Laidojimo papročiai Lietuvoje ir pasaulyje

Papročiai - svarbi žmogaus ir visos tautos dvasinio gyvenimo dalis. Kalba, religija, papročiai – sudėtinės žmogaus bei tautos dvasinės savimonės dalys. Papročiai vienaip ar kitaip liečia visus žmones, jungia, formuoja bendras veiklos kryptis. Papročiai ugdo tautos vieningumą, artimumą, pasitikėjimą. Kiekvienoje kultūroje ir kiekvienoje religijoje požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Ten, kur mirties bijoma, įvairiais laidojimo papročiais ir maginiais ritualais stengiamasi apsisaugoti nuo jos, siekiama, kad mirusysis kaip nors nepakenktų gyviesiems. Kultūrose, kur mirties nebijota, ji suprantama kaip neišvengiama gyvenimo proceso dalis ir sutinkama oriai ir drąsiai. Lietuvių laidotuvių papročiai atskleidžiami remiantis archeologiniais, rašytiniais, lingvistiniais ir etnografiniais duomenimis.
Laidotuvės tai ceremonija, skirta pagerbti mirusį žmogų ir palaidoti jo kūną. Laidotuvių tradicijos labai priklauso nuo kultūrinės, religinės aplinkos, mirusio asmens pasiekimų gyvenime. Laidotuvių metu mirusiojo kūnas laidojamas į žemę (kapinėse, senovėje – pilkapiuose, olose), o jei kūnas kremuojamas – tuomet urna su pelenais dedama į kolumbariumą arba pelenai išbarstomi. Paprastai laidotuvių procesą lydi religinės apeigos.
Mirtis – liūdniausias įvykis žmogaus gyvenime. Todėl jos bijodami žmonės sukūrė pomirtinio gyvenimo šalį ir daugelį animistinių tikėjimų, kurie amžiais išsilaikė kaip senojo mūsų protėvių kulto liekana. Jau senais laikais sukurta daug burtų, tariami galinčių išpranašauti žmogaus mirtį. Apie būsimas laidotuves žmonės daugiausia burdavo iš naminių gyvulių: šunų, kačių, vištų ir kitų elgsenos. Jeigu šuo nuolat staugia, nuleidęs galvą žemyn, kas nors namuose mirs. Žmogaus gyvenimą žemėje sudaro trys etapai: gimimas, santuoka naujai gyvybei užmegzti ir mirtis. Visi šie etapiniai įvykiai turi savų ritualų, atitinkančių žmonių pasaulio sampratą ir savo uždavinių jame suvokimą. Žmonės tikėjo, kad „kiekvienam žmogui mirtis iš anksto paskirta ir kiek žmogus besisaugotų, būtinai mirs tokia mirtimi, kokia jam žadėta“.
Mirtį senovės žmonės suprato materialiai. buvo tikima, kad mirusįjį galima atgaivinti. Vėliau imta tikėti, kad žmogus turi vėlę, kuri, jam mirus, atsiskirianti nuo kūno, kad mirusysis esąs pavojingas gyviesiems, pradėta jo bijoti. Tikėta, kad miręs žmogus...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!