,Žmogus prievartos pasaulyje (Balys Sruoga, Antanas Škėma, Icchokas Meras)

Visų pirma, žmogui, atsidūrusiam prievartos pasaulyje, gebėjimas pasijuokti iš skaudžių ir dramatiškų situacijų padeda išlikti savimi ir neprarasti vilties. Žmogus, pajuokdamas žlugdančią tikrovę nuo jos atsiriboja ir išsiugdo gebėjimą į situaciją pažvelgti iš šalies, nesureikšmindamas savo, kaip atskiro asmens, sunkumų. Ironija tapo ir Balio Sruogos, XIX a. II pusės – XX a. I pusės lietuvių rašytojo, keletą metų praleidusio hitlerinėje darbo stovykloje Štuthofe, ginklu prieš žiaurią tikrovę. Kūrinio pasakotojas – inteligentas, rašytojas, patyręs fašistinio lagerio siaubą ir prievartą. Nepaprasta rašytojo nuojauta: mintys, emocijos tarsi generuoja tai, kas dar bus – tą košmarišką realybę, kurią teko patirti rašytojui 1943m., karo metais, Štuthofo koncentracijos stovykloje. Patyręs skaudžių išgyvenimų, patyręs daug sveikatos sutrikimų, kamuojamas artimų žmonių ilgesio, Balys Sruoga, besigydydamas Birštono sanatorijoje, per du mėnesius parašė atsiminimų knygą „Dievų miškas“. Atsiribojęs nuo asmeninių išgyvenimų B.Sruoga pagrindine vaizdavimo priemone pasirinko ironiją. „Dievų miške“ pasakojama apie lietuvių inteligentus, patekusius į fašistinę mirties stovyklą, ir tenykštę aplinką. Pasitelkdamas ironiją, rašytojas tapo koncentracijos stovyklos sargų paveikslus. Tai išreiškiama tokiais jų apibūdinimais kaip „narsuoliai“, „karžygiai“, o labiausiai juos pašiepia, vadindamas „galvažudėliai“, „banditėliai“. Ironiškas rašytojo pažiūris neišsnyksta kalbant apie nelaimingus kalinius ir savo likimą Štuthofo koncentracijos stovykloje. Ironiškas, labiau sarkastiškas, kalinių vaizdavimas labiausiai atskleidžia, kaip nešamas lavonas ima dūsauti, o pasakoto bičiulis Jonas iš Biržų liepia jam tylėti: „... kad jau kartą numirei, tai ir būk numiręs, nebedūsauk, susimildamas“. Kūrinys išsiskyrė stiliaus išraiškingumu, originalia tematika, pasakojimo savitumu. Tačiau buvo ir tokių, kurie priešingai vertino šį kūrinį: žmonės, turintys Štuthofo pragarą patyrusių artimųjų, kalbėjo, kad taip rašyti negalima - „juk čia žmonių gyvybė, kančios“, o Sruoga verčia „net juoktis“. B. Sruoga tokią spontanišką reakciją ir kritiką labai vertino. „Aš rašau ne dienoraštį, - sakė draugams. – Jeigu be ironijos būčiau rašęs, nebūčiau išgyvenęs. Ironija buvo tas skydas, kuriuo aš prisidengiau nuo mirties pavojaus. Nuo skausmo gindamasis parašiau, kitaip negalėjau rašyti“.Žmogus,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!