Knygos raida Europoje ir Lietuvoje XVI - XVII amžiuje

Reformacijos įtaka knygų leidybai. Cenzūra. Draudžiamųjų knygų sąrašai • Reformacijos judėjimas XVI-XVII a. • Vykusi religinė kova pakirto katalikų bažnyčios viešpatavimą – bažnytinė cenzūra nebevaržė intelektualinio gyvenimo, dėl to susidarė geresnės sąlygos spaudai augti. • Buržuazinių revoliucijų ir Reformacijos kovose spauda tapo svarbiu atskirų stovyklų ideologiniu ginklu. • Išnaudotos visos spaudos galimybės. Reformacijos įtaka: • Reformacijos įtaka: • darė didelį poveikį knygų tematikai ir jų išvaizdai; • paplito spausdintas žodis; spausdintas žodis pirmą kartą istorijoje prabilo į visą liaudį jai rūpimais klausimais ir suprantama kalba; • publicistika įsiviešpatavo knygų rinkoje; • sudavė didelį smūgį lotynų kalbos monopoliui; viena svarbiausių knygos paplitimo visuomenėje sąlygų yra kalba; jeigu knyga išleista vietine kalba, ji prieinama kiekvienam raštingam visuomenės nariui; • pakito leidžiamos literatūros tematika – sumažėjo religinės literatūros, išaugo mokslinė literatūra. Cenzūra • Cenzūra • Cenzūros tipai: • išankstinė cenzūra (taip vadinama prevencinė cenzūra) – leidėjas turi rankraštinį variantą pristatyti cenzūros įstaigai ir gauti leidimą knygą spausdinti; • represinė cenzūra – kai uždraudžiami jau išspausdinti leidiniai; leidėjai baudžiami piniginėmis nuobaudomis ir konfiskuojant leidimo ir spausdinimo įrenginius. • Cenzūra būna: • pasaulietinė; • bažnytinė. Maincas – spaudos lopšys – yra ir spaudos cenzūros gimimo vieta. • Maincas – spaudos lopšys – yra ir spaudos cenzūros gimimo vieta. • Bažnyčios vadovybė, o vėlesniais viduramžiais universitetai buvo svarbiausiais rašyto žodžio cenzoriais. • Bažnytinė cenzūra rūpinosi, kad neplistų eretiški leidiniai. • 1488 m. popiežius Inocentas VIII ir popiežius Aleksandras VI 1501 m. krikščioniškame pasaulyje stengėsi suvienodinti spausdinto žodžio leidybos ir platinimo kontrolę. Jie įvedė cenzūrą kaip privalomą valdžios funkciją, įteisino prevencinę cenzūrą, tiek teologines, tiek pasaulietines knygas padarė bažnytinės cenzūros priežiūros objektu. • Cenzūra turėjo neigiamą poveikį leidybos verslui. • Cenzūra turėjo neigiamą poveikį leidybos verslui. • XVI-XVIII a. olandų Respublika rodė aukštus leidybos rezultatus, kuriuos lėmė tolerantiška cenzūra. Olandija buvo to meto raštingumo centras. • Kovos prieš cenzūrą būdai: • padirbti leidimo duomenys; leidiniai, su suklastotais leidimo duomenimis, vadinami kontrafakcijomis; • 1644 m. Anglijoje J. Miltonas parašė veikalą, šis kreipimosi į parlamentą forma išspausdintas darbas yra iki šiol vienas iškalbingiausių spaudos laisvę ginančių dokumentų, kuris prisidėjo prie cenzūros panaikinimo Anglijoje (1695 m.). XVIII a. augant absoliutizmui, politinių kūrinių cenzūra tapo dar griežtesnė. • XVIII a. augant absoliutizmui, politinių kūrinių cenzūra tapo dar griežtesnė. • Pirmoji kontinentinė valstybė, kuri 1766 m. panaikino cenzūrą buvo Švedija. 1770 m. tai įvyko ir Danijoje. • Prancūzų revoliucija J. Miltono idėjas įkūnijo konstituciniuose aktuose. 1789 m. priimtas žmogaus teisių straipsnis, kuris apibrėžia spaudos laisvę. Nuo to laiko spaudos laisvės deklaracija tapo privaloma kiekvienos demokratiškos šalies konstitucijos dalimis. • Veiksniai, kliudantys cenzūros efektyvumui: • Veiksniai, kliudantys cenzūros efektyvumui: • egzistuojantis laiko tarpas tarp knygos išleidimo ir jos uždraudimo; • pačių cenzorių žmogiškosios savybės; • visuomenės pasipriešinimas. • Cenzūra Lietuvoje • Atsirado kartu su pirmosiomis spausdintomis knygomis ir iki XVIII a. pab. Lietuvoje buvo tik bažnytinė cenzūra. • Nuo 1792 m. Lietuvai esant Rusijos imperijoje didelis dėmesys buvo skiriamas spaudos cenzūrai. Draudžiamųjų knygų sąrašai • Draudžiamųjų knygų sąrašai • Vienu iš svarbiausiu dokumentų, kuriais rėmėsi bažnytinė cenzūra, buvo draudžiamųjų knygų sąrašai („Index librorum prohibitorum“). 1559 m. paskelbtas pirmasis. • Iki 1996 m. jie buvo autoritetingais vadovais, pagal kuriuos praktikuojantys Romos katalikai turėjo kontroliuoti savo skaitymą. • Atliko svarbią visuomenės funkciją, nes „kas draudžiama, tas įdomu“. • Buvo rengiami ir pasaulietinių valdovų. Žymiausios Europos leidėjų dinastijos: Aldai, Etjenai, Plantenai, Elzevyrai • Aldai • Žymus italų leidėjas Aldas Manucijus – naujos knygų leidimo epochos pradininkas. • Mokslininkas, leidėjas ir tipografas pradėjo Aldų spaustuvininkų dinastiją, kuri leido knygas visą šimtmetį. • Leidykla Venecijoje. • 1501 m. sukūrė kursyvinį šriftą ir patogų formatą. Italai A. Manucijaus sukurtą šriftą – kursyvą pavadino „aldinu“. Aldui buvo pripažinta išimtinė teisė naudotis savo naujausiais šriftais. • Aldui buvo pripažinta išimtinė teisė naudotis savo naujausiais šriftais. • Norėdamas atskirti savo leidybos spaudinius nuo padirbinių A. Manucujus savo leidžiamas knygas 1501 m. pradėjo žymėti įmonės ženklu (delfino ir inkaro emblema) arba ženklinti savo portretu. • Aldas stengėsi sumažinti knygų kainas, mažindamas gamybos išlaidas. • Geriausius veikalus leido nedidelio formato tomeliais. • Reikšmingiausi leidiniai – 5 tomai Aristotelio rinktinių raštų ir kitų graikų klasikų veikalai. • Mirus Aldui leidyklos reikalai smarkiai pašlijo. Etjenai (Stefanai) • Etjenai (Stefanai) • Henrikas Etjenas – žymios spaustuvininkų dinastijos įkūrėjas Prancūzijoje XVI a. • Jis buvo naujojo, renesansinio, knygų apipavidalinimo stiliaus šalininkas. • Firminis ženklas – apsivijusi žaliuojančią gyvenimo šaką gyvatė, simbolizuojanti išmintį. • Etjenų įmonės darbas pagyvėja po H. Etjeno mirties, kai spaustuvę ima tvarkyti jo vyresnysis meistras – S. de Kolinas. Jis tapo didžiausiu romaniško šrifto propaguotoju Prancūzijoje (iki tol vyravo gotiškasis šriftas) ir renesanso stiliaus knygų apipavidalinimo populiarintoju. Tvarkant įmonę H. Etjeno sūnui (R. Etjenui), leidyklos darbas labai suklestėjo. Jam padėjo punsonų raižytojas K. Garamonas. Jis sukūrė „karališkąjį“ šriftą. Jo dėka antikvinis raštas išstūmė iš V. Europos gotiškąjį šriftą ir du šimtmečius įsitvirtino beveik visoje Europoje. • Tvarkant įmonę H. Etjeno sūnui (R. Etjenui), leidyklos darbas labai suklestėjo. Jam padėjo punsonų raižytojas K. Garamonas. Jis sukūrė „karališkąjį“ šriftą. Jo dėka antikvinis raštas išstūmė iš V. Europos gotiškąjį šriftą ir du šimtmečius įsitvirtino beveik visoje Europoje. • 1550 m. R. Etjenas pabėgo į Ženevą dėl persekiojimų ir čia įkūrė savo spaustuvę. • Įvedė naują firmos ženklą – filosofas po išminties medžiu. Plantenai • Plantenai • Kristoforas Plantenas (1514-1589) – žymus prancūzų spaustuvininkas. • Paryžiuje įkūrė savarankišką leidyklą. • Būdamas laisvų pažiūrų žmogus, 1548 m. turėjo pasitraukti į Antverpeną. Čia atidarė knygyną, o 1555 m. įsteigė spaustuvę. • Išgarsėjo „Biblija“ ir keturių kalbų žodynu. • Tačiau ir Antverpene Plantenas susidūrė su religiniu nepakantumu. Jis pasitraukė į Paryžių. Grįžęs į Antverpeną, jis rado savo įmonę sugriautą. Per keletą metų aplenkė visus konkurentus. Leidinių pasisekimą garantavo pavyzdingas apipavidalinimas. • Spausdino iliustruotas knygas. 1567 m. įkūrė Paryžiuje filialą. • 1567 m. įkūrė Paryžiuje filialą. • 1570 m. jis buvo pagerbtas karališkuoju titulu ir gavo teisę prižiūrėti visas Olandijos spaustuves. • Iš popiežiaus gavo monopolį spausdinti katalikiškas liturgines knygas. • 1570 m. jo spaustuvė tapo pavyzdžiu visai Europai. • Savo veiklos viršūne laikė aštuonių tomų „Poliglotų bibliją“. Biblijos tekstas lygiagrečiai ėjo keturiomis kalbomis: lotynų, graikų, hebrajų ir chaldėjų (aramėjų). • Planteno įmonės ženklas – kyšanti iš debesų ranka, laikanti skriestuvą. Jis nebuvo mokslininkas švietėjas, kaip Aldai ar Etjenai, bet tipiškas manufaktūros laikotarpio įmonininkas komersantas. • Jis nebuvo mokslininkas švietėjas, kaip Aldai ar Etjenai, bet tipiškas manufaktūros laikotarpio įmonininkas komersantas. • Įmonė egzistavo iki 1871 m. 1876 m. Antverpeno miestas nupirko senos Planteno įmonės pastatus ir įkūrė čia vieną įdomiausių muziejų Europoje. • Elzevyrai • Liudvikas Elzevyras – garsios Elzevyrų knygų leidėjų dinastijos pradininkas. • Kaip ir Plantenas buvo protestantizmo šalininkas. • Elzevyras atvyko į Leideną (Nyderlandijos miestas). • Jis vienas pirmųjų tapo knygų aukcionų organizatoriumi Europoje. Knygų kolekcijų varžytinės visą šimtmetį buvo Elzevyrų firmos specialybė. Sėkmingos prekybinės operacijos padėjo L. Elzevyrui pereiti prie knygų leidimo. • Sėkmingos prekybinės operacijos padėjo L. Elzevyrui pereiti prie knygų leidimo. • Jo anūkas Izaokas padėjo įmonei suklestėti. • Elzevyrų spaustuvininkų dinastija vartojo 5 pagrindinius firmos ženklus: Liudvikas – erelį su strėlių makštimis; anūkas Izaokas – emblemą, kurioje pavaizduotas išminčius ir atsiskyrėlis, stovįs po medžio šakomis; trečiasis ženklas – palmės; ketvirtas – išminties deivė Minerva po alyvmedžiu su išminties paukščiu pelėda; penktasis - „Elzevyrų sfera“. Iki mūsų dienų garsėja savo „Respublikų“ serija – nedideliais tomeliais. „Respublikose“ koncentruotai ir populiariai buvo duodama geografinė ir istorinė įvairių kraštų apžvalga. • Iki mūsų dienų garsėja savo „Respublikų“ serija – nedideliais tomeliais. „Respublikose“ koncentruotai ir populiariai buvo duodama geografinė ir istorinė įvairių kraštų apžvalga. • Buvo paskutinieji, vartoję firminius ženklus. Vietoj spaustuvininko signeto atsirado leidyklos emblema. • Buvo ne vien leidėjai ir spaustuvininkai, bet ir garsūs knygų pirkliai, antikvarai. • Jų didžiausias nuopelnas – gerų ir pigių knygų platinimas visuomenėje. Periodinė spauda • Atsiradimo priežastys: • siekis patenkinti greitos informacijos ir nuolatinių pramogų poreikį; • spaudos prekeivių nuojauta, t. y. jie suprato, kad reikalaujama naujų informacijos perdavimo priemonių. • Periodinės spaudos pradininkai – ranka rašyti informaciniai biuleteniai. • Nuo XVI a. vid. privatūs informaciniai biuleteniai buvo pertvarkyti į viešas naujienų knygas, kurios tapo naujienų lapais ir paskui laikraščiais. Seniausia anglų naujienų knyga – Floddeno Fieldo „The Trewe Encountre“, kurią Londone išspausdino Richardas Faquesas 1513 m. • Seniausia anglų naujienų knyga – Floddeno Fieldo „The Trewe Encountre“, kurią Londone išspausdino Richardas Faquesas 1513 m. • 1540 m. prasidėję karai paskatino naujienų knygų gamybą. • Susiformavo du pagrindiniai laikraščio bruožai: įvairus turinys ir jo pasirodymo periodiškumas. • 1566 m. pasirodė naujienų lapai, kurie buvo sunumeruoti ir vadinosi serijų dalimis. • Pirmieji tikrieji laikraščiai pradėjo eiti 1609 m. Pasižymėjo politinės informacijos gausa. Po dešimtmečio ėmė plisti „corantos“ (taip vadinami periodiniai leidiniai). Pirmieji šioje srityje buvo olandai. • Po dešimtmečio ėmė plisti „corantos“ (taip vadinami periodiniai leidiniai). Pirmieji šioje srityje buvo olandai. • 1621 m. pasirodė pirmosios anglo corantos. Vėliau leido periodinius leidinius kitokiais pavadinimais. Šie leidiniai apėmė pirmąsias numeruotas ir datuotas angliškas naujienų knygų serijas. • Anglų naujienų lapai, naujienų knygos išsiskiria 2 bruožais: vienas jų yra paprasti ir draugiški santykiai susiformavę tarp leidėjo ir skaitytojų, kurie atsirado XVII a. 3 dešimt., kai redaktoriai pasitikėjo savo skaitytojais, o šie – redaktoriais; kitas – meistriškas naujienų lapų maketas. • 1631 m. Paryžiuje išspausdinta pirmoji prancūziška naujienų knyga. Informacija, kurią galima rasti periodinėje spaudoje: • Informacija, kurią galima rasti periodinėje spaudoje: • Europos karo teatro scenų apžvalga; • naujienos apie popiežiaus rinkimus, apie gamtos stebuklus; • nuoroda į pavojų prekybai ir jūrininkystei Viduržemio jūroje. • Periodinės kilmės iliustracija periodiniam leidiniui nebuvo būdinga. Tik nuo XIX a. pr. iliustracijos tapo nuolatiniu periodinės spaudos bruožu. • Po XVII a. vid. naujienų knygas išstūmė naujienų lapai. • Poreikis lengvesnei prieigai prie informacijos, kuris prisidėjo prie naujienų knygų virsmo į besikeičiančius naujienų lapus, padėjo sukurti ir naują periodinį leidinio tipą – žurnalą. Žurnalai atsirado beveik tuo pačiu metu visoje Europoje. • Žurnalai atsirado beveik tuo pačiu metu visoje Europoje. • Pirmieji žurnalai pasirodė nuo 1663 m. • Pagrindiniai dalykai pirmuosiuose žurnaluose buvo filosofija ir švietimas. • Novatoriškas žurnalų bruožas – juose talpinamos naujų knygų recenzijos. • Atsirado periodiniai leidiniai skirti moterims. • Ir kiti miestai, ne tik sostinės, turėjo savo vietinius laikraščius, ėjusius 2 kartus per savaitę. • 1691 m. atsiradus kasdienėms pašto paslaugoms tarp Tokerio ir Londono dienraštis tapo populiariu. Dėl prancūzų cenzūros griežtumo Prancūzija savo pirmąjį dienraštį gavo 1777 m. • Dėl prancūzų cenzūros griežtumo Prancūzija savo pirmąjį dienraštį gavo 1777 m. • Anglai daug nusipelnė periodinės spaudos raidai. Čia gimė rytinis laikraštis. Vėliau atsirado ir vakarinis. Pirmieji tokie leidiniai išleisti 1569 m. Visi jie išeidavo 3 kartus per savaitę ir jie, o ne dienraščiai, buvo pirmieji leidiniai, kurie to leidybos punktualumo laikėsi valandos tikslumu. • Iki XVIII a. pr. periodinė spauda, laikraščiai ir žurnalai tapo pripažinta institucija. Spausdinta lietuviška knyga XVI-XVII a. • Gyventojai skaitė literatūrą lotynų, lenkų, rusų, lietuvių, vokiečių ir kitomis kalbomis. • Knygos, dėl žemesnių socialinių sluoksnių neraštingumo, buvo prieinamos tik diduomenei ir konfesinei inteligentijai. • Knygų leidybą organizavo ir finansavo bažnytinės bendruomenės (katalikų, pravoslavų, evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų). Jos kūrė spaustuves. • Vilniuje 1522 m. įkurta P. Skorinos spaustuvė buvo pirmoji R. Europoje. Pirmoji LDK knyga lietuvių kalba išėjo 1585 m. Vilniuje. Lietuviškos knygos sudarė mažą dalį. • Lietuviškos knygos sudarė mažą dalį. • Lietuviškų knygų leidyba rėmėsi institucijomis ir mecenatais. • Institucijos buvo dvejopos: • dvasinė vyresnybė; • jėzuitų vienuolių ordinas. • Lietuvoje grūmėsi dvi jėgos: • katalikybė; • reformacija. • Nors katalikybė buvo stipresnė, tačiau lietuvių kalba ir raštija jai mažiau rūpėjo negu protestantams. • Netvirta Vilniaus spaustuvės padėtis apsunkino lietuviškų knygų leidybos pradžią LDK. Katalikų leidyba • Katalikų leidyba • XVI ir XVII a. sandūroje ordino vyresnybė leido Vilniaus jėzuitams leisti, spausdinti ir platinti knygas. • Jų spaustuvė buvo perduota ordino vadovaujamai Vilniaus akademijai. • Jėzuitai spausdino katekizmus, pamokslus, giesmynus, evangelijas. • Spaustuvės tiekdavo spaudinius klientams ir iš jų imdavo pinigus. • Leidybos pradžia laikoma, kai 1595 m. išėjo M. Daukšos verstas katekizmas. • 1599 m. – M. Daukšos verstas pamokslų rinkinys (postilė). Reformatų leidyba • Reformatų leidyba • Reformatų knygų leidyba rėmėsi tik mecenavimu, nes bažnyčių organizacija buvo silpna; kontrreformacijos laikotarpiu puolė Katalikų bažnyčia. • Jos įtakai pasidavė sulenkėję LDK valdantieji sluoksniai. • Su lietuviška knyga buvo susijusios šios dvi reformatų spaustuvės: J. Morkūno oficina (1592-1607 m.) ir M. Petkevičiaus (1598 m.). • Pirmąją reformatų knygą lietuvių kalba – katekizmą – 1598 m. išleido M. Petkevičius. Reformatai leidybos konkurenciją tarp katalikų ir reformatų pralaimėjo. • Reformatai leidybos konkurenciją tarp katalikų ir reformatų pralaimėjo. • Jie paramos ieškojo užsienyje. 1660 m. Londone buvo pradėta spausdinti išversta į lietuvių kalbą Biblija. • Netekę politinės bazės tėvynėje, naudojosi Karaliaučiaus paslaugomis. • Traukiantis reformatams, Vilniaus lietuviškas knygas daugiausia spausdino Akademijos spaustuvė. Kylant raštingumui, ypač XVII a. antrojoje pusėje, atsirado masinio vartojimo knygų (katekizmai, giesmynai, protestantų Biblijos). Kartu su knygų leidyba atsirado cenzūra. Ją vykdė Bažnyčios pareigūnai. • Kylant raštingumui, ypač XVII a. antrojoje pusėje, atsirado masinio vartojimo knygų (katekizmai, giesmynai, protestantų Biblijos). Kartu su knygų leidyba atsirado cenzūra. Ją vykdė Bažnyčios pareigūnai. • XVII a. pab. cenzūra susilpnėjo. • Knygų leidybos mastą nulėmė poligrafijos lygis. • LDK poligrafija, priešingai nei Rusijoje, nebuvo centralizuota ir nesinaudojo valstybės parama. • Spaustuvės skirstomos į: • katalikų; • reformatų; • katalikų unitų; • pravoslavų. Pagal veiklos pobūdį spaustuvės skirstomos į: • Pagal veiklos pobūdį spaustuvės skirstomos į: • komercines; • institucines; • tarpines. • Buvo du miestai, susiję su lietuviškos knygos spausdinimu – Vilnius ir Kėdainiai. • LDK XVI-XVII a. veikė 36 spaustuvės. • Visos LDK spaustuvės buvo nedidelės. Jos turėjo tik 1-2 stakles. Knygų tematika • Knygų tematika • Knygos galėjo būti tik religinio turinio – jomis buvo siekiama įtvirtinti katalikybę ir protestantizmą. • Knygų didelę dalį užėmė katekizmai. • Mažiau skaitomi pamokslai, iš pradžių vadinti postilėmis. • Daugiausiai liaudžiai buvo skirtos maldaknygės ir giesmynai. Visos maldaknygės buvo vertimai iš lenkų kalbos. • Didėjo kalbinių veikalų poreikis. 1620 m. išėjo K.Sirvydo trikalbis (lenkų, lotynų ir lietuvių) žodynas. Nuo K. Sirvydo žodyno prasidėjo LDK pasaulietinio turinio lietuviškos spaudos istorija. Knygų prekyba • Knygų prekyba • Knyga LDK skaitytoją pasiekdavo per: • knygų prekybą; • latintojus; • bibliotekas. • XVI a. antrojoje pusėje susiformavo vietinė knygų rinka. • Knygas pardavinėjo: • oficinos; • knygynai (nuo XVI a. pab.); • knygrišyklos; • krautuvės; kad ir drausta, krikščionių leidinius įrišinėjo bei platino žydai. Lietuviškų knygų prekyboje buvo nedaug, jų nuolat trūko. Į rinką pakliūdavo ne visi leidiniai, nes dalį jų pasiimdavo ir išplatindavo patys leidėjai. Protestantų literatūros viešą platinimą draudė katalikiškoji cenzūra. • Lietuviškų knygų prekyboje buvo nedaug, jų nuolat trūko. Į rinką pakliūdavo ne visi leidiniai, nes dalį jų pasiimdavo ir išplatindavo patys leidėjai. Protestantų literatūros viešą platinimą draudė katalikiškoji cenzūra. • Knygos buvo brangios. Lietuviškos knygos pasiekdavo skaitytojus ir nemokamo platinimo būdu. • Intensyvėjant knygų prekybai, LDK augo bibliotekų fondai. Mažosios Lietuvos lietuvių knyga (iki 1807 m.) • Mažojoje Lietuvoje iki 1807 m. pab. lietuviškų spaudinių pasirodė ~1,4 karto daugiau negu Didžiojoje Lietuvoje. • Pagrindinis knygų lietuvių ir kitomis kalbomis leidimo stabdys buvo ekonominiai sunkumai. • XVII a. Mažosios Lietuvos teritorijoje vyko naikinantys karai. • Lietuvių knygų leidyba, neturėdama autonominio kultūrinio ir ekonominio pagrindo, buvo visiškai priklausoma nuo viešpataujančios vokiečių feodalinės valstybės. Tai nulėmė ir pagrindinius leidėjo tipus: valdžia, knyginės įstaigos ir pavieniai asmenys. Lietuvių knygos leidybos pradininkė buvo Prūsijos kunigaikščio valdžia, siekusi įsitvirtinti pati ir įtvirtinti savo rėmėją – protestantų bažnyčią. Jos intensyvi veikla truko XVI-XVII a. • Lietuvių knygos leidybos pradininkė buvo Prūsijos kunigaikščio valdžia, siekusi įsitvirtinti pati ir įtvirtinti savo rėmėją – protestantų bažnyčią. Jos intensyvi veikla truko XVI-XVII a. • Apie XVII a. vid. baigėsi pirmasis Mažosios Lietuvos lietuvių spaudos leidimo etapas, išimtinai susijęs tik su Prūsijos valstybės interesais ir ekonomikos galimybėmis. Visos lietuviškos knygos buvo valdžios leidiniai. • Atslūgus religinėms kovoms bei blogėjant valstybės ekonominei būklei, iždo lėšomis spausdinamų knygų ėmė mažėti jau nuo XVII a. vid., nors iš pradžių lietuviškoji spauda be iždo materialinės paramos nebūtų galėjusi egzistuoti. Be knygų, Prūsijos vyriausybė leido savitą spaudinių rūšį – 1 ar 2 puslapių įsakus, nurodymus ir perspėjimus lietuvių valstiečiams. Pirmieji tokie spaudiniai M. Lietuvoje lietuvių kalba pasirodė 1578 m. • Be knygų, Prūsijos vyriausybė leido savitą spaudinių rūšį – 1 ar 2 puslapių įsakus, nurodymus ir perspėjimus lietuvių valstiečiams. Pirmieji tokie spaudiniai M. Lietuvoje lietuvių kalba pasirodė 1578 m. • Prūsijos valdžiai teko 27%, knygų įstaigoms – 68%, žinyboms – 5%, pavieniams leidėjams – 9% knygų. • Leidybos procesą varžė nuolatinė valdžios kontrolė. • Didžiausia lietuviškų knygų leidybos našta teko privačioms knygų įstaigoms – spaustuvėms, knygynams ir knygrišykloms. • Pirmoji knygas savo lėšomis pradėjo spausdinti J. Roisnerio oficina. Spaustuvininkų lėšomis išėjo 35 knygos, kurios sudarė ~19% iki 1807 m. M. Lietuvoje pasirodžiusių lietuviškų spaudinių. • 1653 m. išėjo D. Kleino lietuvių kalbos gramatika. Nuo 1751 m. žymiausia lietuviškų knygų leidėja tapo Hartungų dinastija. • Nuo 1751 m. žymiausia lietuviškų knygų leidėja tapo Hartungų dinastija. • Feodalizmo epochos pab. knygų leidyboje pradėjo reikštis privatus asmuo, vadovavęsis nekomerciniais interesais. Pirmuoju privačiu leidiniu laikytinos J. Šulco į lietuvių kalbą išverstos Ezopo pasakėčios (1706 m.). • 1524-1807 m. M. Lietuvos teritorijoje veikė 35 spaustuvės. • Spaudos pradininkas – H. Veinreichas. Pirmųjų prūsų ir lietuvių knygų spaustuvininkas. • Lietuvių spausdintos knygos pradžia – M. Mažvydo protestantiškas katekizmas, 1547 m. išėjęs Karaliaučiuje. Leidyba sustiprėjo XVIII a., gerėjant ūkiniam gyvenimui, įsigalint Švietimo epochos pasaulėžiūrai. • Leidyba sustiprėjo XVIII a., gerėjant ūkiniam gyvenimui, įsigalint Švietimo epochos pasaulėžiūrai. • Svarbiausia lietuviškų leidinių dalis teko komercine iniciatyva dirbusioms knygų įstaigoms. • Poligrafija • Knygų leidyba priklausė ir nuo poligrafijos būklės. Poligrafija buvo priklausoma nuo feodalinės valstybės: šis verslas buvo centralizuotas, varžytas spaudos įmonių plitimas. • Visą laikotarpį poligrafijoje vyravo dar J. Gutenbergo išrastas iškiliosios spaudos būdas. • Gerų knygų korektorių trūko, tai pakenkė lietuviškos knygos poligrafijai. Leidinių tematika • Leidinių tematika • religija (Biblijos, katekizmai, giesmynai, maldaknygės, pamokslai, apeigynai); • amatai ir praktinė veikla; • žemės ir miškų ūkis; • sveikatos apsauga; • ekonomika; • administracija ir teisė; • karyba; • švietimas; • kalbotyra; • grožinė literatūra. • Ankstyvosios M. Lietuvos lietuvių knygos buvo religinio turinio. Knygų prekyba • Knygų prekyba • Knygų prekyba M. Lietuvoje žinoma kaip verslas nuo XVI a. pr. • Pagrindiniai prekybos būdai buvo stacionarus ir išnešiojamasis. Stacionari prekyba vykdavo krautuvėje. Išnešiojamosios knygų prekybos ištakos siekia XVI a. antrąją pusę. Knygininkai pradėjo važinėti po miestus ir prekiauti. • M. Lietuvos leidyboje iki 1807 m. nesusiklostė aiškios raštijos darbuotojų kūrybinės veiklos apmokėjimo – honoraro tvarkos. • M. Lietuvos lietuvių knygininkystėje neišryškėjo organizacijų leidybinės funkcijos, leidėjų specializacijos tendencijos, žinomos kitose šalyse. • M. Lietuvoje spaudos leidinių bazėje susiformavo mūsų bendrinės kalbos ištakos. • Lietuviškos knygos leidžiamos viena kalba, kitaip nei kitų šalių pirmosios knygos, kuriose tekstai spausdinami lygiagrečiai nacionaline ir vokiečių kalba. LDK knygos vaidmens plėtotė XVIII a. • Kultūrai plėtotis trukdė: • pakrikusi ekonomika; • baudžiavinio ūkio nuosmukis; • karai ir epidemijos. • Augo knygų leidyba • Nuo XVIII a. vid. politinis, ekonominis ir kultūrinis gyvenimas pradėjo intensyvėti. • Iš V. Europos sklido Švietimo epochos idėjos. • Spauda pasidarė prieinama žemiausiems socialiniams sluoksniams. • Išaugęs gyventojų raštingumas. Oficialia valstybės kalba tapo lenkų. Lietuvių kalba savo pozicijas sustiprino neoficialiose institucijose. • Oficialia valstybės kalba tapo lenkų. Lietuvių kalba savo pozicijas sustiprino neoficialiose institucijose. • Knygų leidyba tapo komercijos ir verslo sritimi. • Leidėjų kategorijos: • komercinio pobūdžio institucijos. Svarbiausiu lietuviškos spaudos leidėju XVIII a. tapo knyginės įmonės ir įstaigos – spaustuvės, knygynai ir knygrišyklos. Nuo XVIII a. vid. lietuviškas knygas vis dažniau ir produktyviau leido knygininkai. Šio verslo asmenys kartu buvo knygų prekybininkai ir knygrišiai; • nekomercinio (dvasinės ir pasaulietinės valdžios). Leidybos darbą reguliavo: • Leidybos darbą reguliavo: • cenzūra, kurios tvarka beveik nepasikeitė. Leidinių kontrolė priklausė aukščiausiajai dvasinei vyresnybei ir jos skiriamiems cenzoriams. Lietuviškoms knygoms cenzūra kliūčių nedarė; • LDK ir Lenkijos bajorų privilegijos. Jos buvo dvejopos. Vienos saugojo valdžios globojamas spaustuves nuo konkurencijos, kitos suteikė išskirtines teises kai kurioms knygoms leisti. Daugiausia privilegijų yra gavusi jėzuitų Vilniaus akademijos spaustuvė. Knygų leidybą stabdė: • Knygų leidybą stabdė: • nepalanki išsidėstymo geografija. 1700-1795 m. LDK teritorijoje veikė 16 spaustuvių. Stipriausias ir nuolat veikiantis etnografinės Lietuvos ir visos LDK spaudos centras buvo Vilnius; • sudėtingas ir brangus susisiekimas, nes pagrindinė lietuviškų knygų rinka ir skaitytojas telkėsi Žemaitijoje bei Aukštaitijoje; • popieriaus atgabenimo išlaidos, nes jis buvo perkamas ne Lietuvoje, todėl popieriaus spaustuvėms stigo. • Leidybos nepajėgumą liudija tai, kad nemažai XVIII a. lietuviškų kūrinių rankraščių nebuvo išspausdinta. Prie knygų leidybos nebeprisidėjo mecenatai. • Prie knygų leidybos nebeprisidėjo mecenatai. • Leidyboje vis dažniau ėmė reikštis raštijos darbuotojai – religinės literatūros rengėjai ir vertėjai. • Dauguma spaustuvių vadintos institucinėmis. Jos paprastai priklausė katalikų vienuolynams, Mogiliovo Romos katalikų vyskupijai, rusų stačiatikių brolijoms. • Sparčiai nyko spaustuvės priklausiusios LDK didikams. Jas nukonkuruodavo komerciniu pagrindu dirbę privatūs asmenys. • Pagrindinė produkcija ėjo lenkų ir lotynų kalbomis. Lietuviška spauda susitelkė jėzuitų oficinoje. • Lietuviška spauda susitelkė jėzuitų oficinoje. • Priežastys: • ši oficina rėmėsi senomis knygų nacionalinėmis kalbomis spausdinimo tradicijomis; • sutelkti lietuviškus leidinius jėzuitų rankose skatino Katalikų bažnyčia; • jėzuitų spaustuvė turėjo monopolinę padėtį visoje LDK poligrafijoje. Akademijos spaustuvei buvo suteikta teisė spausdinti lenkų kalba pirmuosius LDK kalendorius ir laikraščius. Lietuviškų kalendorių ir laikraščių XVIII a. nepasirodė. Panaikinus jėzuitų ordiną, nuo 1773 m. spaustuvė priklausė valstybės iždui, o nuo 1785 m. – vietoj Akademijos įkurtai Lietuvos vyriausiajai mokyklai. • Panaikinus jėzuitų ordiną, nuo 1773 m. spaustuvė priklausė valstybės iždui, o nuo 1785 m. – vietoj Akademijos įkurtai Lietuvos vyriausiajai mokyklai. • Akademijos spaustuvė nustojo gyvavusi 1805 m. • Lietuviškose knygose, spausdintose XVIII a. pirmojoje pusėje, vyravo įvairių rūšių gotiškasis šriftas. • Nuo XVIII a. pab. LDK lietuviškos knygos spausdinamos tik lotynišku šriftu. Pasikeitė XVIII a. išėjusių knygų turinys. Jis darėsi įvairesnis ir aktualesnis. Nors ir toliau pirmavo tikybinio pobūdžio leidiniai, pasaulietinė knyga įgavo didesnę reikšmę. • Pasikeitė XVIII a. išėjusių knygų turinys. Jis darėsi įvairesnis ir aktualesnis. Nors ir toliau pirmavo tikybinio pobūdžio leidiniai, pasaulietinė knyga įgavo didesnę reikšmę. • Lietuviškų knygų kalbos būklę sunkino Lietuvos visuomenėje plintančios polonizacijos nuotaikos, lietuvių socialinis ir tautinis engimas. Priešingai nei Mažojoje Lietuvoje, LDK nebuvo ugdomos kalbos norminimo ir leidinių redagavimo tradicijos. • Liaudžiai skirtos knygos buvo spausdinamos perpus lenkiškais ir lietuviškais žodžiais. • Pagrindiniai knygų pirkėjai: • Pagrindiniai knygų pirkėjai: • bajorija; • žemesnieji dvasininkai; • miestiečiai; • turtingieji valstiečiai. • Svarbiausias knygos skaitytojas iš pradžių buvo negausi konfesinė inteligentija, vėliau laisvieji valstiečiai ir žemieji bajorai. Per XVI-XVIII a. spauda paplito visoje valstybėje, tačiau svarbiausias jos centras buvo LDK sostinė Vilnius. Jame koncentravosi ir lietuviškos knygos leidyba, poligrafija bei platinimas. Tai ne visiškai atitiko lietuvių kultūros interesus, nes pagrindinis lietuviškos spaudos kūrėjas ir vartotojas telkėsi kituose, labiausiai etninius savitumus ir kalbą išsaugojusiuose LDK regionuose – Aukštaitijoje ir Žemaitijoje. Tik laikotarpio pabaigoje, griūvant feodaliniams santykiams, lietuviškosios spaudos plitimą imta vis mažiau varžyti. • Per XVI-XVIII a. spauda paplito visoje valstybėje, tačiau svarbiausias jos centras buvo LDK sostinė Vilnius. Jame koncentravosi ir lietuviškos knygos leidyba, poligrafija bei platinimas. Tai ne visiškai atitiko lietuvių kultūros interesus, nes pagrindinis lietuviškos spaudos kūrėjas ir vartotojas telkėsi kituose, labiausiai etninius savitumus ir kalbą išsaugojusiuose LDK regionuose – Aukštaitijoje ir Žemaitijoje. Tik laikotarpio pabaigoje, griūvant feodaliniams santykiams, lietuviškosios spaudos plitimą imta vis mažiau varžyti. Chronologija • 1488 m. popiežius Inocentas VIII ir popiežius Aleksandras VI 1501 m. įvedė cenzūrą kaip privalomą valdžios funkciją, įteisino prevencinę cenzūrą, tiek teologines, tiek pasaulietines knygas padarė bažnytinės cenzūros priežiūros objektu. • 1522 m. Vilniuje įkurta P. Skorinos spaustuvė buvo pirmoji R. Europoje. • 1547 m. išėjo M. Mažvydo protestantiškas katekizmas. • 1559 m. paskelbtas pirmasis draudžiamųjų knygų sąrašas („Index librorum prohibitorum“). • 1566 m. pasirodė naujienų lapai, kurie buvo sunumeruoti ir vadinosi serijų dalimis. 1569 m. Anglijoje išleisti periodinės spaudos leidiniai. • 1569 m. Anglijoje išleisti periodinės spaudos leidiniai. • 1585 m. Vilniuje lietuvių kalba išėjo pirmoji LDK knyga. • 1595 m. išėjo M. Daukšos verstas katekizmas. • 1609 m. pradėjo eiti pirmieji tikrieji laikraščiai. • 1620 m. išėjo K.Sirvydo trikalbis (lenkų, lotynų ir lietuvių) žodynas. • 1653 m. išėjo D. Kleino lietuvių kalbos gramatika. • 1663 m. pasirodė pirmieji žurnalai. • 1766 m. pirmoji kontinentinė valstybė Švedija panaikino cenzūrą. • 1789 m. priimtas žmogaus teisių straipsnis, kuris apibrėžia spaudos laisvę. Naudotos literatūros sąrašas • Book history chronology [interaktyvus]. May 1996 [žiūrėta 2007 m. lapkričio 30d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!