Krikščionybės tema lietuvių literatūroje

Krikščionybės tema lietuvių literatūroje

Dar nuo antikos iki šių laikų žmonės tikėjo daugybę dievų. Nors įvairių tautybių žmonės juos vadina skirtingai, juos vienija vienas tikslas - skleisti žemėje žmoniškumo principus. Vienas garsiausių IXa. prancūzų rašytojų, natūralizmo atstovas ir teoretikas Emilis Zola yra pasakės: "Jeigu nebūtų tikėjimo, žmonės vėl pavirstų gyvuliais." Europoje krikščionių tikėjimas pavirto gyvenimo būdu, tapo būtina parama gyvenimo sunkumams įveikti. Tačiau ar tik tokią prasmę įgyja Dievų įtaka žmogaus gyvenime? Nemažai krikščioniškųjų motyvų galima rasti lietuvių rašytojų kūriniuose, kurių požiūris į religiją formavosi dar prieš rašant kūrinius. Vadovaudamiesi skirtingų požiūrių į religiją , jie sukurdavo savo supratimo Dievo vaidmens žmogaus gyvenime paveikslą. Lietuvių literatūroje daugelis rašytojų krikščionybės prasmę traktavo skirtingai. XIX a. pab. ir XX a. pr. rašytojai-neoromantikai itin vertino krikščionybę: Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ kaip dorumo šalitinį ir Vincas Krevė-Mickevičius dramoje „Skirgaila“ kaip politinį įrankį. Remdamiesi šiais autoriais, šiame kalbėjime plačiau panagrinėsiu krikščionybės įtaką veikėjų gyvenimui.

Viena vertus, tikėjimas - dorumo šaltinis. Žmogus, iš savo prigimties, linkęs degraduoti, jeigu nuolat nevysto savo įgūdžių. Norą veikti, dirbti sustiprina baimės jausmas pieš visažinį, galingą Dievą. IX a. evangelikų liuteronų kunigas, Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis poemoje ,,Metai‘‘ akcentuoja tikėjimą į Dievą, kur būrai (kaimo gyventojai) tokie darbštūs, sąžiningi, dori ir geri žmonės buvo todėl, jog tikėjo, kad visus darbus, vargus ir džiaugsmus jiems atsiunčia Dievas. Jie meldėsi, lankė bažnyčią, už viską Jam dėkojo. Štai, aklas įsitikinimas , kad viskas yra Dievo duota ir iš anksto nulemta padeda valstiečiams įveikti protu nesuvokiamus gyvenimo sunkumus. O tai, kad žmogus pradėda vertinti tikėjimą kaip šviesos ir dorumo šaltinį, reiškia, jog jis nuo mažens gyvena krikščioniškųjų vertybių terpėje. Apie tai, kaip ir Doneliatis, rašė Marija Pečkauskaitė, labiau žinoma kaip Šatrijos Ragana. Jų veikėjai nuo prigimties gyvena krikščioniškųjų moralių aplinkoje, kurie ragina nežudyti, nevogti, nesvetimauti, negeisti bet ko, kas priklauso tavo artimui, nebūti melagingam. Šatrijos Ragana – tai XIX a. pabaigos - XX a. pradžios rašytoja-neoromantikė, romantinės pasaulėjautos kūrėja, visą gyvenimą puoselėjusia krikščioniškąsias dorybės. Rašytoja buvo to meto Lietuvos kultūriniame gyvenime pirmoji europinio išsilavinimo moteris, skleidusi naujausias pedagogikos ir katalikybės idėjas. Religingos šeimos auklėjimas, pedagogikos studijos ugdė rašytojos nuostatas: troškimą tarnauti tėvynei ir jos žmonėms, teigti liaudies išminties, mokslo ir šviesos pradus. Vienas žymiausių Šatrijos Raganos kūrinių „Sename dvare“ turi daug sąsajų su pačia autore. Apysaka gimė iš ilgesio mirus mylimiesiems žmonėms – broliams ir motinai – ir iš didelio noro įamžinti tėviškę netoli Užvenčio, tad veikalo centre – senasis dvaras ir jo gyventojai, kurie engia ir baudžią kaimiečius, o priešingai – juos šviečia, moko, sutaiko ir tėviškai globoja. Dvaras yra kultūros saugotojas ir skleidėjas. Apysakoje į žmogų žiūrima doroviniu aspektu, daug dėmesio skiriama pavaizduoti sielai, kuri vis veržiasi patirti dievišką pilnatvę. Viena iš pagrindinių veikėjų autorė įkūnijo savo mamos prototipą, kurį vadina reta žemaitiška forma mamatė. Tai jausminga, giliai religinga, subtiliai jaučianti meną ir gamtos grožį moteris. Būti kiekvieno ,,gailestinga seserim“ – tokį savo pašaukimą jaučia mamatė. Anot mamatės, žmogaus gyvenimas - tai sunki varginanti tarnystė, kuri ,,duoda kartais trumpų laimės valandėlių“, tačiau, tai netrukdo auginti vaikus ir auklėti juos mąstyti pozityviai, matyti bei daryti žmonėms gėrį. Vaikai sekė tėvų pavyzdžių ir negalėjo įsivaizduoti kitokio gyvenimo. Jie įsitikinę, kad jeigu elgsis padoriai, Dievas priims juos į savo sodnus. Jų padoraus elgesio suvokimas - tai suprasti bei padėti aplinkiniams, nenuskriausti kitų, mokėti užjausti. Pavyzdžiui ištrauką apie virėjos Uršulės vagystę. Tuo tarp, kai vyras Liudvikas teigė, kad reikėtų ją už nusikaltimą nubausti, nes tai yra pedagogika, o ,,pedagogija negali apsieiti be drausmės“, mamatė stengiasi suprasti Uršulę bei numalšinti vyro rūstumą. Anot vyro Liudviko, tik tuomet tegalima su prastais žmonėmis ką nors daryti, kai jie bijo, kai žino, kad už tai bus nubausti, o jeigu prireiks jis išdablys paskutiniais žodžiais ir galų gale net per ausį sudroš. Į ką mamatė tik atsako: ,,Atleisk, Liudvikai, aš nei dablysiu, nei per ausį drošiu“. Tokie vyro pažiūros sukelia mamatei skausmo. Jie prieštarauja ne tik krikščioniškajam pasauliui, bet ir Marijos prigimčiai. ,,Kiekvienas negeras darbas yra vinis, kurią, - sako mamatė vaikams, - kalame į šventą Viešpaties Jėzaus kūną.“ Irute, aštuonerių metų mamatės dukra, į tai audringai reaguoja ir „baimės bei skausmo paimta“ iš visos sielos prisižada ,,visados visados būti mandagi.“ Taigi, krikščionybės vertybės, pamokymai ugdo žmoguje dorumą, jo šviesią intenciją bei ketinimą, skatina būti darbščius, mandagus, dėkingus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!