Mažeikiai, 2008
IŠVADOS................................................................................................................
29
INFORMACINIŲ ŠALTINIŲ SĄRAŠAS...........................................................
30
PRIEDAI
ĮVADAS
Vaikų globos namų Lietuvoje šaknys pradėjo leistis maždaug prieš pusšimtį metų. Iki tol tokių įstaigų nebuvo – jų tiesiog nereikėjo, nes savo atžalomis, kad ir kiek jų turėjo, rūpindavosi biologiniai tėvai. Net vos galą su galu sudūrusios šeimos priglausdavo našlaičiais likusius giminaičių vaikus. Duonos užtekdavo visiems. Karo metais lietuviai netgi atiduodavo biologinius vaikus įvaikinti svetimiems, o patys imdavosi globoti žydų vaikus. Atjausti artimą buvo svarbiausia. Laikai gerėjo, žmonės turtėjo, tačiau šalyje pamestinukų skaičius tolydžio augo. Šiandien Lietuvoje jų – jau 5 tūkst. Daugiausia – socialiniai našlaičiai, augantys vaikų namuose, nors jų biologiniai tėvai gyvi, tiesiog stokoja atsakomybės. Tačiau švelnumo bei meilės skriaudžiamajam trūksta ir likusiai visuomenės daliai. Žmonės aukoja drabužių ir žaislų, dalyvauja gerumo akcijose, tačiau 5 tūkst. šeimų, norinčių įsivaikinti pamestinukų, Lietuvoje neatsiranda. Kodėl? Juk šalyje 10–15 proc. porų yra nevaisingos ir negali susilaukti biologinių palikuonių (Gražina Kadžytė, etnologė).
Dabartinė padėtis, kai šalies globos namai perpildyti – vartotojiškos visuomenės ir smukusių vertybių padarinys. Trūksta pozityvaus visuomenės ir bendruomenės veikimo. Anksčiau kaimynas kaimyną stebėdavo ir auklėdavo. Buvo didžiausia gėda vaikus paleisti alkanus ar nudriskusius. Tokios šeimos viešai buvo drausminamos. Žmonės labiau atjausdavo vieni kitus, nuo artimo nenusigręždavo. Be to, vaikų niekas nepalikdavo, nes vertino jų pagalbą ir nuo mažens lenkdavo prie ūkio darbų. Kiekvienas žinojo, kad duona yra vertybė ir kiekvieną jos kąsnį reikia užsitarnauti. Našlaičių likimui itin svarbus būdavo šeimos ir giminės vaidmuo. Tradicija tokia, kad pirmiausia globėjų pareigas turėdavo prisiimti našlaičio motinos brolio šeima. Tokios nesant, globa atitekdavo tėvo broliui ar seseriai. Jei ne – tolimesniems giminaičiams. Jei tokių neatsirasdavo, bendruomenė spręsdavo, ką daryti. Našlaitis patekdavo į bendruomenės ar valsčiaus globą – našlaičius ir senelius išlaikydavo parapija. Kaip ir šiais laikais, viskas priklausydavo nuo žmonių geranoriškumo ir sąžinės. Pagal bendruomeninę sampratą įvaikis turėjo būti priimamas kaip lygiavertis šeimos narys, tačiau pasitaikydavo visaip. Yra istorijų, kai našlaičiai...
Šį darbą sudaro 7842 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!