Liudvikas XIV – despotas ar valstybės kūrėjas

Civilizacijos istorija NAMŲ DARBAS : Liudvikas XIV – despotas ar valstybės kūrėjas Kai pavergtame Lietuvos krašte „nušvito” Stalino konstitucijos saulė, žmonės buvo verčiami dainuoti: „Mes su Stalinu į saulę, mes su Stalinu kovon...”. Panašiai su saule gretinamas ir Prancūzų "saulės karalius" Liudvikas. Jo absoliuti monarchija vertinama nevienareikšmiškai, kadangi stiprią valstybę jis sukūrė abejotinai teisingomis priemonėmis (absoliutizmas). Šiame darbe nagrinėjama Liudviko XIV istorinė asmenybė. Karaliaus Liudviko XIV valdoma Prancūzija buvo stipriausia Europos valstybė - joje klestėjo amatai, mokslas, menai. Vėliau atėjo nuosmukio laikai.Prancūzijos, ir ne tik jos, istorijai itin reikšmingas 1789 m. liepos mėnuo. Sukilusiems paryžiečiams paėmus Bastilijos tvirtovę prasidėjo Prancūzijos Didžioji revoliucija, buvo paskelbta respublika. Iš tų laikų mus pasiekė šūkis "Laisvė, lygybė, brolybė!", "Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija". Atėjus į valdžią Napoleonui Bonapartui, Prancūzija buvo paskelbta imperija. Napoleonas užkariavo vos ne visą Europą (1804-1814), bet netrukus imperija žlugo. Dabar Prancūzija ima vaidinti vis svarbesnį vaidmenį Europos vienijimosi bei Europos ekonominės bendrijos (Europos Sąjungos) kūrimo procese: • tai rodo nesusipratimas kilęs po to, kai Vilniaus dešimtuko šalys, tarp kurių ir Lietuva, pareiškė remiančios karą Irake. Kitaip tariant, kai būsima ES narė ėmė dalytis savo nuomone su esamomis narėmis, kilo šioks toks nepasitenkinimas iš aukštų Prancūzijos vadovų pusės. • rytų Prancūzijos miestas Strasbūras yra Europos parlamento sostinė. Prancūzų "pėdsakų" yra ir Lietuvos istorijoje. Jų riteriai XIV a. dalyvavo kryžiuočių žygiuose į Lietuvą, o vėliau prancūzų kunigaikščiai buvo renkami Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovais arba siekė jos sosto. Napoleono žygio per Lietuvą į Rusiją ir bėgimo iš jos laikai net vadinami prancūzmečiu... Šiame darbe bandysiu atsakyti į klausimą “Liudvikas XIV – despotas ar valstybės kūrėjas?” Su šiuo klausimu siejasi ir kiti panašūs svarstymai: Ar visos priemonės pateisinamos kuriant stiprią valstybę, o gal reikėtų atsižvelgti ir į visuomenės, aplinkinių kaimynų interesus? Kaip Liudvikui XIV pavyko taip sustiprinti Prancūziją? 1. Iki Liudviko XIV .... Kaip minėta įvade, Liudviko XIV laikais Prancūzija buvo stipriausia. Ar tai sietina su monarchijos įsigalėjimu? Vargu. Kardinolas J. Mazarinis (1602-1661) žinomas kaip nekarūnuotas Prancūzijos valdovas. Kol Liudvikas XIV buvo nepilnametis, Mazarinis valdė Prancūziją. Mazarinis paveiksluose vaizduojamas besigėrintis papuošalais, brangenybėmis. Tikriausiai buvo toks kardinolo pomėgis. Ant stalo išdėstyti vėriniai, kolje. Šalia - stiklinė su skysčiu, medžiagos atraiža, grūstuvė1. Šios detalės pasakoja, kad kardinolo pomėgis buvo rinkti brangiuosius papuošalus. Darbe bus plačiau rašoma ir apie paties Liudviko XIV prabangos troškimą. 2. Mano amžiui užteks, o po manęs nors ir tvanas – Liudviko XIV maksima Liudvikas XIV žymus ne vien tuo, kad jis buvo pirmasis vienvaldis Prancūzijos karalius, valdęs 1642-1715 metais, tačiau ir tuom, kad būtent jo valdymo metais “sukurta veiksminga centrinė centralizacija” [1; p.233]. Jis turėjo didelę kariuomenę, sudaryta iš profesionalių karininkų ir kareivių. Kita vertus, karaliaus vienvaldystė buvo formali, nes priklausė nuo vadovo asmenybės, taip pat nuo parlamentų, atlikusių teismo ir įstatymų leidybos funkcijas. Priklausomai nuo karaliaus sumanumo jis galėjo įgyti didelės valdžios, arba, “būdamas ne toks sumanus, tapti priklausomu nuo rūmų aukštuomenės” [1; p.157]. Taip vadinamas "saulės karalius" Liudvikas ir jo absoliuti monarchija buvo pavyzdys daugeliui vokiečių kunigaikščių. 3. Dvaras Liudviko XIV laikais – Prancūzų klasikos elementas Valdant Liudvikui XIV rūmų gyvenimas buvo pilnas pompastikos, puošnumo. Konkurencija tarp atskirų kunigaikštysčių paskatino jų vadovus puošti savo miestus rūmais, kurie dabar priskiriami prie gražiausių baroko architektūros paminklų. Versalis - Liudviko XIV, karaliaus-"saulės", rezidencija. Reikėjo 21 metų, kol iškilo grandioziniai rūmai. Liudvikas neskaičiavo išleidžiamų pinigų, nei žmonių gyvybių: “Karalius-"saulė" norėjo ateities kartoms parodyti savo didybę”2. Rūmų salėse - tapytos lubos, marmuro mozaikos, raižytos durys, puikūs gobelenai. Vien tik Veidrodžių salę galima pavadinti rūmais: raudono marmuro piliastrai, veidrodžiai, nišose - marmurinės skulptūros. Pabėgti nuo dvaro formalumų Liudvikas XIV turėjo mažesnius rūmus parke, “miniatiūrinį Versalį“ - Trianoną (dabar - Didysis Trianonas). Valdant Liudviko XIV įpėdiniui, jo vaikaičiui Liudvikui XV, buvo pastatyti tretieji rūmai - Mažasis Trianonas. Dvaro, kaip prancūzų klasikos veiksnio, reikšmė XVII a. buvo didžiausia, ypač Liudviko XIV laikais3. Versalis - garbės, mados centras. Čia susitelkia ne tik puošnios, elegantiškos damos ir garbės ištroškę didikai, čia susispiečia ir menininkai. Jie puošia dvarą pagal karaliaus skonį, o karalius mėgsta tvarką, harmoniją, antikos pasaulį. Todėl Versalio sodai ir parkai suprojektuoti Andre le Notre, laikomi prancūziškojo stiliaus parkų šedevru – jie suplanuojami simetriškai, jų medžiai auga karpomi pagal tam tikras formas. Soduose, išdėstytuose aplink centrinę ašį, pilna fontanų, juos puošia mitologinės figūros. Dvaro aplinka veikia rašytojus. Jų tragedijos dažnas veikėjas elgiasi kaip tikras dvarininkas. Kita vertus, Liudvikas XIV garsus ne vien prabangos vertinimu – jo valdymo metais Prancūzija tapo galinga valstybe ir savotišku kultūros centru. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV pasinaudojo Vokietijos politiniu silpnumu ir sustiprino Prancūzijos įtaką. Jis prisijungė Elzasą, užėmė Strasbūrą4. Liudvikas XIV buvo žymus ir gerbiamas. Tai rodo pavyzdžiui toks faktas, kad 1682m sritis prie Misisipės iškart po pavertimo prancūzų kolonija buvo pavadinta LUIZIANA “Liudviko XIV ir jo motinos, karalienės Anos garbei” [1; p.233]. 4. Kaip suprantama valstybė? Lokas, gyvenęs Liudviko XIV laikais, kai visa valdžia buvo sutelkta vienose rankose, pabrėžė, kad, norint išvengti tironijos, reikia atskirti įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias. "Valstybė esu aš",- sakė Liudvikas XIV. Toks karalius vadinamas vienvaldžiu. Šiandien tokią valdžią pavadintume neteisėta. Loko nuomone, norint užtikrinti teisinę valstybę, “tautos atstovai privalo leisti įstatymus, o karalius arba vyriausybė - rūpintis jų įgyvendinimu”5. Liudvikas XIV kovojo su korupcija, kai jokiu “-izmų” dar nė nebuvo. Jis buvo griežtas ir dėka to Prancūzija tapo labai stipria. Jis galutinai sutramdo neklaužadas feodalus, dvasininkus, į save palenkia miestiečius ir pats atsistoja pačiame Prancūzijos viduryje. „Karalius - saulė", „valstybė - tai aš". Visai priešingą vaizdą šalyje matome jam mirus (6 darbo dalis). Paminėsiu ir kitas sritis, kuriose minimas Liudviko XIV vardas. Atrodytų, kad tos sritys nutolę nuo tiesioginio valstybės valdymo, tačiau galbūt šis visapusiškas dėmesys ir leido “pakelti visą šalį”, sustiprinti jos gerovę. 5. Kitos sritys, siejamos su Liudviko XIV vardu Eismas gatvėse. Šiuo metu radialinės struktūros miestai papildomi žiedais, kurie leidžia "nukrauti" centrinę dalį, palengvinti eismą. Radialinės ir radialinės–žiedinės struktūros trūkumai ivertinti gana seniai. Liudviko XIV įsakymu šalia dūstančio (dėl tankaus kreivų radialinių gatvelių tinklo) Paryžiaus buvo suplanuotas erdvus Versalis. Savižudybės. Liudviko XIV valdymo laikais savižudybės Pranūzijoje paplito iki absurdo. Princo Kondė maršalas Vatelis savižudybe gyvenimą baigė tik todėl, kad laiku nebuvo patiekta Šantilji pilyje viešėjusio Liudviko XIV garbei maršalo užsakyta žuvis pietums. Ji buvo pristatyta jau po jo mirties. Pats Liudvikas XIV buvo griežtas savižudybių atžvilgiu ir 1670 m. išleido ediktą6, draudžiantį savižudžius laidoti kapinėse ir reglamentuojantį jų kūnų kabinimą kartuvėse. Savižudžio testamentas turėjo būti laikomas negaliojančiu, o nesant artimų giminaičių, jo turtas turėjo būti konfiskuotas. Iki šiol išlikęs neigiamas požiūris į savižudžius: griežtesni kunigai laidojant nepriima jų į bažnyčią. Psichiatrija. Prancūzijos psichiatrijos ištakos siejamos su dviem ligoninėmis- Salpietre ir Bicetre, kurių egzistavimo pradžia susijusi su „didžiuoju įkalinimu“, pradėtu Liudviko XIV kaip saugumo priemonės, siekiant suginti į vieną vietą vyrus ir moteris, kuriems pasireiškė nuolatinių, nesvarbu kokios kilmės, socilinio elgesio sutrikimų. Moljeras (1922 - 1673). Žanas Batistas Poklenas, vėliau pasivadinęs Moljeru, yra prancūzų ir apskritai naujosios komedijos kūrėjas. Moljeras buvo baldų apmušėjo sūnus. Užaugęs susidomėjo teatro darbu. 1641 m. su keliais artistais įsteigė „Garsųjį teatrą" ir norėjo nukariauti Paryžių. Nepasisekė. Trupė įklimpo į skolas, ir dėl jų pačiam Moljerui teko atsisėsti į kalėjimą. Iš jo išėjęs iškeliavo su savo teatru į provinciją. Apie 12 metų klajojo po miestus ir miestelius. 1658 m. Moljeras grįžo ir antrą kartą atakavo Paryžių. Jaunajam Liudvikui XIV suvaidino Kernelio tragediją, savo paties farsą. Karaliui patiko komiškoji dalis, jis davė Moljerui salę ir leido vadintis karaliaus brolio trupe. Nuo tada ir prasideda Moljero garbė. Šampanas. Šampano triumfo žygis prasidėjo ten, kur visada vyko šventė. Prancūzijos karaliaus dvaras buvo putojančio Šampanės vyno debiuto vieta. Karalius Saulė su šampanu susipažino jį gavęs dovanų karūnavimo proga. Tiesa, Liudviko XIV dvariškiams šampanas dar nebuvo tikrasis šventinis gėrimas. Beprotiškose populiarumo siekimo ir dvariškių tarpusavio stebinimo varžybose putojantis vynas buvo viso labo tik nauja keistenybė. Tų laikų vyno žinovai į jį žiūrėjo iš aukšto, o ir mūsų laikų putokšlių gerbėjai neliktų kupini susižavėjimo. Vynas iš skirtingų butelių putodavo nevienodai, pasitaikydavo, kad visai neputodavo arba butelis sprogdavo dar tik nešamas į stalą. Dvaro estetams pasibjaurėjimą sukeldavo būtinybė kiekvieną kartą taurės dugne palikti šlakelį vyno su nuosėdomis. Toks vynas dar negalėjo būti visuotinių švenčių palydovas. Tą patvirtina ir paties karaliaus pavyzdys. Jis senatvėje gerdavo Šampanės regiono vyną, bet tai buvo tik paprastas raudonasis Bouzy vynas, pagamintas Remy Berto7. 6. Po Liudviko XIV.... XVIII a. visa Europa dar žavisi Prancūzija. Bet, palyginti su Rasino ir Moljero laikais, jų dvasia žymiai pakitusi. Iškilo didžiulė praraja tarp karaliaus dvaro ir vidurinio luomo. Dvaras gyvena ištaikingai, o vidurinis luomas turi lenkti sprandą po mokesčių našta ir už tai negauna jokių teisių. Visas privilegijas turi tik aristokratai ir karaliaus skirti aukštieji dvasininkai. Kyla miestiečių tarpe nepasitenkinimas, neapykanta karaliui ir aristokratams. Kai mirė Liudvikas XV, jo laidotuves minia sutinka be ašarų, be pagarbos; ji dainuoja, džiaugiasi, kad mirė imperatorius. Liudviko XIV įpėdiniai mažai besirūpina valstybe; ir jiems tinka posakis: „Po mūsų - nors ir tvanas!" Visas dvasinis gyvenimas telkiasi ne karaliaus dvare, bet filosofų salonuose. Ten daugiau kalbama apie religiją, socialinius klausimus kaip apie kalbą ir meną. Literatus, gražios elgsenos, elegancijos mėgėjus pakeičia mokslininkai, visuomenininkai, publicistai arba, kaip tada vadino, filosofai. Jie sugriaus monarchiją - baiminasi Liudvikas XV ir išveja kai kuriuos filosofus iš Prancūzijos. Ir jo baimė ne be pagrindo. Rašytojai, kuriuos „karalius saulė" buvo sutelkęs apie save, išgarsino jo vardą; o filosofai, kuriuos vijo nuo savęs jo įpėdinis, bėga į Angliją, parneša naujų idėjų, skleidžia jas žodžiu ir raštu, iki sugriaus monarchiją, Liudviką XV išmes net iš karsto, iš kurio švino lies kulkas, o Liudviką XVI nuves po giljotina... Lietuvoje taip pat galime rasti detalių iš Liudviko XIV valdymo laikų. Pavyzdžiui, parodoje “SENŲJŲ INTERJERŲ MENINIAI BALDAI XVI-XIX a.” veikusioje Radvilų rūmuose nuo 2001 m. liepos 17 d. iki 2002 m. spalio mėn. lankytojų dėmesį patraukė saloniniai Liudviko XIV stiliaus estampai - erotiškos flirto ir meilikavimo scenos. Platelių rūmų istorija nors ir netiesiogiai, tačiau susijusi su Liudviko XIV vardu: “Paskutinieji Platelių dvaro valdytojai buvo grafai Šuazeliai. Ši didikų giminė yra kilusi iš Prancūzijos rytų, Marnos departamento Šuazel (Choiseul) kaimo. Jau XII a. Plateliuose stovėjo Šuazelių pilis (sugriauta XV a.). XVII a. Plateliuose pastatyta nauja pilis. Po 1795-ųjų metų padalijimo Plateliai atiteko Rusijai. 1797 m. caras Pavlas I Platelių dvarą ir jo apylinkes padovanojo prancūzų grafui, Rusijos armijos pulkininkui, caro rūmų kamergineriui Augustui Šuazeliui (Gufje Choiseul de Gouffier), karaliaus Liudviko XIV ministro hercogo Šuazelio-Gufjė jaunesniosios linijos palikuoniui, kuris buvo gimęs 1752 m.” Išvados Liudvikas XIV žymus nes jis buvo pirmasis vienvaldis Prancūzijos karalius, būtent jo valdymo metais sukurta veiksminga centrinė centralizacija. Valdant Liudvikui XIV rūmų gyvenimas buvo pilnas pompastikos, puošnumo. “Karalius-"saulė" norėjo ateities kartoms parodyti savo didybę” Rūmų salėse - tapytos lubos, marmuro mozaikos, raižytos durys, puikūs gobelenai. Liudviko XIV laikais Versalis - garbės, mados centras. Čia susitelkia ne tik puošnios, elegantiškos damos ir garbės ištroškę didikai ir menininkai. Jie puošia dvarą pagal karaliaus skonį, o karalius mėgsta tvarką, harmoniją, antikos pasaulį. Todėl Versalio sodai ir parkai laikomi prancūziškojo stiliaus parkų šedevru. Liudvikas XIV garsus ne vien prabangos vertinimu – jo valdymo metais Prancūzija tapo galinga valstybe ir savotišku kultūros centru. Liudviko XIV absoliuti monarchija vertinama nevienareikšmiškai, nes stiprią valstybę jis sukūrė abejotinai teisingomis priemonėmis (absoliutizmas). Jo manymu visos priemonės pateisinamos kuriant stiprią valstybę, tam tuomet nesipriešino visuomenė: Liudvikas XIV kovoja su korupcija, sutramdo neklaužadas feodalus, dvasininkus, į save palenkia miestiečius ir pats atsistoja pačiame Prancūzijos viduryje. Liudvikui XIV labai rūpėjo atrodytų nutolę nuo tiesioginio valstybės valdymo sritys. Galbūt šis visapusiškas dėmesys ir leido “pakelti visą šalį”, sustiprinti jos gerovę: • Liudviko XIV įsakymu suplanuotas erdvus Versalis – keliuose atsirado “žiedai”. • Liudvikas XIV buvo griežtas savižudybių atžvilgiu: išleido įsakymą draudžiantį savižudžius laidoti kapinėse ir reglamentuojantį jų kūnų kabinimą kartuvėse. Iki šiol išlikęs neigiamas požiūris į savižudžius: griežtesni kunigai laidojant nepriima jų į bažnyčią. • Prancūzijos psichiatrijos ištakos siejamos su pradėta Liudviko XIV reforma; • Liudvikas XIV davė Moljerui salę ir leido vadintis karaliaus brolio trupe – prasidėjo Moljero garbė; • Prancūzijos karaliaus dvaras buvo putojančio Šampanės vyno debiuto vieta. Karalius Saulė su šampanu susipažino jį gavęs dovanų karūnavimo proga. Iki šiol šampanas daugelyje šalių populiarus. Liudviko XIV įpėdiniai mažai besirūpina valstybe; ir jiems tinka posakis: „Po mūsų - nors ir tvanas!" Po Liudviko XIV Europa dar žavisi Prancūzija, bet dvasia kita. Iškilo praraja tarp karaliaus dvaro ir vidurinio luomo. Dvaras gyvena ištaikingai, o vidurinis luomas turi lenkti sprandą po mokesčių našta. Visas privilegijas turi tik aristokratai ir karaliaus skirti aukštieji dvasininkai, miestiečių tarpe nepasitenkinimas, neapykanta karaliui ir aristokratams. Liudviko XIV absoliučią monarchiją vertinu kaip tuo metu teisingą bandymą sustiprinti šalį, juolab, kad, matyt, pagal tuometinį mąstyma, visi buvo tuom patenkinti, nesijautė užguiti ir šalis žymiai sustiprėjo. Laikau, kad Liudvikas XIV buvo daugiau valstybės kūrėjas nei despotas. Literatūra ir internetiniai šaltiniai 1. Pasaulis I (antrasis pataisytas leidimas). Vilnius: Vaga, 1999 ISBN 5-415-01415-2, p.233-262 2. Vokietijos istorija [interaktyvus].[Žiūrėta 2003m. gegužės 2 d.]. Prieiga per internetą: 3. Klasicizmo laiku dvaras [interaktyvus].[Žiūrėta 2003m. gegužės 2 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!