Laimės tema literatūroje (Mykolaitis-Putinas, Sarbievijus)

Žmogus – tai protinga būtybė, iš prigimties siekianti gėrio sau. Pasak senovės graikų filosofo Aristotelio, laimė – tai pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas: jis ją pasirenka dėl jos pačios, o ne dėl kokio nors siekio. Iš ties individo gyvenimas yra kupinas laimės paieškų, kurios dažniausiai yra susijusios su savirealizacija, materija, dvasiniu pasauliu, žmogiškaisiais ryšiais. Tai reiškia, jog kiekvienas asmuo laimės sąvoką apibrėžia skirtingai, todėl kelias link jos yra taip pat individualus, su tam tikrais pakilimais ir nuosmukiais. Kuo svarbi individui laimė, pilnatvės jausmas ir kodėl dažnai žmogui tenka pereiti sunkų kelią link šio prasmingo tikslo, yra vaizduojama ir literatūroje. Taigi, aš noriu aptarti, kaip žmogus atranda savo tikrąją laimę, pasiremdama įvairių rašytojų kūriniais bei šiuolaikiniu kontekstu.
Individas, kuris išdrįsta pasipriešinti visuomenės nustatytoms normoms, varžančioms jo tikrąjį ,,aš”, gali pasiekti laimės viršūnę. Įvairūs standartai gali itin paveikti žmogaus sprendimus bei lemti neteisingo kelio pasirinkimą. Būtent taip dažniausiai nutinka, kai asmuo bijo išsiskirti iš minios, būti viešai sugėdintas arba tada, kai paprasčiausiai nori įtikti autoritetu tapusiems žmonėms. Ši tema yra vaizduojama XX a. vieno ryškiausių pomaironinės poezijos rašytojo, psichologinio romano meistro Vinco Mykolaičio-Putino kūrinyje ,,Altorių šešėly". Šiame intelektualiniame romane atskleidžiamas sunkus jauno žmogaus, trokštančio laisvai reikšti save, kelias link suvokimo, jog tik pasipriešinimas visuomenės sukurtiems standartams gali suteikti gyvenimo pilnatvę. Pagrindinis romano veikėjas meniškas, santūrus, paklusnus Liudas Vasaris, kuris niekada nebuvo itin religingas, buvo išsiųstas mokytis į kunigų seminariją. Jis manė, jog taip tiesiog reikia ir kitaip negali būti, o vyraujanti patriarchalinė santvarka, kai tėvo geležiniam žodžiui priešintis buvo nevalia, tik dar labiau skatino Liudą paklusti tėvų norams ir užmiršti savo tikrąją prigimtį. Seminarijos erdvė jaunuoliui atrodė itin svetima, nemaloni, bet jis vylėsi, kad sugebės priprasti. Bėgant laikui klierikas pajuto, kad seminarijos tvarka yra per griežta jo asmenybės tipui, o jo poetiška siela tapo visiškai suvaržyta. Liudas, primenantis neryžtingąjį Hamletą, nedrįso tam priešintis, o...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!