėtu 1794 m. spalio 30 d. įsaku Jekaterina II leido Repninui atkurti Lietuvoje tik pilies, žemės ir magistro teismus, kurie turėjo vadovautis Trečiuoju Lietuvos Statutu ir išėjusiomis po jo Seimo konstitucijomis, bet tik galiojusiomis prieš 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją. Nors įsakas ir netraktavo Lietuvos Rusijos sudedamąja dalimi, tačiau teismai turėjo skelbti nuosprendžius imperatorės vardu. Kartu su šiuo įsaku išleistame manifeste Lietuvos gyventojams buvo pažadėta, kad paliekamos ankstesnė privilegijos, teisės ir laisvės. Tačiau okupacinė valdžia, nepaisydama užtikrinimų, stengėsi gyventojų turėtas teises ir laisves susiaurinti, sudaryti Lietuvoje Rusijos bajorijos sluoksnį – patikimiausią atramą pavergtame krašte. Didžiausią valdžią apskrityje turėjo administracinės tvarkos prižiūrėtojai – ispravnikai. Apskrityse buvo renkami žemesnieji žemės teismai. Lietuvos valdymas, kaip buvo nurodyta 1795 m. liepos 18 d. Jekaterinos II įsake, tuo metu buvo „paruošiamasis“. Galiausiai 1795 m. spalio 24 d. Peterburge buvo pasirašytas Rusijos, Austrijos ir Prūsijos susitarimas dėl Trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės žemių pasidalijimo. Rusija užgrobė vakarines LDK žemes iki Nemuno, Volinę ir Kuršą. Karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis atsisakė sosto. Rusijos politika buvo šovinistinė, siekta rusinti Lietuvą. Po šių žingsnių jau imtasi Rusijai atitekusių LDK žemių aneksijos. 1795 m. gruodžio 14 d. buvo išleistas Jekaterinos II pasirašytas įsakas, skelbiantis LDK prisijungimą prie Rusijos imperijos visiems laikams ir jos pasidalijimą į dvi gubernijas – Vilniaus ir Slonimo. LDK buvo išbraukta ir Europos valstybių politinio žemėlapio. Okupuotoje Lietuvoje buvo įvesta prevencinė cenzūra: be valdžios sutikimo nieko nebuvo galima spausdinti. Vėliau buvo sukurta specialių cenzūros įstaigų sistema, įsteigtas Vilniaus cenzūros komitetas. Generalgubernatorius N. Repnino nurodymu 1796 m. vasarą Vilniuje buvo įsteigtas Civilinis rūmų departamentas nagrinėti Vyriausiojo Lietuvos tribunolo neišspręstas apeliacines bylas. Jo sprendimai galėjo būti skundžiami Rusijos Valdančiajam senatui – aukščiausiajai valstybės ir teismo institucijai, pavaldžiai imperatoriui. Peterburgo okupacinė politika Lietuvoje pasikeitė po Jekaterinos II mirties sostą užėmus jos sūnui Pavlui I. 1796 m. gruodį jis panaikino įsaką dėl Vilniaus ir Slonimo gubernijų įsteigimo. Iš jų turėjo būti sudaryta viena – Lietuvos gubernija, suskirstyta į 19 apskričių. Nuo 1797 m. pradžios Lietuvoje, be generalgubernatoriaus, buvo įvesta ir civilinio gubernatoriaus pareigybė.1 Jam tiesiogiai priklausė gubernijos valstybės turtų valdymas, akcizas, paštas, žemės ūkis, iždas, t.y. mokesčiai ir jų surinkimas. Taigi viena svarbiausiųjų gubernatoriaus pareigų buvo gyventojams privalomų valstybinių mokesčių surinkimo priežiūra ir jų skubotas persiuntimas į Rusijos valstybės iždą. Gubernatoriai kaip geriau pažįstą vietos gyvenimo sąlygas, turėjo teisę siūlyti mokesčių padidinimo ar sumažinimo projektus. Be šių pareigų gubernatorius dar buvo įpareigotas savo gubernijose saugoti provaslavų tikėjimą, prižiūrėti, kad nebūtų trukdomos provaslavų pamaldos cerkvėse, kad būtų švenčiamos visos provaslavų šventės ir kad provaslavų dvasininkai Lietuvoje būtų tinkamai medžiagiškai aprūpinti.2 O metų pabaigoje vietoj Lietuvos generalgubernatoriaus pareigybės įvesta Lietuvos karinio gubernatoriaus. Pastarajam buvo pavestos ir civilinio gubernatoriaus funkcijos. Buvo palikti žemės, pilies, pakamario teismai, magistratas ir rotušės. Lietuvos apskrityse dvarininkams buvo palikta teisė rinkti tik žemesniojo žemės teismo tarėjus. Apskrities viršininko padėjėjus – asesorius bajorai rinko iš savo tarpo. Komisarus (ispravnikus) skyrė karinis gubernatorius. 1797 m. pradžioje buvo atkurtas Vyriausias Lietuvos tribunolas, jis pavadintas Vyriausiuoju Lietuvos teismu. Tačiau jam nebuvo grąžintos senosios tribunolo teisės. Valstybinių dvarų ir žemių ginčų byloms nagrinėti buvo įkurtas Rūmų teismas. 1801 m. pabaigoje Rūmų teismas buvo panaikintas, o jo funkcijos perduotos Vyriausiajam Lietuvos teismui. Specialiu caro įsaku nuo 1800 m. pradžios Lietuvoje buvo įvestas Rusijoje galiojęs senasis – Julijaus kalendorius. 1801 m. rudenį Aleksandro I įsaku Lietuvos gubernija buvo padalyta į Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijas, kurias kontroliavo Vilniuje rezidavęs Lietuvos generalgubernatorius. Vyriausiasis Lietuvos teismas, kaip apeliacinė instancija, buvo panaikintas, o vietoje jo įsteigti Vilniaus ir Gardino gubernijų vyriausieji teismai. Jie susidėjo iš Pirmojo (baudžiamųjų bylų) ir Antrojo (civilinių bylų) departamentų. Apskričių žemės ir pilies teismai veikė ir toliau. 1815 m. ir 1816 m. caro įsakais Gardine, Minske ir Vilniuje buvo įsteigti gubernijų apeliaciniai žemės valdų ribų teismai. 1840 m. birželio 25 d. caro įsaku panaikinus Trečiojo Lietuvos Statuto galiojimą, žemės valdų ribų teismai buvo panaikinti. Ilgainiui įvyko miesto ir miestelių valdymo pokyčių. Miestai pagal savo teises ir vidaus organizaciją buvo padalyti į gubernijų ir apskričių miestus. Miestų gyventojai suskirstyti į tam tikras grupes pagal jų verslą ir turtą, o pirkliai – į gildijas pagal savo turto dydį. Dar Jekaterinos II nurodymu Vilniui ir apskrities miestams turėjo būti pritaikyti 1785 m. Malonės rašto miestams nuostatai. Tačiau šis reikalavimas užtruko. Okupacinė valdžia iki 1808 m. nepanaikino Vilniaus magistrato ir neatleido pareigūnų. Magistratas tiesiog tapo Rusijos centralizuotos valdžios sistemos sudedamąja dalimi. 1808 m. nauji Malonės rašto miestams nuostatai buvo pradėti taikyti Vilniui, o vėliau ir apskričių miestams. Vilniuje, turinčiame didelio administracinio vieneto – generalgubernatoriaus centrinio miesto statusą, visi gyvenę žmonės buvo suskirstyti į kategorijas ir sujungti į tam tikrą miesto bendruomenę. Bendruomenė kas treji metai rinko miesto galvą (burmistrą) ir miesto dūmos narius. Pastarieji rinko šešianarę dūmą, išrenkant po vieną atstovą nuo kiekvienos gyventojų kategorijos. Kiekviena miestiečių kategorija joje turėjo po vieną balsą. Šešianarė dūma (miesto valdyba) buvo nauja, nuolatinė vykdomosios valdžios institucija. Jos veiklos kontrolė priklausė gubernatoriui. Vilniaus miesto gyventojų teisminis pavaldumas priklausė nuo jų luomo. Bajorų luomų vilniečių bylas nagrinėjo Vilniaus apskrities žemės teismas, o stambesnes civilines ir baudžiamąsias – pilies teismas. 1831 m. pabaigoje, remiantis centrinių gubernijų pavyzdžiu, apskričių žemės ir pilies teismai buvo sujungti ir pavadinti apskrities teismais. Miestuose policija buvo sudaryta pagal 1782 m. Rusijos policijos nuostatus. Jos funkcijas apskričių miestuose vykdė gubernatoriaus skiriamas gorodničius ir jo vadovaujama valdyba. Priklausymas kuriam nors luomui lėmė teisminį apskričių miestų gyventojų pavaldumą. Be gorodničiaus ir jo vadovaujamos valdybos, apskričių miestuose nebuvo nuolatinės policijos. Miestų policijos priežiūros funkcijas atliko renkami arba samdomi iš miestų gyventojų, išėjusieji į atsargą žemesnio laipsnio kariškiai, dešimtininkai. Kartu su nauja valdymo tvarka okupuotam kraštui buvo pritaikyta bajorų savivalda. Jos principus deklaravo Jekaterinos II 1785 m. balandžio 21 d. Malonės raštas bajorams. Palyginti su Respublikoje turėtomis politinėmis teisėmis ir galimybe daryti įtaką valstybiniame gyvenime, Lietuvos bajorijai tai buvo žingsnis atgal. Malonės raštas bajorams įteisino luominę instituciją – bajorų susirinkimą. Jo analogas Lietuvoje buvo bajorų seimeliai. Valdymas po prancūzmečio Nikolajaus I, praminto „Europos žandaru“, valdymo metais (1825-1855) Rusijos vienvaldystė pasiekė savo apogėjų. Buvo kuriama totali visuomenės kontrolės sistema, sustiprinta viešojo (dažnai privataus) gyvenimo kontrolė. Cenzūra buvo svarbi carizmo politikos įgyvendinimo priemonė. Jos veikla Lietuvoje rėmėsi įstatymais, nuostatais, taisyklėmis. Pradėti kurti nauji lietuvių nutautinimo politikos principai. Jie konkrečiau buvo suformuluoti tuometinio Gardino gubernatoriaus M. Muravjovo rašytiniame pranešime carui. Jis siūlė: griežtai centralizuoti valdžią ir sutelkti ją neribotas teises turinčio vietininko rankose; centrinės krašto administracijos ir žinybų tarnautojus pakeisti rusais, mokėti jiems didesnį atlyginimą (vietinės kilmės tarnautojams leisti išvykti tarnauti į centrines gubernijas; sustabdyti Trečiojo Lietuvos Statuto galiojimą, uždaryti Vilniaus universitetą; ekonomiškai ir teisiškai suvaržyti katalikų dvasininkiją; nepatikimą bajorijos dalį iškeldinti į kitas gubernijas, o asmenis, neįrodžiusius bajorystės, įrašyti į miestiečių luomą; atkelti į Lietuvą kiek galima daugiau rusų šeimų. Kai kurios M. Muravjovo nurodytos priemonės, kaip antai: uždaryti Vilniaus universitetą, sekuliarizuoti bažnytines žemes, panaikinti Trečiąjį Lietuvos Statutą netrukus buvo įgyvendintos. 1840 m. Lietuvos vardas iš Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijų oficialių pavadinimų buvo pašalintas. 1861 m. pradžioje Vilniaus generalgubernatoriui V. Nazimovui caras suteikė teisę administraciniu būdu tremti nepatikimus asmenis. V. Nazimovo iniciatyva Ministrų komitetas priėmė ir caras patvirtino potvarkį dėl policinių teismų įvedimo. Generalgubernatoriams buvo suteikta teisė be caro leidimo įvesti karo padėtį. Katalikų bažnyčios teisių varžymai Aneksuotose LDK žemėse Katalikų bažnyčia neteko turėto valstybinės religijos statuso ir buvo prilyginta kitatikiams. 1798 m. Pavlo I įsaku turėjo būti sudarytos šešios vyskupijos Romos katalikų tikėjimą išpažįstantiems valdiniams. Stačiatikybė buvo įtvirtinta įstatymai kaip viešpataujanti valstybinė religija. Romos katalikų tikėjimas buvo paskelbtas politine erezija, katalikų kunigai – politiniais agentais, o žmonės, išpažįstantys katalikų tikėjimą, - politiškai nepatikimais asmenimis. Be centrinių valdžios įstaigų buvo draudžiama ne tik statyti naujas bažnyčias, bet ir remontuoti esamas. Uždrausta statyti kryžius pakelėse ir prie sodybų. Norint kapuose statyti kryžius, reikėjo gauti civilinės valdžios leidimą. Valdžia taip pat suvaržė bažnytines procesijas, įvedė pamokslų cenzūrą, uždraudė kunigams važinėtis po parapijas į atlaidus ir rekolekcijas be gubernatoriaus leidimo ir panašiai. Stengtasi visokeriopai palaikyti ir stiprinti Stačiatikių bažnyčią. 1841-1842 m. caras konfiskavo visas Katalikų bažnyčios žemes ir kaip kompensaciją paskyrė algas kunigams ir vyskupams. Šiuo žingsniu siekta sugriežtinti Bažnyčios kontrolę. Bandymai kodifikuoti „vietinę“ teisę 1796-1826 m. Rusijos imperijos, kartu ir okupuotos Lietuvos, įstatymų tvarkymo darbą atliko prie Senato sudaryta Įstatymams rengti komisija. 1826 m. komisija buvo panaikinta, o jos vietoje Peterburge prie caro Nikolajaus I Nuosavos kanceliarijos buvo įsteigtas Antrasis skyrius, turėjęs rūpintis imperijos įstatymų tvarkymu. Skyrius turėjo parengti du įstatymų rinkinius: chronologine tvarka sudarytą Pilną Rusijos imperijos įstatymų rinkinį ir susistemintą galiojančių Rusijos imperijos įstatymų sąvadą (jame susisteminta Rusijos imperijos teisė, kuria buvo vadovaujamasi valdant okupuotą Lietuvą. Jame galima rasti išimčių, kurias Rusija darė Vakarų gubernijoms, taigi ir Lietuvai). Tokiu susisteminimu buvo tikėtasi vietinius įstatymus priartinti prie rusų teisės, sumažinti pasitaikančias kolizijas, padaryti juos prieinamesnius valdininkijai. Rusų kalba išleidus oficialius galiojančius vietinių įstatymų rinkinius, norėta panaikinti ten dar tebenaudotus ne rusų kilmės istorinius teisės šaltinius ir palikti galioti tik rusų. Vadovautasi tuo, kad tų kraštų gubernijų vietiniai įstatymai sudaro išimtis, leidžiamas kai kuriose Rusijos teisinio reguliavimo srityse, todėl tokių įstatymų sąvadai turi tikslą griežtai apibrėžti, kas įeina į minėtas išimtis. Lietuvos įstatymų tvarkymas turėjo vykti lygia greta su Rusijos imperijos įstatymų sąvado rengimo darbu; čia, kaip ir ten, turėjo būti surinkti ir sutvarkyti galiojantys įstatymai. Šiam darbui atlikti reikėjo iš pradžių surinkti visus pirminius teisės šaltinius, išbraukti iš jų viską, kas yra pakeista, ir tik tai, kas galioja, susisteminti, išsaugant, kiek įmanoma, netgi pirminę jų redakciją. Į Sąvadą galėjo būti įtraukiami ne kodifikatorių sumanyti, o nustatyta tvarka kompetentingų institucijų kažkada išleisti teisės aktai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!