Kūryba gimsta iš kančios (Balys Sruoga, Antanas Škėma)

Kaip rensansiškojo humanizmo manifestas skamba italų filosofo Džovanio Piko dela Mirandolos „Kalba apie žmogaus orumą“. Joje Aukščiausiasis kreipiasi į žmogų: „Tau nėra jokių apribojimų: atiduodu tave į tavo paties rankas, kad pasirinktum savo prigimtį pagal savo valią. Nepadariau tavęs nei dangiško, nei žemiško, nei mirtingo, nei nemirtingo, kad, būdamas laisvas ir pagarbos vertas kūrėjas, pats sau suteiktum tokią formą, kokios nori.“ Taip ir šiuolaikiniame pasaulyje, mąstantis individas turi pats pasirinkti, kaip jis sutiks kančią ir ar kančia taps motyvaciją, energiją ir stiprybę slopinančiu faktoriumi, ar didžiuliu potencialu ir dvasiniu pakilimu. Faktai rodo, kad daug kokybiškų darbų gimsta būtent tuo laikotarpiu, kai kūrėjui sunku, kai jis jaučiasi įspraustas į socialinius, politinius ar net religinius rėmus. Literatūriniu įrodymu, jog kančia padeda individui priešintis pasaulio absurdui, išsakant savo giliausias mintis, tampa į Štuthofo koncentracijos stovyklą patekusio, egzistencialisto Balio Sruogos kūrinys „Dievų miškas“ ir XXa. vidurio rašytojo Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“.
Tai, kad kūryba gimsta iš kančios, bene geriausiai atskleidžia XXa. moderniosios lietuvių poezijos ir istorinės poetinės dramos pradininkas Balys Sruoga memuariniame romane „Dievų miškas“. Antrojo pasaulinio karo metais, ištremtiems Lietuvos ir kitų šalių intelektualams, didžiausią pavojų dėl agresijos nutraukimo galintiems kelti žmonėms, teko praeiti fašistinių koncentracijos stovyklų „mokyklą“, kuriose jie tapo nužmogintos sistemos liudytojais, buvo žeminami, niekinami ir šaltakraujiškai žudomi. Karo tragedijos pranoko net ir košmariškiausias poetų prieškario vizijas, esminį XXa. vidurio klausimą iškėlė filosofas Teodoras Adornas: „ar po mirties stovyklų dar apskritai įmanoma kūryba?“ Tačiau kūrėjai liko ištikimi menui. Intelektualas, rašytojas Balys Sruoga 1943m., pasipriešinęs vokiečių valdžios mobilizacijai į SS dalinius, buvo įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje, kuri nuo seno vadinama Dievų mišku. Knygą „Dievų miškas“ rašytojas parašė grįžęs į Lietuvą, sanatorijoje laižydamas „sielos ir kūno žaizdas“, koncentracijos stovykloje patirta kančia ir išlikę prisiminimai padėjo Sruogai kurti. Kūrinyje žybsi ironija, jaučiamas sarkazmas ir pasišaipymas iš prižiūrėtojų elgesio su kaliniais, lagerių tvarkos. Ironija B....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!