Kooperacijų judėjimas Lietuvoje: iki pirmojo pasaulinio karo ir po jo, pajutus globalios ekonomikos poveikį

 Turinys Įvadas 3 Kooperacijos judėjimas iki pirmojo pasaulinio karo 4 Tolesnė kooperacijų plėtra ir jos tobulėjimas 6 Išvados 8 Literatūros sąrašas 9 Kooperacijų judėjimas Lietuvoje: iki pirmojo pasaulinio karo ir po jo, pajutus globalios ekonomikos poveikį Raktažodžiai: Kooperacija; Kooperacijos politika; Kredito kooperatyvas; Vartotojų bendrovė; Ūkininiai; Kooperatyvas; Kooperacijų judėjimas; Globali ekonomika; Ekonomika; Pirmasis pasaulinis karas; The cooperative; The Cooperative Policy; Credit Cooperative; The user company; Farmers; Cooperative; Cooperative movement; Global economy; Economy; First world war; Įvadas Atsiradęs kooperacijų judėjimas ir tolesnė jo plėtra , svarbus aspektas visoje Lietuvos visuomenėje, ypač ūkio sektoriuje, socialinėje ekonomikoje.Tarptautiniame žodžių žodyne kooperacija, yra apibrėžiama kaip tam tikra darbo organizavimo forma, kada daugelis žmonių ar jų kolektyvų dalyvauja tame pačiame arba artimame darbo procese.Savo darbe akcentuosiu būtent kooperacijos plėtą Lietuvoje iki pirmojo pasaulinio karo, noriu išsiaiškinti kaip ji keitėsi, ką atnešė naujo, kokie įstatymai įgalino jos veikimą, bei kaip kito jos tolimesnė veikla Lietuvoje, atsižvelgiant į daromą aplinkos poveikį kooperacijų veiklai bei jos įsigalėjimui.Taip pat siekiu pažvelgti kaip tai klostėsi toliau, pajutus spartų globalios ekonomikos poveikį Lietuvoje, žemės ūkio sektoriuje. Kooperacijos judėjimas iki pirmojo pasaulinio karo Remiantis Vincento Lukoševičiaus straipsniu „Kooperacijos judėjimas Lietuvoje iki pirmojo pasaulinio karo“ galiu teigti, jog ši veikla labai plačiai nebuvo nagrinėjama būtent tuo metu.Tačiau, pasak autoriaus labai svarbus asmuo šiame kontekste yra profesorius Petras Šalčius, kurio veikalas apie Lietuvos ūkio būklę buvo labai vertingas bei naudingas tiriant būtent kooperacijų judėjimą tuo laikotarpiu. Pasak V.Lukoševičiaus būtent šiuo straipsniu norima atkreipti dėmesį į Lietuvos ūkio pažangą per trumpą XX a. atkarpą, iki Pirmojo pasaulinio karo.Nors, anot autoriaus, kilęs karas visą raidą sutrigdė, tačiau jam pasibaigus vyko tam tikras ūkinis tęstinumas, nes ūkio raida trečiajame dešimtmetyje rėmėsi į pagrindą, kuris buvo padėtas dar iki pirmojo pasaulinio karo (V.Lukoševičius, 2005). Pirmas svarbus aspektas atsiradęs tuo metu buvo – kredito kooperatyvai, kurie į Lietuvą atkeliavo iš Vakarų Europos.Tuo laikotarpiu kaip žinoma, Lietuva turėjo didelį ryšį su Rusija, kurios pokyčių įtakos buvo sunku išvengti Lietuvai.V.Lukoševičiaus straipsyje minima 1861m. panaikinama baudžiava Rusijoje, kuri iššaukia kredito poreikį gyventojams.Panaikinus baudžiavą žmonės pajutę tiek spaudos, tiek žodžio laisvę vis labiau drąsinosi tenkinti savo poreikius. O visa tai dar labiau sustiprino, tai jog dvarai bei valstiečių ūkiai virto prekiniais ūkiais. To pasekoje pradėjo plisti kredito kooperatyvai. Sekant viską istoriškai, kredito kooperatyvus išlaisvino 1895m. birželio 1d. išleistas įstatymas, kuris galiausiai įgalino smulkaus kreditų įstaigų veiklą, kuriame numatoma dviejų smulkaus kooperatinio kreditų įstaigų tipai: kredito bendrovės ir taupmenų-skolinamosios bendrovės. O pati kredito bendrovė buvo steigiama tokiu principu: valstybės bankui paskolinus pagrindinį kapitalą, solidariai atsakant bendrovės nariams.Taip pat šio įstatymo dėka kredito įstaigoms buvo suteikiama teisė teikti ilgalaikes paskolas bei užsiimti tarpininkavmo operacijomis. Intensivėjant kreditų organizavimo veiklai neužteko vien šio išleisto įstatymo.Taip pat pradėjo kurtis komitetai, kuriuos sudarė aukščiausi gubernijos ir apskirčių valdžios dignitoriai, tokie kaip: gubernatorius, bajorų vadovas, iždo rūmų valdytojas, liaudies mokyklų inspektorius, valstiečių reikalų įstaigų nariai, taikos trapininkai, agronomai, kai kas iš dvarninkų, valsčių seniūnai.Kominetitai būdavo ganėtinai aktyvūs, savo pranešimuose ir priimant vienokį ar kitokį sprendimą, stengėsi pasiūlyti gyventojams tai, kas jiems atrodė geriausia ir tobuliausia. „Komitetų darbai sudaro puikų dokumentą to, kas rusų biurokratijos ir dvarininkų galvota dėl žemės ūkio pagerinimo“ (Šalčius 1934: 4).Kadangi neužteko vien 1895m. išleisto įstatymo, išleidžiamas naujas įstatymas 1904m. birželio 7d., kuris puikiai papildė ir prapletė 1895m. įstatymą. Jis papildomas tuo, jog pagal naująjį įstatymą buvo sudarytas naujas centras – Smulkaus kredito reikalų valdyba (V.Lukoševičius, 2005). Pirmoji taupmenų-skolinamoji bendrovė Lietuvoje įsikūrė 1873m, o ir kasmet jų vis daugėjo, būtent šitokios bendrovės be palūkanų gaudavo tam tikrą kapitalą, atvirkčšiai nei tos bedrovės, kurios pačios kaupė pradinį kapitalą. Kadangi, kaip jau minėjau, tuo metu Lietuva glaudžiai buvo susieta su Rusija, todėl neišvengiamai taupmenų-skolinamosios bedrovės Lietuvoje buvo kurtos pagal Rusijoje veikusius įstatymus. Komitetai stengdavosi išspręsti iškulusius klausimus dėl labai esančių didelių palūkanų už paskolas bei paskolų grąžinimo laiko, kurios būdavo suteikiamos ne ilgesniam laikui kaip vieneri metai, tačiau būdavo nuolatos pratęsiamos.Taigi, akivaizdžiai matome, jog kredito kooperacija Lietuvoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą propaguota ir nurodyta kaip būdas ūkininkams ir jų įsteigtoms vartotojų bendrovėms apsirūpinti paskolomis, tačiau iš tikrųjų jos kurti nepradėta. Pasak V.Lukoševičiaus veikę negausūs dvarininkų kontroliuoti kredito kooperatyvai žymesnio vaidmens ūkio raidoje nevaidino.Toliau svarbu paminėti – prekybinę kooperaciją.Lėšų akumuliacija spartino ūkių raida ir šitaip skatino kurti kitų rūšių kooperatyvus.Ūkininkų kooperacijos kūrėsi atskirai nuo dvarininų ir visa tai sudarė štai tokią schemą: kredito kooperatyvai-kooperatinio pobūdžio žemės ūkio draugijos – vartotojų bendrovės ir pagaliau – gamybiniai kooperatyvai (V.Lukoševičius, 2005). Taigi, remiantis šiuos straipsniu ir iš paminėtais istoriniais įvykiais matome, jog maždaug per dešimtmetį prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo pasiekta ženkli ūkinė pažanga. Nors ir prasidėjęs karas viską sutrugdė, tačiau trečiajame dešimtmetyje palyginti gera sparti ūkinė raida tapo įmanoma ir todėl, kad buvo pasiremiama į pagrindą, kuris buvo jau padėtas iki karo. Nors visa buvo sugriauta, tačiau liko žmonės, turintys jau įgytus tam tikrus įgūdžius ir jaučiantys viso to poreikį ( V.Lukoševičius, 2005). Tolesnė kooperacijų plėtra ir jos tobulėjimas Visuomenė kinta nuolatos, nuo jos neatsiejamai kinta ir tiek vidiniai procesai, tiek visa aplinka. Keičaintis laikotarpiams keičiasi ir joje vykstantis procesai. Kadangi šio mano darbo pasirinktas objektas yra – kooperacijų judėjimas, norėčiau nuo įvykių vykusių po pirmojo pasaulinio karo sutelkti dėmesi kaip vyko kooperacinis judėjimas pajutęs globalio ekonomikos pokyčius bei kaip viskas kito praėjus tam tikram laiko tarpui.Kaip jau išsiaiškinome, kooperacija yra laikoma trečiuoju ekonomikos („liaudies ūkio“) sektoriumi. Pagrindinis kooperacijų tikslas visgi yra – bendradarbiavimas. Kaip pabrėžiama R.Melnikienės ir D.Vidickienės straipsnyje „Žinių vadyba kaip priemonė tobulinti Lietuvios žemės ūkio kooperacijos politiką“, jog globalių ekonomikos pokyčių aplinkoje ūkio subjektai neišvengiamai turi siekti glaudesnio, duodančio sinergijos efektą bendradarbiavimo (R.Melnikienės ir D.Vidickienės, 2006). Anot autorių L.Pareigienės ir E.Ribašauskienės globalių ekonomikos pokyčių aplinkoje ūkio subjektai neišvengiamai turi siekti glaudesnio bendradarbiavimo ir ekonominėje veikloje.Taip pat R.Melninkienė ir D.Vidickienė priduria, jog kooperatinis judėjimas yra vienas iš bendradarbiavimo būdų, kuris tampa vis aktualesnis didinant ūkio konkurencingumą. Taigi galime teigti jog, tai puiki priemonė, kuri gali būti naudojama, siekiant padidinti nacionalinęs ekonomikos augimą. Kaip jau minėjau, spartūs globalios ekonomikos pokyčiai didina ūkio subjektų poreikį bendradarbiauti ir taip siekti sinergetinio efekto, todėl 2001m. gruodžio 19d. Jungtinių Tautų generalinė asamblėja priėmė rezoliuciją, kurioje valstybės narės yra kviečiamos kurti kooperatyvų raidai palankią aplinką. Autorių teigimu, Lietuvos Vyriausybė taip pat skiria nemažai dėmesio kooperatinio judėjimo stiprinimui, ypač žemės ūkio sekturiuje. Taip pat pabrėžiama, jog pastaraisiais metais valstybė skyrė gana dideles sumas kooperacijai skatinti, nuolat tobulinami teisiniai aktai, reglamentuojantys kooperatyvų veiklą, tačiau be viso to, kooperatinis judėjimas Lietuvoje tebėra labai silpnas( R.Melnikienės ir D.Vidickienės, 2006). Šį teiginį puikiai patvirtina L.Pareigienė ir E.Ribašauskienė: „Lietuvoje kooperacijos plėtra nėra pakankama. Kooperatyvų skaičius netenkina šalies ūkio subjektų, ypač smulkiųjų ūkininkų poreikių. Nors kooperacijos nauda suvokiama, Lietuvoje kooperacijos plėtra vyksta vangiai“.Anot autorių tokia situacija Lietuvoje yra todėl, nes restrukturūrizuojant žemės ūkį susiformavo ne itin palanki situacija konkurencingo žemės ūkio plėtrai. Taip pat šalyje dominuoja smulkūs ūkiai, kuriuose vyrauja mišri gamyba. Būtent dėl mažų gamybos mastų, pasenusių, neefektyvių, neatitinkančių aplinkosaugos reikalavimų gamybos priemonių bei technologijų naudijimo šie ūkiai ateityje vargiai galės konkuruoti rinkoje ( L. Pareigienė, E.Ribašauskienė, 2008). Taigi, nors R.Melnikienė ir D.Vidickienė teigia, jog Lietuvos Vyriausybė taip pat skiria nemažai dėmesio kooperatinio judėjimo stiprinimui, tačiau straipsnyje L. Pareigienės bei E. Ribašauskienės randame visgi priešprieša šiam teiginiui: „Palyginus su Europos Sajungos (ES) šalimis,Lietuvos žemės ūkyje dirba palyginti didelė užimtųjų dalį, tačiau kooperacija kitose šalyse išvystyta kur kas labiau nei Lietuvoje“. Anot autorių nors ir Lietuvoje skiriamas ypatingas dėmesys kooperacijai skatinti: sukurta palanki teisinė aplinka, taikomos mokestinės lengvatos, teikiama startinė ir investicinė parama bei rengiami įvairūs seminarai. Tačiau, kooperacijos plėtra nėra pakankama, tai rodo kooperatyvų skaičius, kuris netenkina šalies ūkio subjektų, ypač smulkiųjų ūkininkų poreikių. Išvados Taigi, apžvelgus mano minėtus įvykius ir pateikdama išvadas, norėčiau pabrėžti, jog kooperacijos politikos įtaką šalies mastu yra labai svarbi tiek socialiniai ekonomikai, tiek visai visuomenei.Taip pat sutinku su R.Melnikiene ir D.Vidickiene, jog kooperatyvuose sukauptas socialinis kapitalas yra svarbi jėga, galinti keisti visos šalies situaciją. Lietuvoje iki pirmojo pasaulinio karo kooperacijų judėjimas įgavo tam tikrus pagrindus, kuriais galėjo tobulėti ir judėti pirmyn, taip pat ir pajutus globalios ekonomikos poveikį. Tačiau, kaip jau aptarėme kooperacijų judėjimas susiduria su problema, jog sulaukia mažiau dėmesio iš valstybės pagalbos tobulėjant, nei jos reikėtų. Todėl tvirtai sutinku su L.Pareigiene ir E.Ribašauskienė, jog būtų tikslinga skatinti kooperacijos poreikių inicijavimą per bendruomenės narių verslumo įgūdžių įgijimo programų rėmimą, siekiant europietiško lygio, pasitelkiant ir savo jau įgytus pagrindus.Pasak Wolfe, Europoje, kuriant besimokančius regionus, politikos priemonės remiasi nuostata, kad socialinis kapitalas bendradarbiaudamas sukuria tankų įvairių firmų tinklą interaktyviam mokymuisi (Wolfe, 2002). Literatūros sąrašas 1. R.Melnikienė ir D Vidickienė, 2006, ŽINIŲ VADYBA KAIP PRIEMONĖ TOBULINTI LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO KOOPERACIJOS POLITIKĄ. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!