Kristupas Kolumbas – jūrininkas

 VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS ISTORIJOS FAKULTETAS VISUOTINĖS ISTORIJOS KATEDRA Paulius Arbačiauskas Istorijos specialybės I kurso, II grupės studentas Kristupas Kolumbas - jūrininkas Kursinis darbas Darbo vadovas lektorius A. Porutis Mokytoja Čižauskienė Vilnius 2006 Turinys Įvadas........................................................................................................... 1 I. Kristupas Kolumbas iki didžiųjų atradimų: 1) Kelionės sumanimas............................................................... 6 2) Pas Portugalyjos karalių........................................................ 7 3) Ispanijoje................................................................................. 7 4) Pagaliau nusišypso sekmė...................................................... 8 II. Pirmoji Kolumbo kelionė: 1) Pasiruošimas............................................................................ 9 2) Kelionė prasideda................................................................... 10 3) Kolumbas atranda Bahamų salyną ir Kubą........................ 11 4) Haiti atradimas ir grįžimas namo......................................... 13 5) Žemių dalybos......................................................................... 15 III. Antroji kapitono kelionė: 1) Didžiųjų Antilų salų atradimas ir Espanjola...................... 16 2) Jamaikos atradimas............................................................... 18 3) Espanjolos nukariavimas....................................................... 19 IV. Trečioji kelionė: 1) Melagystė ir dar viena kelionė............................................... 19 2) Trinidado salos ir Pietų Amerikos atradimas...................... 20 V. Paskutinioji kelionė: 1) Centrinės Amerikos krantų atradimas................................. 21 2) Sunkumai Jamaikoje.............................................................. 22 VI. Gyvenimo pabaiga: 1) Grįžimas i Ispaniją ir mirtis.................................................. 23 Išvados........................................................................................................... 25 Šaltiniai ir literatūra..................................................................................... 26 Priedai............................................................................................................ 27 Įvadas Darbo naujumas, aktualumas. Šiais metais sukanka, 555 metai, nuo to laiko, kai gimė, ir 500 metų, kaip mirė vienas žymiausiu visi laikų atradėjų – žmogus, pakeitęs pasaulio istoriją ir suvokimą apie žemę, bei vienas garsiausių to laikotarpio jūrininkų – Kristupas Kolumbas. Šią istorinę asmenybę pasirinkau, nes, palyginus, ne daug žinau apie Naujojo pasaulio atradimą ir sunkumus, su kuriais teko sudsidurti viduramžių keliautojams. Darbo tikslas. Remiantis istoriniais šaltiniais ir jį tyrinėjusių žmonių surinkta medžiaga, stengsiuosi išsiaiškinti Kristupo Kolumbo kaip jūrų kapitono ir kartografijos specialisto bruožus, padėjusias jam suorganizuoti net keturias neitikėtinai pavojingas ekspedicijas į iki tol neištirinėtą žemės rutulio sritį. Darbo uždaviniai. 1. Suprasti, kas buvo Kristupas Kolumbas iki pirmosios kelionės 2. Įvertinti sunkumus, kuriuos teko patirti planuojant keliones ir jų metu. 3. Kodėl jam, o ne kam kitam buvo paskirta vadovauti ekspedicijai? 4. Ko iš tiesų siekė Kolumbas, ieškodamas Indijos? 5. Atskleisti, kodel žmogus, atradęs ištysą naują kontinentą, savo gyvenimą baigė kaip eilinis žmogus. Darbo chronologija. Kristupo Kolumbo gyvenimą galima suskirstyti į tris laiko tarpsnius, kuriuose atsispindį, kaip jis ruošė savo planus, kaip juos vykdė ir kokios pasekmės vė;iau jo laukė. Pirmasis etapas prasideda nuo 1476 m., kai Kristupas Kolumbas apsigyveno Lisabonoje ir įsidarbino jūros žemėlapių braižymo dirbtuvėje, bei pradėjo kurti rimtus planus savo sumanytąjai kelionei, iki 1492 metų, kai po ilgų dėrybų, įtikinėjimų ir pasiruošimų jo laivynas pagaliau išplaukė ieškoti Vakarų kelio į Indiją. Antrasis etapas trunka aštuonerius metus ir prasideda 1492, bei baigiasi1500 metais, kai karaliams praradus pasitikėjimą Kolumbu, į Espanjolą buvo pasiūstas naujasis jos vietininkas ir karalių atstovas Amerikos žemyne - Fransiskas Bobadilijas. Visą laiką iki tol Kristupą Kolumbą lydėjusi sekmė nusisuko ir jis, bei jo broliai, grandinėmis surakinti buvo grąžinti į Ispaniją. Ir nors realios bausmės iš karalių pusės Kolumbas nesulaukė, atimti titulai ir turtas jam taip niekada ir nebesugrįžo. Trečiasis etapas tęsėsi nuo 1500 m. iki pat Kristupo Kolumbo mirties 1506 m. gegužės 20 d. Jo gyvenimo pabaiga tikrai nebuvo tokia, kaip galbūt buvo didžiojo keliautojo svajota. Visos jo kelionės ir vargai neatnešė jo pasiekimams adekvačios šlovės ar ramios ir turtingos senatvės. Maža to, senajam jūrų vilkui ne kartą teko mindžioti įvairių įstaigų duris, siekiant atlygio už pasiekimus, kurių svarbos tuomet dar niekas, net jis pats, nesuvokė esant. Net ir pats Ispanijos valdovas tikrai nenuliūdo, kai pagaliau sužinojo, kad mirė Tas, kažkokios šlovės beieškantis, įkyrus senis. Metodologinis pagrindas. Renkant, klasifikuojant ir interpretuojant darbo tikslui ir uždaviniams pasiekti reikalingą medžiagą, daugiausia naudotąsi analitiniu - naratyviniu tyrimo metodu. Istoriografija. Istorinę literatūrą sudaro prieš ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išleistos lietuvių rašytojų knygos, kurios ganėtinai skirtingai įvertina didįjį jūrų keliautoją Kristupą Kolumbą. Rašant šį darbą daugiausia medžiagos suteikė Peliko Šinkūno1 ir J. Baniavičiaus2 knygos. Mano manymu, būtent P. Šinkūnas savo knygoje Kristupą Kolumbą aprašo tikroviškiausiai, visapusiškai, naudodamas ne vien juodą arba baltą spalvas. Čia kapitonas minimas kaip išsilavinęs, senas jūrų vilkas, tačiau ne vien kaip mokslo ir geografijos tiesų nešėjęs, bet ir kaip „nelaimė“ Naujojo pasaulio indėnų tautoms. Gana smulkiai aprašomį sunkumai, kuriuos turėjo išgyventi kapitonas, keliaudamas jūromis, ieškodamas aukso, bendraudamas su indėnais, ir bandydamas sekmingai įkuri jam paklusnias kolonijas. J. Baniavičiaus knyga yra šiek tiek trumpesnė, bet taip pat labai puikiai išryškina kitus, nei Šinkūnas, Kolumbo gyvenimo sunkumus ir smulkmenas: sąlygas laive ir maišto grėsme, keliaujant su ne pačios aukščiausios kvalifikacijos, turtų ir laisvės ištoškusia įgula. Banevičius, nors ir santūriai, tačiau aukština keliautoją ir jo pasiekimus. Gina jį nuo kritikos, pateikdamas savo ir kitų autorių mintis. Apie Kolumbą jis rašė pagarbiai, tačiau realistiškai. Dar viena, savo apimtimi didžiausia, yra P. Lapelio3 knyga. Ji išleista nepriklausomos tarpukario Lietuvos laiktarpiu. Lapelio knyga išsiskyrė savo romatizmo ir heroiškumo elementais, kuorie bet kuriam išsilavinusiam žmogui pasirodytu kaip netikroviški ir neatitinkantys paprasčiausios žmogiškos realybės. Kiekviename knygos skyriuje jaučiamas stiprus religinis atspalvis, kuris ir trugdė atrinkti tikrus faktus nuo pagražintų. Čia Kristupas Kolumbas yra vaizduojamas kaip kilnumo įsikūnijimas, nepalaužiamas, ypač tvirtas keliautojas, kuriam krikščionybė ir poetinis gamtos grožis buvo svarbiau už auksą ir šlovę, o su juo keliavusi įgula – „šventųjų burys“. Visiškai kitą vaizdą sudaro trumpas, tačiau labai kritiškas K. V. Ceramo4 knygos požiūris į taip visų garbinamą Kristupą Kolumbą. Autorius bando įrodyti, kad didysis keliautojas buvo net ne antrasis po vikingų, o trečiasis Europietis, atradęs Amerikos, o tiksliau Pietų merikos žemyną, ir jis yra aukštinamas visai be reikalo. Taip pat kvestionuojama Kolumbo kilmės vieta ir pabrėžiamas jo, kaip nelaimių nešėjo, tiek Europos tiek Amerikos žemynų kultūroms, vaidmuo. Suravino T.5 pasakojimai atrodo šiek tiek netikroviški, nes nemažai yra tiesioginės „veikėjų“ kalbos, tačiau palyginus su kitomis mano skaitytomis knygomis, faktai yra dėstomi gana tiksliai ir net gi atradau niekur kitur neminėtų smulkmenų, kurios dar kartą patvirtina Kolumbą buvus sumaniu kapitonu. Šaltiniai. Šame darbe daugiausiai buvo remtasi antriniais šaltiniais, tai yra autorių pasakojimais, juos lyginant viena su kitu. Tačiau buvo naudojami ir pirminiai šaltinai: knyga Vidurinių amžių istorijos chrestomatija6, iš Kolumbo pasisakymų pirmosios kelionės dienoraštyje ir jo laiškuose Ispanijos karaliams. Daugiausia vaizdinės medžiagos, taip pat pasakojimų lietuvių ir anglų kalbomis, buvo rasta internete. I. Kristupas Kolumbas iki didžiųjų atradimų 1) Sumanymas Kristupas Kolumbas (priedas I) gimė 1451 m. Genujoje (Italijoje). Plaukioti pradėjo būdamas keturiolikos metų. 1476 m. apsigyveno Lisabonoje ir įsidarbino jūros žemėlapių braižymo dirbtuvėje.7 Gyvendamas Lisabonoje ir salose, jis nuolat susidurdavo ir su jūriaiviais, kurie pasakodavo apie esamas ir nesamas žemes vakaruose.8 Daug nebūtų dalykų buvo pasakojama apie Atlanto vandenyną: jame gyvenama ir jūrų velnių, ir aštunkojų, kurie gali praryti laivą, ir daugėlį kitų pabaisų. Tų prasimanymų Kolumbas nepaisė. Daug kartų jis buvo įvairiose kelionėse, ne kartą plaukė Atlantu, bet nieko panašaus nematė.9 Ne kur kitur, o butent Portugalijoje jis subrendo kaip patyręs kapitonas, astronomas, ekspedicijų vadovas. Portugalijoje gimė ir jo didysis sumanymas – pasiekti Tolimuosius Rytus, plaukiant į vakarus per Atlantą. Niekas neabejoja, kad Kolumbas tikėjo Žemės rituliškumu, kad jis buvo susipažinęs su tų laikų literatūra apie žemę.10 Po truputi jis rinko informaciją iš senosios ir savo laikų literatūros, iš graikų filosofų veikalų, iš Biblijos, iš savųjų amžininkų geografų ir gamtos tyrinėtojų knygų bei laivų kapitonų ataskaitų.11 Ypač didelę įtaką Kolumbui padariusi prancūzų kosmografo Petro d‘Aiji knyga „Imago Mundi“ („Pasaulio pavaizdavimas“), kurios vienas egzempiorių ir šiandien tebėra Kolumbo bibliotekoje Sevilijoje su jo paties pastabomis paraštėse. Mintį, kad atstumas nuo Europos iki Rytinių Azijos pakrančių nėra jau toks didelis, Kolumbui dar labiau sustirprino susirašinėjimas su Florencijos astronomu ir geografu Paolo Toskaneliu. Šis beveik dvigubai padidino Azijos žemyno ilgį iš vakarų į rytus, o vandenyno plotus, skiriančius Europą nuo Azijos, beveik dvigubai sutrumpino. Pagal jį, plaukiant į vakarus pro Kanarų salas, iki Japonojos krantų tegalį būti apie 4500-5000 km.12 XV amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Kolumbas buvo stambus italų prekybos namų patikėtinis Lisabonoje, o pirmoje devintojo dešimtmečio pusėje tarnavo portugalų laivuose ir keletą kartų plaukė į Afriką. Visa tai liūdija, jog jis, pasak Banevičiaus, buvo ne tik patyręs jūrininkas, bet ir puikiai išmanė prekybos reikalus bei sugebėjo spręsti sudėtingus šioje srityje kylančius konfliktus. Tačiau svarbiausiu impulsas, skatinęs Kolumbo veiklą, buvo jo moksliniai įsitikinimai. Tai jie buvo keliautojo varomoji versmė, vertusi pusantro dešimtmečio grumtis už savo plano įgyvendinimą.13 2) Pas Portugalijos karalių 1484 m. Kolumbas pirmą kartą pasiūlė savo projektą Portugalijos karaliui Žuanui II. Karalius Projektą perdavė mokytų vyrų tarybai.14 Kolumbo laikais net ir mokslininkai ne visi norėjo pripažinti žemės apvalumą, o ir tie, kurie pripažino, daug kuo abejojo.15 Tarybą projektą atmetė kaip nerealų. Nepatiko karaliui ir per dideli Kolumbo reikalavimai, jei žygis iš tiesų pasisektu.16 Tais pačiais metais mirė jo žmona ir liko jis vienas su aštuonerių metų sunumi Diegu. Su tuo kraštu niekas daugiau jo nebesiejo ir jis, pėsčias, nes buvo neturtingas, su sunumi iškėlevo į Ispaniją.17 Tuo tarpu Portugalijos karaliui, matyt, patiko šis rizikingas, bet milžinišką naudą galėjęs atnešti projektas, todėl jis, kaip tvirtina Ispanijos istorikai, vis dėlto pasinaudojo Kolumbo projektu; jis slapta pasiuntė laivą į vakarus nuo žaliojo rago, bet šis, nieko nepešęs, grįžo atgal. Visa tai išėjo aikštėn.18 Tada pasipiktinęs Kolumbas, pasiėmęs savo sūnų už rankos, pėsčiomis, nes buvo neturtingas, 1485 m. iškeliavo į Ispaniją.19 3) Ispanijoje Ispanijoje Kolumbas su sunumi prisiglaudė netoli nuo Paloso uosto Rabidos miesto vienolyne, nes buvo neturtingas. Pranciškonų vienolyno viresnysis Peresas pasirodė esąs išmintingas, mokslu besidomįs dvasininkas, be to turėjįs rišių su pirkliais ir karaliaus dvaru. Vienolyne jis taip pat susipažino ir su dar vienu įtakingu pranciškonų astrologu A. Maračena. Šių vienuolių patartas, Kolumbas kreipėsi į Kastilijos hercogą Medinaselį, prašydamas lėšų paruošti 3-4 karaveles jo kelionei.20 Jis sutiko savo lėšomis finansuotitris burinius laivus, bet atsargusis didikas nesiryžo slapta, be karalienės sutikimo , išsųsti laivų į kelionę.21 Apie šį kreipimąsi sužinojusi karalienė Izabela išsikvietė Kolumbą, kad supažindintu su savo projektu (priedas XII). Vykstant deryboms su karaliene, Kolumbas gyveno išlaikomas Medinaselio. 1487-1488 m. jis gaudavo piniginę paramą iš valstybės iždo. Pirmoji Kolumbo audiencija pas Izabelę buvo Kordoboje 1486 m. Tais pačiais metais buvo sudaryta komisija jo projektui apsvarstyti. Po ketverių metų projektas vis dėlto buvo atmestas. 1488 m. Kolumbas vėl aplankė Portugaliją, vėl siūlė projektą karaliaus dvarui, bet ir vėl liko nesuprastas. Nesisekant nei Portugalijoje, nei Ispanijoje, Kolumbas pasiuntė savo brolį Bartolomėjų į Angliją ir Prancuziją, tačiau ir ten nieko nepešė. 1491m. Kolumbas, ieškodamas užtarimo, vėl atsidūrė Rabidos vienolynę, ir šį kartą Peresas pasinaudojo savo ryšiais su karaliaus dvaru, pirkliais, laivų savininkais ir taip padėjo Kolumbui. Vienuolis supažindino Kolumbą su Martynu Pinsonu, įtakingu Paloso laivininku ir prityrusiu jūreiviu. Tais pačiais metais Kolumbas vėl susitiko su Izabela Santa Fe karinėje stovykloje prie ispanų apgultos Granados. Tiesą sakant, kol vyko karas, buvo sunku tikėtis, kad bus suorganizuota ekspedicija, tačiau karas au ėjo į pabaigą. Buvo sudaryta antroji ekspertų komisija. Projektas buvo vėl atmestas, bet ne dėl jo nerealumo, o dėl per didelių paties Kolumbo reikalavimų – admirolo ir atrastųjų žemių vicekaraliaus titulo.22 4) Pagaliau nusišypso sekmė Ilgai trunkantys karai ir sukilimų slopinimas pakirto jaunos Ispanijos karalystės galybę.23 Po dar vieno eilinio projekto atmetimo, Kolumbas pasirįžta vykti i Prancūziją, tačiau tuo metu pas karalienę atvyko Santanhelis, stambiausias prekybininkas ir karalių finansinis patarėjas, kuris pažadėjo Kolumbo ekspedicijos organizavimui paskolinti pinigų.24 Norint išspręsti Ispaniją apėmusią krizę, reikėjo imtis neatidėliotinų veiksmų. Štai tuo metu drąsus Kolumbo planas ir sulaukė dėmesio.25 Karalienė, matydama, kad stambūs finansininkai ir įtakingi bažnyčios atstovai remia Kolumbą, pagaliau nusileido ir sutiko su visais reikalavimais. Žinoma, karaliams, Ferdinandui ir Izabelai, rūpėjo ne moksliniai atradimai, bet naujos teritorijos ir, žinoma, auksas.26 Hartas teigia, jog viena iš priežasčių, dėl kurios Kolumbas įveikė visus sunkumus, įtikinėdamas Izabelę, buvo žinojimas, kad šis sanderis jam yra labai pelningas.27 1492 m. balandžio 17 d. Karaliai raštu patvirtino sutarti su Kolumbu. Šiam taip pat buvo suteikti ir titulai, tačiau jie turėjo įsigalioti tik Kolumbui atradus naujasias žemes, todėl iki atradimų jokiomis tų titulų privilegijomis jis nesinaudojo. II. Pirmoji Kolumbo kelionė 1) Pasiruošimas Ispanijos karaliaus dvaro atstovai nusprendė, kad Kristoforo Kolumbo laivai turi išplaukti iš Paloso uosto. Šio miesto gyventojai žinia sutikosu nepasitenkinimu.28 Savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio jie vilkino karaliaus įsakymo vygdymą. Viena dieną Kolumbo laivai iš uosto buvo visai dingę, tačiau valdžiai jėga pagrasinus miesto gyventojams, reikialai susitvarkė.29 Paloso uoste Kolumbas gavo tris karaveles, paruoštas tolimam plaukimui. Dvi iš jų – „Pinta“ (priedas X)ir „Ninją“ (priedas XI) – karaliaus įsakymu parūpino Paloso uosto vadovai, o trečia – „Santa Marija“ (priedas IX) – paties Kolumbo buvo įsigyta pagal sutartį su jos savininku. Dėl jų tonažo nuomonės skiriasi: „Santa Marija“ 100-120 t., „Pinta“ 55-90 t., „Ninja“ 40-60 t. Šie laivai buvo gerai paruošti kelionei, tačiau nebuvo pasirūpinta elementariais patogumais. Jūrininkai turėjo sausakimšai gulėti ant grindų, dėžių, lentgalių, pasikloję savo drabužius. Visuose trijuose laivuose tebuvo 11-12 lovų, kuriomis naudojosi admirolas, kapitonas ir kiti pareigūnai. O gyventi laivuose juk teko mėnesiais.30 Kolumbas turėjo būti išties tvirto charakterio kapitonas, kadangi Banevičius teigia, jog „greta nuolatinės laivo sudužimo, nuklydimo nuo kurso, bado mirties, laukinių genčių užpuolimonežinomose salose grėsmės, bei kitų nesuskaičiuojamų vandenyne slypinčių pavojų, kapitonui kiekvieną akimirką tekdavo atsižvelgti ir į maišto laive galimybę“31. Dažnai rašoma, jog Kolumbo karavelių įgulas sudarė visuokie nusikalteliai, kad išvengtų katorgos ir kartuvių. Bet buvo ne taip. Kolumbui prašant, Ferdinandas ir Izavelė parašė įsakymą, kad būtų atidėtas iki sugrįžimo civilinių ir kriminalinių bilų nagrinėjimas tiems, kurie pasirašys sutartį plaukti Kolumbo laivuose. Tačiau iš visos Admirolo įgulos težinomi keturi kriminalistai, pasinaudoję karališka privilegija. Taip pat prie Kolumbo laivyno įrengimo ir įgulos verbavimo labai prisidėjo broliai Pinsonai - Martynas Alonso ir Visentė, patyrę laivininkai, jūreiviai ir įtakingi vyrai. Taigi galiausiai įgulą sudarė 90 vyru. Tai nebuvo disciplinuoti jūreiviai, tačiau ir ne nusikalteliai. Ekspedicijos vadovu ir „Santa Marija“ kapitonu buvo Kolumbas, jau vadinamas admirolu. „Pintos“ kapitonu buvo paskirtas Martynas Alonso Pinsonas, o „Ninjos“ – Visentė Pinsonas. Kiekviename laive buvo po bocmaną, o visoje ekspedicijoje: du gydytojai, vyriausias inspektorius, karališkasis notaras ir keli tarnai.32 Kolumbas nepasiėmė nei vieno kunigų ar vienuolio, bet nepamiršo pasiimti vertėjo. Iš viso iškeliavo 120 žmonių.33 2) Kelionė prasideda 1492 m. rugpjūčio 3 d. auštant Kolumbo laivynas išplaukė iš Paloso uosto (priedas V) ir leidosi link Kanarų salų.34 Prieš tai, Lapelio teigimu, Kolumbas, supratęs padėties rimtumą, paprašė tėvą Perezą iškalusyti jo išpažinties, jo pavyzdžiu pasekė ir kiti ekspedicijos dalyviai. Paskui visi priėmė Šventą Komuniją ir iškilminga procesiją buvo atlydėti į savo laivus (priedas VI).35 Kelias buvo įprastas ir laivuose buvo ramu. Pasiekus Kanarų salas Kolumbas pradėjo pasakoti jureiviams, kad, kai jis buvo Portugalijoje, tai girdėjęs, kad Atlante į vakarus dar yra neatrastų salų. Kolumbo paskojimo tikslas aiškus – sustiprinti jūrininkų dvasią, kad šie nebijotu leistis į Atlanto platybes. Rugsėjo 6 d. laivai iš Homero salos išplaukė į vandenyną. Tuomet jureiviai, pajutę tolstą nuo namų į nežinomus vandenis, pilnus pavojų, pradėjo murmėti. Tuomet Admirolas sugalvojo mažą gudrybę.36 Kolumbas buvo išties protingas ir gudrus kapitonas - tikrajame, nuolat užrakintame laivo žurnale jis padarė tokį įrašą: „Plaukdami dieną ir naktį, mes įveikėme 240 jūrmylių. Greitis: 10 mylių per valandą. Komandai aš pasakiau, jog mes nuplaukėme 192 mylias, kad sužinoję kaip toli nuplaukėme, žmonęs nepultų į neviltį.“ Tik du žmonės žinojo tikrąją situaciją – Kolumbas ir Pinsonas.Jei nors sekundei būtų suvirpėjęs bent vienas jų veido raumenėlis, komandą apimtų panika. Jėgų šiam genialiam vaidmeniui atlikti Kolumbui pusantro mėnesio teikė jo nepalaužiama valia ir įsitikinimas savo tiesomis.37 Kad Kristupas Kolumbas buvo senas jūrų vilkas, pasak Banevičiaus, patvirtina tas faktas, jog 1492 m. gruodžio 21 d. pirmosios kelionės dienraštyje jis rašo, kad jis jau 23 metus plaukąs po jūras. Yra žinių apie Kolumbo dalyvavimą 1474 ir 1475 m. genujiečių prirklių prekybos ekspedicijoseį Egėjo jūrą, Chiaso salą. Spėjama, kad tuomet buvo prirmosios jo kelionės jūra. Tai taip pat buvo gera mokykla, kadangi kelionės po Viduržemio jūrą anais laikais būdavo pusiau prekybinės, pusiau karinės.38 Rugsėjo 13 dieną laivyno įgula pastebėjo, kad kompasų rodyklės pradėjo klaidingai rodyti šiaurę, dėl to jūreiviai persigando. Kolumbas, nors pats nežinodamas, kas čia vyksta, buvo senas patyręs jureivis, ir greitai įgulą nuramino.39 Rugsėjo 16 d. Laivynas pateko į Sargaso jūrą. Čia pastebėta daug žalios žolės kuokštų ir praskrendantys paukščiai. Visa tai žadino viltis greitai išvysti žemę, tačiau tos viltys buvo be pagrindo. Praėjus keletui dienų laivus nešęs palankus vėjęs nutilo, tuomet persigandę jūreiviai dieną naktį bureliais svarstė savo beviltišką padėtį. Kapitonas patiliukais pradėtas vadinti apgaviku, trokštančiu tik garbės, jo žodis – beprotybė. Pasigirdo pasiūlymų, jog verčiau pamišeli išmesti į jūrą, tačiau Kolumbas visą tą laiką išliko susikaupęs ir vyriškas. Rugsėjo 25 d. Martynas Pinsonas pranešė matąs žemę, tačiau pasirodo, kad tai viso labo tebuvo debesys.40 Nemigo naktų išvarginti, nusikamavę, nepasisekimų išerzinti, nepatenkinti žmonės plaukė vis tolyn į bekraštį vandenyną. Kolumbas laikėsi vyriškai.41 3) Kolumbas atranda Bahamų salyną ir Kubą Kristupas Kolumbas buvo nepaprastai atkaklus žmogus. Savo laivo žurnale jis rašė taip: „Spalio 10 d. Žmonės nebetveria ir skundžiasi ilga kelione. Aš juos guodžiu ir primenu, koks atligis jų laukia, aiškinu, kad jie be reikalo skundžiasi, nes aš vis vien keliausiu tolyn, kol atrasiu Indiją.“42 Spalio 11 d. Pagaliau pasirodė tikri žemės ženklai: jureiviai iš laivų matė nendres, išgriebė iš vandens aptašytą lentigalį, matė plaukiant erškėčių šakeles su uogomis. Įgulos nuotaika pagerėjo, dingo nuovargis ir nepasitenkinimas admirolu. Spalio 12 d. Laivai priplaukė prie vienos iš Bahamų salyno salo, kurią vietos gyventojai vadino Guanahaniu, o Kolumbas ją pavadino San Salvadoru. Kolumbas su abiem kapitonais, notaru ir inspektorium apsiginklavę sėdo į valtį, nuplaukė iki krantų, iškėlė ir karalių vardu prijungė naujasias žemes prie Ispanijos (priedas VIII). Buvo sudaryti atitinkami raštai, jog butent Kolumbas yra pirmasis žmogus, atradęs šią žemę. Dabar jis jau buvo jūrų vandenų admirolas, bet ir vicekaralius, ko jis labai troško. Krante jūreiviai išvydo žalius medžius, daug vaisių, vandens ir nuogus žmones (priedas III). Kolumbas pasakoja: „Ir jie taip gerai mus sutiko, kad rodėsi stebūklas. Jie mielai atiduodavo visa, ką tik turėjo. Man pasirodė, kad tie žmonės neturtingi. Jie turėtu būti geri, sumanūs ir kuklūs tarnai, pastebėjau, kad greitai pramoko kartoti tai, kas jiems buvo kalbama. Ir aš tariu, kad jie lengvai pasidarys krikščionimis, nes man pasirodė, kad jie neturi jokio tikėjimo.Ir, Dievo padedamas, aš parvešiu iš čia jų didenybėms šešis žmones, kuriuos pasiimsiu iškeliaudamas, kad jie išmoktu kalbėti (ispaniškai)“43. Kolumbas, norėdamas sužadinti vietos žmonių draugiškus jausmus, įsakė jūreiviams stengtis jiems įtikti.44 Kolumbas ieškojo aukso, todėl apsimetinėjo, atsitokėję čiabuviai regėdami, kad atėjūnai jų neliečia, nusiteikė draugiškai. Šios didžiulės bičiulystės įkarštyje ispanų žvilgsnis nė akimirkai nenustojo ieškoti aukso ir barangenybių. Tačiau salų gyventojai laimei jo neturėjo.45 Kolumbo galvoje sukosi kolonizatoriaus svajonės: geri tarnai, išmoks ispaniškai, taps krikščionimis, pristatysiu Jo didenybei, gal šie panorės išgabenti visus indėnus į Kastiliją arba palikti saloje belaisviais. Praeis kiek laiko, suliepsnos indėnų kaimeliai, pasipils kraujas ir ašaros, prasidės vergija.46 Savo pirmosios kelionės dienoraštyje Kolumbas rašo taip: „Pagaliau jūsų aukštybės, gali būti, panorės paliepti atsiųsti visus indėnus į Kastiliją arba pasilikti juos šioje saloje kaip belaisvius, nes pakanka penkiasdešimties žmonių, kad būtų galima išlaikyti juos visus klusnius ir priversti dirbti viską, kas tinkama.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!